V.Sinica. Pamiršta istorinė atmintis

Seimui svarstant tautos istorinės atminties įstatymą pats laikas susimąstyti apie pačios istorijos paskirtį moderniame pasaulyje. Kiekvieno girdėta frazė „kas nežino savo šaknų (ar praeities), amžinai lieka vaiku“ netenkina net moksleivių ir iš tiesų, nors istoriškai keisdamasi, vienokia ar kitokia istorijos praktinė paskirtis visada buvo akivaizdi. Suprasti kolektyvinės istorinės atminties paskirtį reiškia suprasti ir svarstomo tautos atminties įstatymo tikslus ir reikalingumą.

Ikimoderniais laikais istorijos mokymas buvo tiesiogiai orientuotas į moralinius vertinimus ir pagal šį kriterijų atrinktų gerų ir blogų pavyzdžių pateikimą jaunajai kartai. Praeities heroizmas turėjo (ir turi) įkvėpti auklėjamas kartas idealizmui, pasiaukojimui ir kitoms dorybėms. Ši istorijos funkcija praranda monopolį, tačiau pati nepranyksta ir sekuliarizavus istorijos mokymą bei iškilus moderniai tautinei valstybei – istorija egzistuoja ir tam, kad jaunimas iš jos mokytųsi dorybių.

Moderni valstybė istorijos funkciją pakeičia. Viena vertus, ypatingą svarbą įgyja būtent pilietinių dorybių ugdymas. Valstybė, kuri savo valdžią kildina nebe iš Dievo, o iš žmonių, ir kurios sėkmingas egzistavimas todėl reikalauja savo narių (piliečių) aktyvaus įsitraukimo ir valstybės idėjos puoselėjimo, priversta auklėti tuos narius jaustis ir būti kuo sąmoningesne valstybės bei politinės tautos dalimi.

Taigi iš naujos valstybės formos kyla nauja istorijos funkcija: pateikti istorinio valstybės ir tautos ilgaamžiškumo vaizdą, leidžiantį suvokti jas kaip istorinius subjektus. Bendros istorinės praeities suvokimas – būtinas išlikimo elementas, nes gyvybinga tauta ir valstybė negali būti suprasta tik čia ir dabar, laiko momente, kad ir kiek daug kalbinių, paprotinių ar net kraujo ryšių sietų jos narius. Tauta gyva ir savo praeities suvokimu – ji nusitęsia laike per mirusias ir dar negimusias kartas ir taip įgauna tęstinumo, o kartu ir stiprina besąlygiškos pareigos išsaugoti ją ir jos sukurtą valstybę jausmą. Taigi moderni istorija turi ne tik įkvėpti dorybių, bet ir padėti suvokti tautos ir valstybės kaip savarankiškų istorijos subjektų egzistavimą, kuriantį iš tiesų besąlygiškai – tai yra pačiai valstybei, o ne kintančiai santvarkai ar kitiems laikiniems atributams – lojalius piliečius.

Būtent pastaroji moderni istorijos mokslo funkcija balansuoja ties visiško nesuvokimo ar pamiršimo riba modernioje Lietuvos valstybėje. Šį pakrikimą geriausiai suprasti leidžia pavasarį kilęs laisvomis istorijos interpretacijomis paremtas ginčas dėl laikinosios 1941 m. Lietuvos Vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio veiklos istorinio vertinimo. Šis ir daug kitų istorinių nesutarimų šiandienos Lietuvoje galimi tik radikalaus istorinio pliuralizmo sąlygomis.

Šios sąlygos nesusiformavo savaime, o buvo tikslingai ir savižudiškai kuriamos paskutiniuoju nepriklausomybės laikotarpiu. Mokyklinės istorijos programos garsiai skelbia tikslą ugdyti kritišką požiūrį į istoriją. Tai darant, užsimerkiama prieš du esminius faktus, reikšmingus atitinkamai edukaciniu ir politiniu požiūriu. Pirma, moksleiviui pateikiamas itin selektyvus istorijos žinių minimumas, kurį teturint individualus istorinių procesų ar asmenybių vertinimas yra neadekvatus – sprendimas apie visumą iš detalių, neįvertinant, jog gilesnė faktologija gali pateikti „kritinius vertinimus“ visiškai apverčiančius argumentus. Norint ką spręsti, vertinti ir „kritiškai“ mąstyti, būtinas padorus faktinio žinojimo minimumas, kurio – nors moksleiviai taip ir nemano, kol trina mokyklos suolą – jokiu būdu nesuteikia mokyklinės istorijos programos, krypstančios „mažiau žinoti, daugiau galvoti“ keliu.

Antra, taip naikinama istorinės atminties bendruomenė. Individualizuoti istorijos vertinimai sukuria skirtingą istorinę atmintį turinčių gyventojų masę, kurią vargiai galima pavadinti bendruomene, juo labiau politine. Atomizuoti istoriniai pasakojimai sunaikina bet kokį bendrą vardiklį ir įgalina toli gražu ne akademinio lygio nesutarimus dėl esminių istorinės praeities klausimų – tautos ar valstybės egzistavimo chronologinių rėmų, okupacijų (ne)buvimo, istorinių valstybės didvyrių, kaip J.Brazaitis, partizanai, V.Kudirka ir daugelis kitų vertinimo. Tokia visuomenės būklė žalinga ir nefunkcionali modernioje valstybėje, kokia yra Lietuva.

Tokiame kontekste itin savalaikis yra VU TSPMI mokslininkų įgyvendintas projektas „Istorijos politika kaip tautos ir valstybės konstravimo veiksnys“, kuriuo metu parašytos knygos skatina atsigręžti į istorijos politiką ir sąmoningai ją formuoti.

Bet kuris istorinis pasakojimas neišvengiamai turi istorinę atskaitos bendruomenę – tą, kurios atžvilgiu ir kuriai suprantama kalba (sąvokomis, prasminiais laukais) istorija nagrinėjama. Pasidavimas pagundai rašyti „nešališką“ ar „objektyvią“ istoriją rodo autoriaus saviapgaulę ar refleksijos trūkumą – istorija pati savaime pagal apibrėžimą yra selektyvi, o faktų atranka atliekama pagal vertybiškai pasirenkamus kriterijus.

Istorija gali būti rašoma remiantis viena iš trijų pamatinių istorijos paradigmų: marksistine, tautine ir liberalia. Tai iš esmės pasirinkimas tarp to, kas – klasės, tautos ar individai – yra pagrindiniai veikėjai konkrečiame istorijos pasakojime. Marksistinės prieigos atveju istorija yra klasių, tautinės – tautų, o liberalios – individų veikimo laukas. Visuomenės socializacija per pažintį su konkrečia paradigma paremtu istoriniu pasakojimu formuoja atitinkamą kiekvieno individo tapatybių hierarchiją, tai yra lemia, ar jis jausis pirmiausiai tautos, ar klasės atstovu.

Europos Sąjunga, jau kelis dešimtmečius užsidegusi siekiu sutaikyti Europos tautas ir klases sukuriant vieningą visos Europos istoriją, aišku, pasitelkia liberaliąją, individą ir jo išsilaisvinimą iškeliančią paradigmą. Naujosios Europos istorijos mėginimai užsimerkti prieš skaudžius ir įtampas keliančius istorinius įvykius ar juos gluotniai apeiti kelia rimtų abejonių dėl tokio istorijos projekto realumo, juolab objektyvumo.

Savo ruožtu Lietuvoje situacija yra savaip prastesnė: kaip parodė minėto projekto metu atliktas mokyklinių istorijos vadovėlių tyrimas, skirtingi vadovėliai nesąmoningai remiasi skirtingomis paradigmomis ar net jas painioja. Lietuvos akademiniuose sluoksniuose net plinta aiškinimas, jog 1918-1920 m. Lietuvos-Lenkijos konfliktas tebuvo pilietinis karas tarp žemesnės lietuvių ir aukštesnės lenkų klasės Lietuvoje (tai reiškia, jog negalima kalbėti ir apie Vilniaus krašto okupaciją) – tobulas marksistinės prieigos pavyzdys. Tokios ir panašios diskusijos pateikiamos kaip išvaduotos nuo tautinių mitų ir kovojančios su „baltofiliniu“ istorijos vertinimu. Natūralios tokių vadovėlių ir diskusijų (pastarosios, galima spėti, netruks persikelti į mokyklinę istoriją) pasekmės – fragmentuota ir susiskaldžiusi lietuvių kolektyvinė atmintis, be kurios, kaip jau aptarta, negalimas gyvybingas valstybės ir tautos egzistavimas. To apraiškos jau matosi apklausose: partizanines kovas nereikalingomis ir beprasmėmis, o tarpukario valstybingumo laikotarpį iš esmės gėdingu laiko labai panaši kaip ir nesutinkančiųjų su tokiais vertinimais respondentų dalis. Sunku vaizdingiau iliustruoti kolektyvinės atminties susiskaldymą.

Istorinė sąmonė (domėjimasis istorija) tuo tarpu yra savotiškoje naikinimo stadijoje. Tai sėkmingai vykdomas liberalus projektas, nors patiems liberalams politikos istorijoje ir istorijos politikoje greičiausiai vis dar gerokai per daug. Alvydo Jokubaičio žodžiais, „praeities prisiminimai liberalams yra privatus reikalas, o užuominos apie tautos, visuomenės ar bendruomenės atmintį atrodo moralinio individualizmo išdavystė. [...] Atmintį gali turėti tik individai“. Prie tokio mąstymo svariai prisideda ekonominio žmogaus ir technokratinio valdymo įsivyravimas. Beprotiškas tada nebeatrodo ir klausimas apie istorijos teikiamą naudą.

Nuoseklios tautos atminties politikos nebuvimas veikia kaip tautą dezorganizuojantis veiksnys. Kokiomis priemonėmis galima išeiti iš tokios situacijos? Nors istorijos supolitinimas iš pažiūros gali skambėti kaip totalitarizmo apraiškos, tačiau elgiantis sąžiningai patiems su savimi, reikia pripažinti, kad istorijos kryptys ir vertinimai visada kažkieno vertybiškai parenkami, tik šiandien tai daroma, oficialiai kalbant, pliuralizmo sąlygomis, o realiai - patylomis ir padrikai.

Valstybės ir visuomenės atžvilgiu absoliučiai nefunkcionalu skatinti tokį pliuralizmą istorijos politikoje. Nepaisant liberalių prielaidų, atmintis būna ir kolektyvinė. Galima tai neigti, arba pripažinti ir nuosekliai formuoti.

Būtent nuoseklumas yra raktinis žodis žengiant pirmą žingsnį link tikros istorijos politikos Lietuvoje. Minėjimai, jubiliejai, paminklai, istoriniai didvyriai turi būti skelbiami, o su jais susiję projektai finansuojami ne pagal atskirų interesantų pačiulbėjimą į atsakingų institucijų ausis, o nuosekliai formuojant tautos atmintį instituciniu lygiu ir nepartinėje aplinkoje. Kartu būtinas nuoseklumas ir mokykliniame istorijos mokyme parenkant pagrindinį istorijos veikėją vadovėliuose.

Banalu, bet save su tauta pirmiausiai identifikuoja būtent tie, kurie daugiausiai domisi tautos istorija. Taigi būtent tauta kaip istorijos veikėjas palankiausia valstybingumo idėjos išsaugojimui ir patriotinės, o ne emigracinės sąmonės formavimui. Tą suvokiant, bet koks pasirinkimas kartu pademonstruoja ir tą darančiųjų intencijas Lietuvos valstybingumo atžvilgiu. Būtent į jį atsižvelgiant ir turėtų būti kuriama istorijos politika.