Neseniai DELFI skiltyje “Politiko akimis” užsimezgė nacionalinės valstybės šalininko Lauryno Kasčiūno ir eurofederalisto Roko Grajausko diskusija Lietuvoje gana retai svarstoma tema – Europos federacijos perspektyvų klausimu. Nors džiugina pats tokios diskusijos faktas, R.Grajausko atsakymas visgi iškelia dar daugiau klausimų ir skatina išsakyti kai kurias pastabas dėl federalistų vizijos bei jų mąstymo logikos.
Vytautas Sinica
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Jei spręstų piliečiai

Visų pirma, R.Grajauskas savo atsakyme L.Kasčiūnui teigia, kad Europos federacijos sukūrimo klausimas priklausys tik nuo ES piliečių. Tai įdomi, nors abejotino teisingumo pastaba. Pirmiausia todėl, kad pats autorius yra federacijos šalininkas, o štai ES piliečiai Europos integracijos procesą visoje Europoje stabdo vos tik gavę realaus apsisprendimo galimybę. Europos Bendrijos sutartis nacionaliniai parlamentai patvirtina nepalyginti dažniau nei tai padaro referendumuose balsuojantys Europos valstybių piliečiai.

Kaip rodo Lietuvos Seimo pavyzdys, neretai tai daroma nė nesulaukus tvirtinamo dokumento teksto vertimo į lietuvių kalbą. Skirtingais dešimtmečiais referendumu narystės ES atsisakė norvegai, Konstituciją Europai atmetė prancūzai ir olandai. Geriausiai piliečių apsisprendimo teisę potencialioje Europos federacijoje įsivaizduoti leidžia Airijos pavyzdys. Šioje šalyje yra labai griežta norma, kad bet kokie valstybės suverenumo delegavimai ir apribojimai turi būti patvirtinti referendumu. Tad Airija, kaip įprastos Europos šalių praktikos išimtis, rengė referendumus tiek dėl Nicos (2000 m.), tiek dėl Lisabonos (2008 m.) sutarties. Abu kartus pirmieji balsavimai buvo aiškus piliečių „NE“ viršvalstybiškumo stiprinimui, tačiau kas kartą „po apmąstymų laikotarpio“ airiams tekdavo balsuoti iš naujo ir susiprasti, kuris kelias teisingas. Lietuviška patirtis byloja, kad susiprasti kartais padeda už balsavimą dalinamas alus ar dvigubinama referendumo trukmė. 

Antra, kaip jau užsiminta, klaidingas pats teiginys apie „mūsų pačių, t.y. ES piliečių“ sprendimą – integracijos procesus paprastai skatina ir daug rečiau stabdo būtent nacionalinės valdžios, o dar labiau – ES tarpvyriausybiniai organai, kurių sprendimai ne tik neturi galimybių atspindėti savo rinkėjų valios, bet kartais – kaip Europos Parlamento atveju – net formaliai neturi atstovauti jokios valstybės piliečiams, o tik išreiškia ir atspindi į jį išrinktų parlamentarų ideologines pažiūras ir preferencijas. Tai ypač netinkamas atstovavimo principas Europoje, kurios nesuskaičiuojami milijonai rinkėjų net negali savęs pozicionuoti kairės-dešinės skalėje. Europos Sąjungos piliečiai – darant išlygą, kad piliečius vis dėlto turi tik valstybės, o ne pati Sąjunga – federacijos kūrimui nepritaria, kai tik gauna tokią galimybę.

„Demokratija be tautų“?

Nors, kaip teigia L.Kasčiūnas, „ES neatstovauja gyvybingais ir natūraliais ryšiais susaistytai politinei ir kultūrinei bendruomenei“ (šis teiginys nė neneigiamas, taigi net federalistai pripažįsta, kad jis teisingas), R.Grajauskas primena, jog „tautiškumu grįsti ryšiai [ir] tautinė valstybė daug kam atrodė nauja ir svetima iki XIX a.“. Pamirštama, jog iki XIX a. ir nacionalizmo suklestėjimo tautoms kaip politinėms bendruomenėms atstovauti ir nebuvo siekiama.

Monarchai savo valdžią kildino iš Dievo valios, o parlamentai buvo arba sudaryti vien iš didikų, arba bejėgiai, nes patariamieji. Nacionalizmas, įtvirtindamas tautinės valstybės modelį, sukūrė iki tol neegzistavusias sąlygas masinei demokratijai ir leido tautoms tapti savivaldžiais politiniais kūnais. Tad iš tiesų tautinė valstybė, tokia bevertė federalistams, egzistavo ne visais laikais, tačiau tų pačių federalistų vis dar vertinama masinė demokratija niekada neegzistavo ten, kur nenugalėjo tautinės valstybės principas. Todėl federalistų siekis ir pastangos kurti tariamai demokratišką ES be demokratinės valdžios subjekto – europinio demoso - yra nepalyginti didesnė avantiūra nei mėginama parodyti istoriniais palyginimais.

Federalistų siekis ir pastangos kurti tariamai demokratišką ES be demokratinės valdžios subjekto – europinio demoso - yra nepalyginti didesnė avantiūra nei mėginama parodyti istoriniais palyginimais.
V.Sinica

Akivaizdžią paneuropinės federacijos ir tautinės valstybės priešpriešą bandoma atidėti į šalį pabrėžiant, jog net federacijos sąlygomis subsidiarumo principo laikymasis leis nacionalinėms valstybėms išsaugoti suverenumą švietimo, kultūros ir teisėsaugos srityse. Maloningas leidimas, tačiau net šias ribotos nacionalinės savivaldos sritis siaurina ir varžo jau stojimo į ES reikalavimai (pvz., reikalaujant ES mirties bausmė Lietuvoje panaikinta nepaisant daugiau nei ¾ gyventojų šios bausmės palaikymo) ir ES teisės viršenybės prieš valstybių narių teisę principas. Šie suvaržymai lemia, kad Lietuvos teismai reguliariai verčiami keisti savo sprendimus net švietimo ar kultūros  klausimais. Federacija nebeatims suverenumo ten, kur jis jau ir taip prarastas. Tačiau akivaizdžiai ir tikrai ne dėl neišmanymo skaitytojai klaidinami teiginiais, jog apskritai yra sričių, kurios išliktų „nacionalinių valstybių valdymo rėmuose“. To paprasčiausiai neleidžia net dabartinės ES teisės viršenybės bei kiti plėtros principai.

R.Grajauskas taip pat nurodo, jog tautinėse valstybėse dominuoja bendra kilme, kalba ir genais paremta tapatybė, o štai siūloma europiečio tapatybė remtųsi bendra istorija, vertybėmis ir likimu. Visai kaip JAV, priduriama.

Išties europinė tapatybė gali ilgainiui išplisti taip pat, kaip dabar paplitusi tautinė, ypač Vakarų Europoje, kur vis daugėja mišrios kilmės gyventojų. Tačiau būdama perdėm abstrakti, o iš esmės – dirbtinis ideologinis konstruktas, niekada nesukurs tokio stipraus emocinio ryšio kaip dabar vyraujanti kur kas natūralesniais ryšiais grindžiama tautinė tapatybė ir neskatins taip aukotis dėl bendruomenės kaip tai geba padaryti tautinės bendrystės ir ištikimybės saitai. Milijonai daugelio tautų žmonių laisva valia pasirinko ir šiandien rinktųsi mirtį dėl savo tautų politinės laisvės, tačiau dar niekas nemirė dėl ES. Ne todėl, kad to nereikėjo, o todėl, kad europinė tapatybė nėra natūraliai susiformavusi, priešingai, yra tikslingai konstruojama viso pasaulio akyse.

Europinės tapatybės konstravimas

Tame nėra jokio sąmokslo – nei ES, nei nacionalinės institucijos neslepia, jog planingai siekiama sukurti europinę tapatybę, paremtą vieninga Europos istorija, vertybėmis ir bendro likimo pajauta. Bendra istorija, kurioje neliktų vienybei kliudančių istorinių konfliktų, nuoskaudų ir kompleksų, turėtų įtikinti istoriniu tapatumu ir atstoti tautoms būdingą bendros kilmės „mitą“ (istorijos perrašymas – atskira tema). Vertybės Europoje toli gražu nėra vieningos nei laiko, nei erdvės požiūriu. Šaltojo karo pradžioje ES sukurta būtent krikščioniškųjų vertybių sklaidai, tačiau po seksualinės revoliucijos valdžią daug kur perėmus kairiesiems liberalams, pereita prie visiškai priešingo vartotojiško individo teisių ir laisvių „europinio standarto“.

Milijonai daugelio tautų žmonių laisva valia pasirinko ir šiandien rinktųsi mirtį dėl savo tautų politinės laisvės, tačiau dar niekas nemirė dėl ES.
V.Sinica

Taip pat ir geografinėje Europoje vertybės akivaizdžiai skiriasi – Vakarų Europoje moraliniai klausimai liberalizuoti nepalyginamai stipriau nei geležine uždanga ilgai nuo jos atskirtame VRE regione. Tai jokiu būdu nereiškia, kad liberalus ir istoriškai Vakarų bei Europos civilizacijoje susiformavusias žmonių santykių ir elgesio normas dekonstruojantis požiūris gali tapti visos Europos žmonių vertybine pozicija. Toks požiūris būdingas šiandieninės ES viršūnėms ir būtent jį L.Kasčiūnas įvardija kaip „kultūrinę niveliaciją“. Europinės tapatybės apologetams apie europiečius vienijančias vertybes kalbant atsargiau (t.y. atsižvelgiant, kad kontraversiški klausimai Europoje suvokiami ir sprendžiami skirtingai) tokiomis bendraeuropinėmis vertybėmis paskelbiamos esant demokratija, teisės viršenybė ar žmogaus laisvė. Lieka atviras klausimas, kiek tokios abstrakčios ir skirtingai interpretuojamos vertybės gali saistyti ir moraliai įpareigoti žmones.

Galiausiai bendro likimo pajautimas kaip vieningos tapatybės pagrindas verčia prisiminti tiek referuojamo autoriaus, tiek aktyviausios šiandieninės ES architektės A.Merkel perspėjimą, jog integracijos procesui žengiant atgal Europoje vėl realiai kiltų karo grėsmė. Bendro likimo pajauta kuriama keistoku paslėpto grasinimo būdu – nurodant ar įspėjant, kad tik procedūrinė-institucinė ES sąranga tariamus bendro likimo brolius saugo nuo karo gaisų. Nors ES skiria milijardus visų šalių mokyklinukų europietinimui, tolerancijos sklaidai, supažindinimui su ES institucijų veikla ir pasitikėjimo jomis ugdymui, dirbtinė europinė tapatybė ir toliau tebėra nenatūrali ir priversta koegzistuoti kartu su istorijos teismą išgyvenusia pirmapradiškesne ir ankstesne tautine tapatybe.

Atskiros pastabos reikalauja teiginys, jog „jei kas galvoja, kad tik tautiniai ryšiai gali vienyti politinę bendruomenę, reikėtų prisiminti JAV pavyzdį“. Iš tiesų JAV patriotiškumas neakcentuoja etninės bendrijos kaip tautos pagrindo, bet pati tauta vis tiek reikalinga demokratijos egzistavimui. Prieštaraudamas sau, tačiau apskritai teisingai pats R.Grajauskas nurodo, kad egzistuoja ypatingas amerikietiškas tautiškumas. Tai tautiškumas, kurį sukūrė į „niekieno žemę“ ieškoti geresnio gyvenimo suplaukusieji ir daugybei skirtingų etnosų priklausę įvairių Europos tautų atstovai. Būtent todėl tokio tautiškumo pagrindas yra visiškai kitoks. Amerikietiškoji tapatybė savo kilme ir pobūdžiu iš esmės skiriasi nuo amžius Europoje gyvenusių ir lėtai susiformavusių tautų tapatybės, todėl tikėtis, jog konstruojant naująjį europiečio tapatumą įmanoma mechaniškai pakartoti JAV nacijos susiformavimo patirtį, yra dar viena naivi ir pavojinga ideologinė iliuzija.

Muziejų Europa

Federalistai ramina nacionalinės valstybės šalininkus tuo, jog „kultūrinės įvairovės išsaugojimas ir puoselėjimas yra vieni iš pamatinių ES principų“. ES tikrai finansuoja etninių vietos kultūrų išsaugojimą, jos pinigais ir deklaratyvia parama džiaugiasi daugelis projektų ir etnografinių muziejų visoje Europoje. Tačiau modernaus tautiškumo esmė yra ne cepelinai ir sutartinės, kurias galima išsaugoti kultūrinio paveldo projektais, o politinis tautų suverenumas. Modernioji tautos sąvoka, kurios tikrąjį turinį derėtų žinoti federalistams, kurie noriai primena skaitytojams modernią tautinių valstybių kilmę, pirmiausiai pabrėžia būtent politinio suverenumo siekį. Be jo etnokultūrinis tautiškumas nėra visavertis. Tai puikiai supratusi sovietinė valdžia tarybinėse respublikose vykdė, kaip vėliau parodė istorija, labai sėkmingą grynai kūltūrinės tautos kūrimo ir puoselėjimo politiką.

Amerikietiškoji tapatybė savo kilme ir pobūdžiu iš esmės skiriasi nuo amžius Europoje gyvenusių ir lėtai susiformavusių tautų tapatybės, todėl tikėtis, jog konstruojant naująjį europiečio tapatumą įmanoma mechaniškai pakartoti JAV nacijos susiformavimo patirtį, yra dar viena naivi ir pavojinga ideologinė iliuzija.
V.Sinica

Tiek Maskva, tiek vietos CK sekretoriai entuziastingai palaikė dainų šventes, šokių ansamblius ir kitas grynai kultūrines tautiškumo apraiškas. Kultūros raiška pasitarnavo kaip puiki priemonė nuleisti okupuotų tautų nepasitenkinimo dėl neišpildyto tautinio idealo (valstybingumo nebuvimo) garą. Šios politikos esmę tiksliai nusako ir simbolizuoja Gorbačiovo šūkis „darykite ką norite, tik neišstokite iš SSRS“. Posovietinių respublikų Europoje ir ypač Azijoje demokratinės savivaldos nesėkmės liudija tokios politikos toliaregišką sėkmę. Šia prasme istorija kartojasi, kai ES viena ranka remia etninių kultūrų sumuziejinimą, o kita siūlo federacijos idėją. Etninių rezervatų pripildyta, tačiau politiškai ištautinta Europa, kurioje valstybės virstų tik administraciniais vienetais, galbūt ir yra patraukli federalistams. Tačiau jos negali kaip rimtos alternatyvos politinei tautai ir jos sukurtai valstybei priimti žmonės, kurie pastarojo šimtmečio nepriklausomybės kovų ir aukų nelaiko beprasmėmis.

Apie didžiosios scenos ilgesį

Geopolitinės galios ir ekonominės gerovės siekimas kaip radikalią politinę Europos integraciją pateisinantis argumentas paprasčiausiai verčia rinktis tarp laisvės (tik šiuo atveju ne negatyvios individo, o pozityvios kolektyvinės) ir galimos ekonominės gerovės siekimo. Žinia, staigiai į kapitalizmo sąlygas perkelti posovietinės Lietuvos žmonės jau išmoko ją vertinti gal net labiau už valstybingumą. Tokiems žmonėms lieka priminti, kokie istoriniai pasirinkimai priklauso šiai „prisijunkim vardan galios“ logikai – tai parama pilsudskinei ATR atkūrimo vizijai (kurios galiausiai nepalaikė nė patys lenkai), pritarimas kapsukiniam pasidavimui Sovietų Rusijos globai, liaupsės paleckiniam Stalino saulės nešimui. Visais tais atvejais, net jei buvo kitų motyvų, toks elgesys susijęs ir su noru prisišlieti prie geopolitinės galybės eventualaus karo atveju. Vis dėlto visi taip mąsčiusieji šiandien prastai atrodo istorijos vadovėliuose ir ne be pagrindo yra laikomi tautos padugnėmis, nors ir galima spekuliuoti, jog istoriją rašo nugalėtojai. Mat laimėjo laisvos tautos ir savarankiškos valstybės vizija ir jos gynėjai.

Sakysime, Pilsudskio Lenkijoje ar SSRS Lietuva būtų buvusi svetimųjų valdžioje, o štai Europos federacija būtų visų bendras kūdikis, čia priimant sprendimus dalyvautų ir suverenumo atsisakiusi Lietuva. Deja, jau šiandien tai atrodo gana iliuziškai: juk tokioms valstybėms kaip Lietuva nuolat primenamos praleistos progos patylėti arba tiesiog ignoruojami jų keliami politiniai klausimai. Dabartinės ES politinę darbotvarkę formuojančios galybės tik prikiša Lietuvai liguistą rusofobiją ir pačios grindžia santykius su Rusija grynai pragmatiniais interesais, parduodamos Putinui karinius laivus (Prancūzija) ar nutiesdamos Rytų Pabaltįjį aplenkiantį ir jo energetinę izoliaciją didinantį dujotiekį (Vokietija). Būtent šios šalys yra didžiausios tolesnės Europos integracijos iniciatorės, nes jau seniausiai supranta, kad yra ES lyderės, todėl skatindamos vienytis pirmiausia stiprina būtent savo, o ne visos Europos geopolitinę ir ekonominę galią pasaulyje. Kad jų siekiai nėra altruistiniai, o sprendimai priimami gana vienašališkai, rodo ir nuolat taikomi dvigubi standartai už ekonominės drausmės sutarimų nesilaikymą PIGS šalims ar Vengrijai ir, pvz, Prancūzijai. Federacinėje Europoje mažiesiems nėra jokio pagrindo tikėtis net jų gyventojų skaičiui proporcingos įtakos sprendimų priėmimo procesuose, tad ir Europos galybė būtų karčiai svetima.

Kas yra euroskeptikas ir kodėl jis negrasina karu

Laikas liautis vadovautis keista ir stereotipais pagrįsta logika „euroskepticizmas – dezintegracija – karas“. Kaip vienintelę alternatyvą savo siūlomai vizijai pateikti patį radikaliausią kraštutinumą yra daugiau nei amžiaus senumo ideologinė schema ir net madingas rinkiminis triukas, kurį dar galima išvysti Vilniaus stotelėse kabančiuose tarpukario rinkimų plakatuose, grasinančiuose gaisrais, giltine ir prasigėrimu, jei bus išrinktas netinkamas kandidatas. Remdamasis tokia pačia supaprastinga mąstymo logika F.Hayekas bandė įrodinėti laisvosios rinkos naudą: jei ne liberalizmas ir tariamai spontaniška laisvoji rinka, tai esą galimas tik absoliutus valstybės planavimas ir perskirstymas, o šito jokia valstybė sėkmingai padaryti negali. Tačiau kaip ekonomika ir rinkimų žaidimai, taip ir ES plėtra turi daug alternatyvių kelių. Galimi įdomūs ir konstruktyvūs, o ne vien kraštutiniai jos scenarijai, kuriais tyčia ar ne gąsdinami visų Europos šalių piliečiai, siekiant sukurstyti jų priešiškumą raginantiems blaiviau ir kritiškiau vertinti eurointegraciją vadinamiesiems euroskeptikams.

Euroskeptikais noriai vadinami dabartinį ES projektą (nebūtinai federaciją, o ir esamą jo būklę) kritikuojantys asmenys nesiekia sugriauti ES, atšaukti kelis dešimtmečius vykusios integracijos pozityvius rezultatus ir laimėjimus arba grąžinti Europą į muitų ir netikrumo būklę. Kritikuojama tai, kaip ir kokia kryptimi plėtojamas integracijos projektas. Pirštu badoma į Europos vertybinio išsigimimo apraiškas, į sąmoningas pastangas išsižadėti pamatinių Europos Bendrijos vertybių bei jos civilizacinių šaknų, į nesprendžiamą demokratijos deficito problemą, į grynai ideologinę gelbėjimosi iš krizės schemą, kai iškilusias fundamentalias integracijos problemas mėginama spręsti mechaniškai gilinant integraciją, į minėtą dvigubų standartų ES centro ir periferijos šalims taikymą ir taip toliau. Esmė ir detalės. Tai turėtų įtikinti, jog būtent vadinamiesiems euroskeptikams ES likimas yra svarbus – ir net labai. Nereti kaltinimai Europos pilies griovimu ir tarnyste Maskvai daugiau nei juokingi prisimenant, jog būtent Vakarų Europa vadina Baltijos šalis rusofobais, o pati yra daugiau nei draugiška imperialistinei Putino Rusijai. Pagaliau hedonistinė laisvės samprata, kurios pagrindu federalistai siūlo kurti Europą kaip tik atomizuoja visuomenes, griauna jų natūralius ryšius ir taip atveria galimybę šį tapatybinį vakuumą užpildyti pagal „rusiškas“ žaidimo taisykles. Reikalinga ne dezintegracija, bet iš esmės peržiūrėti ES integracijos pagrindus ir jos raidos scenarijus.

Kritikuojama tai, kaip ir kokia kryptimi plėtojamas integracijos projektas. Pirštu badoma į Europos vertybinio išsigimimo apraiškas, į sąmoningas pastangas išsižadėti pamatinių Europos Bendrijos vertybių bei jos civilizacinių šaknų, į nesprendžiamą demokratijos deficito problemą, į grynai ideologinę gelbėjimosi iš krizės schemą, kai iškilusias fundamentalias integracijos problemas mėginama spręsti mechaniškai gilinant integraciją, į minėtą dvigubų standartų ES centro ir periferijos šalims taikymą ir taip toliau.
V.Sinica

Dezintegracijos ir karo būklės Europoje sąsajos kelia dar daugiau abejonių. Pirma, Europoje tarpvalstybinių konfliktų iš esmės nėra nuo II pasaulinio karo, o ES susikūrė vėliau, o jos integracijos mastas dar ilgai nesiekė dabartinio, net nekalbant apie siūlomą. Jei galima kalbėti apie tai, kad ES yra veiksnys, užtikrinantis taiką Europoje, tai tokiai funkcijai atlikti istoriškai pakako ir iki Mastrichto sutarties egzistavusios iš principo ekonominės integracijos. Arba pirmieji 40 europinės taikos metų tėra atsitiktinumas.

Antra, daug labiau nei ES prie taikos Europoje prisideda NATO egzistavimas, o šio aljanso narės yra absoliuti dauguma Europos valstybių. Nors nebe Šaltasis karas ir nebėra ar bent nenorima pripažinti blogio imperijos (europietis greičiau paklaus, kas tas blogis), prieš kurį būtų galima vienytis, NATO jau seniai nestinga institucinės vienybės ir projektų visame pasaulyje. Sustojusi ar net atgal žengusi ES integracija savaime nekelia pavojaus, kad NATO iširs, vadinasi, niekas negresia ir taikai Europoje. Priešingai, NATO, pati būdama tarpvyriausybė organizacija, kurios veikla organizuojama šalims narėms susitariant dėl prioritetų ir išteklių paskirstymo, nesuinteresuota tolesne Europos federalizacija, ypač gynybos srityje. Hipotetinė Europos kariuomenė struktūriškai nepaliktų vietos NATO Europoje ir sukeltų funkcijų dubliavimosi ir dvigubo lojalumo problemą.

Europos Sąjunga susiduria su daugeliu problemų. Dalis jų užprogramuotos pačioje integracijos idėjoje, tačiau didžioji dalis kilo dėl politikų klaidų. Trumparegiška jas spręsti pasitelkiant tariamą tolesnės integracijos panacėją, ypač suvokiant, kad, pavyzdžiui, dabartinė euro krizė didele dalimi kilo būtent dėl skubotos integracijos - Pietų Europos šalyse neapdairiai įvesto euro, šitaip sukuriant galimybes besaikiam ir atsakingam gyvenimui skolon. Euroskeptikai, kaip ir L.Kasčiūnas, siūlo tas klaidas pripažinti ir ieškoti subtilesnių kylančių problemų sprendimų, o ne aklai tikėti, kad jas savaime išspręs universalus vaistas, kokiu laikomas savitiksliu paverstas integracijos gilinimas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Išsvajotas atostogas pakeitė košmaras: neaišku, kur nuvežė, ir liepė išlipti (44)

Kas gali būti geriau už jaukias šeimos atostogas, kai nereikia galvoti, kuo užimti vaikus, o dvi...

54 val. trukusi drama Vokietijoje – sunkiai protu suvokiama: jautėmės tarsi skerdžiami gyvuliai (15)

Į laisvę po 29 kalėjime praleistų metų paleidžiamas Dieteris Degowskis – gangsteris, nuteistas...

Orai vis labiau primins žiemą (1)

Orai kuo toliau, tuo labiau primins žiemą, LRT RADIJUI sako sinoptikė Edita Gečaitė ir įspėja,...

Plastikos chirurgas susiduria su keisčiausiais pageidavimais: vyrus išklauso, tačiau pildo moterų norus (37)

Kai kurios plastikos chirurgo Dariaus Jauniškio pacientės po krūtų didinimo ar mažinimo...

Sunku patikėti, kaip gerai dabar gyvename (536)

Europa jau nebėra pasaulio ekonomikos ligonė ir čia prasideda auksinis euro ekonomikos laikotarpis.

Lietuvių restorane Amerikoje klientai cepelinus valgo su kečupu (153)

Keliaudamas po Čikagos priemiesčius DELFI Kelionių ambasadorius Orijus Gasanovas rado...

„Mamos iškrypėlės“ ieškojęs vilnietis įkliuvo policijai: namuose – šokiruojantys įkalčiai (102)

Slapti pomėgiai įklampino teisėsaugai gerai žinomą vilnietį – anksčiau dėl įvairių...

Nokdaunu pagardintame KOK GP finale – Vikšraičio triumfas, superdvikovoje – Kuvaldos „pasivaikščiojimas“ (37)

Tradiciniame „Bushido Hero‘s“ turnyre šeštadienį Vilniuje kovinių sporto menų gerbėjai...

Įspūdingi lėktuvų prototipai: tikras monstras ir nė vieno keleivio salone nepasveikinęs orlaivis (26)

Lėktuvų gamintojai per visą aviacijos istoriją sukūrė įspūdingų orlaivių, ir nors daugelis...

Atsakymai į 9 dažniausiai užduodamus klausimus apie seksą „tomis dienomis" (21)

Ar saugu? Ar mergina gali pastoti? Ir kiti rūpimi, dažnai užduodami klausimai apie seksą...