Drąsiai galime tvirtinti, kad Vilnius – didžiausias mūsų valstybės miestas. Žinome šlovingą europinę jo istoriją, didžiuojamės Senamiesčiu, kuris įtrauktas į pasaulinį kultūros paveldo sąrašą. Tačiau kaip tvarkomės Vilniuje, kaip jį puoselėjame ir turtiname, kaip patys turtėjame įsigyvendami į jo istorinio kultūrinio urbanistinio paveldo lobius ir jų veriamus akiračius?
Vytautas Rubavičius
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

O gal net nebandome įsigyventi – tiesiog rūpinamės savo gyvenamuoju plotu ir viską aplinkui tais metrais matuojame, kaip kad daro mūsų žymieji architektai, nepaliaujamai darkantys Senamiestį ir renčiantys vis naujas mindauginių apartamentų „chruščiovkes“? Juk Vilnius dėl „išradingo“ vadovavimo jau visiškai praskolintas miestas, tad ir jo urbanistinė „kokybė“ niekaip negali gerėti. Tad klausimas – ar esame Vilniaus miesto verti vilniečiai?

Toks klausimas verčia svarstyti, kokia Vilniuje susiklostė miesto bendruomenė, kaip ji sugyvena su miestu ir jį valdo, kokia tos bendruomenės istorinė kultūrinė atmintis. Galima svarstyti ir kitą klausimą – ar Vilniaus gyventojai yra vilniečiai? Šie klausimai išveda į platesnių istorinių svarstymų lauką. Pradėkime nuo akivaizdžių dalykų. Vilnius stokoja istorinės miestelėnų bendruomenės, kuriai būtų būdinga sava istorinė kultūrinė atmintis ir savų gyvenimo būdų dermė.

Taip jau susiklostė, kad po karo Vilnius buvo „išvalytas“ ir į jį suvažiavo atvykėliai. Miestą lietuvino ne miestiško gyvenimo patirties ir kultūrinės kūrybos galių kupini žmonės, o valstiečiai ir/ar siekiantys mokslo jų vaikai, verčiami tapti tarybiniais piliečiais ir jais tapę.
Vytautas Rubavičius

Taip jau susiklostė, kad po karo Vilnius buvo „išvalytas“ ir į jį suvažiavo atvykėliai. Miestą lietuvino ne miestiško gyvenimo patirties ir kultūrinės kūrybos galių kupini žmonės, o valstiečiai ir/ar siekiantys mokslo jų vaikai, verčiami tapti tarybiniais piliečiais ir jais tapę. Toks pat likimas ištiko ir Klaipėdą. Išnyko tų miestų bendruomenių kultūrinė atmintis, joje glūdintis sakralinis simbolinis turinys, sugyvenimo su miestais ir tomis vietovėmis būdai bei juos sutvirtinantys pasakojimai.

Naujieji tarybiniai piliečiai buvo mokomi kratytis visokio istorinio, „buržuaziniu“ vadinamu paveldo, tad į miestą žvelgė kaip į gyvenamąją vietą, kur svarbiausia yra darbo vieta ir buities patogumai. Tad Vilniui, kaip ir kitiems „išvalytiems“ nuo istorinių bendruomenių miestams, teko pakelti ne tik karo, bet ir pokario griovimus. Beje, dauguma pokario urbanistų ir architektų – kaimų ir miestelių vaikai.

Ar greitai galima tapti miestiečiu? Drįstu manyti, jog miestelėnų luomui susiklostyti būtinas bendros istorinės kultūrinės atminties ir kultūrinės kūrybos vienijamas trijų keturių kartų gyvenimas. To gyvenimo šaknys ir ženklai – kapinėse. Pasižvalgykime, kiek siekia dabartinių vilniečių atmintis ir pamatysime, kad nedaug. Jų atmintis kreipia į kaimų ir miestelių kapines, į kurias ir patraukiama per Vėlines.

Miestai – kultūros ir civilizacijos kūrėjai. Juose rutuliojasi svarbiausios valstybinės, ekonominės, socialinės ir kultūrinės institucijos. Šiuo atžvilgiu kaimo žmogus ganėtinai skiriasi nuo miestiečio, ypač tokio, kuris išaugęs giliai siekiančios istorinės kultūrinės atminties aplinkoje. Tik per kartas įaugama į miestą ir tampama miesto civilizacijos kūrėjais. Miestas su visa savo istorija ir kultūra turi būti gimtas ne vienai kartai, kad jis deramai būtų valdomas ir puoselėjamas.

Pažiūrėkime, kas ir kaip valdo Vilnių. Miestas valdomas atvykėlių, kaimuose ir miestelių „chruščiovkėse“ augusių žmonių. Jų tikslas – susikurti sau gerą gyvenimą. Ir kuo greičiau. Atvykėliams miestas – pirmiausia jų gyvenamoji vieta. Kai tik atsiranda galimybės, ta vieta kuriama pagal savo norus ir neskoningas fantazijas.
Vytautas Rubavičius

Mūsų kultūros žmonėmis tapo kaimo vaikai, o jų vaikai ir anūkai jau ima kurti gimtąjį Vilnių. Tačiau jų tėvai niekaip negalėjo įsigyventi į Vilnių ir tapti jo vertais vilniečiais jau vien dėl to, kad buvo verčiami tapti tarybiniais piliečiais, kurių sąmonėje neturėjo likti istorinės kultūrinės atminties, juolab susijusios su sakraliniu paveldu. Jų vaikai ir anūkai buvo auklėjami jau ne daugiataučio – lenkų, žydų, baltarusių, lietuvių ir rusų – sugyvenimo terpėje, kuriai būdingi įvairūs socialiniai europiniai ryšiai, o tarybiniame mieste, kuriame svarbiausia kvadratiniai gyvenamojo ploto metrai.

Tad Vilniaus miestas tiems atvykėliams – geriau ar blogiau išmoktas miestas. Todėl Vilniaus istorinis kultūrinis urbanistinis paveldas nebuvo ir kol kas dar nėra deramai įsisąmoninamas ir išgyvenamas – stokojama kultūrinės kūrybos galios ir sugebėjimų gaivinti jame nugulusius įvairių kultūrų ir su jomis susijusių atminčių sluoksnius. Ne tik sugebėjimų, bet ir per kartas išugdytos atsakomybės ir įpareigojančios pagarbos miestui jausenos. Stokojama dėkingumo už miesto dovanojamą galimybę jame gyventi ir įsigyventi į jo sukauptą istorinį kultūrinį urbanistinį paveldą, kuris ir teikia mums patį tikriausią europietiškumo bruožą. Suprantama, jei sugebame jį „priimti“.

Pažiūrėkime, kas ir kaip valdo Vilnių. Miestas valdomas atvykėlių, kaimuose ir miestelių „chruščiovkėse“ augusių žmonių. Jų tikslas – susikurti sau gerą gyvenimą. Ir kuo greičiau. Atvykėliams miestas – pirmiausia jų gyvenamoji vieta. Kai tik atsiranda galimybės, ta vieta kuriama pagal savo norus ir neskoningas fantazijas. O geriausios galimybės susikuriamos būnant valdžioje ar prie jos. Visas miesto valdytojams ir tvarkytojams būdingas istorinio kultūrinio urbanistinio paveldo akiratis – jau netarybiniai, o kapitalistiniai kvadratiniai gyvenamojo ar išnuomojamo ploto metrai. Jų veiklos rezultatai matyti daugelyje Vilniaus senamiesčio vietų, ypač Užupyje.

T

Vilniaus istorinis kultūrinis urbanistinis paveldas nebuvo ir kol kas dar nėra deramai įsisąmoninamas ir išgyvenamas – stokojama kultūrinės kūrybos galios ir sugebėjimų gaivinti jame nugulusius įvairių kultūrų ir su jomis susijusių atminčių sluoksnius.
Vytautas Rubavičius

ačiau negali kaltinti „chruščiovkėse“ ar silikatiniuose gyvenviečių mūrinukuose išaugusių žmonių dėl menko jų akiračio, išprusimo, atsakomybės stokos. Juolab, kad ir pati aukščiausia mūsų valdžia nerodo pavyzdžio – ji taip pat menkai nutuokia, koks svarbus yra Vilnius mūsų valstybei, jos civilizacinei raidai, nacionalinio tapatumo tvirtinimui. Juk ir toje aukščiausioje valdžioje – dauguma tokie pat atvykėliai, geresnėse ar blogesnėse „chruščiovkėse“ brendę žmonės. Koks menkas mūsų miesto valdytojų, o sykiu ir aukščiausios politinės valdžios istorinis kultūrinis akiratis, kokia menka atsakomybės ir meilės miestui jausena, graudžiai liudija uždaryta, pridergta Sereikiškių parke stūksanti Rotonda, kurioje kadaise ledų ragavo dauguma vilniečių. Pats centras, šventa Vilniaus įkūrimo vieta. Drįstu manyti, kad Vilnius – vienintelė Europos valstybės sostinė, kurioje taip paniekinta ir išniekinti švenčiausia to miesto vieta, jo įsčios.

Kadangi didieji miestai yra kultūros ir civilizacijos kūrėjai, tai jie didžia dalimi nulemia ir valstybių raidos pobūdį, kokybinį valstybių „lygį“. Šiuo atžvilgiu mums labai nepasisekė net lyginant su mūsų Baltijos kaimynėmis. Juk nei Talinas, nei Ryga nebuvo po karo taip „išvalyti“. Tuose didmiesčiuose liko jų istorinių bendruomenių branduoliai, vienaip ar kitaip išlaikę istorinę kultūrinę atmintį ir miestelėnų gyvenimo būdo bruožus.

Tokios bendruomenės naujomis sąlygomis daug veiksmingiau valdo savo urbanistinę aplinką, įsijungia į europinius urbanistinių ryšių tinklus. Todėl tie miestai ir yra „didmiestiškesni“ už Vilnių, o valstybės – įgauna, sakytume, civilizacinį pranašumą. Tad ką daryti? Paprasčiausia yra susitaikyti su esama padėtimi ar net ja didžiuotis, įgyvendinant vis naujus pinigų plovimo projektus ir mojuojant tai vienu, tai kitu kokio BVP augimo skaičiuku.

Visai kas kita – įsisąmoninti paveldėtas civilizacines negales bei stoką ir suvokti jas kaip būtinus įveikti iššūkius. Iš „zuokinių“, „navickinių“, „rubikoninių“ ir kitokių „rujinių“ turime tapti Vilniaus vertais vilniečiais, antraip visos Lietuvoje kuriamos ilgalaikės raidos strategijos neišvengiamai laiduos mums paskutinę vietą Europos Sąjungoje pagal visus socialinius, taip pat gyvenimo kokybės rodiklius.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Naujausi reitingai: vieno iš kandidatų sprendimas gali situaciją pakeisti iš esmės (30)

Naujausių prezidentinių reitingų favoritų trejetuke ekonomistas Gitanas Nausėda vis dar tvirtai...

Visiems teks apsispręsti: didesnė alga dabar ar didesnė pensija ateityje skaičiuoklė (17)

Jeigu Seimas priimtų Vyriausybės teikiamas mokesčių ir pensijų permainas, visų dirbančiųjų...

Po dramatiško finišo atsikvėpęs Šaras: dabar visa Europa žino, kad „Žalgiris“ – aukščiausias lygis specialiai Krepšinis.lt iš Belgrado (260)

Šarūnas Jasikevičius didžiuojasi tuo, ką Kauno „Žalgiriui“ pavyko nuveikti tiek šį...

Linksmybės „Žalgirio“ rūbinėje: daina kapitonui, vakarėlio planai ir lažybos dėl futbolo specialiai Krepšinis.lt iš Belgrado (7)

„Jau mačiau, kaip lietuviai moka linksmintis, todėl esu tikras, kad bus geras vakarėlis“, –...

Po „Žalgirio“ smūgio – negailestinga kritika CSKA: pasakyti du žodžius? Itoudis vėl pratrūko (84)

„Pralaimėjimas yra pralaimėjimas. Tai – apmaudu ir nemalonu. Bet atsilikti 20 taškų buvo...

Ją pastebėjo Holivudas ir pati Lady Gaga: Paryžiaus man nereikia (1)

Esant mados kūrėju būti laimingam galima ir čia, tarp savų sienų. Milano ar Paryžiaus...

Orai: po lietaus plūstels vasariškas karštis (2)

Šią savaitę šalyje ir toliau išsilaikys maloniai šilti orai. Savaitei įpusėjus pradžiugs tie,...

Trileris Eurolygos finale: „Real“ nukarūnavo Eurolygos čempionus MVP – Dončičius (117)

Sekmadienio vakarą Belgrado „Štark“ arenoje vykusiame didžiajame Eurolygos finale stipriausio...

Miestiečiai brandžiame amžiuje nėrė į kaimo verslą ir nepasigailėjo (25)

Kada nors nusibelsti iš savosios Dzūkijos į kitame Lietuvos pakraštyje, Molėtų rajono Medeikių...

Planas sustabdyti Kremlių Baltijos šalyse: kuo gali praversti „Uber“ pavyzdys (735)

Staigaus Rusijos puolimo metu JAV ir sąjungininkų pajėgos Baltijos šalyse būtų greitai...