Ši močiutė turi pasidėjusi keletą tūkstančių litų. Juos laiko savo laidotuvėms, – kad nereikėtų kitiems mokėti. Ir dabar jaudinasi, kad dalį jų reikės atiduoti komunalininkams už paslaugas, kurių nesuteikė.
Kaimo žmogus yra išdidus, jis stengiasi savimi iki galo pasirūpinti, nenori būti našta kitiems net tada, kai numirs. Prieš tuos kaimo žmones mes visi privalome nukelti kepures. Jie labai daug kentėjo. Atėję sovietai iš jų atėmė žemę, daugelį išvežė į Sibirą, dalis žuvo miškuose, o jų šeimos nariai patyrė žiaurių persekiojimų ir kankinimų, po to jie turėjo vargti kolūkiuose. Atgavus nepriklausomybę ir įsisukus infliacijai prarado santaupas. O ko neprarado, dingo „Sekundės“ ar kituose bankrutavusiuose bankuose. Iš jų buvo atimtos vaizdingos paežerės, dabar dar sumanyta priverstinai pasiimti tuos kelis litus, kuriuos laiko savo laidotuvėms.
Panašių, gal ne tokių graudžių istorijų, yra ne viena. Ir visoje Lietuvoje – ne tik Lazdijų rajone. Štai Klaipėdoje reikia mokėti ir už balkoną, kad šis šiukšlina. Ir kituose rajonuose ne visiems žmonėms atvežami konteineriai, o sąskaitos išsiuntinėjamos visiems. Ir dabar suprantama, kodėl šie žmonės jaučiasi, kad iš jų yra atimta Lietuvos valstybė.
Tačiau Lazdijų rajono savivaldybės meras Artūras Margelis kartu su Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro direktoriumi Algirdu Reipu išsiskiria cinizmu. Žiniasklaidoje kilus skandalui dėl Lazdijų rajone taikomos praktikos, šie du ponai surengė spaudos konferenciją, kurioje paaiškino, kad ši paslauga yra labai gerai, šioje savivaldybėje gyvenantys žmonės ja patenkinti, o piktinasi tik turtingi miestiečiai, kurie ten turi vasarnamius. Tačiau Artūras Margelis pamiršo, kad dar prieš metus net 248 Seirijų seniūnijos gyventojai pasirašė peticiją, kurioje aiškiai išdėstyti argumentai, kodėl netenkina nustatyta tvarka.
Aš žinau, kad iki šiol skundžiasi ne vienas šio rajono savivaldybės gyventojas. Deja, šių balsų kažin kodėl negirdi rajono meras. Jam vaidenasi sąmokslai iš Vilniaus.
Dar ciniškesnis buvo ponas Algirdas Reipas, kuris pareiškė, kad paslaugos už atliekų išvežimą gali brangti. Nesvarbu, kad šalyje krizė, kad žmonės netenka darbo, o firmos bankrutuoja. Ponas Algirdas Reipas vadovauja tokiam verslui, kur jokios krizės nėra baisios – jis dar gąsdina rajono žmones, kad – tylėkite, džiaukitės tuo, ką dabar turite, tiksliau sakant – neturite, nes antraip kainos tik kils. Tačiau klausimas turėtų būti kitas – kaip tas kainas sumažinti.
Juk dabar daugelis kaimo žmonių moka kelis kartus daugiau ne dviejų kambarių butą turintis asmuo Vilniuje. O juk kaimo žmogui geriausiu atveju – bent jau Lazdijų rajone – šiukšlės išvežamos ne kas kelias dienas, bet kartą per mėnesį.
Kodėl sugalvota mokėti nuo gyvenamojo ploto? Juk žinoma, kad kaimuose gyvena mažai žmonių, tad jei sugalvosi, kad reikia imti nuo gyventojų skaičiaus, tai didelių pelnų neuždirbsi. Ar čia teisybė? Netgi Europos Sąjungos direktyvose yra nurodyta, kad atliekos tvarkomos už protingą kainą. Tad jei Lazdijų rajono savivaldybė nesugeba už protingą kainą sutvarkyti atliekų, o dar viešai pasakoma, kad paslaugos brangs, gal šio rajono savivaldybės tarybos nariai turi neprarasti savigarbos ir pakeisti merą?
Žinoma, kad nuo Italijos iki Niujorko atliekų verslą kontroliuoja mafija. Nedrįsčiau teigti, kad Lietuvoje mafija irgi tai kontroliuoja, tačiau, mano nuomone, to link einama.
Juk kodėl reikia sudaryti monopolines sąlygas vežti šiukšles vienai įmonei? Tegu tai daro kelios įmonės. Kuri teiks pigiau, patogiau gyventojams, ta išgyvens, o kitos bankrutuos. Dabar sudaromos monopolinės sąlygos. O tokiu atveju jau nebesvarbu, ar gerai atliktas darbas – svarbu gąsdinti žmones, ypač kaimo, ir užtikrinti, kad visi susimokėtų. Paslaugos kokybė jau nebesvarbu.
Kodėl Lietuva negali pasimokyti iš Šveicarijos? Ten galima nusipirkti tinkamos talpos specialų maišelį. Į tą kainą jau būna įskaičiuotas atliekų sutvarkymas. Tada į jį suverti savo šiukšles, o komunalininkai jas išveža. Tu žinai, kad moki tik už tai, ką prišiukšlinai. Toks sprendimas skatina žmones mažiau šiukšlinti: tai yra labai gerai gamtai, bet ne ne monopolininkams. Be to, žmonės iš karto pajustų atliekų rūšiavimo naudą: juk už išrūšiuotas antrines atliekas gyventojai neturi mokėti, nes pirkdami pakuotes už tai sumokėjo. O jei dar keli atliekų surinkėjai galėtų surinkti tuos maišiukus – tuomet jie turėtų ne žmones gąsdinti, bet dirbti.
Šiomis krizės sąlygomis šis sprendimas padėtų sutaupyti gausybę valstybės ir Europos Sąjungos bei piliečių pinigų. Ar politikai sugebės padaryti šiuos paprastus žingsnius? Ar norės pasipriešinti galingiems monopolininkams? Pagal šiuos jų veiksmus bus galima spręsti apie tai, ar jie dirba žmonėms, ar privačiam verslui.
Mūsų savivaldoje dedasi negeri dalykai. Ir ne tik su šiukšlių išvežimu. Visas pasaulis žino, kad centralizuotas šildymas yra pigesnis, o pas mus atvirkščiai – brangesnis. Kodėl tokie stebuklai? O jei kas nori ką nors statyti ar remontuoti, gali papasakoti tūkstantį istorijų apie tai, kaip jiems sekėsi gauti leidimus. Beje, savivaldybės tarybos sprendimų nėra kam apskųsti – tik teismui. O ką reiškia teisminiai ginčai, žinome visi. Tad savivaldybėms reikia griežtesnės kontrolės.
Popiežius Jonas Paulius II besivaduojant Rytų Europai iš sovietinių gniaužtų pasakė vieną žodį: „Nebijokite“.
Buvo bijoma sovietinio monstro, o kai ta baimė išnyko, visi pamatė, kad tas monstras ant molinių kojų. Gaila sakyti, bet po dvidešimties metų galioja lygiai tas pats: piliečiai turi nebijoti kovoti už savo teises. Turi nebijoti pinigingų monopolininkų ir jų interesus ginančių politikų. Jie privalo parodyti savo nepasitenkinimą. Todėl reikia apie tokius piktnaudžiavimus netylėti. Tik nuo to priklausys, ar iš mūsų pagrobtą valstybę sugebėsime susigrąžinti.