Todėl diskusija pati savaime nėra nei populizmas, juo labiau - trumparegiškumas. Daug kam nepatiko, kad diskusijos dėl atominės energetikos vystymo Lietuvoje iš esmės nebuvo. Dabar turime dėl to politinių problemų.
Kas kita, kad tai, kas vadinama diskusija apie vėliavą, iš esmės nėra jokia diskusija. Tai tik viešųjų ryšių kampanija, skirta paruošti visuomenės nuomonei teigiamai priimti jau parengtą politinį sprendimą. Juo siekiama keisti nusistovėjusių heraldinių simbolių naudojimo tvarką. Informavimo priemonėse dabar visur pilna Seimo nario Kęstučio Masiulio. Žiniasklaidoje dabar jis advokatauja, gina paruoštą politinį verdiktą. Su savo kolega Stasiu Šedbaru jie teikia atitinkamą įstatymo pataisą.
Būtų natūralu, jeigu K. Masiulis su S. Šedbaru būtų kiek ankstėliau patvirtinę savo domėjimąsi šią sritimi, viešai apie tai pasisakę anksčiau, negu politinio sprendimo projektas atsidūrė ant Seimo narių darbastalių. Tačiau pastebėti to neteko. Arba bent jau aiškiau būtų nurodomas šios iniciatyvos epicentras - iš kur ateina šis pageidavimas, kokios žmonių grupės to norėtų, kokie yra racionalūs, visuomeninę atramą turintys tokio pasiūlymo argumentai?
Užtat pratrūko balsų, oponuojančių tokiam sumanymui. Ir oponuojančių, kaip kartais atrodo, tik dėl oponavimo. Nesigilinant per daug į reikalo esmę. Bet pagrįstai baiminantis, kad visuomenė eilinį kartą bus palikta paraštėje, bus nuspręsta be jos dalyvavimo. Todėl tokios nuomonės kartais ginamos gana desperatiškai, grindžiamos naivokais motyvais. Vilniuje posėdžiavęs Pasaulio lietuvių bendruomenės Seimas pareiškė, kad nevalia liesti trispalvės, nes Lietuvių chartoje parašyta, kad „lietuvių tautinės spalvos yra geltona, žalia ir raudona“. Argumentas, švelniai tariant, nedidelio svorio.
Tačiau teisingai pastebi D. Baronas, kad LR Užsienio reikalų ministerijos kanclerio Valdo Lastausko motyvacijos, esą istorinės vėliavos naudojimas „naudingas siekiant įtvirtinti teigiamą Lietuvos – brandžios istorinės valstybės – įvaizdį pasaulyje ir paskatinti tarptautinę bendruomenę domėtis mūsų šalies praeitimi“, irgi nepakanka. Tai tipiškai biurokratinio mąstymo sanklodos argumentacija. Ji tik stiprina įtarimus, kad ir šito sumanymo genezė yra kabinetinės kilmės. Mažiausiai kas tam pasauliui ir tarptautinei bendruomenei rūpi - tai tokie mūsų žaislai kaip vėliavėlės, ordinai, valstybės ar giminių herbai, antpečiai, ugniagesių ar policininkų uniformos.
Tų ženklų pirmiausiai reikia mums patiems. Kaip istorinę atmintį ir mūsų tapatybę liudijančių simbolių. Ir jie turi būti tokie, kokie yra gražūs bei prasmingi mums. Bet ne tokie, kurie patiktų kažkam kažkur užsienyje, kad anie neva labiau susidomėtų Lietuva, imtų studijuoti jos istoriją. Nerimta. Pasaulis mus priims tokius, kokiais patys save pristatysime ir kaip patys save pajėgsime gerbti. Pagarbos sau patiems, savo pačių visavertiškumo jausmo šiandien mums trūksta labiausiai. Ir valstybės simboliai tam bent iš dalies gali padėti. Bet tiktai tokie, kurie bus brangūs mums, ne kažkam užsienyje.
Tikiuosi, daugelis dar prisimena istoriją su Juodo Zikaro Vyčiu po 1990-ųjų. Prieškario nepriklausomybės laikų monetų reversas paskubomis buvo įteisintas kaip šiuolaikinės valstybės herbas, pakartotinai iškaltas ant naujųjų pinigų. Po kelių metų kilo problemų. Tiesa, ne tiek visuomenei, kiek kai kam iš valdančiojo elito. Viešumoje staiga ėmė reikštis keli politikai, paskelbę, kad tas Vytis „lekia nežinia kur“. Reikia kito. Nupiešė naują. Dabar jau tarsi pabaidytu žirgu. Atsistojusiu piestu. Be dinaminės energijos, kurios turėjo ankstesnis raitelis. Nevertinu geresnis ar blogesnis išėjo naujasis herbas. Tik atkreipiu dėmesį į tai, kad tokia esminė herbo transformacija, įskaitant ir įvesdinimą naujos - mėlynos - spalvos, vėl buvo įteisinta paskubomis. Be diskusijų. Be tarimosi su visuomene. Nekalbant jau apie tai, kad šitokios formos Vytis galėtų būti kildinamas iš tos visuomenės reikmių, pageidavimų ar lūkesčių. Ir tuomet buvo nutarta kažkur kabinete. Paskui paleista balsavimo mašina.
Todėl teisingai pažymi Romualdas Ozolas: „Tokį rimtą žingsnį - pakeisti valstybinę simboliką - žengti galima tik gavus tautos pritarimą. Būtinas referendumas. Nors praktika rodo, jog Lietuvoje referendumai yra dangaus nepasiekiantis šuns balsas. Vėl nuspręs kokia nors grupuotė. Tai yra blogai“.
Blogai ne tai, kad siūloma plačiau naudoti istorinę vėliavą. Blogai tai, kad nuo tokių svarbių klausimų aptarimo visuomenė yra bandoma nušalinti. O kabinetiniai sumanymai dangstomi tarptautinės bendruomenės interesais, Lietuvos įvaizdžio pasaulyje rūpesčiais. Tik ne Lietuvos valstybės ir pačios lietuvių tautos reikmėmis.
O mūsų pačių (ne svetimųjų!) reikmės kaip tik ir kalbėtų apie tai, kad dėl Lietuvos valstybės simbolių iš tiesų verta būtų diskutuoti. Ir diskutuoti rimtai. Kadangi problemų čia iš tiesų esama. Tačiau diskutuoti reikėtų sąžiningai. Be išankstinio užsispyrimo ir politinio užsakymo, prie kurio būtų pritempinėjamos diskusijos išvados.
Tačiau heraldinių simbolių istorinė raida ir šiandieninės jų problemos - jau kito straipsnio tema.