Įsibėgėja priešrinkiminiai debatai. Vėl ir vėl politikai nerimauja dėl piliečių abejingumo valdžios rinkimams. Apie 700 000 Lietuvos piliečių nebalsuoja vidutiniškai per kiekvienus rinkimus. Kam teko būti rinkimų Lietuvoje stebėtojais, tikriausiai patvirtins, kad daugiausiai balsuoti ateina pagyvenę žmonės. Taigi vyresniosios kartos abejingumu neapkaltinsi.
Vilma Pajuodienė
Ir statistiniai tyrimai patvirtina, kad rinkimus ignoruoja jauni ir vadinamosios X kartos atstovai. Šių žmonių nedalyvavimas rinkimuose ir apskritai viešajame gyvenime nurašomas į pilietinės visuomenės nebuvimą.

Bet ar taip yra iš tiesų? Ar nebalsuojantieji yra tik abejingi tinginiai, neturintys valios nueiti iki balsadėžių? Ar labai užsiėmę darboholikai, neturintys tam laiko?

Aš manau, kad jie taip pat piliečiai, bet pasirinkę vienintelę Lietuvoje individualaus protesto formą – ignoruoti rinkimus.

Kas bent kiek domisi politinių ideologijų teorijomis, tokiame nebalsuojančių piliečių elgesyje netgi galėtų įžvelgti neoanarchizmo apraiškas. Ši visuomenės dalis tokiu būdu baudžia ir ignoruoja valdžią.

Jų politinė saviraiška apsiriboja ignoravimu to, kas yra tiesiogiai susiję su valdžios institucijomis ir jos atstovų pasodinimu į kėdes.

Aišku, jei būtų represijos, baudos ir pan., gal toks jų protestas ir baigtųsi. Bet kol kas ir gyvenime tokie žmonės stengiasi kuo mažiau su ja (valdžia) susidurti. Daugelis, matyt, pritartų idėjai, kad geriausia būtų, jei valdžios ir partijų išvis nebūtų.

Galbūt truputį per drąsu taip teigti, bet ir pabandykite paneigti: kodėl valdžios ignoravimas negali būti politiškumas ir tam tikri individualistiniai ideologiniai įsitikinimai? Kodėl viskas, kas neveikia pagal kažkokias „pilietiško elgesio“ klišes, yra vadinama nepilietiškumu?

Mano rašymo tikslas – įspėti visus patogiai gyvenančius, tyliai sukčiaujančius ir ciniškai besišaipančius iš tų, „kuriems nepavyko“: jei taip tęsis ir toliau, jaunimas pilietiškės. Bet pilietiškės tikrai ne pagal politikų fantazijas ir institutų instrukcijas.
Vilma Pajuodienė:

Viltys, kad staiga ta „nepilietiška“ visuomenės dalis, paveikta kažkokių stebuklingų pilietinio ugdymo programų, susivoks, užplūs rinkimų apylinkes, konsultuodamiesi su Pilietinės visuomenės institutu steigs nevyriausybines organizacijas ir „be pykčio“ diskutuos su politikais, bent jau man šiandien atrodo nerealios.

Lietuvoje kalbomis, straipsniais, parašų ir valdžių rinkimais nelabai kas pakeičiama.

Išviešinti skandalai apie neregėtus valdžios biurokratų, verslo elito gobšumo, korupcijos ir cinizmo mastus taip ir lieka skandalais. Vienas skandalas gesina kitą, kairieji keičia dešiniuosius, bet realiai jokių teigiamų rezultatų, ypač teisingumo, piliečių lygybės ir laisvės srityse, nėra.

Kasdieniame gyvenime Lietuvos žmonės nuolat patiria neteisybę, pradedant smulkiu sukčiavimu paslaugų teikimo srityje, visokiu monopolistinių įmonių abonentiniu apmokestinimu ar naujų palūkanų normų nustatymu, baigiant nesąžiningais viešųjų pirkimų, postų užėmimo konkursais ir represinių struktūrų savivale.

Po korupcinių mastų statistika ir skaičiais slepiasi sugniuždyti teisingų ir principingų žmonių gyvenimai. Po minimaliomis, ar net vidutinėmis algomis – pyktis ir skurdas.

Labai dažnai viskas nurašoma į sovietinį palikimą, bet tai ne kas kita, kaip demagogija. Netikit? Paskaitykit Vaižganto pamąstymus apie jo laikų Lietuvą (Vaižganto laiškai Klimui).

Tikimasi, kad visa kas kažkaip savaime išsispręs ir kad kažkokie abstraktūs jauni ir išsilavinę žmonės staiga pakils ir pakels Lietuvą, Lietuvos piliečių dvasią. O aš pasakysiu, kad yra konkretūs žmonės, kurie patiria konkrečią neteisybę.

Gal net šalia jūsų yra konkretus žmogus, turintis aukštąjį išsilavinimą, dirbantis kokį vadybininko-pastumdėlio darbą korporacinėje įmonėje, paėmęs paskolą butui ir auginantis vaikus, įkinkytas į lizingus, sutartis ir baimes.

Manot, kad jis susirūpins savo pilietinėmis teisėmis ir su keliais tokiais pat kaip jis įkurs „vadybininkų profsąjungą“ ar kokią „X miesto piliečių draugiją“ ir taikiai mitinguos už darbo ir gyvenimo sąlygų gerinimą?

Toks žmogus aria kaip jautis ir kenčia viską, kad tik jo šeima neatsidurtų gatvėje, ir jei tik galvą pakeltų, kaipmat toje gatvėje ir atsidurtų. Pyktį ir bejėgiškumą išlieja interneto komentaruose, o protestą – neidamas balsuoti.

Duok Dieve jiems tokiems kantrybės. Bijoma Pakso, Uspaskicho ir kitų populistų, o reikia bijoti, kad kokiam pažemintam, įvarytam į kampą, intelektualiam jaunuoliui, kuris dar ar jau neturi ko prarast, nepapultų Karloso Marigello „Miesto partizano vadovėlis“ su veiksmingų poveikio priemonių taikymo valdžiai instrukcijomis.

Džiaugsmingai krykštaujantiems apie gerėjantį gyvenimą norėčiau priminti, kaip klestinti Vakarų Europa nuo 1960 iki 1990 metų „žagsėjo“ nuo pilietiškėjančio jaunimo. Priminti, kas darėsi Europoje, kai Berlyne demonstracijoje 1967 metais policija nužudė teologijos studentą Beną Onezorgą?

Net nereikia taip toli žiūrėti, užtenka vakarykščio Budapešto ir pernykščių Paryžiaus įvykių, kur TV reportažuose, įvardijami kaip chuliganai ir banditai, buvo rodomi jauni žmonės, padeginėjantys automobilius ir siaubiantys miestus.

Gerai būtų, kad tai būtų tik chuliganai, turintys merkantiliškų interesų, jie lengvai sutramdomi. Bet riaušės Budapešte ir Paryžiuje turėjo sunkiai sutramdomą įkarštį, nes jaunimas pareiškė apie save. Pasireiškė taip, kaip nebeįmanoma buvo jų neišgirsti.

Taigi abejingumo ir cinizmo jūroje įsiplieskė pykčio ir neapykantos salos. Drąsių, piktų, neturinčių ką prarast jaunuolių minios dar labai negrasina Lietuvai. Dabar ši minia plauna indus ir nešioja plytas Airijoje, Londone ir Skandinavijoje, bando pagaut laimės paukštę.

Bet „nevykėliai“ jau po truputį grįžta ir kas dar moka rusų kalbą, tegu pasiskaitinėja E.Limonovo „Nevykėlio užrašus“ (patikėkite, šio vyro karščio net Rusijai per daug).

Taigi mano rašymo tikslas – įspėti visus patogiai gyvenančius, tyliai sukčiaujančius ir ciniškai besišaipančius iš tų, „kuriems nepavyko“: jei taip tęsis ir toliau, jaunimas pilietiškės. Bet pilietiškės tikrai ne pagal politikų fantazijas ir institutų instrukcijas.

Ir, kaip Biblijoje parašyta: „Ką žmogus sėja, tą jis ir pjaus“, – sėjama neteisybė grįš su kaupu.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Perėjusi tikrą pragarą žydė į Vilijampolę grįžo ieškoti užkastos dėžės (116)

Izraelyje šiuo metu gyvenanti Kaune gimusi Dita Šperling savo akimis regėjo, kaip baltaraiščiai...

Lenkijos ekonomikos architektas: sukame pavojingu keliu (81)

Pirmosios nekomunistinės Lenkijos vyriausybės finansų ministras Leszekas Balcerowiczius sako, kad...

Paprastas žingsnis, padėsiantis išvengti 75 proc. šio vėžio atvejų (1)

Prasidėjo Europos gimdos kaklelio vėž io prevencijos savaitė, kurios šūkis „Sumažink savo...

Brangi nafta kelia ne tik benzino kainas (62)

Dėl pabrangusios naftos kyla ir degalų kainos. Analitikai perspėja – jeigu taip bus ir toliau,...

Iš Rusijos stačiatikių vyskupo – akibrokštas Putinui (182)

Vienas Rusijos stačiatikių vyskupas pirmadienį pareiškė, kad per kovą vyksiančius šalies...

Šveicarų specialistai įvertino Gedimino kalno gelbėjimo planą: tikrai yra dėl ko nustebti (509)

Lietuvos mokslininkai ir specialistai vis dar nesutaria, kaip gelbėti Gedimino kalną. Kol mūsų...

Turkai lietuvius vadina pirmosiomis „kregždėmis“: atostogauti plūsta dar neprasidėjus kurorto sezonui (9)

Iki kalendorinės vasaros Lietuvoje dar likę beveik 5 mėnesiai, tačiau gyventojai vis aktyviau...

55-erių Ingeborga Dapkūnaitė parodė su surogatine motina susilauktą sūnų (4)

Garsi aktorė Ingeborga Dapkūnaitė parodė savo atžalą. Visuomenė nedelsiant sureagavo į žinią...

Garsenybėms – metų mados egzaminas. Kam pavyko jį išlaikyti? M. Palaikytės verdiktas (144)

Pramogų pasaulio apdovanojimų rengėjai garsiai skelbė – tai metų renginys. Tad įžymybės...

Naujutėlaitis JAV karo laivas įstrigo lede (99)

Naujutėlaitis JAV karinio jūrų laivyno nuo Kūčių dienos dar nepajudėjo iš Monrealio, o dėl...