Jau ir taip dejuojama, kad valstybė yra atitrūkusi nuo visuomenės. Meškos paslauga – švęsti jos dieną kaip konjunktūrinio XIII a. įvykio atminimą.

Valstybė šiandien natūraliai turi asocijuotis su santvarka ir teisingumu, juos grindžiančiomis vertybėmis, su tauta (tautų XIII a. dar nebuvo) ir dalykais, kuriuos įprasta vadinti „socialiniais“ ir kurie leidžia visuomenę bei valstybę suvokti kaip vieną kūną. Nei karalius Mindaugas, nei jo karūnavimo aktas su šiomis valstybingumo asociacijomis nieko bendra neturi.

Liepos 6-osios šventei valstybė yra lyg muziejinis eksponatas ar politinės mitologijos personažas tarp geležinio vilko iš Gedimino sapno ir Vytauto kariaunos žirgų, girdytų Juodojoje jūroje (turėjo būti bjauru šlerpti jūros vandenį).

1918 m. tautiniu-etnolingvistiniu, o ne istoriniu pagrindu sukurta Lietuvos valstybė, kurios įpėdinė yra dabartinė Respublika, nutraukė esmines sąsajas su LDK tradicija. Todėl apie ją teisinga sakyti ne „atkurta“, bet „sukurta“. Panašiai kaip ir skubomis sugalvota trispalvė tautinė vėliava, ji neturėjo apčiuopiamų šaknų LDK ir Pirmosios Respublikos perioduose.

Vladimiras Laučius
Valdovų rūmai, sava atominė elektrinė, pasaulio krepšinio čempionų medaliai, Eurovizijos nugalėtojų laurai, regioninė lyderystė ir ne mažesnė nei, tarkime, Švedijos įtaka tarptautinėje sferoje – tokias ambicijas Lietuvos visuomenei perša nuo jos atitrūkusi valstybės valdžia.
Turbūt neatsitiktinai ne tik kai kurių švenčių pobūdis, bet ir valstybės gyvenimo kasdienybė dabar yra sunkte persunkta politinio-tautinio folkloro kuriamų iniciatyvų, vaizdinių ir idėjų. Jų prasmė, kaip, tarkime, Valdovų rūmų statybos, sveiku protu dažnai būna sunkiai suvokiama ir, Andriaus Vaišnio žodžiais, „kaip „epochos uždavinys“ galės būti suprasta <...> gal per 100 metų“.

Šalies valdžia vis užsikrečia ir grandioziniais projektais, lyg susapnavusi Gedimino sapną apie geležinį vilką. Tik ji ketina Lietuvoje statyti ne miestus ir pilis, o atominę elektrinę, Vilniaus metro ir silicio slėnius. Pragmatiniai kontrargumentai, kaip ir šuns balsas į dangų, į mūsų valdžios Olimpą neina.

Gedimino Kirkilo vyriausybė ir ją atominės elektrinės statybos klausimu parėmę kitų partijų politikai Seime nieko nenorėjo girdėti apie „Leo LT“ projekto ydingumą. Projektas startavo, tačiau premjero Gedimino, kitaip nei kunigaikščio Gedimino sapnuotas geležinis vilkas stūgavo nesėkmingai: valstybės ir „Maximos“ atominė elektrinė, kitaip nei Vilnius, neatsirado.

Dabar branduolinės jėgainės idėja apsėdo Andriaus Kubiliaus Ministrų kabinetą. Kaip ir G. Kirkilo laikais, ji spindi geltona-žalia-raudona spalvų palete: jos šalininkai laikomi nepriklausomybininkais, valstybininkais ir patriotais, o priešininkai – kenkėjais arba nevykėliais be ambicijų.

„Ambicija“ – tai tarsi raktinis žodis, iš kurio šiandien atpažinsi politinio folkloro apsėstą nepriklausomybininką-valstybininką. Valstybė jam siejasi su galia, didybe, ši – su ambicija, ir tuo paremta jo vizija yra išpaišyta politinės tautosakos motyvais. Tarp jų ir Mindaugo karūna, ir sava atominė elektrinė, ir geležinis vilkas, ir krepšinio aukso medaliai, ir Juodąją jūrą srebiantys Vytauto arkliai, ir Valdovų rūmai. Tik viskas kažkaip toli nuo visuomenės kasdienybės...

Vladimiras Laučius
Valstybė šiandien natūraliai turi asocijuotis su santvarka ir teisingumu, juos grindžiančiomis vertybėmis, su tauta (tautų XIII a. dar nebuvo) ir dalykais, kuriuos įprasta vadinti „socialiniais“ ir kurie leidžia visuomenę bei valstybę suvokti kaip vieną kūną. Nei karalius Mindaugas, nei jo karūnavimo aktas su šiomis valstybingumo asociacijomis nieko bendra neturi.
Nepriklausomybinėmis ambicijomis trykšta ir iš regioninės lyderystės bei Vakarų forposto, neva padėsiančio Rusijos nesuprantantiems Vakarams ją geriau suprasti, idėjos. Štai, kokie mes galingi, svarbūs ir reikalingi. Na ir kas, kad nebuvo jokios lyderystės, o mūsų ekspertiniai gebėjimai gaudytis šiuolaikinės Rusijos gyvenime nė iš tolo neprilygsta daugelio Vakarų šalių galimybėms. Svarbu juk ne ambicijų rezultatas, o susireikšminimo ir pasipūtimo procesas.

Užsienio politika šiuo atžvilgiu – dėkinga sritis. Prisigalvoji sau ambicingų pozų, iniciatyvų ir gestų, už kurių adekvatumą ir įgyvendinimą nereikia tiesiogiai atsiskaityti visuomenei, ir putiesi, iš aukšto žvelgdamas į nekompetentingą visuomenės skruzdėlyną.

Juk visuomenė sunkiai gaudosi diplomatijos vingiuose. Suvynioji bet ką į gražių žodžių vatą, užtušuoji stagnaciją veiklumo ir ambicijų spalvomis, ir ramu – veik niekas nereiškia priekaištų. Užsienio reikalai nereikalauja visuomenės dalyvavimo. Su visuomenės reikalais jie susiję ne ką daugiau, nei Valstybės diena – su valstybės gyvenimu.

Tiesa, pilietinės visuomenės žadintojai (ji vis nepabunda) mėgina įkvėpti tautai užsienio politikos ambicijų ir tikslų. Jie sako, kad Lietuva neturėtų būti vien tarptautinės politikos objektu, kad ji turi tapti savo likimo kalve ir moralės principų sergėtoja tarptautiniu lygiu. Jų nuomone, Lietuva turi nuolat mesti iššūkį ir vokiečiams, ir prancūzams, ir rusams, žaidžiantiems nepriimtinus žaidimus.

Visa tai galbūt gražu ir teisinga. Tačiau kad ir kaip norėtume, Lietuva nėra ir nebus geopolitikos ar didžiosios tarptautinės politikos subjektas: ji yra pirmiausia objektas, ir pakeisti tai gali nebent labai retai pasitaikančios išskirtinės sąlygos, kaip buvo veržiantis iš SSRS. Kitais atžvilgiais skambūs šūkiai, Europos bambos ambicijos ir apgaulinga LDK galybės savivoka yra nebent užuojautos vertas tikrovės pajautos sutrikimas.

Valdovų rūmai, sava atominė elektrinė, pasaulio krepšinio čempionų medaliai, Eurovizijos nugalėtojų laurai, regioninė lyderystė ir ne mažesnė nei, tarkime, Švedijos įtaka tarptautinėje sferoje – tokias ambicijas Lietuvos visuomenei perša nuo jos atitrūkusi valstybės valdžia. Jai puikiai tinka ne ką mažiau atitrūkusi Valstybės diena, apaugusi politine mitologija ir karūnomis.

Kažkodėl tik trūksta sveikų ambicijų vidaus politikos srityse. Demokratija, teisingumas, žmogaus orumas, teisės ir laisvės, skaidrumas – šešėlio bei korupcijos įveikimas, socialinės gerovės valstybė, – visa tai lyg užmirštama, paliekama anapus valstybės valdžios ir Valstybės dienos ambicijų: kažkur nesibaigiančioje valstybės naktyje.

Autorius yra „The Economist“ partnerio Lietuvoje žurnalo „IQ“ vyr. redaktorius.