V.Normanas. Kaip lietuviai išrado mitą apie pedofiliją

Sakysite, perdedu? Anaiptol.

Kai Drąsius Kedys, dar būdamas gyvas, po visą pasaulį platino vaizdo įrašus su savo dukters liudijimais apie galimą jos lytinį išnaudojimą, nei didžiausi valstybės veikėjai, nei mažiausi visuomenės sraigteliai nerodė jokio noro domėtis šia istorija. Mažai buvo tokių, kurie nebūtų apie ją girdėję, bet niekas dėl to nesielvartavo. Ir į pagalbą vėliau didvyriu tapsiančiam vyrui neskubėjo.

Tai labai svarbu pabrėžti, norint suprasti vėlesnius, šios tikrai pamokančios istorijos viražus.

Visuomenę – kad ir kokia pažangi ji būtų – visais laikais (nuo seniausių civilizacijų) valdė pakeistinis, mitinis mąstymas. Švietimo epochoje į mito vietą buvo bandoma pasodinti mokslą, tačiau, kaip taikliai pastebėjo T. Adorno ir M. Horkheimeris, toks mokslas pats tampa mitu.

Kitaip sakant, mitą visuomet pakeičia kitas mitas. Pasaulis negali gyvuoti be šios jam gyvybiškai svarbios vizijos, kuri įgalina paprastą mirtingąjį išguiti iš savo pasaulėvaizdžio visa griaunantį Niekį ir nepanirti į nihilizmą.

Mitas – tai vaistas nuo visų ligų, ką labai sėkmingai įrodė F. Nietzsche savo veikale „Tragedijos gimimas“. Mitai gali būti įvairių rūšių – politiniai, kultūriniai, socialiniai, ekonominiai ir pan. Ko reikia mitui? Labai paprasta: herojaus ir antagonisto.

Kai Drąsius Kedys visam pasauliui skelbė apie tariamą savo dukters išniekinimą, jokiam žmogui nešovė į galvą, kad greitai iš ryškių psichopato požymių turinčio vyro, jis virs tautos didvyriu.

Bet: tuomet įvyko dvi kraupios žmogžudystes. Viena auka – teisėjas Jonas Furmanavičius, kurį tas pats D. Kedys kaltino savo dukters tvirkinimu. Taip prasidėjo didžiausio laisvos Lietuvos istorijoje mito kūryba.

Nepaisant to, kad nebuvo ir nėra jokių faktų, kurie liudytų apie D. Kedžio dukters patirtą prievartą, lietuviai tvirtai įsitikinę, kad prokurorai – tikrų tikriausi pedofilai. Ir ne tik – tai visas gerai organizuotas klanas, kuris bet kada gali ir jūsų vaiką įtraukti į savo pinkles.

Turim herojų, turim visą būrį antagonistų. Socialinis mitas „Visi „jie“ – pedofilai“ išrastas. Sukonstruotas. Ir visai nesvarbu, kaip ir kas įvyko. Gali būti, kad yra dar baisiau nei galvojame. Gali būti, kad visa D. Kedžio dukters istorija tėra pramanas. Kam tai rūpi?

Svarbiausia, kad dabar žmonės turi kuo kaltinti tuos, kurių jau seniai nekenčia – teisėsaugą ir valdžią.

Spalio 29 dieną Kaune, Laisvės alėjoje, vykusiame „Teisingumo marše“ buvo galima išvysti išties geriausiems Holivudo filmams apie kerštą prilygstančių šūkių: „Aš visą gyvenimą paskirsiu kovai su pedofilija“, „Nusikalstama teisėsauga + korumpuota valdžia = valstybės duobkasys“. Ir net ne vieną transparantą, kuriame prokurorai kaltinami pedofilija.

Dabar mažai kas susimąsto, kad ši „Drąsiaus Kedžio istorija“ įgavo visai kitą – ne vieno žmogaus kovos su tariamu Blogiu pavidalą, bet visos tautos kovos su tuo, ko ji seniai nekentė formą.

Lietuviams reikėjo dingsties, kuri leistų nepaisyti įstatymų tam, kad nusivylusieji teisėsauga ir valdžia, patys galėtų imtis šioms institucijoms priklausančių veiksmų.

Violetinė minia – tai žmonės, kurie kovoja ne prieš pedofiliją. Tai žmonės, kurie nori patys vykdyti teisingumą, kurio, jų manymu, niekas kitas be jų neįvykdys.

Todėl nenuostabu, kad prisidengiant gana miglota istorija, buvo sukurtas mitas apie pedofilų klaną, kuris valdo Lietuvą.

Taip lietuviai išrado mitą apie pedofiliją, kuris kiekvieną paprastą mirtingąjį įgalina pasijusti didvyriu. Nes visiems „aišku“, kad kovodamas prieš pedofilus, tu visada esi teisus. Ir jeigu dėl to nužudai – tu ne tik nesi kaltinamas padaręs nusikaltimą. Priešingai – tu tampi superherojumi, didvyriu, tautos pasipriešinimo prieš korumpuotą valdžią simboliu.

Ir tuomet, kaip tikrame mite, logika, faktai, sveikas protas ir kiti normalų mąstymą grindžiantys dalykai nustoję galioti. Belieka pasąmoningi instinktai, išsiveržiantys į dienos šviesą karštų ir neracionalių emocijų pavidalų.

Nes tie, kas tariasi kovojantys prieš pedofiliją, iš tiesų kovoja prieš fantomą, iliuziją, savo pačių susikurtą Blogį. Teisėsauga, valdžia – visa tai tėra abstrakcijos, kurioms metami kaltinimai, logiškai mąstant, yra juokingi. Ir baisiausia, kad šis mitas, kuris tapo toks stiprus, kad išgąsdino ne tik teisėsaugą, bet ir aukščiausius valdžios atstovus, atrodo, neketina subliūkšti.

O kiekvienas, kuris suabejoja, kiek pagrįsti ir racionalūs yra didvyriais save laikančių kovotojų šūkiai, iš karto apkaltinamas pedofilija arba jos gynimu ir nusipelno vietos pragare.

Lietuva, nuėjusį ne tokį ir trumpą laisvės kelią, dabar išgyveną patį tikriausią Oidipo mitą - kompleksą, kurį dar labai labai seniai aprašė Sigmudas Freudas, kai sukylamą prieš simbolinį Tėvą, Įstatymą, ir norima jį nužudyti.

Pedofilija tapo puikiu pretekstu ne tik nepaisyti įstatymų, bet dar daugiau – nepaisyti bet kokių kitų normų. Nes kiekvienas kovotojas prieš pedofiliją jaučiasi esąs visuomet teisus.

Norintiems žinoti, kaip baigsis ši istorija, būtų pravartu paskaityti S. Freudo raštus.

Na, o jeigu ir jų neskaitę jaučiatės esą protingi ir viską žinantys, žiūrėkite serialą „Drąsos kainą“, kuris puikiai atspindi tai, ko iš tiesų iš D. Kedžio istorijos tikisi Lietuvos žmonės: kad visa teisėsauga ir valdžia yra vienas didelis pedofilų tinklas – absoliutus Blogis, ir jį būtina sunaikinti.

Juk taip nemalonu būtų žinoti, kad teisėsaugos ir valdžios atstovai yra sąžiningi ir dori žmonės.

Ko tuomet reikėtų neapkęsti ir prieš ką reikėtų kovoti?