aA
Stasys Lipskis, sovietmečiu rašęs nuobodžius, ideologinėmis klišėmis perkrautus literatūros kritikos straipsnius, išleido knygą „Amžiaus audrų paviliotas“ (Žuvėdra, 2010), kurioje taip stipriai nupudravo pagrindinį herojų, kad šis tapo stačiai neatpažįstamas tiems, kurie gana gerai jį prisimena. Autorių konsultavo Paleckio sūnus diplomatas, istorikas Liudas Truska ir žurnalistas Domas Šniukas. Ypač jaučiama stipri pirmojo sugestija.
© DELFI / Ainis Gurevičius

Šiame straipsnyje daugiausia dėmesio bus skiriama revanšistinių mitų kūrimo technologijoms – faktų selekcijai (neparankūs nutylimi), istorinio konteksto ignoravimui. Įdomu, kad knygoje beveik nesiremiama gausiais paties personažo tekstais. Todėl Paleckis kalba Lipskio žodžiais, o ne atvirkščiai.

Tinginystės heroizavimas

Paleckis yra prisipažinęs, kad pradžios mokykloje uolumu nepasižymėjo, o Rygos Nikolajaus gimnazijoje ištvėrė vos porą mėnesių. Lipskis tuo žavisi: „Daugiau nebesimokysiu, – su nepalenkiamu ryžtu savąjį verdiktą ištaria jaunasis maištininkas“ (p. 19 (1)).

Suprask, Paleckis jau gimė revoliucionieriumi. Daugelis Lietuvos kaimo vaikų anuomet patyrė kitataučių mokytojų, valdininkų, pirklių ir kitų miestiečių atžalų patyčias, žeminimus, tačiau tai neatvėsino jų noro siekti išsilavinimo. Apie Paleckį to nepasakysi. Tik būsimosios žmonos mygiamas 21 metų bernas vėl pradėjo mokytis, šįkart vakarinėje gimnazijoje eksternu (Lipskis kažkodėl nutyli šią mokymosi formą). 1924 m. gimnaziją baigė, nors per algebros egzaminą neišsprendė nė vieno uždavinio. 1926 m. rudenį įstojo į Kauno universitetą, kuriame studijavo dvejus metus ir netgi, anot Lipskio, „pirmaisiais mėnesiais J. Paleckis uoliai lanko […] auditorijas“ (p. 109).

Abejonių dėl autoriaus nešališkumo sukelia suregztas pasakojimas, kaip Paleckis tapo Lietuvos kariuomenės savanoriu. Pateiktas ir „įrodymas“ – jo nuotrauka su užrašu „Savanorio uniforma. 1920 m.“ Ar Lipskis nežino savanorių istorijos, ar tikisi, kad kiti jos neišmano? Lietuvos vyrus savanoriais ginti Tėvynės pakvietė Ministras Pirmininkas Mykolas Sleževičius ir krašto apsaugos ministras Mykolas Velykis 1918-12-29 kreipimusi. 1919-02-13 buvo paskelbtas 1897–1898 m., o tų pačių metų lapkritį – 1898–1900 m. gimusių vyrų šaukimas į kariuomenę. Taigi Paleckiui, gimusiam 1899 m., karinė tarnyba buvo privaloma, jis negalėjo turėti savanorio statuso. Iš kur Lipskis ištraukė savanorio uniformą? Pirmieji savanoriai dėvėjo savo drabužiais, gaudavo tik uniforminę kepurę ir diržą. 1919 m. tiek savanorių, tiek šauktinių uniforma buvo vienoda. Veikiausiai autoriaus fantazijos vaisius yra ir teiginys, kad „vėliau J. Paleckis atsisakė savojo [savanoriams skiriamo – V. T.] sklypo“ (p. 30). Manyčiau, tai aliuzija į šiuos laikus, noras parodyti, koks nesavanaudis buvo šis pasišventėlis.

Keista knygos struktūra: beveik pusė teksto skiriama Paleckio žurnalistinei veiklai ir knygų, išleistų iki 1940 m., turiniui plačiai atpasakoti. Bet žurnalistika buvo pagrindinė jo veikla (ir tai su išlyga) tik iki okupacijos, kur kas ilgiau jis dirbo marionetinės administracijos aparate. Susidaro įspūdis, kad neproporcingai didelis dėmesys jam kaip žurnalistui turi pridengti jį kaip kolaborantą.

Apie žurnalistiką ir bestselerius

Pristatydamas Paleckį kaip gabų, novatorišką, darbštų ir produktyvų žurnalistą (p. 31, 41), Lipskis gerokai persūdė, nes pats jo herojus nesigėdino prisipažinti: „Būdamas iš esmės savamokslis […] tapau ir savamoksliu žurnalistu, redaktoriumi, net rašytoju ir poetu“.(1)1 Labai negailestingai šiuo atžvilgiu apie Paleckį atsiliepė buvęs jo bendražygis Vincas Krėvė: „[…] pažinojau kaip negabų žurnalistą, mažai protingą ir labai netaktingą […] neaukštos inteligencijos asmenybę[…].“(2) Kaziui Škirpai Paleckis – bohemos žurnalistas.(3) Jo publikacijos net bičiulei Michalinai Meškauskienei nedarė įspūdžio: „Paleckis vis tebepilstė vandenėlį liberaliniame dienraštyje.“(4)

Labai negailestingai apie Paleckį kaip apie žurnalistą atsiliepė buvęs jo bendražygis Vincas Krėvė: „[…] pažinojau kaip negabų žurnalistą, mažai protingą ir labai netaktingą […] neaukštos inteligencijos asmenybę[…].“
Vladas Terleckas

O Valdas Vasiliauskas, žvelgdamas jau iš šių laikų perspektyvos, teigia: jo redaguoti „žurnaliūkščiai Naujas žodis, Laiko žodis, Mūsų jaunimas nuodijo ištisos kartos sąmonę […]“,(5)5 skleidė kultūrbolševizmą.

Tarpukariu išleistas Paleckio knygas „SSSR mūsų akimis“ ir „Paskutinis caras“ Lipskis vadina bestseleriais, o antrąją – net kapitaliniu veikalu, bet nesivargina pasakyti, pagal kokius kriterijus – meniškumo, informatyvumo, objektyvumo – vertina. „SSSR mūsų akimis“ galėjo dominti daugelį žmonių, anksčiau gyvenusių, dirbusių Rusijoje, o tarpukariu išgirstančių daugybę gandų apie tai, kas vyksta toje nuo pasaulio atsitvėrusioje valstybėje: „Toks sovietų uždarumas, lyg vengimas viešų akių ir dienos šviesos – savaime kursto keistą baugumą... O sykiu ir smalsu.“(6) Turbūt ne vienas tikėjosi iš pirmų lūpų išgirsti tiesą. Deja, brošiūroje apstu sovietinės propagandos štampų, bet nieko nerašoma apie terorą, gulagus, kolektyvizacijos košmarą (Vasiliauskas šią knygą vadina meluojančios žurnalistikos klasika). Greičiausiai ji buvo sovietų projektas. Paleckis rašė, kad pasirodžius knygai „SSSR atstovas Karskis pakvietė pietų, dėkojo, įtraukė į Lietuvos žurnalistų delegaciją kelionei į SSSR“.(7) Sovietinis funkcionierius Feliksas Bieliauskas pažymėjo: „Mes, darbininkai komunistai, plačiai panaudojome knygą […] pasakodami apie Tarybų šalį.“(8)

Beje, kodėl nebuvo išleista antroji šio „šedevro“ dalis? Pasak Lipskio, tai padaryti sutrukdė užgriuvusi darbų, deja, nepasakė kokių, lavina (p. 101).

Sovietmečiu užderėjusios Paleckio rašytinės „produkcijos“ atžvilgiu Lipskis pasirinko kitokią taktiką: apie kai kurias knygas („Sovietskaja Litva“, „Dviejuose pasauliuose“, „Mintys apie vyresnįjį brolį“) užsimena lakoniškai, o brošiūrų daug sakančiais pavadinimais „Po Stalino konstitucijos saule“, „Laimingiausia [aneksijos – V. T.] diena Lietuvai“, „Kelias į Lietuvą atviras“ iš viso nemini.

Nutylėtas svarbiausias Paleckio biografijos faktas

Jau prieš gerą dešimtmetį istorikas Zenonas Butkus, remdamasis dokumentais, įrodė, kad tarpukariu Paleckis palaikė artimus ryšius su sovietų pasiuntinybe Kaune, teikė jai vertingą operatyvinę informaciją, nuo 1930 m. sovietai vadino jį patikimu, išbandytu ir patikrintu informatoriumi.(9) Šis faktas buvo plačiai komentuojamas, regis, nėra paneigtas ar ginčijamas. Knygos autorius negalėtų to nežinoti, nelengva tą ir nuslėpti.

Jau prieš gerą dešimtmetį istorikas Zenonas Butkus, remdamasis dokumentais, įrodė, kad tarpukariu Paleckis palaikė artimus ryšius su sovietų pasiuntinybe Kaune, teikė jai vertingą operatyvinę informaciją, nuo 1930 m. sovietai vadino jį patikimu, išbandytu ir patikrintu informatoriumi.
Vladas Terleckas

Sovietų slaptosios tarnybos siekė sukompromituoti valdžioje buvusius krikščionis demokratus, kuriuos Kremlius laikė pagrindine kliūtimi įsitvirtinti Lietuvoje. Opozicinei spaudai jos parūpindavo šokiruojančių prasimanymų, na, pvz., apie įtakingų brolių Vailokaičių parsidavimą... Lenkijai, Prancūzijai ir JAV.

Kodėl Paleckis parsidavė Sovietų Sąjungos tarnyboms? Gal iš pagiežos savo asmeniniams „skriaudėjams“, atleidusiems jį iš Eltos direktorių? Vis stiprėjusi antipatija valdžiai pamažu peraugo į priešiškumą valstybei ir atvedė į jos priešų gretas.(10) Daug lėmė ir charakterio bruožai. Ne vienas autorius yra nurodęs, kad Paleckis buvo garbėtroška, žmogus be principų, mėgo bohemišką gyvenimą. Pasak Škirpos, „buvo aiškus alkoholio belaisvis“, nuolatos skolindavosi, bet beveik niekada skolų negrąžindavo, „nes jam nesisekė uždirbti lėšų ir, be to, uždirbtus litus greitai išleisdavo degtinės buteliukams“.(11)

Paleckiui verktinai reikėjo „sponsoriaus“, kai toks atsirado, parsidavė jam kūnu ir siela. Anot Juliaus Būtėno, Paleckis domėdavosi visais.(12) Tikras agento bruožas – „apuostyti“ kiekvieną sutiktąjį. Sovietmečiu jis dėstė: „Kalba Maskva“ – tie žodžiai skambėdavo mūsų bute. Įpratome klausytis „Paskutinių žinių“. Artimos ir savos pasidarė tarybinės dainos, kurias dainuodavo ir vaikai.“(13) Lipskio odėje to nerasime, pasak jo, „Brangi Tėvynė, laisva Lietuva – tai kertiniai J. Paleckio ideologijos metmenys […]“ (p. 150). Nesvarbu, kad per vaišes sovietų pasiuntinybėje plėšdavo „Široka strana moja rodnaja“, o pasiekęs tam tikrą kondiciją šokdavo „kazačioką“, apsikabinęs fotelį.(14)

Paleckis pasitarnavo sovietams ne vien teikdamas jiems svarbią informaciją, bet ir propaguodamas sovietinį „rojų“. Jis padėjo dezorientuoti kai kuriuos kultūros žmones, dalis jų tapo SSRS simpatikais. Nė viena Lietuvos partija nenorėjo turėti reikalų su „palėpininkų“ komunistų sekta, jų spauda mažai kam buvo žinoma ir įdomi, todėl Maskvos „penktajai kolonai“ Kaune reikėjo viešai veikiančio, šiek tiek žinomo (daugiausia išsišokimais), liberalaus ar tokiu apsimetančio asmens. Matyt, šiam vaidmeniui labiausiai tiko Paleckis.

Tai buvo lemtingas lūžis jo biografijoje, nulėmęs tolesnį gyvenimą ir karjerą. Tą nutylėdamas Lipskis sovietinę Paleckio biografijos (ypač nuo 1940 m. vasaros) versiją pagal šių laikų madą nuspalvina tautinėmis spalvomis.

Legendos apie Paleckio iškopimą į valdžią ir išprotėjimą

Lipskio vertybines nuostatas atskleidžia tai, kad skyrelį apie pirmuosius sovietinės okupacijos mėnesius jis tarsi koks sinoptikas pavadino „Karšta vasara“, matyt, dėl užtekėjusios Stalino saulės.

Ir išdėstė naują versiją, kaip Paleckis tapo premjeru: esą Nikolajus Pozdniakovas bakstelėjo pirštu į Paleckio pavardę kandidatų sąraše, nes žavėjosi emocionaliomis šio pretendento kalbomis (p. 144). Knygos autoriui, nuslėpusiam svarius savo herojaus nuopelnus Sovietijai, kitko ir nelieka. Beje, Paleckis yra pateikęs kitą versiją: esą, kai pasitarime (nenurodė nei kokiame, nei kas dalyvavo) buvęs pasiūlytas premjeru, ilgai atsikalbinėjęs, „bet tai buvo Lietuvos KP Centro komiteto nutarimas, todėl turėjau atmesti visas abejones ir imtis darbo.“(15) Koketavo žmogus, antraip nebūtų naktį skambinęs bulvarinio dienraščio Laikas redaktoriui Henrikui Blazui, kad pasigirtų gavęs premjero postą.

Be to, knygoje rašoma, kad į LKP jis įstojo tik 1940 m. rugpjūtį (p. 186). Jei Lipskis nesuklydo, vadinasi, Paleckiui nebuvo privaloma paklusti partijos, kuriai tada jis net nepriklausė, viršūnių sprendimui.

Juozas Vaišnoras, 1940–1941 m. dirbęs finansų ministro pavaduotoju, vėliau finansų liaudies komisaru, liudija, kad Pozdniakovas, 1940 m. birželio 16 d. iškvietęs Paleckį į atstovybę, prastai apsirengusiam, apšepusiam kandidatui liepė: „Eik ir nusiskusk barzdą. Dabar svarbi ir išvaizda, nes būsi ministras pirmininkas.“(16)

Čia vertėtų prisiminti vieną 1940 m. birželio 15 d. įvykį. Tądien Lietuvių draugijos SSRS tautų kultūrai pažinti nariai (tarp jų ir Paleckis) su sovietinės pasiuntinybės darbuotojais „Triumfo“ kino teatre žiūrėjo sovietų filmą „Vyriausybės narys“. Išėję iš teatro, pamatė Kauno gatvėmis žlegsinčius okupantų tankus.(17)

Lipskis plačiai perpasakoja Igno Šeiniaus tekstą apie nervinį priepuolį, kuris ištiko Paleckį 1940 m. birželį, ir bando įtikinti skaitytojus, esą tai atsitiko todėl, kad šis nieko nežinojęs apie Maskvos planus likviduoti Lietuvos nepriklausomybę, šventai tikėjęs, kad okupacinė kariuomenė tik siekia užtikrinti mūsų šalies saugumą (p. 150). Krėvės liudijimu, Paleckiui buvo puikiai žinoma, kas laukia Lietuvos, nes pats jį apie tai informavo, grįžęs iš Maskvos. Krėvės paklaustas, ar jam žinomi Maskvos planai, atsakė teigiamai ir graudenosi, esą buvo „išėjęs iš proto ir dabar gailisi, kad protą atgavo...“(18)

Paleckis ne tik žinojo, bet ir stengėsi, kad svetima kariuomenė Lietuvoje atsirastų kuo greičiau. 1939 m. spalio 11 d. po Paleckio ir Krėvės apsilankymo pasiuntinybėje Pozdniakovas dienoraštyje pažymėjo: jiedu norėtų padėti parengti sąlygas Raudonosios armijos invazijai į Lietuvą.(19)

Nė viena Lietuvos partija nenorėjo turėti reikalų su „palėpininkų“ komunistų sekta, jų spauda mažai kam buvo žinoma ir įdomi, todėl Maskvos „penktajai kolonai“ Kaune reikėjo viešai veikiančio, šiek tiek žinomo (daugiausia išsišokimais), liberalaus ar tokiu apsimetančio asmens. Matyt, šiam vaidmeniui labiausiai tiko Paleckis.
Vladas Terleckas

Butkus išsiaiškino, kad 1939 m. rudenį Paleckis „mokė“ Pozdniakovą, esą sovietai neturėtų perduoti Vilniaus krašto Lietuvai, nes tai prieštarautų esminiams „Sovietų valstybės interesams“ ir siūlė: „Įgytas teritorijas galėtume panaudoti kaip bazę savo įtakos Pabaltijyje ir apskritai Vakaruose stiprinimui.“(20)

Būdamas vadinamojo Liaudies fronto komiteto narys, Paleckis rėmė jo politinius reikalavimus likviduoti „fašistinį režimą, apvalyti aparatą nuo fašistinių elementų“.(21) Demokratinės liaudies respublikos programoje, kurios autoriumi jis skelbėsi, išdėstyti tokie „demokratiniai“ principai: Liaudies vyriausybei, kuri bus sudaroma iš ištikimų kovotojų, suteikiami ypatingi įgaliojimai, liaudies reikalų priešams skelbiami teisių apribojimai ir t. t.(22) Kuo ne 1940 m. „Liaudies vyriausybės“ modelis?

Grįžkime prie mįslingos Paleckio išprotėjimo istorijos. Lipskis rašo, kad „prezidentą“ ištiko nervų priepuolis, kai Pozdniakovas pareikalavo artimiausiu metu paleisti Seimą, parinkti naujus patikimus narius, prašytis į SSRS sudėtį (p. 150). Na, tokie reikalavimai negalėjo traumuoti Paleckio, nes jo „Liaudies respublikos“ programoje Seimas nebuvo numatytas. Antra, Šeinius, kuriuo remiasi Lipskis, negalėjo nei matyti, nei girdėti, kaip ištiktas nervinio priepuolio Paleckis daužė baldus, veidrodžius, rėkdamas: „Jie mus apgavo! Vagys, plėšikai!“(23) Greičiausiai šią sceną rašytojas sukūrė matydamas brutalius okupantų veiksmus, be to, prisiminęs isterišką Paleckio charakterį.

Aleksandras Merkelis teigė: „Ypač visus stebino ir kėlė įvairių spėlionių Justino Paleckio paskyrimas ministru pirmininku […] buvo suglumęs […] lyg iš medžio iškritęs ir negalįs susivokti, kur atsidūręs ir ką turįs veikti“.(24) Škirpa užrašė tokį Lietuvos kariuomenės kūrėjų – savanorių sąjungos pirmininko Petro Gužo susidarytą įspūdį per Paleckio pasveikinimo ceremoniją: „[…] rodė protinio pamišimo ženklų: pokalbio metu staigiai sušukęs „žiūrėkit, žiūrėkit, va ten, kertėje, bėga kraujuotas viščiukas […]“.(25)

Antanas Sniečkus LKP sekretoriui Antanui Barkauskui yra sakęs: „O J. Paleckis, anuomet pamatęs, kas iš tiesų įvyko, savaites sėdėjo butelį apsikabinęs, graužėsi žmogus.“(26) Sakoma, kad Paleckis buvo perduotas psichiatrams, laikomas viloje Pažaislyje, intensyviai gydomas, nedalyvavo vyriausybės posėdžiuose, nuo birželio 22 d. iki liepos 5 d. nesirodė viešumoje. Nepaisant to, liepos 1 d. „ligonis“ pasirašė Seimo paleidimo aktą, dalyvavo sovietų pasiuntinybėje vykusiame pasitarime dėl rinkimų, liepos 3 d. pasirašė Lietuvos kariuomenės sovietizavimo įstatymą ir kt. Jei iš tikrųjų jis susirgo psichikos liga, tai per dvi savaites niekaip negalėjo pasveikti. Išeitų, kad „prezidentas“ buvo neveiksnus, taigi jo pasirašyti aktai yra neteisėti. Ligos mįslę galėtų įminti Paleckio apgyvendinimas (1941 m. kovą) sovietų pasiuntinybėje.(27) Ar tuo norėta pagerinti jo gyvenimo sąlygas, ar jis saugotas nuo Bakcho kompanijos?

Susidaro įspūdis, kad apie tikrą ar tariamą ligą knygoje pasakojama bandant sukurti Paleckio, kaip režimo aukos, įvaizdį. Esą „prezidentui“, nieko nulemti negalinčiam, teko laviruoti tarp diametraliai priešingų tikslų. Liepos 21 d. Šeinius rašė: „Laidojama jos [Lietuvos – V. T.] laisvė, visi dvidešimt dvejų metų laimėjimai. Kas tragiškiausia: jos pačios sūnūs ir dukterys prisideda prie duobės kasimo ir užpylimo.“(28) O laikraštis Darbo Lietuva, ragindamas žvilgsnius kreipti „Maskvon, viso pasaulio sostinėn, ir į Staliną, visų tautų vadą ir gerą tėvą“, purslojo: „Lietuvos darbo žmonės visą laiką siekė susijungti iš naujo su Sovietų Sąjunga“ (cituojama pagal p. 155). Bet Paleckiui „Lietuvos valstybė buvo nustojusi egzistuoti kiek anksčiau“(29), dar 3-iajame dešimtmetyje, todėl tikėtina, kad pasirašant nepriklausomybės laidojimo aktus jo ranka nedrebėjo. Juk tai jis ištarė liūdnai pagarsėjusią frazę „Mes važiuosim dabar Maskvon parsivežti jums Stalino konstitucijos saulės“.

Simboliška, kad pasakojimas apie Paleckį 1940–1941 m. baigiamas išvykimu į Maskvą. Knygoje nerasime kai kurių „Liaudies vyriausybės“ narių liudijimų, kaip Paleckis spaudė juos nedelsiant įvesti rublį, Maskvai atiduoti auksą, skelbti rinkimus, nutraukti konkordatą su Vatikanu ir t. t. Nerašoma ir apie tai, kad jis sankcionavo Antano Merkio ir Juozo Urbšio suėmimą ir ištrėmimą su šeimomis į Rusiją. Jo aktu buvo paleistas į „atsargą“ ir greitai atsidūrė kalėjime Šaulių sąjungos vadas Pranas Saladžius. Jis sovietizavo Lietuvos kariuomenę. Jis 1940 m. liepos 21 d. pareiškė: „Liaudies priešams laisvės negalima duoti […].“(30) Viešai pateisino 1940–1941 m. represijas, masinius trėmimus: „Visos tarybų valdžios priemonės yra nukreiptos ginti lietuvių tautos interesus. Jei […] ką nors ir izoliavo, tai ši priemonė tepalietė negausią grupę žmonių, kurie buvo glaudžiau susiję su fašistiniu smetoniniu režimu […], todėl atsakingi už to režimo nusikaltimus. Pirmosios karo dienos […] parodė tarybų valdžios priemonių tikslingumą.“(31)

Apskritai knygoje labai ryškus Paleckio kaip aukos motyvas. Antai atsidūręs evakuacijoje Rusijoje, dienoraštyje (1943-05-16) guodėsi: „Dirbom visą dieną tarybiniame ūkyje […]. Ravėjom daržus – gerokai pavargom...“(32) Antanas Sniečkus su brigada kasė durpes. Tuo jų numylėtinis Stalinas aiškiausiai parodė, ko jiedu verti.

Lietuvos himno gynėjas

Butkus išsiaiškino, kad 1939 m. rudenį Paleckis „mokė“ Pozdniakovą, esą sovietai neturėtų perduoti Vilniaus krašto Lietuvai, nes tai prieštarautų esminiams „Sovietų valstybės interesams“ ir siūlė: „Įgytas teritorijas galėtume panaudoti kaip bazę savo įtakos Pabaltijyje ir apskritai Vakaruose stiprinimui.“
Vladas Terleckas

Lipskis bando įtikinti, kad 1944 m. „J. Paleckis visomis išgalėmis gina senąjį […] himną „Lietuva tėvynė mūsų“, nuoširdžiai įrodinėja jame esant pažangių elementų“ (p. 165). Įdomu, kodėl 1940 m. jis nesipriešino, neprotestavo prieš himno, tautinės vėliavos ir herbo panaikinimą? Beje, dienoraštyje (1942-04-16) rašo, kaip su Gedvilu, Gira ir Zimanu plušėjo, tobulindami „Internacionalo“ vertimą į lietuvių kalbą.(33) Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Lietuvos himną „prisiminė“ ne Paleckis, bet Molotovas. Matyt, suvokęs Kremliaus sumanymą, kad „išvaduotojams“ tiktų įžengti į Lietuvą su lietuviams brangiu himnu, jis ir išsitarė apie „pažangius elementus“. Juk sovietinių diversantų būriai propagandiniais sumetimais taip pat buvo pavadinti LDK vadovų vardais. Norėta sudaryti vaizdą, kad grįžta geresnis, tautinių jausmų paisantis okupantas.

Žinant, kad 1944 m. pradžioje buvo legalizuoti ir latvių, ir estų nacionaliniai himnai, mitas apie tautinės giesmės gynimą išsisklaido kaip dūmas. Neilgai senasis himnas ir buvo pakenčiamas – 1945 m. rugsėjo 28 d. LKP(b) CK biuras priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos TSR valstybės himno“, buvo sudaryta 7 veikėjų (tarp jų ir Paleckis) komisija naujam himnui sukurti. Bet tada jis jau negynė Vinco Kudirkos teksto (LSSR himno žodžius parašė Antanas Venclova), siūlė palikti tik jo muziką (melodiją).(34) Gerai, kad biuro nariai tam pasipriešino – patys nenumanydami, jie neleido himno sudarkyti ir hibridu mulkinti tautos.

1940 m. Paleckis kartu su Dekanozovu rengė projektą pakeisti lietuviškus gatvių, aikščių ir skverų pavadinimus.(35) Nuo tada daug kur neliko Vytauto, Maironio, M. Valančiaus, Dariaus ir Girėno, Nepriklausomybės gatvių.

Minkštaširdis humanistas

Knygoje aprašomos daugiausia žinomos istorijos apie „prezidento“ iš gulagų ištrauktus žmones. Tikros ir išgalvotos. Apgailestaujama, esą jam nepavyko padėti buvusiam Lietuvos diplomatui Petrui Klimui išvykti į Prancūziją pas vaikus. Kažkelintą kartą pučiama migla, nes buvo visai priešingai. Diplomato sūnus pasakojo, kad gelbstint tėvą buvo prieita net iki Prancūzijos prezidento Charles’io de Gaule’io, bet pastangos nedavė rezultatų ir dėl to „kalta buvo tuometinė Lietuvos valdžia, pirmiausia J. Paleckis ir A. Sniečkus, kurie priėmė tokį nutarimą: „Atsižvelgiant į tai, kad P. Klimo politinės praeities veikla susijusi su kova prieš Tarybų Sąjungą […], lietuvių emigraciniai sluoksniai gali jo atvykimą panaudoti puolimo prieš TSRS suaktyvinimui […] išvykimas į užsienį nepageidautinas.“(36) Lipskis nepamiršo paminėti, kad buvusiam LR Prezidentui Aleksandrui Stulginskiui, ilgai kalėjusiam sovietų lageriuose, Paleckis padėjo prisiregistruoti Kaune. Gal taip ir buvo. Bet „raudonasis prezidentas“ turbūt galėjo pagerinti jam ir gyvenimo sąlygas, bet to nepadarė, Stulginskis ilgus metus vargo su žmona 2,5 x 2,5 m kišenėje.

Anot Lipskio, geradaris būtų išgelbėjęs ir daugiau žmonių, bet stalininėje epochoje prezidentų titulai buvo nepripažįstami, svarbiausią vaidmenį vaidino komunistų partijos CK ir KGB (p. 217). Negražu taip menkinti Paleckį, nes 1940–1967 m. jis pats buvo LKP(b) CK biuro narys. Lipskis tituluoja jį prezidentu, tarsi nežinotų, kad sovietai šį „buržuazinį“ titulą išmetė į istorijos šiukšlyną. SSRS AT prezidiumo pirmininkas Michailas Kalininas neoficialiai buvo vadinamas vyriausiuoju seniūnu. Taigi Paleckiui priklausytų tik seniūno titulas.

Turbūt mažai kas ginčys, kad Maskvos statytinių galios padėti represuotiems žmonėms buvo menkos. Bet svarbiausia ne tai. Lipskis studijavo marksizmą-leninizmą, todėl puikiai žinojo dogmą apie klasinį humanizmo pobūdį ir socialistinį humanizmą, kaip aukščiausią jo formą. Tokio „humanizmo“ esmę išreiškia kovinis šūkis: „Jei priešas nepasiduoda, reikia jį sunaikinti.“

Gailestingumas, atjauta buvo paskelbti buržuazinėmis atgyvenomis. 1940 m. liepos 11 d. spauda rašė: „Krašto demokratizacija – tai kova be pasigailėjimo su visais liaudies priešais […]“. Mokytojų konferencijoje Gedvilas mokė: „Tai, kas vakar buvo kilnu ir gerbiama, šiandien atrodo žema ir paniekinimo verta; kas vakar buvo gražu, šiandien – bjauru.“(37) Jau tada elgtasi pagal kitokį moralės kodeksą. Paleckis nuo suėmimo (1940-07-12) ir nukankinimo neapsaugojo buvusio LR teisingumo ministro Antano Tamošaičio, nors jis, prašomas Felicijos Bortkevičienės, ištraukė Paleckį iš Dimitravo konclagerio.(38) „Prezidentas“ neišgirdo ir vyskupo Teofiliaus Matulionio prašymo paleisti areštuotą vyskupą Vincentą Borisevičių, 1957 m. atmetė Adolfo Ramanausko malonės prašymą ir po savaitės partizanų vadas buvo sušaudytas.(39) Lipskio duomenimis, Paleckio vadovaujamas „Malonės skyrius davė eigą 370 prašymų“, iš kurių patenkinta vos 20 (p. 244).

Knygoje nerasime kai kurių „Liaudies vyriausybės“ narių liudijimų, kaip Paleckis spaudė juos nedelsiant įvesti rublį, Maskvai atiduoti auksą, skelbti rinkimus, nutraukti konkordatą su Vatikanu ir t. t. Nerašoma ir apie tai, kad jis sankcionavo Antano Merkio ir Juozo Urbšio suėmimą ir ištrėmimą su šeimomis į Rusiją.
Vladas Terleckas

1944–1946 m. LSSR VR LK – VRM karinis tribunolas nuteisė 8 268 asmenis, iš jų 1 776 varguomenės atstovus ir 1 083 inteligentus. Pasak Lipskio, „pastarųjų sluoksnių žmonės labiausiai ir kėlė J. Paleckio rūpestį“ (p. 220), „su žemaitišku užsispyrimu jis pagal išgales stengėsi ginti inteligentus nuo ideologinio persekiojimo […]“ (p. 189). Kur duomenys apie „rūpintojėlio“ išgelbėtus inteligentus? Kaip šią išvadą suderinti su Paleckio, Sniečkaus ir Gedvilo prašymu, kad Maskva neleistų grįžti į Lietuvą buvusiems Vyriausybės nariams, politinių partijų vadovams, aktyviems rezistentams, ir su Paleckio 1957-01-21 pasirašytu įsaku, draudžiančiu jiems gyventi Tėvynėje? Nebent, pagal Lipskio logiką, išvardytų kategorijų asmenys – ne inteligentai. Arba toks faktas: 1945 m. pirmajame LSSR rašytojų suvažiavime Paleckis ir Juozas Žiugžda aršiai užsipuolė Kazį Jakubėną, nes poetas pasisakyme paminėjo tipelį, besišvaistantį automatu, o jiems tai sukėlė asociacijų su visa rusų tauta ir raudonąja armija. Paleckis piktinosi: „Dėl vieno žmogaus poelgio negalima […] mesti kaltinimus bendrai.“(40)

Tais laikais panašius veikėjų pasisakymus čekistai vertino kaip kaltės įrodymus. Gyvenimo pabaigoje Eduardas Mieželaitis kaltino Paleckį ir Juozą Baltušį prisidėjus prie poeto Vlado Grybo savižudybės. Jo adresu esą buvo pasakyta: „Jeigu grybas supuvo, grybą reikia išrauti.“ Į tai Grybas atsakęs, kad jo išrauti nereikės, nes pats tai padarys.(41)

Lipskis nutyli ir tai, kad Paleckis akiplėšišku melu bandė į čekistų pinkles įstumti tuos, kurie pasitraukė į Vakarus. 1948 m. buvo išleista brošiūra „Kelias į Lietuvą atviras“, kurioje jis veidmainiškai „garantavo“ galimybę grįžti į Tėvynę visiems pabėgėliams, nepaisant kiekvieno praeities. Kaltino Kazį Grinių, esą šis skelbia netiesą apie tūkstančius ištremtųjų iš Lietuvos ir kolonistų atkeldinimą.

Liudijimus apie čekistų kruvinus darbus vadino muilo burbulu, rašinius apie trėmimus – gebelsinės propagandos nuorašais. Čekistai medžiojo pabėgėlius net Vakaruose, o Paleckis viliojo juos grįžti! Šiurpi jo ištarmė: „Mirties bausmė būdavo taikoma labai retais atvejais.“(42) O juk vien 1945 m. NKVD karinis tribunolas skyrė mirties bausmę 468 politiniams kaliniams. Pokariu buvo sušaudyta apie 1000 žmonių.(43) Štai tokie reti atvejai! Šiuo atžvilgiu Paleckis keistai pritaria Michailui Suslovui, kuris, sužinojęs apie 468 kalinių pasmerkimą myriop, liko nepatenkintas: „Šios baudžiamosios politikos […] negalime laikyti griežta – greičiau atvirkščiai.“(44) Taigi „ištikimybės priesaiką – nesudrebės ranka, keliama prieš savo tautą, – sovietams davė ir J. Paleckis“.(45) Pasak jo, „[…] draugiškai ir su tokiu entuziazmu Lietuvos darbo žmonės sutiko savo sovietinę armiją […]. Tačiau tam tikra dalelė trumparegių miesčioniškos nuotaikos žmonių, jų tarpe dalelė inteligentų, buvo panikos paveikti“, todėl pabėgo.(46)46 Šiam humanistui 70 proc. pasitraukusių baleto šokėjų, 60 proc. rašytojų, 220 aukštųjų mokyklų dėstytojų, dauguma mokslininkų – tik dalelė trumparegių miesčionių.

Kokia intencija Paleckis vis dėlto bandė gelbėti saujelę represuotųjų? Pasak Juozo Starkausko, stengėsi užgniaužti sąžinės priekaištus, todėl buvęs minkštas ir gailestingas.(47) Paleckis iš tikrųjų siekė iš kitų statytinių išsiskirti geraširdingumu, bet būta ir kitų paskatų. Galimai egzistavo NKVD–MGB ir LSSR kolaborantų bendras sutarimas kai kuriuos asmenis išleisti į laisvę – tuo suminkštinus jų širdis, būsią lengviau užverbuoti, o tuos, kurie nepalūš, galima ir vėl įkišti už grotų. Štai pokariu iš tremties netikėtai buvo paleistas Juozas Vailokaitis. Tarp tremtinių buvo paskleistas gandas, esą tuo pasirūpino Paleckis, išprašęs Staliną leisti kunigui grįžti į Lietuvą, taip atsidėkodamas už „smetoniniais“ laikais gautą materialinę paramą.(48) Grįžusį iš tremties Vailokaitį bandyta užverbuoti, tikėtasi su jo pagalba suskaldyti, demoralizuoti Bažnyčios hierarchus. Planas neišdegė ir nusivylę čekistai jau rašė „kelialapį“ atgal į tremtį.

Imkime Zigmo Toliušio ne visai aiškią lagerinę istoriją. Jis buvo suimtas ir kalinamas keturis kartus, paprastai vis už tuos pačius „nusikaltimus“. Trečiąkart uždarytą į lagerį, jį išgelbėjęs Paleckis. Bet greitai Toliušis vėl buvo pasodintas. Karo metais ne vienas kalinys atsidūrė laisvėje todėl, kad sutiko dalyvauti antinacinėje propagandoje. Tarp jų buvo ir Tautininkų partijos pirmininkas Domas Cesevičius, kuris po karo ir vėl buvo išvežtas į lagerį. Iš Cesevičiaus prisiminimų aiškėja, kad po Stalingrado pergalės čekistai lageriuose atrinkinėjo kandidatus, tinkamus propagandai prieš Vokietiją.(49) LKP(b) CK biuras 1944-05-17 sudarė net specialią komisiją nagrinėti 1941 m. tremtinių prašymams. Keista, bet Paleckio joje nebuvo, nors pagal pareigas lyg ir turėjo priklausyti tai komisijai. Išeitų, kad jo vaidmuo dažnai apsiribodavo paleidimo dokumentų pasirašymu. 1942–1945 m. buvo paleista keliolika asmenų, tarp jų Augustino Griciaus, Vinco Kapsuko, Karolio Požėlos šeimos ir Valerija Valsiūnienė, kuri tapo uolia KGB agente.

Paleckis iš tikrųjų siekė iš kitų statytinių išsiskirti geraširdingumu, bet būta ir kitų paskatų. Galimai egzistavo NKVD–MGB ir LSSR kolaborantų bendras sutarimas kai kuriuos asmenis išleisti į laisvę – tuo suminkštinus jų širdis, būsią lengviau užverbuoti, o tuos, kurie nepalūš, galima ir vėl įkišti už grotų.
Vladas Terleckas

Lipskis gudriai aprašė Paleckio vaidmenį Kazio Borutos lagerinėje istorijoje, pridurdamas: „[…] visi sulaukė J. Paleckio globos ir dėmesio“ (p. 223). Tačiau kiti šaltiniai nurodo, kad Boruta buvo paleistas iš lagerio Antano Venclovos, SSRS AT deputato, pastangomis.(50) Sniečkus dienoraštyje (1952 m. liepą) pasižymėjo vieno agento žodžius: „[…] Paleckis tik žada ir ramina.“ Apsimestinai maloniu elgesiu, kalbomis apie humaniškesnį socializmą jis daug ką suklaidino ir net pastūmėjo į išdavystės kelią.

Vinco Mykolaičio-Putino giminaitis, buvęs mokytojas Rapolas Stanevičius 1941 m. birželio 14 d. su žmona buvo ištremti, 1947 m. iš tremties pabėgo. 1952 m. vylėsi gauti leidimą gyventi Lietuvoje. Rašė raštus Paleckiui ir Sniečkui, bet nė vienas nepadėjo. Tada Stanevičius su poeto žmona įsiprašė priimami: „J. Paleckis priėmė maloniai, apgailestavo, kad nesikreipiau vos grįžęs į Lietuvą, dabar nebegalįs padėti.“ (51) Suprask, turėjai iš karto pasiduoti represiniams organams, kad tie negaištų laiko paieškoms. Greitai (1953-02-18) prašytojas buvo suimtas. Kai ištrėmė Plioplių k. (Suvalkija) gyventoją K. Čižauskienę, iš universiteto buvo pašalinta medicinos studijas bebaigianti jos dukra. Užtarimo ieškojo pas Paleckį, bet išgirdo: „Negalima! Vyksta klasių kova.“(52)

Po karo atsirado ir kitų paleidimo motyvų – tuo bandyta suvilioti pabėgėlius, kad grįžtų į Lietuvą, o kai kurie asmenys buvo išlaisvinti dėl giminystės ryšių su kolaborantų viršūnėmis.

Į „gelbėtojus“ galėtų pretenduoti ir Sniečkus, nes jis išlaisvino Jono Dovydaičio šeimą, apgynė Putiną ir kt. Turbūt ne be jo užtarimo ar žinios iš tremties buvo grąžintos per klaidą išvežtos komunistų veikėjų giminaitės – Karolio Didžiulio (iki 1940 m. Grosmano) sesuo ir Domo Rociaus motina.(53)  Kai kurie inteligentai, ypač rašytojai, buvo paleisti arba neištremti, nes valdžia tikėjosi, kad savo kūryba jie šlovins okupacinį režimą. Tokiai misijai visiškai netiko tautos akyse susikompromitavę kolaborantai ar, pavyzdžiui, Gudaitis-Guzevičius, anot Bronio Railos, pirmas Lietuvos istorijoje žandaras rašytojas. Marijonas Gregorauskas prisimena dažnus nomenklatūros susitikimus su kūrėjais: „Tai buvo daroma suartėjimo su prieškarine inteligentija, „prijaukinimo“ tikslais.“(54)

Lietuvos „geradėjai“, žinoma, negali lygintis su Stalinu, kuris Sovietų Sąjungai kritiškais momentais pagal reikalą paleido iš lagerių daug mokslininkų, generolų, kitų asmenų. Ar tuo jis išpirko savo nusikaltimus ir nusipelno dėkingumo?!

Paskaitęs pasakėlių apie Lietuvoje „užderėjusius rūpintojėlius“, nepajėgiau suprasti, kaip čia atsitiko, kad 1945–1951 m. lageriuose lietuvių padaugėjo 22 kartus, o latvių ir estų – tik 7 kartus.

Populizmas ir kinkų drebinimas

„Būsiu partijos sarginiu šunimi“, – LSSR „prezidentas“ atgailavo ir prisiekinėjo 1952 m. rugsėjį, LKP(b) VII suvažiavime iš partinių bonzų gavęs piktos kritikos už Aušros ir Varpo palankų vertinimą, ideologines klaidas knygoje „Sovietskaja Litva“, nebolševikinį klasių kovos supratimą, nesidomėjimą kolchozais ir t. t. Mušėsi į krūtinę ir kartojo: „Mano gyvenimo vienintelis tikslas ir užduotis […] būti ištikimu partijos sūnumi ir Stalino kariu.“ (55) Lipskis rašo: „Šiandien galima tik stebėtis, kad J. Paleckiui pavyko išsisukti nuo didesnių represijų“ (p. 189). „Ir vis dėlto A. Sniečkus nesiryžo J. Paleckio atžvilgiu griebtis pačių griežčiausių sprendimų. […] J. Paleckis buvo gerai pamokytas ir to pakako Antanui Sniečkui“ (p. 209–210). Ne Sniečkaus valioje buvo susidoroti su Paleckiu. Siekta kitų tikslų: „Tai buvo spektaklis, turėjęs parodyti kam reikia, kaip narsiai, negailestingai ir sėkmingai Lietuvos komunistai, A. Sniečkaus vadovaujami, kovoja su […] nacionalizmu.“(56) Kitaip sakant, buvo pademonstruota, kas Lietuvoje yra „šeimininkas“, o Paleckiui parodyta jo vieta.

Paskaitęs pasakėlių apie Lietuvoje „užderėjusius rūpintojėlius“, nepajėgiau suprasti, kaip čia atsitiko, kad 1945–1951 m. lageriuose lietuvių padaugėjo 22 kartus, o latvių ir estų – tik 7 kartus.
Vladas Terleckas

Istorikai ignoruoja pjautynes dėl įtakos, dėl aukštesnių postų, nes tiki senu mitu apie monolitinę marionečių vienybę, nors antai Sniečkus, paklaustas, kaip pavyko sutelkti „senosios gvardijos“ trijulę (Sniečkus, Gedvilas, Paleckis), pasišaipė: „Nejuokaukit, tokios santarvės branduolio net sapnuose nesapnavau.“ Ir pridūrė: „Aš dar dirbu – nenuverstas.“(57) Nuversti bandyta ne kartą, bet Sniečkus oficialiais ir užkulisiniais būdais susitvarkė su „perversmininkais“: 1946 m. su V. Žavoronkovu, 1952 m. su F. Bieliausku ir A. Raguočiu. Šie (sakoma, ir Paleckis) rinko įkalčius, skundė, intrigavo. 1953 m. vasario 1 d. Šimkus dienoraštyje rašė: „Paleckis tebeverda košę“, mat laiške Pravdai apkaltino Sniečkų ir Niunką sunkiu nusikaltimu – trockizmu.(58) Aleksandro Štromo teigimu, „J. Paleckis […] jokios praktiškos įtakos Lietuvos valdžioje niekada neturėjo“.(59)59 Ambicingo veikėjo negalėjo tenkinti tokia padėtis.

Susidūrimus tarp Sniečkaus ir Paleckio įprasta aiškinti ortodokso ir liberalo pažiūrų skirtumais. Labai abejotina. Pacituosiu Feliksą Bieliauską: „[…] kartais J. Paleckio nuomonė skyrėsi nuo kitų draugų nuomonės. Tai buvo ginčai tarp kovotojų dėl socialistinės santvarkos suklestėjimo, […] ginčai tarp idėjos draugų. J. Paleckis niekada iš savo rankų neišleisdavo kovos vėliavos.“(60) Principinio pažiūrų skirtumo nematyti. Tiesa, Sniečkų erzino tai, kad Paleckis vaikosi populiarumo: „Paskui va būdavo prisikrauna provizijos į jam priskirtą prezidentinį vagoną, sukviečia aptarnaujantį personalą ir vis iškylauja. […] po respubliką kurių galų taip bastytis? […] tegul sau Justinas pozuoja, fotografuojasi, jis tą mėgsta daryti. Tegul rašo.“ (61) Jonas Januitis tikina, kad Sniečkus įpiršo Paleckį į SSRS AT Tautybių tarybos pirmininko postą, nes nepakentė populistinio jo elgesio.(62) Vadino minkštakūniu ir pakeleiviu. Asmeniniuose užrašuose (1952 m. lapkričio 11 d.) pasižymėjo: „Ir vėl elgiamasi priešpastatant „gerąjį lietuvių gynėją“ Paleckį „žiauriam“ CK, t. y. vadovui A. Sniečkui.“(63)

Bauginama, kad Paleckis galėjo tapti NKVD auka. Galėjo, bet ne dėl Sniečkaus veiksmų. Abudu priklausė Kremliaus nomenklatūrai, o ji, tiksliau – Stalinas, lėmė, kam gyventi, kam ne, net kur būti palaidotam (turiu omenyje faktą, kad Paleckio kapo vietą nustatė SSKP CK biuras prieš artimųjų valią).(64) Taigi jis buvo Kremliaus nuosavybė. Galėjo būti represuotas ir Sniečkus. Šiuo atžvilgiu Sovietijoje klestėjo lygybė – niekas nebuvo apsaugotas nuo lagerių ar kulkos į pakaušį. Tačiau nei Paleckio, nei Sniečkaus tokia lemtis neištiko, nes abu uoliai vykdė Kremliaus nurodymus, slopindami pasipriešinimą ir sovietizuodami Lietuvą.

Kitaip elgėsi Estijos ir Latvijos aukščiausio rango veikėjai, todėl 1950–1951 m. beveik visi Estijoje gimę ir augę KP vadovai neteko postų, vieni buvo įkalinti iki 25 m., o kiti uždaryti į lagerius (pavyzdžiui, sekretoriai Villemas Kuusikas ir A. Kelbergas) ar dingo be žinios. EKP pirmasis sekretorius Nikolai Karotammas iš visų Baltijos respublikų partinių vadovų aktyviausiai bandė sulėtinti kolektyvizaciją, o tremtį į Sibirą siūlė pakeisti įkurdinimu Estijos skalūnų kasyklose. Latvijos veikėjai „atlydžio“ metais buvo apkaltinti, kad nesugeba auklėti jaunimo „internacionalizmo dvasia“. Stalininis teroras jau buvo pasibaigęs, todėl pirmasis sekretorius ir Ministrų tarybos pirmininkas buvo tik atleisti iš pareigų. Lietuvoje panašių „valymų“ už priešinimąsi Maskvos reikalavimams nebuvo. „Mūsiškiai“ buvo paklusniausi kinkadrebiai.

Pagal Lipskio tekstus, svarbiausias Lietuvos istorijos įvykis stalinmečiu buvo Sniečkaus puolimas prieš Paleckį, jų tarpusavio santykiai. Masinis teroras, atkaklus tautos priešinimasis knygoje beveik nefigūruoja net kaip fonas, kontekstas. Šitaip išsisukama nuo pareigos aptarti Paleckio požiūrį į represijas, jo vaidmenį slopinant partizaninį pasipriešinimą. Jis dalyvaudavo LKP(b) CK biuro posėdžiuose, pasitarimuose su represinių struktūrų vadovybe, kur buvo aptariami kovos su partizanais metodai, sprendimai dėl jų rėmėjų represavimo. Paleckis nebuvo tylenis, teikė pasiūlymus: „Mūsų agitatoriai turi garsiai ir tvirtai nepajudinamais argumentais įtikinti darbo žmones, kad vežimai, kaip ir kiti sovietinių baudžiamųjų organų veiksmai, tai priemonės apginti lietuvių tautą nuo jos priešų.“(65)

Lipskis nesidrovi be jokių įrodymų teigti, neva Paleckis priešinosi trėmimams, rašo, kad masiniai inteligentų areštai 1945 m. buvo įvykdyti, kai Paleckio, Sniečkaus ir Gedvilo nebuvo Lietuvoje (p. 87). „[…] respublikos vadovai mėgina priekaištauti Tkačenkai. Tačiau jis sunkiai įveikiamas“ (p. 187). „J. Paleckis pripažino [kam? – V. T.], jog prasidėjus trėmimams, jis penketą ar šešetą kartų tarpininkavo dėl tremties sulaikymo“ (p. 204). Kam tarpininkavo? Ką reiškia „tremties sulaikymas“? Juk Paleckis be išlygų pateisino trėmimus, net „pagrindė“ jų tikslingumą. Labai rūpinosi represinių struktūrų autoriteto stiprinimu. Stribai (istrebiteli) turėtų būti dėkingi Paleckiui, kuris liaudies naikintojus perkrikštijo liaudies gynėjais. Mėgo žudynes pateisinančią retoriką: „Mišką kerta – skiedros lekia. Pirštinėtas nepakovosi.“ (66)

Pasak Starkausko, Paleckis vienas iš pirmųjų pasisakė, kad kompartijos apskričių komitetai drauge su čekistais sudarinėtų partizanų naikinimo planus.(67) Partizaninį karą norėjo paversti pilietiniu: „[…] lietuvių liaudis turi savo rankomis susidoroti su liaudies priešais.“(68) Ar ne todėl lietuviškąją atsargos diviziją iš Jercevo siūlė perkelti į Lietuvą? Pasak jo, į tą diviziją greitai, beveik neraginami susirinko apie 18 tūkst. vyrų: „Su džiaugsmu ir dainomis eina Lietuvos vyrai į Raudonosios armijos lietuviškąsias dalis.“(69) Tačiau neužsimena, kad tą „entuziazmą“ sukėlė į kiekvieną bėglį šaudę čekistai, kurie nužudė kelis tūkstančius besislapstančių jaunuolių. Sovietai „entuziastais“ nepasitikėjo, baiminosi, kad atkelti į Lietuvą, jie išsibėgios…

Starkauskas nurodo, kad okupantams ir kolaborantams labiausiai rūpėjo du dalykai – teroras ir propaganda.(70) Rusų disidentas Valentinas Turčinas propagandą vadino žmonių pavergimo, ideologinės priespaudos ir proto išoperavimo priemone.(71) Paleckis nenuilstamai suko propagandos velenus, stengdamasis pagausinti kolaborantų gretas.

Kuklus nomenklatūros elgesys

Paleckis tesėjo pažadą būti „partijos sarginiu šunimi“. Buvo dėl ko ir stengtis. Dabar skleidžiama legenda apie sovietinės nomenklatūros kuklumą, vos ne asketiškumą. „Asketas“ Paleckis 1961 m. persikėlė į dviejų aukštų gyvenamąjį namą, kuriame buvo du butai po penkis kambarius(72) – iš ten išsikėlus Sniečkui, namą suremontavo Ministrų Taryba. Palangoje, netoli jūros, uždaroje Gedimino gatvėje „partijos sarginiam šuniui“ priklausė dviaukštė vila, joje buvo keturi butai. Su adjutantu buvo vežiojamas „Volga“. Kai važiuodavo į Palangą ir atgal, iš paskos sekdavo kita „Volga“ su apsauga. Pliaže saugodavo adjutantas ir apsauga. Žentas Laimonas Noreika prisiminimuose rašo: kai su žmona gyveno Kaune, apie tai, kad atvyksta Paleckis, sužinodavo pamatęs prie namo pastatytus du ginkluotus kareivius. Taip jis saugotas apie 1954–1961 m. Partizanų jau nebebuvo. Ko reikėjo baimintis tam, kuris pelnęs „žmonių simpatiją“? Nekeista, kad pokariu šį „liaudies numylėtinį“ kelionėse po kaimus lydėdavo kariuomenė, o vykstantį į Leipalingį saugojo tankas.(73)

Ideologiškai angažuota Lipskio knyga ne kažin kiek nutolusi nuo sovietmečio odės „Taurios širdies žmogus“. Mitologiškai šviesus Paleckio paveikslas apšviečia grupinį nomenklatūrininkų, pasiaukojamai dirbusių Lietuvai, paveikslą. Išplaunama riba tarp gėrio ir blogio, tarp patriotizmo ir kolaboravimo. Nesaikingai nupudruotas Paleckis tempiamas į politinę areną, reiškiamas begalinis didžiavimasis juo, o tą subruzdimą filmuoja ir transliuoja Maskva, kuriai, ak, kaip niežti nagus pakartoti 70–80 metų senumo scenarijų! Į Sosnovskio barščius panašus augalas jau sėjamas. Nuo Lietuvos žmonių sąmoningumo priklausys, ar jis prigis.

1. J. Paleckis, Žingsniai smėly, Vilnius, 1983, p. 19.
2. V. Krėvė, Bolševikų invazija ir Liaudies vyriausybė, Vilnius, Mintis, 1992, p. 38.
3. K. Škirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos, Vilnius, Vilspa, 1996, p. 377.
4. M. Meškauskienė, Tolimi artimi metai, Vilnius, 1979, p. 24.
5. Lietuvos žinios, 2011-05-24.
6. P. Orintaitė, Ką laumės lėmė, Vilnius, Vaga, 2001, p. 292.
7. J. Paleckis, Dviejuose pasauliuose, 1983, p. 234.
8. Taurios širdies žmogus, Vilnius, 1987, p. 60.
9. Darbai ir dienos, 1998, t. 7, p. 155; Kultūros barai, 2002, Nr. 1, p. 80.
10. Lietuvos žinios, 2010-01-22.
11. K. Škirpa, Min. veik., p. 378.
12. J. Būtėnas, Lietuvos žurnalistai, Vilnius, 1991, p. 74.
13. J. Paleckis. Dviejuose pasauliuose, p. 237.
14. Kultūros barai, 2004, Nr. 7, p. 76.
15. J. Paleckis, Dviejuose pasauliuose, p. 338.
16. Lietuvos naikinimas ir tautos kova, Vilnius, Vaga, 1999, p. 25.
17. Genocidas ir rezistencija, 2006, nr. 1, p. 67.
18. L. Truska, V. Kancevičius, Lietuva Stalino ir Hitlerio sandėrio verpetuose, Vilnius, 1990, Mintis, p. 166.
19. Vilniaus istorijos metraštis, 2007, t. 1, p. 143–144.
20. Kultūros barai, 2002, nr. 1, p. 80.
21. J. Paleckis, Dviejuose pasauliuose, p. 237.
22. Ten pat, p. 292.
23. I. Šeinius, Raudonasis tvanas, Vilnius, Vaga, 1990, p. 118.
24. A. Merkelis, Antanas Smetona, New York, 1964, p. 557.
25. K. Škirpa, Min. veik., p. 388.
26. A. Barkauskas, Laikmečio įkaitai, Vilnius, Gairės, 2009, p. 376.
27. Sigita – Justo duktė, Laimono žmona, Vilnius, Baltrus, 2006, p. 26.
28. I. Šeinius, Min. veik., p. 150.
29. Lietuvos žinios, 2010-01-22.
30. A. Liekis, Lietuvos laikinoji vyriausybė (1941-06-22–08-05), Vilnius, 2000, p. 22.
31. J. Paleckis, Už geresnį gyvenimą, Vilnius, 1987, p. 81.
32. J. Paleckis, Pergalės saliutas, Vilnius, 1987, p. 81.
33. Ten pat, p. 32.
34. V. Tininis, Komunistinio režimo įtvirtinimas Lietuvoje ir jo nusikaltimai, Vilnius, 2009, Margi raštai, p. 30.
35. Laisvės kovų archyvas, 1999, t. 26, p. 131.
36. A. Liekis, Signatarai. Vasario 16, Vilnius, Džiugas, 1996, p. 203–204.
37. Darbo Lietuva, 1940-08-15.
38. Vilniaus istorijos metraštis, p. 147.
39. A. Anušauskas, Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940–1958 metais, Vilnius, Mintis, 1996, p. 195, 356.
40. Rašytojas pokario metais, Vilnius, Vaga, 1991, p. 34.
41. E. Mieželaitis, Nereikalingas žmogus, Vilnius, LRS leidykla, 2003, p. 102.
42. J. Paleckis, Už geresnį gyvenimą, p. 81.
43. A. Anušauskas, Min. veik., p. 354.
44. J. Starkauskas, Represinių struktūrų ir komunistų partijos bendradarbiavimas įtvirtinant okupacinį režimą Lietuvoje 1944–1953 m., Vilnius, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2007, p. 192.
45. Darbai ir dienos, 1998, t. 7, p. 155.
46. J. Paleckis, Už geresnį gyvenimą, p. 72, 74.
47. J. Starkauskas, Min. veik.
48. J. Sakas-Sakevičius, Kunigas Juozas Vailokaitis. Chicago, 1985, p. 176.
49. Domas Cesevičius, Vilnius, Margi raštai, 1998, p. 328.
50. Rašytojas pokario metais, p. 425.
51. Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną, Vilnius, Vaga, 1995, p. 325.
52. J. Sajauskas, Suvalkijos geografija, Vilnius, LRS leidykla, 2001, p. 365.
53. Lietuvos gyventojų trėmimai, Vilnius, Lietuvos istorijos institutas, 1995, p. 86–87.
54. Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną, Vilnius, 1995, p. 326.
55. J. Starkauskas, Min. veik., p. 142.
56. Sniečkaus fenomenas, Vilnius, Gairės, 2003, p. 32.
57. A. Barkauskas, Min. veik., p. 376.
58. Rašytojas pokario metais, p. 446.
59. Sniečkaus fenomenas, p. 400.
60. Taurios širdies žmogus, p. 68, 70.
61. A. Barkauskas, Min. veik., p. 376.
62. J. Januitis, Užvakar ir šiandien, Vilnius, 1998, p. 111–112.
63. V. Tininis, Sniečkus. 33 metai valdžioje, Vilnius, 1995, p. 41.
64. Sigita – Justo duktė, Laimono žmona, p. 139.
65. E. Grunskis, Lietuvos gyventojų trėmimai 1940–1941, 1945–1953 metais. Vilnius, Lietuvos istorijos institutas, Pasaulio lietuvių bendruomenė, 1996, p. 56.
66. J. Starkauskas, Min. veik., p. 83.
67. Ten pat, p. 325.
68. Ten pat, p. 68.
69. J. Paleckis, Pergalės saliutas, p. 187.
70. S. Starkauskas, Min. veik., p. 372.
71. A. Walicki, Marksizmas ir šuolis į laisvės karalystę, Vilnius, Mintis, 2005, p. 564.
72. L. Noreika, Čiurlionio 16, Vilnius, Scena, 2003, p. 29.
73. Lietuvos naikinimas ir tautos kova, p. 241.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Karbauskis dėl prezidento rinkimų turi ir abejonių: jei taip, tai turėsime problemą (545)

„Kandidatas, kurį mes patvirtinsime savo suvažiavime, taps Lietuvos Respublikos prezidentu“, -...

Linkevičius apie krizę Britanijoje: vyksta iškilmingas viešas šalies niokojimas (123)

„Kad ir kaip baigtųsi Brexitas , Europa jau bus kitokia – ji sukrėsta“, – taip dabartinės...

Theresa May atlaikė nepasitikėjimo balsavimą, tačiau parlamentas toliau aklavietėje atnaujinta 21.18 (104)

Didžiosios Britanijos parlamentas trečiadienio vakarą po ilgų debatų balsavo dėl pasitikėjimo...

Nuo tuberkuliozės niekas neapsaugotas: lėtai progresuojančia ir labai pavojinga liga galima užsikrėsti bet kur simptomai (25)

„Niekas nepasaugotas nuo tuberkuliozės. Kiekvienas kvėpuojantis gali ja užsikrėsti, – sako...

Devintą dieną Dakare finišą pasiekė visi lietuviai: vieni skrido, kiti – klimpo ir gedo atnaujinta 20.41 val. (411)

Dakaro ralyje – 9-oji diena ir finišas, rodos, ranka pasiekiamas. Tačiau lenktynių organizatoriai...

Per pratęsimą palūžęs „Rytas“ nusileido ALBA komandai su puikiu Giedraičiu (154)

Vilniaus „Ryto“ (1/2) komanda Europos taurės „Top-16“ etape patyrė antrąjį pralaimėjimą...

Adomaitis ruošiasi skųstis dėl lipduko, ant kurio paslydo D.J. Seeley (29)

Vilniaus „Rytas“ – įspaustas į kampą. Visų pergalių namuose susirinkti Lietuvos...

Vilniuje programuotojams dirbti padeda šunys: kartu jiems sekasi geriau (10)

JAV programavimo paslaugų įmonės „ Devbridge Group ” kolektyvą Lietuvoje sudaro ne tik...

Atostogauti ketinę lietuviai niršta: kelionių organizatoriai be perspėjimo atšaukė keliones (54)

Poilsines keliones į Tenerifę Ispanijoje nusipirkę lietuviai pasipiktino, kai gavo laiškus iš...

Atostogos lietuvių pamėgtoje saloje: maistas už centus ir pikantiški pasiūlymai gatvėje (76)

Balis – unikali Indonezijai priklausanti sala, kurią dabar renkasi kone visi, galintys keliauti...