aA
Bendruomenes konstituojantys principai istoriškai keičia vieni kitus: Vakarų krikščionijoje (Christendom) žmogaus elgesį lėmusi Dievo meilė naujaisiais amžiais pakeista meile tautai, o ši galiausiai nyksta, stumiama pilietinės visuomenės, kurios pažangos varikliu tampa individo meilė interesui ar tiesiog sau pačiam.
Vytautas Sinica
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Su panašiu entuziazmų posovietinėje erdvėje nuo vienos utopinės visuomenės vizijos kūrimo pereita prie kitos. Komunizmo rytojų pakeitė pilietinė visuomenė, įgalinanti demokra-tinį valdymą kaip naują politinio gyvenimo formą. Būtent demokratinį valdymą, nes demokratijai reikalingas demosas – tauta. Reikalingi dalyviai, kuriuos vienytų ne tik kolektyviniai interesai, bet ir kultūrinis bendrumas.

Interesai – efemeriškas ir greitai kintantis dydis – negali sukurti bendruome¬nes vienijančio pagrindo ir juo labiau įgalinti vieningo politinio kūno veikimo. Moderni demokratija atsirado kartu su moderniomis tautomis ir, kaip tą tiesiai sako P.Manent, kartu su jomis miršta. Atsisakydami tautų turėtume pasiūlyti kitą politinės bendruomenės formą, tačiau vietoje to vis garsiau bandome apsimesti tiesiog žmonėmis. Tai pavojingas švietėjų nutiestas kelias, kviečiantis pasiduoti iliuzijai, jog galima vieninga žmonija, nepažįstanti ją skaldančių neperžengiamų skirtumų.

Taigi lig šiol ir etninį pradą turėjusią tautą keičia vadinamoji pilietinė visuomenė. Šio proceso kasdienybėje tarsi nejaučiame, tačiau kartu negalime apie jį neišgirsti. Pilietinės visuomenės ieško ir jos galią matuoja akademikai, ją kuria paramos fondus semiantys visuomenininkai, apgailestauja jos nesant valdantys ir ne tokie sėkmingi politikai.

Interesai – efemeriškas ir greitai kintantis dydis – negali sukurti bendruome¬nes vienijančio pagrindo ir juo labiau įgalinti vieningo politinio kūno veikimo.
Vytautas Sinica

Visame koncerte galima sugauti ir tik iš nuotrupų dėliotis vaizdą, kas ta pilietinė visuomenė jiems yra iš tikrųjų. Neapibrėžiama ji ir tyrimuose. Vienoje garsiausių Lietuvoje šio reiškinio studijų „Neatrasta galia [...]“ (2006) autorės pilietinę visuomenę nurodo kaip kuriančią tokią valstybę, kokios pati nori, tai yra – gebančią kontroliuoti valdžią ir kolektyviai veikti vardan bendrojo gėrio. Nurodoma, kad „Pilietinė visuomenė yra arena, atskira nuo šeimos, rinkos ir valstybės, kurioje žmonės telkiasi kolektyvinei veiklai, siekdami jiems bendrų interesų“.

Aktyvumas ir atsakomybė yra būdingi pilietinės visuomenės bruožai, tai tarsi raktiniai žodžiai, į kuriuos susiveda bet koks bandymas suprasti šį terminą, tačiau be to, kad pilietinės visuomenės nariai siekia savo kolektyvinių tikslų, nenurodomas joks tuos tikslus vienijantis pagrindas. Tai ir neįmanoma, nes vienijančio pagrindo pilietinei visuomenei nėra. Ji tuo unikali ir daug kam žavinga, jog nestovi ant jokio kultūrinio pagrindo, priešingai, į savo tarpą priima visus norinčius pilietiniame procese dalyvauti individus. Savaimine vertybe tapęs visuomenės pliuralizmas, šiandien leidžiantis kiekvienam individualiai formuoti ir suprasti net, pavyzdžiui, savo valstybės istorijos pasakojimą, kartu savaime yra vienybės priešingybė.

Pilietinė visuomenė, jos apologetams idealiu atveju, susiformuoja pilietinėje tautoje. Pilietinė tauta yra ne taip seniai išaukštintas konstruktas, kuriame etninis pradas neturi reikšmės, o narių priklausomybę apsprendžia potencialių piliečių įsipareigojimas priimti valstybės siūlomas teises ir pareigas. Tokios tautos pavyzdžiu Europoje paprastai pateikiami prancūzai, kuriems esą neegzistuoja kultūriniai apribojimai.

Iš tiesų pilietinę tautą ir pilietinę visuomenę galima suprasti ir tiesiog sinonimiškai. Abi jos yra paneigiančios bet kokius natūralius organiškus žmonių bendruomenės ryšius. Abi remiasi hobsiška atomizuoto individo, kurio egzistavimo tikslas tėra fizinis išlikimas, samprata. Iš to seka, kad abejose galimas tik bendrojo intereso, o ne bendrojo gėrio siekimas. Skirtis gali būti paini: bendrasis gėris yra etiškai įpareigojantis visą jį pripažįstančią bendruomenę, o bendrasis interesas – išoriškai sukuriamas atsitiktinių sąlygų, tačiau nei moraliai įpareigojantis, nei nuolatinis.

Pilietinei visuomenei dirbtinai sukurti būtina nutraukti visus natūralius žmonių ryšius, kad, kaip teigė jos autorius Kantas, įsivyrautų absoliuti konkurencija. Absoliuti konkurencija savo ruožtu čia reiškia absoliučiai visų pilietinės visuomenės narių lygias teises ginti savo interesus, nepriklausomai nuo jų turinio. Lygias interesų gynimo galimybes užtikrina procedūrinės teisės. Pilietinė tauta, kaip yra pateikiama, tuos ryšius ir yra nutraukusi, o narystę joje apibrėžia būtent teisės ir pareigos.

Lietuvoje jau gerai žinoma naujametė statistika, pagal kurią ¾ Lietuvos piliečių rinktųsi ekonominę gerovę, o ne nepriklausomybę. Šį faktą tik patvirtina senokai politologų atrastas Lietuvos racionalaus jaunimo tipas, į klausimą, ar gintumėte puolamą Lietuvą, atsakantis „priklausomai nuo to, kas pultų“.
Vytautas Sinica

Taigi pilietinė visuomenė yra atomizuotų individų kolektyvinių interesų kovos laukas. Individai neturi visiems bendrų poreikių, gerovės ir teisingumo supratimo. Patriotiškumo sampratą išstumiant ir pakeičiant pilietiškumui galimai paskutiniu, nors taip pat abejotinu, tikrai visų suvokiamu bendrojo gėrio bastionu turėtų likti pačios nepriklausomos valstybės išlikimas. Natūralu, nes valstybė egzistuoja iš tų pačių piliečių valios ir būtent jiems yra būtina. Tačiau dėl interesų kovojantys pilietinės visuomenės nariai nėra itin palankūs savo valstybei: Lietuvoje jau gerai žinoma naujametė statistika, pagal kurią ¾ Lietuvos piliečių rinktųsi ekonominę gerovę, o ne nepriklausomybę. Šį faktą tik patvirtina senokai politologų atrastas Lietuvos racionalaus jaunimo tipas, į klausimą, ar gintumėte puolamą Lietuvą, atsakantis „priklausomai nuo to, kas pultų“. Suvokiant tai, tampa aišku, jog praktiškai nėra dalykų, kuriuos piliečiai laikytų bendruoju gėriu. To ir negali būti, mat jau moderno, o tuo labiau postmoderno piliečiai turi individualias vertybines skales ir bendras gėris jiems nesuvokiamas. Pilietinė visuomenė šia prasme yra tarsi natūrali vertybinio reliatyvizmo tąsa ir realizavimo priemonė.

Sunku nenusistebėti, kaip šis reliatyvizmo virusas palietė ir moderniąją krikščioniją – sudaužytus likučius to, kas, kaip pamename, istoriškai buvo ankstyviausiu politiniu kūnu Europoje. Greičiausiai tai, kad popiežiai pripažino religijos laisvę, daugeliui europiečių šiandien atrodo daugiau nei normalu. Vis dėlto nueita daug toliau: jei tarpukariu J.Maritain dar rašė apie krikščioniškos Europos atkūrimą, o Europos tėvai jo ir popiežių mintis praktikoje pavertė bent jau Europos anglių ir plieno sąjunga (R.Šumanas, K.Adenaueris ir A. de Gasperi – visi savo šalių valdantieji krikščionys demokratai), tai šiandieniniai krikdemai Vakarų šalyse, kad ir Vokietijoje, jau visiškai priima moralinio reliatyvizmo idėją.

Krikščioniška moralė ir visi iš jos plaukiantys politiniai sprendimai esą gali ir turi būti ginami laisvoje diskusijoje, bet nevalia jų primesti visuomenei įstatymų pavidalu. Toks susitaikymas atėjo ir į Lietuvos politinę dešinę, prabylančią apie moralizuojančio tono klaidingumą. Nors Bažnyčiai niekada netiko visuomenės tvarka, kurioje įstatymai įtvirtina galimybę nesivadovauti jos mokymu, tariamieji dešinieji moralės „primetinėti“ nebedrįsta, o Bažnyčios tiesiog nebegirdime.

Tai tik atskleidžia, kaip įsigalėjusios nuostatos, ant kurių statoma pilietinė visuomenė. Šie pamatai iš dalies nulemia dar vieną unikalų grynai pilietinių visuomenių bruožą: tik pilietinėje ar ja siekiančioje tapti visuomenėje įsivyrauja vadinamojo politinio korektiškumo ir iškreiptos tolerancijos normos. Visuomenė, kuri, viena vertus, neturi ją vienijančio ir kartu jai svetimus narius atskiriančio pagrindo, kita vertus, nedrįsta formuoti vertybių hierarchijos, apskritai negali sau leisti skirti normą ir nukrypimą, savą ir svetimą. Nors abi šios skirtys buvo ir yra absoliučiai natūralios visų laikų žmonių bendruomenėms, pilietinė visuomenė, neprivilegi¬juodama jokių savo narių ir leisdama visiems jiems lygiai grumtis dėl kolektyvinių interesų, priversta atsisakyti normalumo sąvokos.

Krikščioniška moralė ir visi iš jos plaukiantys politiniai sprendimai esą gali ir turi būti ginami laisvoje diskusijoje, bet nevalia jų primesti visuomenei įstatymų pavidalu. Toks susitaikymas atėjo ir į Lietuvos politinę dešinę, prabylančią apie moralizuojančio tono klaidingumą.
Vytautas Sinica

Tokioje situacijoje iškyla būtinybė visas mažumas (grupes, pasižyminčias iki tol normalumo kriterijų visuomenėje neatitikusiais bruožais) dirbtinai suvienodinti su dauguma įstatymų ir viešosios nuomonės keliu. Dauguma savo ruožtu paradoksaliai tampa „pozityviai“ diskriminuojama mãžuma, kenčiančia dėl kvotų į darbo vietas ir aukštąsias mokyklas ar bent jau keistos ir nepriimtinos padėties, kai nebeturi teisės pagrįstai skirti savęs nuo neatitinkančiųjų jų kultūros nustatytų normalumo kriterijų, priešingai, turi juos „toleruoti“. Pilietinė visuomenė yra politinio korektiškumo įsigalėjimui būtina sąlyga.

Šioje vietoje nereikia suklysti perlenkiant lazdą su išvadomis. Piliečių aktyvumas ir neabejingumas viešiesiems reikalams yra funkcionalus ir siektinas reiškinys. Tačiau pilietinė visuomenė neturi nieko bendra su klasikine pilietiškos visuomenės ar pilietiškos tautos samprata. Esminis momentas yra tai, ko būtent trūksta pilietinei visuomenei ir be ko ji yra kuriama ar diegiama Senajame žemyne, neapeinant Lietuvos. Tai jau tiek kartų minėtas vienijantis kultūrinis-politinis pagrindas – tauta kaip politinis kūnas, kuriam pilietiškumas tegali būti raiškos platforma ir įrankis. Tačiau kalbant apie pilietinės visuomenės statybas niekada nekalbama apie tautą, nes kaip jau minėta, tauta kaip organiškų ryšių bendruomenė yra fundamentaliai priešinga pilietinės visuomenės projektui. Taip šiandienos žmogus gyvena visuomenėje, kur vis garsiau skatinama burtis ginti individualių ar kolektyvinių interesų ir kartu vis garsiau abejojama ar visa politinė bendruomenė tokių apskritai turi.

Europos Sąjunga, savo ruožtu, yra tobula terpė būtent tokiai pilietinei visuomenei kurti. Ji neturi politinio kūno, neturi demoso, neturi jokio iš tiesų vienijančio jos gyventojus pagrindo. Atskirų vieningų demosų atsisakoma, o visos Europos demoso, senokai aišku, kad nepavyks sukurti. Suvokus to beviltiškumą, pasirinkta lengvai įgyvendinama alternatyva – priėmimas į savo bendriją pagal taisyklių sąrašą, teisių ir pareigų prisiėmimą. Tai galioja vienodai stojančioms šalims ir jų piliečiams: viena vertus, valstybės į ES priimamos pagal principą „kodėl gi ne?“, kita vertus, jos įpareigojamos tuo pačiu principu žiūrėti į visus savo gyventojus. Europos mastu negali būti kalbos apie atstovavimą, tad ir apie demokratiją, tačiau labai daug pastangų dedama visai realiam siekiui – kuo geriau užtikrinti lygias visų gyventojų, net ir ne piliečių, teises. Šios teisės, kurios visose narėse stojant į Sąjungą kiek įmanoma suvienodina¬mos, yra lengvai apibrėžiamos ir užtikrinamos procedūrų būdu – įgyvendinamas demokratinis ar administracinis valdymas.

Viena iš šių teisių yra kolektyvinių interesų reiškimas. Europos Sąjungos institucinis aparatas pateikia tiesiog nuostabias sąlygas interesų grupių raiškai. Įvairūs konsultaciniai etapai leidžia lobistams ir nevyriausybinėms organizacijoms apeiti ne visada palankią jų interesams nacionalinę valdžią ir iš naujo savo argumentus pateikinėti ES institucijoms. Piliečiai įgalinami siekti trokštamo sprendimo bet kuriuo darbotvarkėse atsiduriančiu klausimu. Tuo pačiu metu jie nėra niekieno atstovaujami įprastais demokratiniais kanalais ir neturi jokių iš tiesų bendrų siekių, būdingų visai politinei bendruomenei – konkrečiai tautai ar visiems europiečiams – kad ir kur nubrėžiamos tos bendruomenės ribos.

Pilietinė visuomenė kaip ir pati Europos Sąjunga kuriama šito nepasigendant. Šalia procedūrinės ir geografinės ES integracijos vyksta drastiška politinė dezintegracija. Tai vyksta suvokiant, kad tik tokia dezintegruota pilietinė visuomenė gali būti tinkamas valdymo objektas kvazipolitinėms ES struktūroms. Žvelgiant į ateitį, pasirinkimas tarp pilietiškos tautos, o Europos akimis žiūrint, tarp pilietiškų tautų ir pilietinės visuomenės bus lemiamas viso žemyno ateičiai.

Tekstas buvo spausdintas „Dešiniosios minties“ žurnale „Tribūna“.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Skandalas dėl milijono eurų žalos baigėsi dar didesniu skandalu: dabar turėsime mokėti visi (329)

Skandalingos ir itin triukšmingai paskelbtos Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje...

Greičio pedalą per smarkiai paspaudė 50 tūkst. kartų: trečdalį vairuotojų baudos jau pasiekė (70)

Šiais metais dėl vairuotojų nepasirinkto saugaus važiavimo greičio ir leistino greičio...

Sukčiams naudojantis DELFI vardu ekspertai perspėja: žmonės privalo mokytis atpažinti melą (1)

Pastarosiomis savaitėmis internete pasklidus melagingai informacijai, bandant sudaryti įspūdį, kad...

Gąsdinančios prognozės verčia ieškoti išeičių: yra vilties, kad Lietuvoje senatvė bus kitokia (213)

Visoje Europoje po truputį keičiasi demografinis paveikslas, ne išimtis ir Lietuva . Ir čia...

Paskelbtos „DELFI Metų Moterys 2019“ rinkimų nugalėtojos (33)

Liepos 17-ąją paaiškėjo penkios „ DELFI Metų Moterys 2019 “ rinkimų nugalėtojos.

Įspėja Lietuvos gyventojus: moteriai paprastas užsakymas internete galėjo brangiai kainuoti (8)

Noriu apsaugoti kitus žmones, kurie galbūt, kaip ir aš, norės išbandyti šiuo metu labai...

Karbauskis dėl Pranckiečio kategoriškas: skųs partijos etikos sargams, žada šalinti iš partijos (190)

Valdančiųjų „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis pranešė, kad Seimo pirmininko postą...

Išvadas dėl naujo žiniasklaidos rėmimo modelio rengs Karbauskis ir Adomėnas (5)

Trečiadienį Seime, Kultūros komiteto posėdyje svarstytas klausimas dėl visuomenės informavimo...

Naktį Lietuva stebėjo dalinį Mėnulio užtemimą: reiškiniu buvo galima grožėtis beveik 3 valandas skaitytojai dalinasi nuotraukomis

Praėjusią naktį galėjome stebėti Mėnulio dalinį užtemimą. DELFI kviečia pasigrožėti...

Policija išaiškino jaunuolių grupę, niokojusią „CityBee“ automobilius (38)

Pareigūnai operatyviai išaiškino ir sulaikė net 7 jaunuolius, kurie organizuotai vogė ir gadino...