Jei valdantieji būtų nusprendę atkurti ir pensijas, ir labiau už jas apkarpytas algas, tuomet – kas kita. Jei būtų bent jau atidėję iki vasaros, kai praskaidrės ekonominė padėtis Europoje, pensijų didinimą – irgi būtų buvę normalu. Tačiau sprendimas tuoj pat atkurti pensijas 100 proc. ne tik neatkuriant algų, bet ir karpant biudžeto išlaidas bei didinant mokesčių naštą yra socialiai neteisingas.
Juk pensininkai yra išlaikomi mokesčių mokėtojų pinigais. Jų gerovės lygis priklauso nuo dirbančiųjų gerovės. Ką per pastaruosius trejus metus valdžia nuveikė tokio, kas mokesčių mokėtojų gerovę būtų padidinę? Taupė, karpė, veržė diržus, suvarė ekonomiką į šešėlį, pamatė biudžete skylę, paverkė ir nusprendė toliau karpyti, atiminėti, veržti, taupyti – ir apkrauti papildomais mokesčiais.
Jei reikia, tai reikia, ką padarysi: krizė. Sunku ne tik Lietuvai – sunku Europai. Jei Vyriausybė sako, kad reikia atimti iš dirbančiųjų dar daugiau pinigų – pirmyn, tebūnie. Ką išsirinkome, tą ir turime. Bet kuo čia dėtas pensijų didinimas? Jei sunku visuomenei, tai sunku visiems. Kodėl dirbantiesiems nuspręsta naštos ne tik nemažinti, bet papildomai didinti, o pensininkams – skubiai įtikti, nepaisant milijardinės biudžeto skylės?
Matyt, todėl, kad konservatoriai puikiai žino, kas yra jų rinkėjas. Dėl jo ir stengiasi. Jiems nesvarbu, kad šitaip supriešinama visuomenė, pažeidžiamas teisingumas ir ugdomas interesų grupių tarpusavio karo mentalitetas. Jiems svarbu, kad per Seimo rinkimus jų ištikimiausieji ateitų prie balsadėžių ir atsidėkotų Vyriausybei už pastangas.
Visą savo kadenciją konservatoriai stengėsi įtikti sovietinio raugo moralizavimo įkarščio pagautai, „nedorą“ šiuolaikinę visuomenę auklėti trokštančiai šventeivų kohortai. Būdami šios „dorovės armijos“ priešakyje, jie pasijuto esą nepaprastai stiprūs, svarbūs ir teisūs. Kaip koks lietuviškas Talibanas, primetantis visuomenei savo teisuolišką moralinę viziją politinės galios įrankiais.
Šios konservatoriškos „dorovės armijos“ socialinė sudėtis buvo gerai matyti per visuomenės nuomonės apklausą, kurią BNS užsakymu atliko bendrovė RAIT. Apklausos rezultatai parodė, kad valdančiųjų poziciją dėl šeimos, prieštaraujančią Konstitucinio Teismo išvadai, remia daugiausia vyresni nei 65 metų žmonės. Kaip tik tie, kuriuos turi pamaloninti „antikrizinis“ konservatorių apsisprendimas atimti iš dirbančiųjų ir atiduoti pensininkams.
Beje, kai kurių politikų siūlymai, iš kur traukti papildomų pinigų, jei būtų įgyvendinti, tiesiog atimtų atkurtą pensijų dalį arba per vartojimą, kaip antai PVM didinimas, arba per nekilnojamojo turto mokestį, jei jis būtų visuotinis. O jei nekilnojamojo turto mokestis būtų taikomas tik kažkelintam būstui ir didesnę vertę turinčiai nuosavybei, tai jo paprasčiausiai nepakaktų biudžetui užlopyti.
Šiuo atžvilgiu neatsakingai skamba garbių politikų pareiškimai, kad biudžeto skylę galėtų užkimšti vadinamieji prabangos mokesčiai. Prabangos sąvoką jie projektuoja į turto mokestį: sako, kad jei apmokestinsime nekilnojamąjį turtą, tai tik didelį ir brangų. Jei automobilius, tai irgi tik „didelius“ ir brangius.
Tačiau ekonomistai išaiškina, kad efektyvus būtų tik visuotinis nekilnojamojo turto apmokestinimas arba visų automobilių apmokestinimas. O jei būtų apmokestinami visi automobiliai, tai iš tokio „prabangos“ mokesčio galėtume tik šaipytis drauge su Eligijumi Masiuliu. Kur jau ten prabanga.
Kiekvieną litą taupančiam pensininkui, jei jis apskritai turi automobilį, jo apmokestinimas juntamai smogs per piniginę. Savo ruožtu dirbančiajam, kuriam automobilis neretai yra darbo priemonė, automobilio mokestis būtų tas pat, kas algos apkarpymas.
Seimo pirmininkė Irena Degutienė pasiūlė dar vieną gana drastišką išeitį iš susidariusios padėties. Anot jos, "turbūt tikrai nieko neatsitiks, jeigu metus nepervesime į privačius pensijų fondus 2 proc. iš "Sodros" biudžeto“.
Nieko neatsitiks? O kaip dėl valstybės moralinio veido? Juk ji liks iki ausų apsimelavusi būsimų pensininkų atžvilgiu ir apmulkinusi tuos, kurie kaupė pinigus privačiuose pensijų fonduose. Dvigubų standartų politika: „pažadus dabartiniams pensininkas tesėkime bet kokia kaina, nes jie yra mūsų rinkėjai, o būsimų pensininkų bala nematė“.
Na, o gal vis dėlto valdančiųjų rūpinimasis pensijas dabar gaunančiais žmonėmis iš tikrųjų yra nuoširdus ir liudijantis socialinį jautrumą? Gal. Tikėjimas šiuo „gal“ atsispindės Seimo rinkimų rezultatuose. Gal ir premjeras Andrius Kubilius buvo nuoširdus, kai prieš keletą metų gerėjosi „jautriojo konservatizmo“ (compassionate conservatism) šūkiu.
Deja, mūsiškių konservatorių „jautrusis konservatizmas“ išsiskiria stulbinama socialine nejautra. Nurėžė išmokas bedarbiams. Atėmė iš ligonių pusę nedarbingumo išmokos, priklausiusios nuo trečios nedarbingumo dienos. Ir kuo visa tai pateisino? Kaltumo prezumpcija.
Nes jei kurioje nors socialinių išmokų srityje daugėjo piktnaudžiavimo atvejų, tai konservatoriai, užuot kovoję su piktnaudžiavimais, kovojo su išmokų gavėjais: bedarbiais, ligoniais. Ir jautėsi esą socialiai jautrūs. O ką? Kartojant I. Degutienės žodžius – „turbūt tikrai nieko neatsitiks“.
Skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas. Išskyrus tuos, kurie „teisingai“ balsuoja per rinkimus. Jais ši valdžia neabejotinai pasirūpins.
Tuo metu Talibano priešais paskelbtos visuomenės grupės stumiamos į šoną – ir socialiai, ir politiškai. Politinis nepageidaujamų rinkėjų slopinimas šią kadenciją buvo užtikrintas, taip ir neįteisinus elektroninio balsavimo. Tokio – netradicinio – balsavimo galimybe gali aktyviai pasinaudoti liberalesnė visuomenės dalis, įpratusieji prie kompiuterio, emigrantai, jaunimas. Pensininkai? Vargu bau. Vadinasi, idėją reikia atmesti.
O štai socialinio susidorojimo pavyzdys: Seimui kartu su 2012 metų biudžeto projektu pateiktas siūlymas nuo kitų metų naikinti alimentų fondą, remiantį kasmet 22 tūkst. vaikų. Juk sakė mūsų valdžia, kad mama su vaiku yra nepilna, netikra šeima. Vargu ar po šio talibų išaiškinimo vienišos mamos ar tėveliai balsuos už valdančiąją Tėvynės sąjungą. Sprendimas: fondas nereikalingas. Taškas. Parašas: „Jautrusis Konservatizmas“.
Ei, o kur dingo valdančiosios koalicijos partneriai – liberalai? Jie neturi laiko visiems šitiems niekams: jie per daug užsiėmę savimi. Jie vienijasi ir skaidosi. Jie ieško savęs. Kai ras – būtinai pasakys ir Lietuvai. O kol kas Lietuva gali mėgautis Tėvynės sąjungos rinkimų programos pažadu: „Mūsų politikos tikslas – sušvelninti ir palaipsniui likviduoti pagrindines socialines negeroves“. Švelnina? Likviduoja? Yra toks filmas – „Nužudyk mane švelniai“. Pavadinimas kažką primena.