Už gardaus valgio šaukštą esame pasiryžę paaukoti savo šalies nepriklausomybę. Ar dėl to kaltas vien tik materializmas, savos naudos vaikymasis, nostalgija sovietmečiui?
Nemanau. Spėju, kad ne gardus valgio šaukštas čia vaidina pagrindinį vaidmenį. Šie duomenys – valdžios nepagarbos žmogui rezultatas. Žmogus jaučiasi pažemintas, tad ir nusprendžia, kad jam nereikalinga nepriklausomybė, nes ji atnešė jam tik kartėlį kokio nors valdininko asmenyje.
Keli maži pavyzdžiai. Cituoju Lietuvos Konstituciją: „Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas“. Tačiau jei pabandai praktiškai įgyvendinti šią Konstitucijos nuostatą, policininkai tai gali traktuoti kaip smulkų chuliganizmą, o pats privalėsi keliauti į teismą.
Sutapimas ar ne, tačiau šiems policininkams iš karto tapo aišku, kad Donatas Jančaras vykdo neteisėtus veiksmus: Vienas iš policininkų pareikalavo kuo skubiau nutraukti neteisėtus veiksmus. Ir netgi išprašė iš viešos vietos – savivaldybės – pilietį, kuris atėjo sužinoti labai aktualios informacijos: kas gi yra tie kandidatai į seniūnus.
Įdomus faktas Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos poskyrio prevencijos grupės vyresnysis tyrėjas Renatas Šimkus priklauso administracinei komisijai prie Pagėgių savivaldybės tarybos. Tad sutapimas, ar ne, bet šis reikalas labai skubiai nukeliavo į teismą. Donatas Jančaras bus teisiamas dėl smulkaus chuliganizmo.
Jei jis bus nuteistas, tuomet akivaizdu, kad Lietuvai Konstitucijos nereikia. Dabar bet kuris pilietis, kuris klausinės informacijos, užsuks į savivaldybę, rizikuos būti nubaustas už smulkų chuliganizmą. Valdininkui gali nepatikti, kas jis atidaro duris, kurių negalima daryti, kad jis per garsiai kalbai, ar per dažnai kvėpuoja. Valstybė galutinai taps valdininkų, kurie elgsis kaip tik panorėję su piliečiais.
Galima sakyti, kad tai tik maža problemėlė. Taip, bet ji labai simptomatiška ir iškalbinga: ji atidengia esminę mūsų valstybės problemą: nepagarbą žmogui, nepagarbą tam, kuris neturi galios, įtakos ir valdžios.
Ir taip vyksta kasdien, iš čia kyla žmonių nusivylimas. Ir nereikia žmonių kaltinti materializmu. Juk įvairios vyriausybės, politinės partijos materializmą užkėlė ant pjedestalo. Ekonominiai projektai, strateginiai objektai – štai kas nuolat kalama mums į galvas.
O ar gali būtų strateginis projektas, jei jo vykdymas pamina elementarų žmogiškumą. Vyriausybė turėtų prisiminti, kad svarbiausias strateginis tikslas visada yra Lietuvos žmonės. Įvairios linijos, atominės elektrinės –tai tik priemonės. Dabar atrodo, kad viskas apsivertė atvirkščiai – elektros kabelis yra strateginis objektas, o žmonės – tik priemonės. O gal niekas neapsivertė. Juk taip iki koktumo buvo sovietmečiu. Ir suprantu, kodėl tiek daug žmonių ilgisi sovietmečio. Juk sovietmečio diegtos nuostatos iki šiol tokios artimos – nuo aukščiausių politikų iki žemiausių savivaldybės klerkučių. Tad visiškai nenuostabu, kad tiek daug žmonių nepriklausomybę iškeistų į materialinę gerovę.