V.Savukynas. Nenugalėtosios LTSR ženklai Lietuvos žemėje (foto)

„Gyvuok per amžius, būk laiminga,/ Brangi Tarybų Lietuva!“, - vieną kartą pagalvojau, kad tai pranašiški LTSR himno žodžiai. Pačios LTSR nėra, bet jos žymių pilna. Jau daug rašyta apie sovietinį mentalitetą, apie vis dar gają nuomonę, kad visi partizanai buvo banditai, apie kai kurių teisėjų galvose tebeegzistuojantį sovietinį principą, kad svarbu surasti žmogų, o straipsnį visada galima pritaikyti, apie sovietinės lygiavos troškimą ir daug kitų mūsų dvasios recidyvų. Tačiau šį kartą rašysiu apie labai materialius LTSR ženklus, kurie išliko ant mūsų žemės.

Sovietinių karių kapai

Ne tik Palangoje yra sovietinių karių kapai. Keliaujant po Lietuvą, jų atrandi įvairiuose miesteliuose. Rusiški užrašai, sovietiniai simboliai mena, kad dar prieš kokias tris dešimtis metų čia būdavo vedami pionieriai ir pasakojamos didvyriškos sovietinių karių kovos. Tik niekas nekalbėjo apie jų žiaurumus, apie tai, kad jie ne išvadavo, o pavergė Lietuvą.

Šiandien šie kapai, bent jau kiek man teko matyti, prižiūrimi, nušienauta žolė. Kai kur gali pamatyti kažkieno paliktas gėles. Tikriausiai rusų turistų.

Kaip elgtis su šiomis kapinėmis? Ar reikėtų jas jei ne sunaikinti, tai bent jau pamiršti, apleisti? Ne. Nes tokiu atveju mes būtume tokie patys kaip sovietai, kaip tie, kurie jiems tarnavo ir staliniška ugnele griaudavo žydų, krikščionių kapines. Mes būtume tokie patys kaip stribai, kurie nušautų partizanų kūnus slapta pakasdavo ir neleisdavo jų palaidoti, kad artimieji nežinotų, kur ilsisi jų palaikai. Stalinas tikrai ilgai juoktųsi, jei taip pasielgtume.

Be to, ten palaidoti žmonės, kurie galbūt nepritarė Stalinui, bolševizmui, galbūt ir patys buvo nukentėję nuo raudonojo teroro. Ir dar – niekas jų neklausė, ar jie norėjo kovoti čia, Lietuvoje. Mirtis mus visus sulygina. Ir būtų neatleistina, jei mes paniekintume tuos, kurie jau atgulė amžino poilsio, kurie patys jau nebegali apsiginti.

Paminklai sovietų kariams

Pokario laikais Merkinėje, šalia kapinių stribai užkasdavo partizanų kūnus. Vėliau, kad ši vieta netaptų pagarbos vieta, buvo pastatytas stadionas, nors mokykla stovėjo atokiau. Vaikai lakstė, žaidė ant žmonių kaulų. Atėjus Sąjūdžiui čia buvo pastatytas paminklas bei žuvusiems partizanams pastatyti kryžiai.

Sustojus Merkinės centrinėje aikštėje ir pėsčiomis pasukus į kalną, partizanų kryžių link, kairėje pusėje pasitinka sovietinis kareivis stovintis su automatu. Keista beveik šalia matyti paminklus tiems, kurie kovojo vieni prieš kitus. Be to, tas sovietinis karys agresyvus, atstatęs automatą, atrodo, kad pasiryžęs tuoj šaudyti.

Beje, jis iškyla buvusioje bažnyčios vietoje, - sovietai puikiai žinojo, kaip pažeminti, parodyti, kokie yra nauji autoritetai. Ar turi stovėti tas paminklas? Atgavus nepriklausomybę šis paminklas kažkaip išliko, vėliau būta diskusijų dėl jo, bet taip jo niekas ir nenukėlė. Gal ir gerai, kad jis stovi, - gali pamatyti, prieš ką kovojo nužudyti partizanai. Tik reikėtų lentelės lietuvių, anglų, rusų kalbomis, kuri paaiškintų mūsų istoriją.

Lietuvoje yra taikesnių paminklų sovietiniams kariams. Važiuojant iš Lazdijų į Alytų, kairėje pusėje ilgesingai žvelgia kareivio veidas. Buvo du, bet vieną gal kokiais 1992 ar 1993 metais išsprogdino. Keistas karas prieš paminklus, kurie negali pasipriešinti (kažin, ar tie didvyriai būtų išdrįsę kovoti pokario metais su gyvais sovietiniais kariais?).

Šis paminklas nėra agresyvus, nestovi su automatu, besiplaikstančiu apsiaustu „karys – išvaduotojas“, kuris mums yra pavergėjas. Ten tik kareivio veidas. Žmogaus veidas, kuris galbūt ne savo valia tapo kareiviu ir privalėjo kovoti.

Be jokios abejonės, ir daugiau tokių paminklų Lietuvoje yra išlikę. Jau ko vertos skulptūros ant Vilniaus Žaliojo tilto. Ar tai yra menas? Paveldas, kurį reikia saugoti? Diskusijos nenutyla. Ar dabar reikėtų šiuos paminklus išsaugoti? Galbūt galima palikti, pridėjus lenteles, kuriose būtų trumpai paaiškinta istorija, ir kas iš tiesų buvo tie herojai.

Vis dar saugo LTSR

Vasarą teko nuvažiuoti į Rudaminą, apžiūrėjau bažnyčią. Ir štai prie pagrindinio įėjimo prikalta lenta, kuri byloja, kad šį paminklą saugo ne kas kita, o LTSR. Vienas bendruomenės narys išsitarė, jog galėtų patys bent jau dvi raides numušti, tačiau klebonas iš karto sudraudė: tuomet gausi tokią baudą, kad ilgam praeis noras rankoje plaktuką laikyti.

Tai ne vienintelė lenta, kur vis dar mūsų architektūros ir istorijos paminklus saugo jau seniai nebūtin nuėjusi LTSR. Ji saugo ir Paserninkų piliakalnį, o Seirijuose Antanas Žmuidzinavičius vis dar žymus LTSR dailininkas.

Suprantu, kad naujoms lentoms reikalingi pinigai. Gaila, kad per dvidešimt metų Kultūros vertybių apsaugos departamentas neatrado. Kaip neatrado ir laiko bent jau dvi raideles numušti. Beje, kai kur jos nudaužtos. Vadinasi, kai kur neapsikęsta akis badančių LTSR raidžių. Tai gal galima visur nudaužti? Juk tai nėra didelis darbas, ar ne? Ir mūsų paminklus saugos Lietuvos respublika, o ne nebūtin nuėjusi LTSR. Šios lentelės yra tikra gėda.

Gatvių pavadinimai

Besidalijant šiomis mintimis su vienu bičiuliu, jis man ištarė: „O Kybartuose dar yra Tarybų gatvė“. Iš pradžių pagalvojau, kad gal kas nors jau mūsų nepriklausomybės laikais pabandė reabilituoti šį žodį. Pasirodo, kad ne, - taip ši gatvė buvo vadinama ir gūdžiu sovietmečiu.

I

nternetiniuose žemėlapiuose atradau, kad be Kybartų, Tarybų gatvę turi Biržai, Kriokialaukis, Kulva, Raišiai, Stoniškis bei Visaginas. Taip pat atradau, kad yra išlikusios septynios Liaudies gatvės. Spėju, kad jos išlikusios taip pat iš sovietmečio. Labai įdomu, kodėl savivaldybės niekaip negali pakeisti šių sovietinių reliktų? Ir gaila, kad patriotai, kitados taip aršiai kovoję prieš Grūto parką, nerado jėgų, kad būtų pakeistos sovietmečio gatvių pavadinimai. Tai žymiai svarbiau.

Šis straipsnis – tai ne studija. Greičiau keliautojo po Lietuvą įspūdžiai. Net pačiam buvo keista pamatyti, kad tiek daug vietų vis dar mena LTSR. Ar neatėjo laikas bent jau kai kurias panaikinti?