Nors birželio 25 d. į Lietuvą įžengę vokiečiai Laikinosios vyriausybės nepripažino, tiesioginių ryšių su ją nepalaikė, tačiau ribotai veikti, bent iš pradžių, netrukdė: okupacinėms pajėgoms buvo paranku turėti veikiančią administraciją, kadangi teko spręsti maisto tiekimo, kariuomenės aprūpinimo, logistikos ir panašias problemas.
Kaip mirtis, kaip vėžio liga
Tačiau sukilimas Lietuvoje susilaukė tarptautinio atgarsio. Apie jį plačiai rašė ne tik užsienyje, ypač Amerikoje, leidžiami lietuvių laikraščiai, bet taip pat ir amerikiečių spauda. Čikagos dienraštis „Herald Tribune“ ta proga įdėjo netgi pasikalbėjimą su prezidentu Antanu Smetona.
Visiems buvo aišku, kad Lietuvos tarptautinė padėtis pasikeitė: nusikratyta bolševikine okupacija, parodyta pastanga siekti nepriklausomybės, viltys ilgainiui atkurti sugriautą valstybę atgijo. Lietuvos pasiuntinys Argentinoje Kazimieras Graužinis birželio pabaigoje Antanui Smetonai rašė: „Pirmosios žinios iš Lietuvos buvo labai malonios, atrodo, kad mes sukilimo keliu ir dar prieš atvykstant vokiečiams nusikratėme nuo bolševikų jungo, pasiskelbėme vėl nepriklausoma nuo Sovietų Sąjungos valstybe ir sudarėme savo vyriausybę su pulk. Škirpa priešakyje. Tais įvykiais kiekvienas lietuvis gali, žinoma, tik džiaugtis ir visa širdimi pritarti tiems žygiams, kurie dabar daromi Lietuvoje mūsų nepriklausomai valstybei atstatyti, panašiai kaip buvo 1918-1919 metais.“
Lietuvos pasiuntinys Italijoje Stasys Lozoraitis kiek vėliau tam pačiam adresatui pastebėjo, kad „bolševikų okupacijos pakeitimas vokiečių okupacija mums yra didelis žingsnis pirmyn Nepriklausomybės atstatymo linkui, nes bolševikų okupacija tai mirtis, kaip vėžio liga, kuriai vaistų nėra, o prieš vokiškąją šiltinę įtrėškimų yra“.
Atostogoms – du motyvai
Tačiau tuo pat metu akivaizdu buvo ir kitkas: naciai laisvės lengvai neduos, nepaisant to, kad padėties pasikeitimas – faktas. Lietuvos atstovas Vašingtone Povilas Žadeikis į tai reaguoja.
Siųsdamas A. Smetonos pragyvenimo išlaidoms liepos mėnesio išmoką, pridėtame lydraštyje pasiuntinys „aiškumo sumetimais“ pažymi (1941-07-19), kad šie išmokėjimai „esant Tamstai svetur priverstinio pobūdžio atostogose“ daromi „remiantis faktais: a) kad Tamsta konstitucinis Prezidentas, b) kad Tamstai neįmanoma be pavojaus gyvybei sugrįžti prie pareigų Lietuvoje.“
Kada atsiras galimybė pareigą įvykdyti yra klausimas. Jei esant galimybei toji pareiga nebūtų vykdoma, būtų lygumui pareigos atsisakymui su visomis iš to išplaukiančiomis pasekomis. Man rodosi, kad tokia yra kietų faktų logika. Aš labai įvertinčiau Tamstos, Pone Prezidente, savo nuomonės atskleidimą.“
Nieko nelaukdamas A. Smetona rašo (1941-07-23) atgal: „Kai ėmiau atostogas, tai jomis naudotis buvo du motyvu: pareiga pasipriešinti, bent pasingai, ginkluotam Sov[ietų] Sąjungos smurtui Lietuvoje (nedėti Prezidento parašo po aktais, turinčiais tikslo susovietinti, pajungti Lietuvą Maskvos verguvei); ir išvengti pavojaus savo ir savo šeimos gyvybei. Antrasis motyvas yra mažesnės vertės: kiekvienas pilietis turi aukoti savo turtą ir savo gyvybę, jei tatai naudinga tėvynei. Tuo tarpu, mano įsitikinimu, Prezidento palikimas Lietuvoje, kai pasipriešinimas ginklu sovietų invazijai nebuvo vykdomas, būtų ne tik be naudos Lietuvai, bet didelė žala: jo vardu būtų sovietinamas kraštas ir niekinama tautos garbė. Jei taip, tai Prezidentas, pasprukęs iš raudonosios armijos nagų, vykdė savo pareigą. Teisės atžvilgiu, visi aktai, Sov[ietų] Sąjungos vykdyti Lietuvoje, yra nul et non avemus.
Kada Prezidentas turėtų grįžti Lietuvon? Tada, kuomet susidarytų sąlygų, netrukdančių jam eiti savo pareigų. Ar tokių sąlygų šiandien jau atsirado? Vietoje Sov[ietų] Rusijos okupacijos prasidėjo vokiečių karinė okupacija. <...> Teisiškai imant, kaip anksčiau minėjau, grįžti galėjimas yra buvimas Lietuvoje Prezidentui tokių sąlygų, kad jam būtų įmanoma vykdyti, konstitucijos prasme, uždėtosios pareigos. Negi galima vaduotis laikraščių įvairiomis žiniomis, kur tiesa sumaišyta su netiesa, kad jau sudaryta Lietuvoje p. Škirpos vyriausybė, kad gen. Raštikiui pavesta tvarkyti Lietuva ir t.t.“
Skirtingai nuo kitų šalių vadovų, kurie pasitraukę į užsienį skelbė kovą jų šalių okupantams, telkė aplink save šalininkus ir organizavo užimtų valstybių atstatymo darbus, Lietuvos prezidentas jautėsi saistomas atsitraukti, laikytis saugiu atstumu, kol savame krašte su okupantais stumdysis kiti, palūkėti kol praeis audros, kad paskui vėl galėtų ramiai grįžti valdyti toliau...
Kaip reaguotų, jei išmokų nepripažintų?
Tačiau A. Smetonos laiške justi ir nedidelio susierzinimo, lengvos pretenzijos įgaliotajam ministrui, kuris savo klausimais eina tolokai, ir duoda suprasti, kad riba, kurią pasiuntinys gali sau leisti, yra jau visiškai nebetoli:
„Kad Prezidentas grįžtų Lietuvon, tai ne tik jo, bet ir jo Įgaliotų Ministrų pareiga ir rūpestis turėtų būti. Jie turėtų žinoti, bent sekti, visų pirma, ar nėra tinkamų, aukščiau minėta politiškai juridine prasme, sąlygų eiti savo pareigų Lietuvoje. <...> Tamsta esi Washingtono diplomatijos mazge, Tamstos pareiga sekti kiek galint ir Lietuvos politinė padėtis, Tamsta susisieki su kitais Įgaliotais Ministrais, o aš atskirtas nuo diplomatų pasaulio, aš Amerikoje refugee tik, taigi prašau man pasakyti remiantis „kietų faktų logika“, ar yra „galimybės“ tai pareigai vykdyti? <...>
Šiaip ar taip, mums reikia laukti naujų įvykių, ypačiai Sov[ietų] Rusijos laukuose. Juk šen ar ten, Sov[ietų] Rusijai subyrėjus, oro tvanka turi kiek pragiedrėti. Tada jau aiškiau bus įmanoma ir Lietuvos būklė.“
Susirašinėjimas vyksta toliau ir P. Žadeikis atsiliepia nedelsdamas (1941-07-25):
„Tamstos 1941 m. liepos 23 d. laišką gavau ir esu dėkingas už išryškinimą Tamstos užimamos pozicijos besikeičiančių įvykių akivaizdoje. Be abejo, sąlygų sugrįžti į Lietuvą Tamstai, kaipo Neprikl[ausomam] Prezidentui, tuo tarpu nėra ir dar ilgą laiką negali būti, kad ir geriausiu atveju. <...> Man rūpėjo žinoti, ar spaudoje ir šiaip pašnekiuose piliečių prasitarimai apie Tamstos grįžimą į privatų gyvenimą turi kokio pagrindo ar ne. Tamstos grįžimas Lietuvon prezidentu, ar net privačiu žmogumi, šiuo tarpu neįmanomas fiziškai ir būtų kenksmingas politiškai.“
Tačiau klausimą, apie atsakomybę dėl išmokėjimų, P. Žadeikis formuluoja jau be užuolankų: „Atsitikime, kad būsianti Lietuvos vyriausybė nepripapžintų Tamstai dabar teikiamų išmokėjimų, ir skaitytų asmeniškai mane atsakomingu už išmokėjimus, kaip Tamsta reaguotum į tokį atsitikimą ir kokia išeitis galėtų būti?“
Pasielgė tolstojiškai
A. Smetona klausimą vėl ignoruoja, tačiau kontratakuoja jau atkakliau (1941-08-07): „Man rūpi, ką mano laisvosios Lietuvos valstybės aparato likučiai užsienyje, dar tebepripažįstami mums palankių kraštų. Aš seniai judinu tą klausimą ir negaliu išjudinti. Eina įvykiai po įvykių, o mūsų atstovybių vieningo žygio aikštėje nematyti. Va, Vokia paskelbė Lietuvos anekciją ir vokinį jai režimą. Lenkija susitarė su Sov[ietų] Rusija. O ką ketina daryti mūsų atstovybės? „Draugas“ šaukė (paskum jį „Naujienos“ ir kiti laikraščiai) valio Škirpa, valio Raštikis, valio Ambrazevičius, tenusisuka sprandą Smetona. <...>
Tatai matome iš Amerikos lietuvių spaudos. Ją seka ne tik mes, bet ir Demokratijų vyriausybės. Kokių nuomonių jos susidaro apie Lietuvą ir lietuvius? Manau, negeriausių. <...> Tamsta susirašinėji su lietuviais atstovais, o aš nieko nežinau, apie ką Jūsų tariamasi ir ko Jūsų siekiama. O rodos, mano teisė būti glaudžiame kontekste su savo Prezidentu, laisvajai Lietuvai atstovaujančiam.“
„Lietuvos Nepriklausomybės atstatymas yra vyriausias visų mūsų galvojimų ir veiksmų dalykas, – rašo Povilas Žadeikis istoriniame savo laiške (1941-10-17) valstybę likimo valiai palikusiam prezidentui, – jam privalome tarnauti ir pasišvęsti visi, pradedant nuo Prezidento iki eilinio piliečio. Keliami pirmiau ir dabar klausimai ir diskusijos liečia įrankius bei priemones ir veiksmų taktiką, kurios keičiasi sulig kitėjančių apystovų, o tikslas lieka vienas ir tas pats. N
ašiam ir pasekmingam žygiavimui prie tikslo vien priemonių ir taktikos rūpesnių neužtenka: reikalinga sveika tarpysavė nuotaika arba atmosfera ir tvirtas, tvirčiausias kaip galimas, visuomeninis pagrindas, kurie apsaugotų nuo kūrybinių jėgų eikvojimo bei nykimo ir užtikrintų tų jėgų augimą ir akumuliaciją iš visų lietuviškų šaltinių ir iš visų keturių vėjų į vieningą ir galingą Nepriklausomos Lietuvos atsteigimo darbą. Tas darbas reiškia kovą. Nors buvusioji Lietuvos vyriausybė, užklupta nepasiruošusi, pasielgė tolstojiškai, betgi laisvų tautų obalsis: „tas laisvės nevertas, kas negina jos“ bent sukilėlių buvo pagerbtas – tautos pasiryžimas būti laisva įrodytas nors ne prie geriausių apystovų. Taigi kelias į laisvę yra per kovą. Kova reiklauja visų moralinių ir materialinių pajėgų. <...>
Prezidentas turėjo priešintis
Visa tai turėdamas galvoje, aš imtu Tamstos laišką (1941-10-11, jis neišlikęs – V.V.) dar kartą pasiskaityti, kad tinkami į jį atsakyti, arba prisidėti prie talkos, kurią Tamsta, kaipo stambiausias „mūsų valstybinio aparato likučių užsieny“, malonėjai pasiūlyti: „susidairyti įvykių aplinkoje, įvardinti juos ir parodyti linkmę, kuria tektų eiti, siekiant Nepriklausomos Lietuvos atstatymo“. Nežinau kaip kiti atsilieps, bet aš, vengdamas stambesnių klaidų padaryti, pirma norėčiau išsiaiškinti keletą Tamstos laiško vietų, kitaip sakant, „susidairyti“ netolimos praeities įvykių link, kad galėčiau tiksliau apie „linkmės parodymą“ kalbėti.
a) Kažkaip nepatikėtinai atrodo tas posakis: „Prezidentas, negalėdamas ginklu pasipriešinti tai invazijai, pasišalino“. Pasipriešinimas turėjo būti nors pro-forma ir į tai Krašto apsaugos ministras Musteikis nurodinėjo.
Nors Kauno įgula: Komendantūros kuopa, Karo mokykla ir vietos pulkai būtų išėję į gatvę ar bent Šauliai pasišaudę gatvėse, kad svetimi diplomatai išgirstų. Bet nieko! Įspūdis toks, kad negarbingas vyriausybės nusistatymas buvo laikomas paslapty ir kad net nebandyta priešintis, nors Prezidentas turėjo priešintis, o ne pasitraukti (atsistatydinti).
Prezidentas savo konstitucinę pareigą ir savo nusistatymo priešintis negalėjo pakeisti į laikinas atostogas ir formaliai palikti Lietuvos likimą svetimai okupacijai nesipriešinančiam Ministrui kaipo Prezidento pavaduotojui, nes bent sulig implikacijos tas reiškė jo pritarimą nesipriešinimui. Todėl kalbamasis laiško posakis atrodo būtų arčiau tikrovės jei skaitytųsi: Prezidentas nepasipriešinęs pasišalino.
Paaiškėjo kelyje į Kybartus
b) Ultimatumo sąlygos, kurios visiems pradžioje atrodė nepriimtinos, galop priimtos net be protesto. Merkys, nesipriešinančios vyriausybės galva, pasirašo Prezidento atostogų aktą, pastarasis jį priima skaitydamas tai pasyviu pasipriešinimu. Tiek tik iš viso Prezidentas tegalėjęs! Kam tad tie konstitucinio įstatymo 1-as ir 135-139 posmai? Tas Prezidento ir Ministrų Tarybos pasidavimas be pasipriešinimo ir protesto yra tautinė nelaimė, kuri kenkia ir kenks išsilaisvinimo kovai: juo naudojosi bolševikai ir naudosis rusai, juo dabar naudojasi vokiečiai, juo naudosis ir lenkai.
Tokia klaida neapseina be rimtų, jei ne lemiančių, pasekmių. Kad ir tas Prezidento sutikimas svarstyti antrąjį ultimatumo posmą! („Kad tuojau būtų suformuota Lietuvoje tokia vyriausybė, kuri sugebėtų ir būtų pasiryžusi laiduoti garbingą Sovietų Sąjungos ir Lietuvos savitarpinės pagalbos sutarties įgyvendinimą ir ryžtingai sutramdyti sutarties priešus“ – V.V.) – Jei tai nepadrąsimo Ministrus reikšti nuomones nesutaikomas su pirmesniu nusistatymu priešintis, tai bent parodė visišką ignoravimą bolševikų taktikos: nejaugi Lietuvos vyriausybė nežinojo, kad Sovietams „priimtina“ vyriausybė gali būti tik sovietiška? Taip bent atrodo ne man vienam.
c) „Prezidentas pasišalino užsienin, kad išvengtų užpuoliko prievartos pasirašyti aktus, priešingus Lietuvos Konstitucijai ir Lietuvių tautos valiai“. Tas teigimas skamba resoniškai. Tiktai tokis pasitraukimo motyvas nefigūravo 15-VI-40 posėdy, bet paaiškėjo kelyje į Kybartus ir ypač Eitkūnuose. Bene taip jog buvo?
Nesipriešinimu – lemiamas smūgis 1926 m. „posūkiui“
e) „įkurti vyriausybę in exile... tai buvo numatyta paskutinės mūsų vyriausybės, nujautusios Lietuvos suverenumui pavojų“, – sakote. Iš kokių vyriausybės žygių tai sekė, kad pati vyriausybė vartojo Strauso taktiką ir, kaip sakyta, pasielgė a la Tolstoi.
f) „Antroji mįslė, ką Vokia darys su Ostlandu. Jei Vokia taikos konferencijoje pakištų idėją: Lietuva už koridorių tenka Lenkijai...“ Ar tai reiškia, kad manote, jog „negotiated peace“ turi šansų?
g) Kiek netikėta toji Tamstos laiško vieta, kur kalbate apie „kairinius“, „sparčiai žygiuojančius į anarkiją“, „niekinimą teisėtos tvarkos ir vadų“; visa tai vadinate sąjūdžiu. Nors skaitote sąjūdžio vadus „menkos politinės nuovokos“, betgi prisibijoma „anarkijos“ išsiliejimo. Jokio ypatingo sąjūdžio nėra, nebent tiek, kad tūlos grupės turi progos „atsilyginti“ už 1926 m. posūkį.
Kadangi čia free country ir free press, tai daugelis sau ir pavelija. Tas pats juk būtų ir Lietuvoje buvę, jei ne cenzūra. Galbūt įtarsite „ašį“ ir čionai, bet juk toji ašis yra „by product“ 1926 m. posūkio. Kad ir netylima, betgi toji ašis yra „baby“ ano įvykio-posūkio. Tatai nėra „menkos nuovokos“ akcija, bet yra apsireiškimas sistemingos kovos tos visuomenės, kuri teisėtai nori turėti balso krašto likimo rūpesniuose, kuri yra pasiryžusi nešti sunkią kovos darbų ir atsakomybės naštą, kuri galbūt tik dėl to, kad jaučiasi pastumta į šalį, susilaiko nuo įvertinimo daugelio tautinės vyriausybės atliktų darbų. Ar Tamsta nesi linkęs manyti, kad 1926 metų posūkio laikotarpiui 1940 m. birželio 15 dieną nesipriešinimu suduotas lemiamas smūgis?
Vienybė reikalauja nuolaidumo
h) Ar Tamsta nepagalvoji, kad visuomenė prie tokių apystovų turi bent teisę ieškoti naujų kelių. Pareigūnams legalizmas yra privalomas, nebent tai atrodytų priešinga sveikam protui. Bonum pariae lex suprema est. Visuomenės kolektyvai tuo lex daugiausia ir vadovaujasi, o derinimosi į konstitucinio įstatymo posmus žymia dalimi paliekamas pareigūnams. Pareigūnams su visuomene dėl to ir reikia tampriai santykiauti.
i) Tamsta savo laiške bent dviejose vietose kalbi apie „tikrąją lietuvių vienybę“, kuri turinti pasireikšti darbais, – apie tai, kad Lietuvos atstovai turi raginti lietuvius vieningai veikti. Kaip pradžioje šio laiško minėjau, vienybė reikalauja pavyzdingo nuolaidumo; ne nusileidimo, bet nuolaidumo, suderinamo su moralinėmis ir juridinėmis normomis. Leiskite, Pone Prezidente, Tamstos paklausti ką turėjote galvoje tikrąją vienybę patardamas?“
A. Smetonos atsakymai ir tolimesni jo veiksmai – trečiojoje straipsnio dalyje.