V.Radžvilas: demokratija pavojuje

2009-ieji bus didelių įtampų ir nuolatinės politinės krizės metai. Klausimas tik toks: ar šita krizė virs ir atviru politiniu nestabilumu, kai bus sudėtinga sudaryti naują Vyriausybę, grės naujų rinkimų galimybė, ar vargais negalais valdančioji koalicija išsilaikys.

Šito nestabilumo šaltinis yra labai aiškus. Kažkodėl dauguma mūsų politikos komentatorių neatkreipia dėmesio ir nesvarsto didžiausios Lietuvos politinio gyvenimo problemos, kurią galutinai atskleidė praėjusieji Seimo rinkimai.

Toks katastrofiškai menkas rinkėjų aktyvumas rodo, kad Lietuva iš esmės peržengė ribą, kai rinkimų laimėti nebeįmanoma. Per juos galima tik gauti daugumą. O tai yra absoliučiai skirtingi dalykai. Skirtumo esmė ta, kad turintieji šią daugumą iš tikrųjų neturi deramai tvirto tautos mandato.

Kodėl teigiate, kad rinkimų laimėti neįmanoma?

Jeigu rinkimuose dalyvautų toks procentas rinkėjų, koks dalyvauja daugumoje tikrai demokratiškų šalių, tada partija, laimėjusi 15–20 proc. balsų, turėtų tvirtą legitimumo ir pasitikėjimo pagrindą. Tuo tarpu Lietuvos situacija unikali tuo, kad rinkėjai balsuoti neateina. Todėl vadinamojo laimėjimo pagrindas yra nusivylimas, abejingumas ir apatija. Susidarius krizinei situacijai, ypač ekonomikoje, visi šie dalykai virsta pasipiktinimu ir labai nemenkomis politinėmis grėsmėmis.

Beveik intuityviai didžiulė dalis piliečių suprato, jog vadinamoji daugiapartinė sistema iš tikrųjų tėra savotiškas fasadas, kad politinės partijos iš esmės yra nomenklatūrinės ir oligarchinės. Jose metų metus nematyti nei asmenų, nei idėjų pokyčių. Todėl žmonės natūraliai prieina prie išvados, kad einant į rinkimus ir už ką nors balsuojant vis tiek niekas nepasikeis.

Valdančioji dauguma, pirmiausia konservatoriai, iš esmės savo daugumą Seime gavo savaip patriotiškiausių, bet kartu neturtingiausių Lietuvos gyventojų balsus. Būtent šie gyventojai bus labai smarkiai jų pačių išrinktos valdžios nuskriausti per krizę.

Natūralu, kad po kiekvienų tokių rinkimų, kai laimėjusios partijos nepateisina lūkesčių, rinkėjų skaičius nuosekliai mažėja. O Lietuvos jau net ne politinė problema, o tikra tragedija yra ta, kad toliau įžūliai meluojama, kad toks mažas aktyvumas yra kone norma, kad esą taip yra visame pasaulyje. Nors daugybėje šalių norma yra 70 proc. balsuojančių piliečių. Tuo tarpu pas mus norma jau vadinama tai, kas įvyko antrajame Seimo rinkimų ture, kai rinkti aukščiausią tautos atstovybę atėjo vos trečdalis rinkėjų. Toks pasyvumas turėtų būti būti suvokiamas kaip skandalingas, tai didžiulė grėsmė valstybės pamatams.

Kaip prognozuotumėte, kiek ši centro dešinės koalicija išsilaikys ir kokie pagrindiniai veiksniai labiausiai kels jai pavojų?

Manau, kad labiausiai lems trys veiksniai. Pirmiausia, tai nėra jokia Permainų koalicija, nes pagrindinis veiksnys, kuris ir toliau lems Lietuvos politiką, yra faktas, kad mūsų verslas nėra toks, kad ką nors finansuotų dėl idėjos.

Valdančiosios partijos, pirmiausia konservatoriai, neatsitiktinai gavo didžiausią verslo grupuočių arba oligarchų finansinę paramą. Todėl šitos koalicijos stabilumas priklauso ne nuo jos dalyvių vienokių ar kitokių ketinimų, o nuo to, kiek už koaliciją sudarančių partijų nugaros slypinčios oligarchinės grupuotės sugebės suderinti savo interesus. Jeigu nesugebės, koalicijos žlugimas garantuotas.

Antrasis veiksnys, galintis sugriauti koaliciją, be abejo, būtų politinės pretenzijos, kurios neišvengiamai išryškės per artėjančius Prezidento rinkimus. Gali padidėti trintis, konkurencija, kuri galiausiai privestų prie tos trapios sąjungos suirimo.

Trečiasis veiksnys gali būti daugumos piliečių nepasitenkinimas. Galima labai tiksliai ir aiškiai apibūdinti, kokios krypties atstovai yra dabartinė valdančioji dauguma. Tai yra vadinamųjų neokonų, arba naujųjų konservatorių, o ne krikščionių demokratų ar dešiniųjų politika.

Su šiuo metu pagrindine valdančiąja partija – konservatoriais – įvyko tas pat, kas su Lietuvos demokratine darbo partija. Lygiai kaip ta ekskomunistinė partija pasigrobė socialdemokratų etiketę, taip konservatoriai užsidėjo krikščionių demokratų etiketę. Tuo tarpu realus idėjinis ne tik konservatorių partijos, bet ir visos koalicijos veiklos pagrindas yra „neokoniška“, pati radikaliausia laisvosios rinkos ideologija.

Šios ideologijos principas yra toks, kad, viena vertus, negalima leisti išmirti badu skurdžiausiems visuomenės sluoksniams. Tačiau lygiai taip pat negalima leisti sumažėti stambiojo kapitalo pelnams.

Tai reiškia, kad tos koalicijos politika tarnaus dviejų priešingybių (t. y. skurdžiausios gyventojų dalies ir turtingiausios mažumos) interesams. Tuo tarpu absoliuti krizės problemų dauguma bus sprendžiama viduriniojo sluoksnio sąskaita. Tai gali sukelti atsakomąją reakciją. Turint omeny, kad ši naujoji valdančioji dauguma užsibrėžusi veikti beatodairiškai, tikėtinas socialinis nepasitenkinimas gali kelti daugybę problemų valdančiajai koalicijai.

Kokiais bruožais pasižymės būsimieji Prezidento rinkimai? Kai kurie apžvalgininkai prognozuoja, kad juose gali laimėti kažkoks lietuviškasis Obama...

Jokio lietuviškojo Obamos nebus. Normaliose šalyse kandidatų į Prezidentus atranka paprastai vyksta pačiose politinę santvarką turinčios visuomenės gelmėse. Tuo tarpu nuo dalyvavimo politiniame procese nusišalinusi Lietuvos visuomenė, kurios tik mažuma, o neretai tik marginalinė dalis dalyvauja rinkimuose, negali iškelti jokio Obamos.

Būsimieji kandidatai, kaip ir Seimo rinkimų atveju, bus vienokių ar kitokių oligarchinių grupuočių ir už jų stovinčių politinių jėgų statytiniai, kurie, taip pat iš anksto aišku, neturės jokių naujų idėjų, juo labiau kokios nors įkvepiančios Lietuvos ateities vizijos.

Taigi ir Prezidento rinkimai iš esmės nieko nepakeis, tai bus dar vienas pseudodemokratinis spektaklis. Manau, kol visuomenė nepradės priešintis (jeigu apskritai ne vėlu tai daryti) susiklosčiusiai oligarchinei-nomenklatūrinei ir kartu kriminalinei sistemai, tol negalės iškilti ir nauji lyderiai.

O tie žmonės, kurie vis dar patikliai balsuoja už vienas ar kitas mėgstamas partijas, nesupranta arba nenori suprasti, kad balsuoja už vienokią ar kitokią oligarchinę grupuotę. Net menkiausių kontrolės svertų savo išrinktiesiems jie neturi, taigi jų veiksmams ir sprendimams negali daryti jokios įtakos. Rinkimuose jie dalyvauja tik kaip statistai.

Jūsų nuomone, idealizmas visiškai išnykęs iš Lietuvos politikos?

Tikrasis idealizmas, kaip aš jį suvokiu, turi eiti kartu su tam tikru protu, kuris leidžia blaiviai ir realistiškai analizuoti esamą situaciją, ir su valia ką nors keisti.

Žmonių, kurie neva balsuoja už idėjas, nevadinčiau idealistais. Veikiau juos galima apibūdinti kaip savotiškai ideologiškai užprogramuotus fanatikus. Niekam ne paslaptis, kad šiandien Lietuvoje yra didelė rinkėjų kategorija, kuriai pakanka pasakyti keletą žodžių, kuriuos jie nori išgirsti, ir jie balsuos už tokius žodžius sakančius žmones, visiškai nesugebėdami matyti, kad tie žodžiai realiai skiriasi nuo darbų.

Šiandien į Seimą besiveržiančiam dešinės atstovui tokiam kontingentui tereikia pasakyti keletą banalių nuvalkiotų frazių apie tai, kad gresia grėsmės iš Rytų. Kitų politinių jėgų atstovams tereikia pasakyti, kad jiems gresia kokia nors įsivaizduojama kone fašistinė dešiniųjų valdžia, kuri suvaržys jų laisves ar teises, ir šitokie žmonės balsuos už kitos stovyklos šalininkus.

Kalbant labai konkrečiai, yra grupė žmonių, kuriems visa, ką pasakytų kad ir neformalus, bet realus dešinės lyderis profesorius Vytautas Landsbergis, yra be jokių išlygų ir visada tiesa. Kitai grupei tokia pat tiesa yra viskas, ką pasako Algirdas Mykolas Brazauskas.

Norint tuos žmones pakreipti savo naudai ir priversti balsuoti už kitą partiją, reikia labai nedaug. Abiejų pusių strategai žino, kad kitos pusės vedlys savo šalininkams yra savotiškas raudonas skuduras. Todėl tereikia pasakyti: nenorite, kad valdžioje būtų Landsbergis, ir atsiras gausus rinkėjų būrys, kuris balsuos už bet ką. Kitiems tereikia pasakyti priešingai: nenorite, kad būtų išrinktas Brazauskas, jie balsuos už kitą stovyklą. Galiausiai tie balsavimai baigiasi faktinėmis tariamų priešininkų koalicijomis.