aA
Net Valstybės diena Lietuvoje mažai bendra turi su esama valstybe. Juk Mindaugo karūnavimas yra toks pat nuo Trečiosios Respublikos tikrovės atitrūkęs dalykas, kaip Lietuvos vardo tūkstantmetis, „tautiniai“ drabužiai ir neopagoniškos „apeigos“.
Vladimiras Laučius
Vladimiras Laučius
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Jau ir taip dejuojama, kad valstybė yra atitrūkusi nuo visuomenės. Meškos paslauga – švęsti jos dieną kaip konjunktūrinio XIII a. įvykio atminimą.

Valstybė šiandien natūraliai turi asocijuotis su santvarka ir teisingumu, juos grindžiančiomis vertybėmis, su tauta (tautų XIII a. dar nebuvo) ir dalykais, kuriuos įprasta vadinti „socialiniais“ ir kurie leidžia visuomenę bei valstybę suvokti kaip vieną kūną. Nei karalius Mindaugas, nei jo karūnavimo aktas su šiomis valstybingumo asociacijomis nieko bendra neturi.

Liepos 6-osios šventei valstybė yra lyg muziejinis eksponatas ar politinės mitologijos personažas tarp geležinio vilko iš Gedimino sapno ir Vytauto kariaunos žirgų, girdytų Juodojoje jūroje (turėjo būti bjauru šlerpti jūros vandenį).

1918 m. tautiniu-etnolingvistiniu, o ne istoriniu pagrindu sukurta Lietuvos valstybė, kurios įpėdinė yra dabartinė Respublika, nutraukė esmines sąsajas su LDK tradicija. Todėl apie ją teisinga sakyti ne „atkurta“, bet „sukurta“. Panašiai kaip ir skubomis sugalvota trispalvė tautinė vėliava, ji neturėjo apčiuopiamų šaknų LDK ir Pirmosios Respublikos perioduose.

Valdovų rūmai, sava atominė elektrinė, pasaulio krepšinio čempionų medaliai, Eurovizijos nugalėtojų laurai, regioninė lyderystė ir ne mažesnė nei, tarkime, Švedijos įtaka tarptautinėje sferoje – tokias ambicijas Lietuvos visuomenei perša nuo jos atitrūkusi valstybės valdžia.
Vladimiras Laučius

Turbūt neatsitiktinai ne tik kai kurių švenčių pobūdis, bet ir valstybės gyvenimo kasdienybė dabar yra sunkte persunkta politinio-tautinio folkloro kuriamų iniciatyvų, vaizdinių ir idėjų. Jų prasmė, kaip, tarkime, Valdovų rūmų statybos, sveiku protu dažnai būna sunkiai suvokiama ir, Andriaus Vaišnio žodžiais, „kaip „epochos uždavinys“ galės būti suprasta <...> gal per 100 metų“.

Šalies valdžia vis užsikrečia ir grandioziniais projektais, lyg susapnavusi Gedimino sapną apie geležinį vilką. Tik ji ketina Lietuvoje statyti ne miestus ir pilis, o atominę elektrinę, Vilniaus metro ir silicio slėnius. Pragmatiniai kontrargumentai, kaip ir šuns balsas į dangų, į mūsų valdžios Olimpą neina.

Gedimino Kirkilo vyriausybė ir ją atominės elektrinės statybos klausimu parėmę kitų partijų politikai Seime nieko nenorėjo girdėti apie „Leo LT“ projekto ydingumą. Projektas startavo, tačiau premjero Gedimino, kitaip nei kunigaikščio Gedimino sapnuotas geležinis vilkas stūgavo nesėkmingai: valstybės ir „Maximos“ atominė elektrinė, kitaip nei Vilnius, neatsirado.

Dabar branduolinės jėgainės idėja apsėdo Andriaus Kubiliaus Ministrų kabinetą. Kaip ir G. Kirkilo laikais, ji spindi geltona-žalia-raudona spalvų palete: jos šalininkai laikomi nepriklausomybininkais, valstybininkais ir patriotais, o priešininkai – kenkėjais arba nevykėliais be ambicijų.

„Ambicija“ – tai tarsi raktinis žodis, iš kurio šiandien atpažinsi politinio folkloro apsėstą nepriklausomybininką-valstybininką. Valstybė jam siejasi su galia, didybe, ši – su ambicija, ir tuo paremta jo vizija yra išpaišyta politinės tautosakos motyvais. Tarp jų ir Mindaugo karūna, ir sava atominė elektrinė, ir geležinis vilkas, ir krepšinio aukso medaliai, ir Juodąją jūrą srebiantys Vytauto arkliai, ir Valdovų rūmai. Tik viskas kažkaip toli nuo visuomenės kasdienybės...

Valstybė šiandien natūraliai turi asocijuotis su santvarka ir teisingumu, juos grindžiančiomis vertybėmis, su tauta (tautų XIII a. dar nebuvo) ir dalykais, kuriuos įprasta vadinti „socialiniais“ ir kurie leidžia visuomenę bei valstybę suvokti kaip vieną kūną. Nei karalius Mindaugas, nei jo karūnavimo aktas su šiomis valstybingumo asociacijomis nieko bendra neturi.
Vladimiras Laučius

Nepriklausomybinėmis ambicijomis trykšta ir iš regioninės lyderystės bei Vakarų forposto, neva padėsiančio Rusijos nesuprantantiems Vakarams ją geriau suprasti, idėjos. Štai, kokie mes galingi, svarbūs ir reikalingi. Na ir kas, kad nebuvo jokios lyderystės, o mūsų ekspertiniai gebėjimai gaudytis šiuolaikinės Rusijos gyvenime nė iš tolo neprilygsta daugelio Vakarų šalių galimybėms. Svarbu juk ne ambicijų rezultatas, o susireikšminimo ir pasipūtimo procesas.

Užsienio politika šiuo atžvilgiu – dėkinga sritis. Prisigalvoji sau ambicingų pozų, iniciatyvų ir gestų, už kurių adekvatumą ir įgyvendinimą nereikia tiesiogiai atsiskaityti visuomenei, ir putiesi, iš aukšto žvelgdamas į nekompetentingą visuomenės skruzdėlyną.

Juk visuomenė sunkiai gaudosi diplomatijos vingiuose. Suvynioji bet ką į gražių žodžių vatą, užtušuoji stagnaciją veiklumo ir ambicijų spalvomis, ir ramu – veik niekas nereiškia priekaištų. Užsienio reikalai nereikalauja visuomenės dalyvavimo. Su visuomenės reikalais jie susiję ne ką daugiau, nei Valstybės diena – su valstybės gyvenimu.

Tiesa, pilietinės visuomenės žadintojai (ji vis nepabunda) mėgina įkvėpti tautai užsienio politikos ambicijų ir tikslų. Jie sako, kad Lietuva neturėtų būti vien tarptautinės politikos objektu, kad ji turi tapti savo likimo kalve ir moralės principų sergėtoja tarptautiniu lygiu. Jų nuomone, Lietuva turi nuolat mesti iššūkį ir vokiečiams, ir prancūzams, ir rusams, žaidžiantiems nepriimtinus žaidimus.

Visa tai galbūt gražu ir teisinga. Tačiau kad ir kaip norėtume, Lietuva nėra ir nebus geopolitikos ar didžiosios tarptautinės politikos subjektas: ji yra pirmiausia objektas, ir pakeisti tai gali nebent labai retai pasitaikančios išskirtinės sąlygos, kaip buvo veržiantis iš SSRS. Kitais atžvilgiais skambūs šūkiai, Europos bambos ambicijos ir apgaulinga LDK galybės savivoka yra nebent užuojautos vertas tikrovės pajautos sutrikimas.

Valdovų rūmai, sava atominė elektrinė, pasaulio krepšinio čempionų medaliai, Eurovizijos nugalėtojų laurai, regioninė lyderystė ir ne mažesnė nei, tarkime, Švedijos įtaka tarptautinėje sferoje – tokias ambicijas Lietuvos visuomenei perša nuo jos atitrūkusi valstybės valdžia. Jai puikiai tinka ne ką mažiau atitrūkusi Valstybės diena, apaugusi politine mitologija ir karūnomis.

Kažkodėl tik trūksta sveikų ambicijų vidaus politikos srityse. Demokratija, teisingumas, žmogaus orumas, teisės ir laisvės, skaidrumas – šešėlio bei korupcijos įveikimas, socialinės gerovės valstybė, – visa tai lyg užmirštama, paliekama anapus valstybės valdžios ir Valstybės dienos ambicijų: kažkur nesibaigiančioje valstybės naktyje.

Autorius yra „The Economist“ partnerio Lietuvoje žurnalo „IQ“ vyr. redaktorius.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Arabų klanams Berlyne darosi nejauku – į jų valdas braunasi „svečiai“ iš Rusijos (119)

Vokietijos sostinėje iškilo gaujų karų grėsmė, nes jau įsitvirtinusias nusikaltėlių...

Po atlaisvinimų veiklą atnaujinusios sanatorijos ir SPA siūlo naujas paslaugas: telefonai netilo viso karantino metu (8)

Po Velykų Lietuvoje atlaisvinus judėjimą tarp savivaldybių, darbą atnaujina per karantiną...

Siaubo rytas Aukštaitijos vienkiemyje: ne visi gailėjo 84 metų senutės, kurią išžagino 20-metis (294)

Tai buvo tikrų tikriausias siaubo rytas viename Aukštaitijos vienkiemyje: į 84 metų senolės namus...

Kruviniausią pokario konfliktą patyrusi Europos šalis ištikta paralyžiaus: dar niekada nebuvo taip gėda (51)

Sarajeve COVID-19 pražudė daugiau žmonių nei Bosnijos karas dešimtą dešimtmetį, kurio...

Sekmadienį orai – tiesiog fantastiški, bet ilgai pasidžiaugti šiluma ir vėl nepavyks

Sekmadienio dieną žemo slėgio laukas bus atsitraukęs, todėl galėsime pasidžiaugti gražiais ir...

Vaidas Mikaitis | D+

Traukiniu Mianmare keliavusius lietuvius sutrikdė bendrakeleivis vienuolis – per jį naktį nesumerkėme akių

Po užsitęsusios postsovietinių kraštų temos, buvau nusprendęs pereiti prie egzotiškesnių...

Širdį spaudžiantis vaizdas – pastebėtas laidotuvėse vienos sėdėjusios karalienės žvilgsnis (96)

Jungtinės Karalystės karalienė Elžbieta II per savo vyro princo Philipo laidotuves, lydėdama...

Nutylėtos JAV plano detalės: į Europą atkeliaus pajėgumai, kurie Kremliui kels ne tik pyktį, bet ir baimę (995)

JAV Vokietijoje papildomai dislokuos 500 karių. Tokia šią savaitę paskelbta žinia galėtų...

Populiariausias lietuvių viešbutis Hurgadoje: kodėl šimtai lietuvių atostogauja būtent šioje vietoje? (63)

Hurgada – jau kelis dešimtmečius pats populiariausias ir lietuvių mėgstamiausias kurortas...

Į laidotuves neatvykusi Meghan Markle vis tiek rado būdą, kaip palikti dalį savęs: atsiuntė itin jautrią dovaną (34)

Šeštadienį Didžiosios Britanijos karalienės Elžbietos II vyras princas Philipas išlydėtas...