aA
„Alfonsai, kas atsitiko, kad nuo istorijos akivaizdžiai pasukai į tendencingą politikavimą? Juk išdavystę gali dekoruoti, vadinti visokiais gražiais vardais, bet esmės nepakeisi. Gal eisi į Seimo rinkimus su dešiniaisiais?“.
Vidmantas Valiušaitis
Vidmantas Valiušaitis
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Čia ne mano klausimai. Nedrįsčiau taip familiariai kreiptis į ekscelenciją ambasadorių - patyrusį istoriką, apšaudytą diplomatą, gabų beletristą, o ir šiaip išmintingą žmogų. Čia citata atoliepio,  sakyčiau, spontaniško ir būdingai atspindinčio nuotaikas žmonių, perskaičiusių DELFI straipsnį „A. Eidintas: tautininkai sovietų pinigus „ne į savo kišenę įsidėjo““. Panašių vertinimų ten dauguma.

Turiu pirmiausiai pažymėti, kad naujosios A. Eidinto knygos „Antanas Smetona ir jo aplinka“ dar neskaičiau, nedalyvavau ir knygos pristatyme. Todėl negaliu būti tikras, kiek tiksliai publikacijoje buvo perduoti autoriaus žodžiai. Bet jeigu jie perduoti teisingai ir autorius jų nepaneigia, tuomet tai - beveik skandalinga.

Būtų bestselerio herojus?

Būtų blogai, jeigu taip galvotų istorikas, kad žurnalistui slapta imti pinigus iš svetimos valstybės ir falsifikuoti viešąją nuomonę pagal jos pageidavimą nėra smerktinas dalykas. Tarptautiniu mastu pripažinti žurnalistų profesinio elgesio standartai draudžia nelegaliai imti pinigus iš bet ko, net ir iš demokratinių šalių vyriausybių ar verslo subjektų, nekalbant jau apie pasiuntinybes tokių totalitarinių režimų, kaip stalinininė Rusija. Auksinę valiutą skaičiuoti ji neabejotinai mokėjo ir jeigu jau ją eikvojo, tai tikrai ne dėl A. Smetonos „barzdos grožio“ ar bolševikų rūpesčio lietuvių „tautinės minties“ laikraščio likimu. Sovietų Rusija žaidė savo didelį geopolinį žaidimą, o tokius žurnalistus, kaip A. Smetoną ar J. Paleckį, naudojo tik kaip momentinius įrankius siekti savo geopolinių tikslų.

Gal tuomet ir šiandieninę praktiką jis pateisintų, jeigu kurios nors galo su galu nesuduriančios žiniasklaidos organizacijos atstovas paprašytų kaimyninių valstybių „paramos“? Tarkime, mainais į Astravo ar Karaliaučiaus atominių elektrinių apdainavimą, savos energetinio savarankiškumo programos išjuokimo bei nuvertinimo sąskaita, savinieką ir psichologinį neįgalumo įsikalbėjimą, esą patys lietuviai nieko nepajėgūs sukurti, jeigu to nesiima tų „rėmėjų“ įgaliotieji asmenys?
Vidmantas Valiušaitis

Praėjusių metų gruodžio 9 d. LR Seime vykusioje konferencijoje „Lietuvos III Seimas – 1926 -1927 išbandymų metai“ kalbėjo jauna Rusijos istorikė Marija Pavlova (prabilusi, beje, puikia lietuvių kalba, o pranešimą perskaičiusi angliškai). Cituodama gausius Rusijos archyvuose saugomus diplomatinio susirašinėjimo šaltinius, ji kalbėjo apie Vilniaus kortą to meto Maskvos žaidimuose su Varšuva. Minėtų faktų kontekste, A. Edinto tvirtinimas atrodo tiesiog naiviai, nepaisant to, kad sunku būtų patikėti, jog žmogus su jo patirtimi galėtų būti naivus.

Būtų dar blogiau, jeigu šitaip mąstytų diplomatas. Gal tuomet ir šiandieninę praktiką jis pateisintų, jeigu kurios nors galo su galu nesuduriančios žiniasklaidos organizacijos atstovas paprašytų kaimyninių valstybių „paramos“? Tarkime, mainais į Astravo ar Karaliaučiaus atominių elektrinių apdainavimą, savos energetinio savarankiškumo programos išjuokimo bei nuvertinimo sąskaita, savinieką ir psichologinį neįgalumo įsikalbėjimą, esą patys lietuviai nieko nepajėgūs sukurti, jeigu to nesiima tų „rėmėjų“ įgaliotieji asmenys? O jeigu dar po atitinkamo „informacinio įdirbio“ savo „rėmėjų“ pagalba padarytų perversmą ir būtų pastatytas prezidentu, ilgainiui toks laikraštininkas tikriausiai galėtų tikėtis ne tik būti išteisintas iš išdavystei prilygstančių nusikaltimų, bet tapti dar ir panašaus pobūdžio bestselerių herojumi, tiesa?

Nenorėčiau patikėti, kad taip galvotų ambasadorius A. Eidintas, kadangi ne kartą girdėjau jį kalbant brandžiai, skaičiau tikrai vertingų jo istorinių tyrinėjimų, tegu ir ne su kiekviena jo interpretacija ar išvada būčiau linkęs sutikti.

Jeigu A. Smetona nebūtų pabėgęs dėl 1940 m. birželio 15 d. okupacijos, o turėjęs pasitraukti iš posto dėl politinių procesų šalies viduje, jis greičiausiai nebūtų tapęs to meto bestselerio herojumi, o susilaukęs Augusto Pinočeto ar Hosnio Mubarako likimo.

Tiek trumpai dėl „svetimų pinigų dėjimo ne į savo kišenę“.

Pabūgo straipsnio

Dabar dėl A. Smetonos „didelio politinio įžvalgumo“ ir „ryžto“ priešintis paskutinę naktį po ultimatumo.

Pagal 1934 m. gruodžio 31 d. jo paties išleistą Kariuomenės vadovybės įstatymą Respublikos prezidentas, kaip vyriausiasis kariuomenės vadas, įsako pradėti karo veiksmus, „kai paskelbiamas Lietuvai karas arba kai priešingosios jėgos veržiasi į Lietuvos valstybės teritoriją“. Nei tautininkų susidaryto kišeninio Seimo, nei Ministrų kabineto pritarimo vykdyti prezidentui savo pareigas nereikėjo. Jis turėjo užtektinai autoritarinės konstitucijos įgaliojimų, kad būtų galėjęs pradėti veikti kaip tikras valstybės vadovas ir vykdyti Gynybos tarybos nutarimus priešintis.

Bet paskutinio posėdžio metu A. Smetona jau šaukėsi demokratijos: skaičiavo balsus ir rado, kad už pasipriešinimą pasisakančiųjų – mažuma. Jam nereikėjo demokratijos, kai pats rinkosi ministrus, skyrė generolus, nedelsdavo šalinti kiekvieną, kai tik pajusdavo, kad prezidento nuomonės paisoma per mažai (okupacijos išvakarėse, patraukė į šalį gen. Stasį Raštikį, kad kariuomenės vadu pasistatytų sovietams palankų gen. Vincą Vitkauską).

Nei tautininkų susidaryto kišeninio Seimo, nei Ministrų kabineto pritarimo vykdyti prezidentui savo pareigas nereikėjo. Jis turėjo užtektinai autoritarinės konstitucijos įgaliojimų, kad būtų galėjęs pradėti veikti kaip tikras valstybės vadovas ir vykdyti Gynybos tarybos nutarimus priešintis.
Vidmantas Valiušaitis

1938 m. pasirašęs autoritarinę konstituciją, kuri netiesiogiai renkamam Seimui skyrė tik marionetinį vaidmenį, praėjus 12 metų po įvykdyto valstybės perversmo, A. Smetona pagaliau išdrįso surengti prezidento rinkimų spektaklį. Buvęs prezidento sekretorius ir paskiau biografas Aleksandras Merkelis monografijoje „Antanas Smetona“ rašo: „1938 m. lapkričio 14 d. seimo rūmuose susirinko 120 tautos atstovų naujam prezidentui rinktui. 49 tautos atstovų buvo pasiūlytas vienintelis kandidatas Smetona. Per rinkimus jis gavo 118 balsų: dvi kortelės buvo tuščios“.

Tačiau A. Merkelis nutyli svarbų istorinį faktą. Viena opozicinė grupė bandė pasipriešinti valdančiųjų nusistatymui kelti tik vieną kandidatą ir norėjo dienraštyje „XX amžius“ visuomenės svarstymui iškelti dar vieną – prof. Kazio Pakšto – kandidatūrą. Straipsnį, pavadintą „Respublikos prezidento rinkimų belaukiant“, parašė literatūrologas ir menotyrininkas dr. Jonas Grinius, drauge su politikos apžvalgininku bei literatūrologu Juozu Ambrazevičium, sociologu dr. Pranu Dielininkaičiu ir mėnraščio „Židinys“ redaktorium dr. Ignu Skrupskeliu. Tekstas buvo pasirašytas bendru H. F. Skinulio slapyvardžiu. Tačiau režimas net ir straipsnio spaudoje išsigando – cenzūra jo nepraleido.

Rezultatai žinomi

Bet straipsnis išliko. Jis rodo anuometinės Lietuvos demokratinės ir autoritarinės galvosenos skirtumus. Cenzūros uždraustojo straipsnio autoriai ragino kandidatūras svarstyti atvirai ir džentelmeniškai. Ir patys taip darė. Jie nevengė iškelti ir A. Smetonos nuopelnų, kurių jis, be abejo, turėjo. Tačiau tuo pat metu teisingai davė suprasti ir tai, kad tautai niekad netrūko gabių žmonių, kad ji „turtinga talentų, kurių kitos tautos mums galėtų pavydėti“. Straipsnyje minimi ir kiti potencialūs kandidatai į prezidentus, tarp jų mini gen. Stasį Raštikį (42 m.), Klaipėdoje gyvenusį buvusį ministrą pirmininką Ernestą Galvanauską (56 m.). Svarstydami prof. K. Pakšto kandidatūrą, jie nepuola jo garbinti, neaukština jo kitų kandidatų sąskaita, o pasitenkina faktais, kuriuos nebuvo sunku patikrinti.

Tačiau iki to neprieita. Nors straipsnis korektūros lapų pavidalu buvo pasklidęs tarp opoziciškai nusiteikusių asmenų, dėl cenzūros įsikišimo apie K. Pakšto kandidatūrą nesužinojo ne tik plačioji visuomenė, bet ir daugelis elektorių. Režimo propagandos įstaiga, vadinamoji Visuomeninio darbo valdyba, kurios parašytus straipsnius privaloma tvarka turėjo spausdinti įvairių pakraipų laikraščiai, K. Pakštą, kaip politiškai potencialiai pavojingą konkurentą, nuolat pašiepdavo ir net juodindavo.

Koks dar gali būti dvejopas vertinimas elgesio žmogaus, kuris perversmo keliu sugriebęs valstybės vairą ir trylika su puse metų kieta ranka valdęs šalį, staiga subliūkšta?
Vidmantas Valiušaitis

O ką darė K. Pakštas, kad tautininkų režimas jo taip nemėgo? „1938 m. rudenį pradėjau valdžios atstovus įtikinėti (tik žodžiu, gan intymiai) susirūpinti planinga ir ne vieša evakuacija kai kurių kultūrinių turtų ir studentų, iš kurių turėtų būti paruošti kandidatai į būsimus diplomatus tam 25 metų (ar net ilgesniam) periodui, kai Lietuva bus Rusijos kolonija, - laiške savo kolegai geografui prof. S. Kolupailai 1960-02-04 rašė K. Pakštas. - Siūliau savas sugestijas tiems žygiams gerai užmaskuoti, kad nekiltų panika. Bet kai kurie ministeriai ir tada jau sakė, kad reikėtų mane areštuoti už panikos kėlimą“.

Dar 20 metų anksčiau (1940-09-17), tuojau po Lietuvą ištikusios katastrofos, nerinkdamas žodžių diplomatui Edvardui Turauskui rašė į Berną: „Nedovanotinas mūsų pakvaišusių valdovų naivumas. 1939 m. visą pavasarį beveik kasdien landžiojau tai Finansų, tai Užsienio reikalų ministerijosna, siūlydamas pasiruošti liūdnesnei dienai. Bet nepavyko įtikinti, nes visi tingėjo ką nors daryti. Įnirtusiai agitavau. Bet jie ten turėjo daug laiko, o mane gal laikė blogu ir fantastišku „pranašu““.

Juo Lietuvos valdžia silpo, prasidėjus ultimatumams ir vis labiau įsitempiant tarptautinei padėčiai, juo Pakštas veikė aktyviau. „Visą 1939 m. pavasarį slankiojau po ministerių kabinetus, įkalbinėdamas pradėti pasiruošimą nelaimei sutikti, ruošti naują Lietuvos prisikėlimą, – 1941-aisiais rašė jis jau Amerikoje. – Pradėjau nuo [vėl naujo ministro] pirmininko gen. J. Černiaus (pareigas ėjo 1939 kovą-balandį – V.V.). Jis maloniai pakalbėjo ir mane pasiuntė pas finansų ministerį, irgi generolą (J. Sutkų). Tas pas savo direktorių (M. Lipčių). Panašiai kitose ministerijose. Teorinio pritarimo buvo ir šen, ir ten; bet visi buvo nusistatę darbus pavesti mažesniems, kurie yra įpratę savo valia nieko nedaryti. Rezultatai žinomi.“

Kritikavo iš kairės ir dešinės

K.Pakšto sparnuoti posakiai skraidė prieškario Lietuvoje, išeivijoje, ataidi jie ir iki mūsų dienų, teikę gyvenimo vilties, dinamizmo, tikėjimo prasmingesne ateitimi: „Perkelkime Lietuvą iš Azijos į Europą!“, „Veidu į jūrą!“, „Pasukime Lietuvos laikrodį šimtu metų pirmyn!“, „Būkite tobuli kaip mano automobilis!“ (važinėjo su moderniu anų laikų amerikiečių „Buick‘u“ - V.V.).

Lietuvos šveicaras Juozas Eretas rašo, kad K. Pakštą „ištiko Kasandros likimas. Jai senovės dievai buvo suteikę pranašystės dovaną su skaudžia ypatybe, kad niekas jos neklausys. Taip per amžius ir buvo.“

Politiniai priešai kritikavo Pakštą iš kairės ir iš dešinės. Iš dešiniųjų konservatorių kritika dažniausiai buvo ironiška – arogantiška ir iš aukšto. Mat, 1926 m. gruodžio 17-osios perversmininkus jis yra pavadinęs „laisvės duobkasiais“. Tuo tarpu komunistų sarkazmą ir piktą panieką geriausiai atspindi Petro Cvirkos pamfletas, pavadintas „Smetonos kiemo gaidys arba Pakštas Kazys“, kuriame talentingas, bet tragiškai dienas baigęs Maskvos emisaras rašė: „Kauniečiai, ypač buvę studentai, gerai atsimena šį keistuolį profesorių, į kurio paskaitą jaunuomenė rinkdavosi kaip į humoro ir juokų vakarus. Visai apsijuokęs, visų Kauno vaikigalių badomas pirštais, profesorius išsidangino į Ameriką. Kas mėgsta Pakšto juokus, tegu jų klausosi, o Lietuvių tauta sujungė savo likimą ne su pakštiško tipo juokdariais, o su broliška rusų tauta“.

Faktų interpretacija - subjektyvi

Apie valstybės likimą A. Smetona buvo atkakliai raginamas ir privalėjo pradėti galvoti ne 1940 m. birželio 15-ąją, kada jau buvo šaukštai pietų. Todėl neįtikimai atrodo A. Edinto teiginys, esą „dvejopai galima vertinti ir A. Smetonos išvykimą iš Lietuvos 1940 m.“.

Koks dar gali būti dvejopas vertinimas elgesio žmogaus, kuris perversmo keliu sugriebęs valstybės vairą ir trylika su puse metų kieta ranka valdęs šalį, staiga subliūkšta? Po paskutinio vyriausybės posėdžio 1940 m. birželio 15-osios rytą tautos vadas tik tiek teįstengė palikti istorijai: „Man sunegalavus, remdamasis Lietuvos Konstitucijos 71-uoju straipsniu, prašau Tamstą pavaduoti mane Respublikos prezidento pareigose“. Tas prašymas buvo adresuotas ne kam kitam, o neįtikėtiną pasyvumą ir abejingumą valstybės likimui krizės dienomis demonstravusiam ministrui pirmininkui Antanui Merkiui.

Istorikas Alfredas Erichas Sennas knygoje kritiškai vertina A. Smetonos atsiminimuose randamą tvirtinimą, esą jo „pasišalinimas buvo mažas protestas Maskvos smurtui“. Į Maskvos ultimatumą buvo atsakyta dviem žodžiais: „Vyriausybė sutinka“. Kur čia protestas? Senno knygos „Lietuva 1940. Revoliucija iš viršaus“ skyrius apie birželio 14 ir 15 d. Kauno įvykius taip ir pavadintas: „Pabėgėlis“.

Prezidento pabėgimas, pasak A. E. Senno, buvo parankus pirmiausiai sovietų propagandai: pasipylė A. Smetonos, brendančio per Širvintos upelį, karikatūros, paskalos ir straipsniai spaudoje apie „apvogtą Lietuvą“, apie tariamus A. Smetonos turtus užsienyje. Dekanozovas apdairiai pasinaudojo tautos antipatija prezidentui, jos manymu, kad A. Smetona pabėgo iš baimės. Labiausiai, A. E. Senno nuomone, prezidento pabėgimas pribloškė pačius lietuvius. Karininkai reikalavo sugrąžinti bėglį į Kauną, o Kybartuose, prie valstybės sienos, šautuvus į prezidentą atkreipė ne vietiniai komunistai, bet šauliai.

Istorija, nors remiasi faktais, tačiau jų interpretacija vis dėlto dažnai subjektyvi. Todėl kalbėdami apie praeitį iš tiesų daug pasakome tiek apie dabartį, tiek ir patys apie save.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Prasidėjo intensyvios darbo paieškos: kur šiuo metu lengviausia įsidarbinti

Ruduo reiškia ne tik naują pradžią moksleiviams ir studentams, bet ir darbo ieškantiems asmenims....

Žmogus, iliustravęs epochą: lietuvis tapo septintojo dešimtmečio legenda (43)

Nors Stasio Krasausko pavardė šiandien gal ir nėra plačiai žinoma, šis lietuvis buvo tikra...

Sutrumpinusi darbo savaitę įmonė skaičiuoja rekordinius metus: kiti mums sukioja pirštą prie galvos (84)

Prieš kelis metus statybinės chemijos produktų vystymo ir platinimo įmonė „Tegra State“...

Reido metu sustabdyta neblaivi vairuotoja pareiškė esanti „perspektyvi mergina“ ir į žurnalistus metė citriną (275)

Penktadienio vakarą Vilniaus kelių policija surengė reidą: pradžioje buvo tikrinamas greitis, o...

Paskutinė apklausa prieš rinkimus: partijų reitinge – beprecedentė intriga (257)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ( LVŽS ) bei Tėvynės sąjungos-Lietuvos...

Atvykę į nuostabaus grožio paplūdimį poilsiautojai gailisi: verslininkų įžūlumas siutina ne tik lietuvius (88)

Nors daug žmonių atvykę į vieną gražiausių Europos vietų – Pozitaną, Amalfio pakrantėje...

Vilniuje rasti žmogaus griaučiai (6)

Vilniuje statybos objekte rasti žmogaus griaučiai, pranešė Policijos departamentas.

Karolis Kasperas | D+ nariams

Dailidė, kuriam pritrūko 13-os minučių nuversti Adolfą Hitlerį

Kone garsiausiai nuskambėjęs pasikėsinimas į fiurerio gyvybę buvo įvykdytas 1944 m. liepos 20...

Politikų reitingai: prezidento populiarumas kilo, Verygos – krito (94)

Per pastaruosius mėnesius pakilo prezidento Gitano Nausėdos populiarumas, o sveikatos apsaugos...

|Maža didelių žinių kaina