Nuo jo linkmės priklausys tiek ateinančių metų Seimo rinkimų rezultatai, tiek iš dalies ir tolimesnė valstybės socialinės raidos kryptis. Todėl konservatoriams savo suvažiavime pasisakant už A. Kubiliaus ar I. Degutienės asmenybes, tuo pat metu teks balsuoti ir už savo pačių politinės tapatybės ženklą, kurį kels ateinančiuose Seimo rinkimuose. Minėtų politikų vardai įkūnija kur kas daugiau nei skirtingus žmones. Tai netgi daugiau nei skirtinga politinė elgsena: bendravimo su rinkėjais, žiniasklaida, politiniais partneriais ir oponentais menas. Iš dalies tai ir skirtingos vertybės, nors šie žmonės priklauso ir tai pačiai partijai.
Nebūčiau rašęs šio straipsnio, jei ne Kęstučio Girniaus, buvusio kolegos iš „Laisvosios Europos“ radijo, mano labai gerbiamo ir vertinamo politikos apžvalgininko, tekstas. Nuosaikus, vertinimų balansą paprastai deramai išlaikąs, politines temas brandžiai ir įžvalgiai svarstąs autorius šį kartą kiek nustebino. Jeigu jo straipsnis būtų TS-KD pirmininko Andriaus Kubiliaus rinkimų dėl pakartotino perrinkimo partijos pirmininku politinės komandos nario pasisakymas – suprasčiau. Bet jei tai nepriklausomo politikos apžvalgininko vertinimas – vienpusiškas.
Tai netiesioginiai argumentai už A. Kubilių. Jie teisingi, bet jų nedaug, o ir šie – išvestiniai. Neminimi ir trūkumai, kurių A. Kubilius, kaip ir kiekvienas žmogus, be abejo, turi. Likusi, didesnioji straipsnio dalis, skirta I. Degutienės kritikai. Kitaip nei A.Kubiliaus atveju, apie teigiamas I. Degutienės savybes ir jos privalumus K. Girnius nekalba, nors, be abejo, žino, kad jų esama. Seimo pirmininkės kandidatavimą vadina „iššūkiu“ ir perspėja, kad tai gali „pakenkti“, ypač jeigu jai „pasisektų įveikti A. Kubilių“.
Įžvalgus komentatorius nepasinaudojo proga giliau pažvelgti į visą politinį lauką, kuriame veikia tiek TS-KD, tiek ir šios išraiškingos partijos figūros. Selektyvus vieno dorybių, kito trūkumų išskaičiavimas, čia pat darant iš to apibendrinančias išvadas, labiau dera advokatams, ne analitikams.
Nemanau, kad konstruktyvu būtų polemizuoti veidrodiniu būdu: pateikti Seimo pirmininkės privalumų, premjero trūkumų sąrašus ir skelbti priešingas išvadas. Juo labiau, kad tokios išvados nebūtinai būtų pagrįstos ir teisingos. Yra daug kitų dėmesio vertų veiksnių, kurių K. Girnius savo straipsnyje nemini.
Pradėsiu nuo to, kad Irenos Degutienės kandidatavimą TS-KD partijos pirmininko rinkimuose manau esant ne „iššūkiu“, bet pozityviu ir sveikintinu dalyku. Tai naudinga tiek organizacijai, tiek ir visam valstybėje vykstančiam politiniam procesui.
Organizacijai reikšminga tuo, kad tai, galima sakyti, pirmas kartas, kada per 18 šios partijos gyvavimo metų išties demokratiškai dėl vadovaujančios pozicijos varžosi du vienas kito verti lyderiai. Ligšiolinė partijos patirtis patvirtino, kad iš viršaus nuleisti pirmininkai, o vėliau jų voliuntaristiškai sudarytos vadovaujančios grandys nepasiteisino. Konservatorių partija niekada negalėjo girtis vidinės demokratijos pertekliumi, o kiekvieno lyderio kaitą lydėjo didesnės ar mažesnės pačios partijos dramos. Užtenka prisiminti, kaip atėjo ir kaip nuėjo Gediminas Vagnorius, Rolandas Paksas, Vytautas Landsbergis. Atėjo – ne visais atvejais labai demokratiškai, nuėjo – irgi ne visai taip, kaip buvusiems ir į politines aukštumas iškilusiems partijos vadovams būtų derėję.
Todėl I. Degutienės ir A. Kubiliaus jėgų išbandymas demokratine procedūra yra neabejotinas žingsnis pirmyn, ne atgal. Neatsižvelgiant į tai, kas rinkimus laimės. Abejonių nekeliančia procedūra demokratiškai išrinktas pirmininkas sustiprintų autoritetą pačios partijos viduje, turėtų daugiau galimybių konsoliduoti išcentrinių jėgų veikiamas partijos dalis, užkirsti kelią aiškinimams, kad partijoje stinga demokratijos, o jos vadovybė stokoja reikšmingų grupių paramos.
Demokratinė procedūra svarbi ir valstybės mastu. Kadangi tai viena didžiausių ir įtakingiausių politinių jėgų, ją įdėmiai stebi, vertina, į ją lygiuojasi, iš jos pavyzdį ima daugelis kitų. Garbinga ir sąžininga politinė konkurencija partijos viduje turėtų teigiamo poveikio bendrai pakantos, politinio džentelmeniškumo, politinės kultūros ugdymo atmosferai valstybėje. To nepaprastai stinga. Pademonstruoti aukšti moraliniai standartai pakeltų ir pačios partijos reputaciją visuomenės akyse.
Griežtos priemonės prieš Tautininkų frakcijos lyderį Gintarą Songailą greičiausiai irgi rinkimų taktikos dalis: balsavimo išvakarėse patogu „patraukti į šoną“ įtakingą partijos narį ir susilpninti flangą, kuris palaiko konkurentę.
Rūpesčio juo daugiau, kad partijos garbės pirmininko prof. Vytauto Landsbergio, kurio svoris partijoje tradiciškai didelis, pozicija tebėra neaiški. Jis nėra pasisakęs nei už vieną iš kandidatų, tačiau faktas, kad jo vadovaujamas komitetas „G. Songailos bylą“ rekomendavo persvarstyti aukštesniam partijos organui, be abejo, yra nerimastingas skambutis ministro pirmininko stovyklai.
K. Girnius teisus sakydamas, kad „Vakarų politinės partijos be pagrindo nepritaria lengvabūdiškiems partijos vadovų keitimams“. Negalima nesutikti, kad „lengvabūdiški“ keitimai nei Vakaruose, nei Rytuose nėra ir negali būti vertinami kaip politinės brandos ženklas. Klausimas kitas: ar tai, kas vyksta konservatorių partijoje, gali būti traktuojama kai „lengvabūdiškas“ žaidimas? Mano supratimu, ne. Vyksta principinė konkurencija tarp dviejų socialiniu požiūriu sunkiai suderinamų politinių platformų: liberaliosios, grindžiamos iš esmės Laisvosios rinkos instituto ideologinėmis nuostatomis, „pagerintomis“ dešiniojo elektorato ausiai miela patriotine retorika, atstovaujamos A. Kubiliaus, ir labiau į socialiai orientuotą rinką atgręžtos krikščioniškosios socialinės doktrinos, kurios vėliava yra I. Degutienė.
Tos dvi doktrinos aprėpia labai platų klausimų ratą – nuo ekonomikos, mokesčių politikos iki švietimo, kultūros, socialinės apsaugos ir kitų reikalų. Ir beveik visais šiais klausimais partijos viduje egzistuoja, švelniai tariant, „tam tikras“ nuomonių skirtumas tarp konservatorių-liberalų flango ir krikščionių demokratų. Atskira grupė yra tautininkai, kurių pozicijos skirtingais klausimais balansuoja tarp minėtų sparnų, tačiau kaip mažiau įtakingi, o šiuo momentu „liberalų“ dar ir „skriaudžiami“, glaudžiasi arčiau krikdemų.
Štai šita prasme sutinku su K. Girnium, kad „liberalų“ stovyklai I. Degutienės figūra gali atrodyti kaip iššūkis. Kadangi jos laimėjimo atveju greičiausiai pasikeistų kai kurie svorio centrai partijos programiniu lygmeniu: pasislinktų labiau į kairę ekonominėje dalyje ir tvirtesnio dvasinių bei moralinių vertybių akcentavimo - socialinėje.
K. Girnius rašo: „Stabili vadovybė laiduoja vienybę, užkerta kelią vidaus intrigoms, užtikrina, kad partija nesusiskaidys į priešiškas stovyklas, daugiau jėgų skiriant tarpusavio santykių aiškinimuisi, negu kovai su kitoms partijoms.“ Su tuo negalima nesutikti. Tačiau ar tai būdinga A. Kubiliaus vadovavimui? Veikiausiai ne. Panašu, kad pati konservatorių pirmininko vadovaujama Vyriausybė iš dalies yra atsakinga už tai, kad TS-KD partijoje daugėja intrigų, esama skilimo pavojaus, per daug jėgų tenka skirti tarpusavio santykių aiškinimuisi ir vidaus kovai. Bandysiu paaiškinti - kodėl.
TS-KD susijungimas su mažesnėmis partijomis (krikščionimis demokratais, tautininkais, politiniais kaliniais ir tremtiniais) buvo daugiau mechaninis, siekiant aprėpti platesnius elektorato sluoksnius, negu programinis ir vertybinis. Reikšmingi nuomonių skirtumai išliko net ir po to, kai buvo patvirtinta bendra partijos programa, kurioje lemiamą žodį daugeliu principinių klausimu pasakė vis dėlto liberalusis konservatorių sparnas. Krikdemai, tautininkai, politiniai kaliniai ir tremtiniai norom nenorom turėjo praryti jiems tekusią jaunesniųjų brolių statuso piliulę, kadangi partijos piniginė, o per tai – ir politinė įtaka, buvo „liberalų“ rankose.
Iki 2008 m. Seimo rinkimų šitokia padėtis vertė visus laikytis tyliai – opozicinės partijos galimybės šiaip ar taip ribotos. Tačiau politinė TS-KD frakcijos raiška jau ir praėjusioje Seimo kadencijoje, partijai skelbus save opozicine, atidesniems stebėtojams kėlė nemaža klausimų. Jos retorika traukė tautines, patriotines ir krikščioniškąsias vertybes branginančio elektorato dėmesį, tuo metu praktine laikysena ji asistavo oligarchiniams apetitams. Prisiminkime dvejus metus trukusią paramą Gedimino Kirkilo Vyriausybei, be kurios nebūtų buvęs sukurtas nė „Leo LT“, nebūtų likę neatsakytų klausimų dėl „2 K“ ir pan. projektų.
Laimėjus 2008 m. Seimo rinkimus, TS-LKD į sąjungininkus natūraliai pasikvietė liberalus. Jau po pirmo rinkimų rato, kol dar nebuvo aiškūs antrojo turo balsavimo rezultatai, rašiau, kad rinkimų laimėtai – konservatorių ir liberalų ašis. Buvo akivaizdu, kas sudaro įtakingiausiųjų branduolį ir kas kam yra partneriai.
Tačiau ši tarppartinė partnerystė pagilino prieštaravimus pačioje TS-LKD partijoje. Viena vertus, liberaliajam konservatorių sparnui liberalų partijos, įskaitant ir Arūno Valinsko vadovaujamą junginį, galimas daiktas, buvo natūralesni sąjungininkai negu pačios TS-LKD krikdemų ar tautininkų frakcijos. Antra vertus, liberalų partijos neišvengiamai kėlė savus reikalavimus. Juos atspindėjus Vyriausybės programoje ir vykdant konkrečiais jos sprendimais, tapo aišku, kad krikščionių demokratų ir tautininkų programinės nuostatos faktiškai liko politinės raiškos užribyje, tapo marginalizuotos. Netgi pačioje TS-LKD, nekalbant apie Vyriausybę, tautininkų, iš dalies - ir krikščionių demokratų balsai buvo tie, kurių mandagiai klausomasi, bet atsižvelgiama retai.
Kitaip nei tautininkai, jie vengė atviros konfrontacijos, tačiau viešais pareiškimais gebėjo subtiliai parodyti, kad partijoje esama ir kitokių nuomonių nei kai kurie kategoriški vadovybės pareiškimai. Išvengę tiesioginės atsakomybės už nepopuliarius Vyriausybės sprendimus, elgdamiesi apdairiai ir korektiškai, I. Degutienė ir V. Stundys sugebėjo tinkamai reprezentuoti partijos krikdemiškąjį sparną, sudaryti apie jį gana palankią opiniją ir susigrąžinti anksčiau išbarstytą susiskaldžiusių krikščionių demokratų reputaciją.
Dar daugiau. Irena Degutienė populiariausių politikų apklausose jau seniai įsitvirtino antroje pozicijoje, iškart po prezidentės, toli už savęs palikusi artimiausius persekiotojus. O ministras pirmininkas A.Kubilius nuo pat savo premjeravimo pradžios, vadinamosios „naktinės“ mokesčių reformos, kada desperatiška retorika, skubotais ir ne visais atvejais pamatuotais sprendimais nustatė prieš save daugybę socialinių grupių, – pačiame reitingų dugne.
Turint visa tai galvoje, TS-LKD partijos pirmininko rinkimų rezultatus nuspėti sudėtinga. A. Kubiliaus rankose didesnė politinė galia ir administraciniai resursai, įskaitant ir įvairias ištikimiausių bendražygių skatinimo formas. Tai svarbūs svertai konkurencinėje kovoje. Tuo tarpu I. Degutienės pusėje – didžiulė visuomeninio palaikymo persvara ir didesnės politinių kombinacijų po ateinančių metų Seimo rinkimų sudarymo galimybės. Vėl paaiškinsiu kodėl.
Belgų kilmės amerikiečių rašytoja May Sarton (1912-1995) yra taikliai pastebėjusi: „Dauguma žmonių turi kalbėti, todėl jie negirdės“. Prie visos pagarbos A.Kubiliaus talentams, kurių jis turi daug, įskaitant ir jo gebėjimą laimėti rinkėjų dėmesį važinėjant dviračiu, jis nepriklauso tai mažumai, kurią minėjo M. Sarton. Kad ir šimtą kartų politikas būtų teisus, jis bus neteisus, jeigu negirdės žmonių. Šitą paprastą taisyklę daliai konservatorių vadovybės, atrodytų, labai sunku suprasti. Galimas daiktas, kad tiek prezidentės Dalios Grybauskaitės, tiek Seimo pirmininkės Irenos Degutienės populiarumo priežastis yra ta, kad jos girdi arba bent stengiasi išgirsti, ką kalba žmonės, ir suprasti, kaip jie gyvena.
Šiandien aktualiausias ne politinis, bet socialinis klausimas. Socialinė neteisybė padalijo Lietuvą, ne politikai, kurie labiausiai nepatinka konservatorių viršūnėms. Jie yra tik pasekmė to, kas vyko Lietuvoje per pastaruosius 20 metų. Todėl jokie politikų gražbyliavimai negali paslėpti skurdo ir socialinės atskirties, emigracijos bei žmonių nusivylimo savo valstybe mastų, neturinčių analogų Europos Sąjungoje. Ir tai yra tikroji grėsmė nacionaliniam saugumui.
Vienas vokiečių socialinio klausimo autoritetų taikliai yra pastebėjęs: „Nei spaudos laisvė, nei draugijų laisvė, nei rinkimų laisvė, nei parlamentas, nei gražios kalbos, nei tautų suverenumas negali papenėti alkanųjų, pridengti nuogųjų, paguosti nuliūdusiųjų, pagelbėti ligoniams“.
Tai klausimai, kuriais liberalai neturi ką pasakyti ir tai jiems nedaug rūpi. Jų atsakymas, šiek tiek supaprastinant, – statytis dar aukštesnes tvoras aplink savo kotedžus, kad viso to nematytų. Tuniso, Egipto, Sirijos, Jemeno lyderiai turėjo aukštesnes tvoras. Nepadėjo. A. Kubiliaus socialinis jautrumas, visa jo, kaip politiko, laikysena, gebėjimas bendrauti su rinkėjais, girdėti ir matyti „kaip žmonės gyvena“, artimas liberalų arogancijai. Manau, kad tai, o ne Vyriausybės taupymo politika, yra pagrindinė premjero nepopuliarumo priežastis.
Ateinančiuose Seimo rinkimuose liberalų vėliavas teks suvynioti. Kadangi visus dvidešimt nepriklausomybės metų valdžią Lietuvoje turėjo tik liberalai. Nesvarbu, kaip jie vadinosi - Demokratine darbo partija, Tėvynės sąjunga-Lietuvos konservatoriais, Liberalais demokratais, Naująja sąjunga, Darbo partija, Socialdemokratais ar Tėvynės sąjunga-krikščionimis demokratais. Esminius sprendimus, ypač lemiamais ekonominiais klausimais, priiminėjo liberalai. Dabar skiname šios ideologijos ir socialinės politikos vaisius.
Kitų metų rudenį padėtis neišvengiamai keisis. Vyraus kairiųjų šūkiai. Jeigu nesikeis Tėvynės sąjunga-Krikščionys demokratai ir neatsigręš į žmones, jie turės džiaugtis perkopę rinkimų slenkstį. Užtat Socialdemokratai, Darbo partija, Tvarka ir teisingumas bus kaip tik „ant bangos“. Beveik natūrali koalicija. A. Kubilius toje kompanijoje būtų „balta varna“. O tikėtis antrąsyk pakartoti rinkimų sėkmę, kai surašinėtojai atrado Lietuvoje vos 3 mln. žmonių, – saviapgaulė. A. Kubilius – ne Andrusas Ansipas, Lietuva – ne Estija. Ne ta charizma, ne tie socialiniai ryšiai, ne tie valstybės politinės ir ekonominės raidos parametrai. Nebent iki rinkimų išvažiuotų dar kitątiek žmonių, o jų vietas užimtų balso teisės neturintys padieniai pagalbininkai - kirgizai, kalmukai, vietnamiečiai...
Skirtingai nuo K. Girniaus, aš manyčiau, kad būtent Irena Degutienė konservatoriams galėtų būti tam tikras sprendimas. Visų pirma, tai būtų signalas rinkėjams, kad TS-KD gręžiasi „veidu į žmones“. Antra, jos politinė pozicija yra kur kas saugesnė, tikėtina, kad iki Seimo rinkimų ji išsaugos savo aukštą populiarumo lygį. O populiarus lyderis – didelis pranašumas partijai rinkimų kovoje. Trečia, I. Degutienės galimybės konsoliduoti politinių sunkumų ištiktą pačią partiją, mano nuomone, didesnės – tiek dėl asmeninių savybių, tiek ir dėl politinių aplinkybių. Ketvirta. Net jei rinkimai į Seimą TS-KD susiklostytų mažiau palankiai ir juos laimėtų minėtosios trys partijos, I. Degutienės vadovaujami konservatoriai net ir tuo atveju galėtų tikėtis tam tikro vaidmens formuojant Vyriausybę. O tai būtų sunkiai įsivaizduojama A. Kubiliaus atveju. A. Butkevičiaus ir I. Degutienės kai kurios socialinės politikos nuostatos, galimas daiktas, yra artimesnės, negu jų pačių partijų atitinkamų sparnų.
Silpnų vietų, žinoma, turi ir I. Degutienė. Viena iš jų – finansinę paramą partijai generuojantys srautai. Jie – A. Kubiliaus rankose. Nėra abejonių, kad šaltiniai nebus automatiškai perduodami, drauge su TS-KD pirmininko portfeliu. Konservatorių-liberalų branduolys partijoje, nors nėra gausus skaičiumi, yra pajėgus ekonomiškai, pakankamai stiprus intelektualiai. Vargu ar jis susibūręs tam, kad „Caritas“ valgyklas aprūpintų sriuba. Dar Juvenalis, paskutinis didelio talento antikinės Romos satyrikas, pastebėjo: „Sąžiningumas yra giriamas, bet badauja.“
I. Degutienės sėkmės atveju būtent tai, mano nuomone, ir būtų pats rimčiausias jai iššūkis: ar pavyktų konsoliduoti partiją ir drauge palaipsniui keisti TS-KD kursą krikščioniškosios socialinės doktrinos realizavimo linkme? Ar vis dėlto ji pati būtų priversta atsitrenkti į liberalizmo uolas ir pripažinti, kad konservatorius taip pat valdo „pinigų karta“?
K. Girnius kaip sektiną pavyzdį konservatoriams nurodo britų leiboristus. Esą Gordonas Brownas pasitraukė tik po to, kai partija buvo sumindyta rinkimuose. Aš manau priešingai. Jeigu leiboristai laiku būtų pakeitę savo nepopuliarų ir charizmos stokojusį partijos lyderį, taip žemai greičiausia nebūtų puolę.
Tačiau mūsų konservatoriams, jeigu rinkimuose ištiktų juos G. Browno stovyklos likimas, būtų blogiau. Nepakaktų keletą metų atkentėti politinėje skaitykloje, patrauktiems nuo valstybės reikalų. Leiboristai vis dėlto turi daugiau ar mažiau aiškią ideologiją, pamatinius principus, ilgos praktikos metais susiklosčiusią politinės raiškos kryptį. To kaip tik stinga TS-LKD. Jų politinė tapatybė nėra skaidri, gal net primena lagaminą su dvigubu dugnu: retorika adresuojama vienam elektorato sluoksniui, tuo tarpu politinio įdirbio vaisiais mėgaujasi visai kitas. Tai pastebi rinkėjai, apie tai kalba principingesni partijos nariai. Todėl politinio sutriuškinimo atveju TS-LKD ateitis būtų miglota. Partijos, kaip įtakingos politinės jėgos, gali iš viso nelikti, jeigu prieštaravimai paaštrėtų ir ji suskiltų. Ir tada jokia „Degutienės valanda“ nebeišmuštų.
Konservatorių laukia rimtas išbandymas. Paprastų ir aiškių atsakymų nėra. Vienas Oscaro Wilde’o herojus, paprašytas pasakyti „paprastą ir gryną tiesą“, atsakė: „Tiesa niekad nėra paprasta ir retai – gryna“. Nuo pačių TS-KD partijos narių gebėjimo vertinti gyvenimo tikrovę, nuo jų pajėgumo skaityti ir suprasti „laiko ženklus“, būtinybę išgryninti partijos tapatybę ir prisistatyti visuomenei žmogišku veidu, nuo jų gebėjimo ne vien kalbėti, bet ir girdėti priklausys pasirinkimas. Jis turės ilgalaikių pasekmių. Tiek pačiai partijai, tiek Lietuvai.