aA
„Tėvynės sąjunga (TS) išgyvena politinę krizę. Ji išsižadėjo konservatizmo ekonominių principų“, - teigia konservatorių ekspremjeras, vienas praėjusio dešimtmečio TS vadovų Gediminas Vagnorius.
© DELFI (J.Markevičiaus nuotr.)

Jo žodžiais, Vakaruose konservatoriai stiprina darbo motyvaciją, skatina ekonominį aktyvumą, o mūsiškiai tik didina mokesčius, mažina specialistų algas ir skiepija lygiavos principą. Dabartinių TS vadovų mąstysenoje, pasak G. Vagnoriaus, žodį „uždirba“ vis dažniau keičia žodis „gauna“. Klasikiniam konservatizmui atstovauti įsipareigojusi TS ritasi į socialistinių partijų lygį, teigia ekspremjeras.

Neatsiradęs partinis konservatizmas

Galima ir nesutikti su G. Vagnoriaus vertinimu, tačiau tai nuomonė žmogaus, kurio dėka konservatoriai pasiekė kol kas didžiausią politinę pergalę – 1996 metų. Tiesa, po tos pergalės būta nuopuolio. Jo metu ir TS, ir jos bendraminčiai skilo į dvi konfliktuojančias stovyklas. Atkreipę dėmesį į vienos tų stovyklų lyderio – ekonomisto G. Vagnoriaus nuomonę apie dabartinę TS politiką, galime paklausyti, ką sako kitoje stovykloje tąkart atsidūręs teisininkas Dainius Žalimas, su kuriuo įsteigėme „Konservatizmo klubą“ (1998) ir Demokratinės politikos institutą (DPI, 1999).

„Lietuvos konservatoriai „užmiršo“ teisės viešpatavimo principą. Maža to, daug kam dabartinėje TS būdingas utilitarinis požiūris į Konstituciją kaip instrumentą, o ne įpareigojantį vertybių rinkinį. Partijoje kyla radikalizmas, klerikalizmas ir nihilistinis požiūris į žmogaus teises. Krikdemais pasivadinę konservatoriai tampa panašūs į XX a. trečio dešimtmečio krikščionis demokratus“, - tvirtina D. Žalimas. Visa tai, jo nuomone, mažai turi bendra su teisės viešpatavimo principui įsipareigojusių Vakarų konservatorių elgsena ir mąstysena.

Šiandien kai kurie TS konservatoriai kone iš Seimo tribūnų formuoja požiūrį, jog tautos atstovai gali būti aukščiau įstatymo. Jiems šiuo atžvilgiu ypač rekomenduotina skaityti nuosavos politinės minties klasikus, šį požiūrį gan aistringai triuškinusius (žr. Edmund Burke, Speeches in the Impeachment of Warren Hustings, Esquire, February 16, 1788). Bet kur jie tau skaitys... Juk nemaža jų dalis politikos mokosi iš Petro Gražulio, o ne iš E. Burke‘o. Ir semiasi kaip tik D. Žalimo minėtų dalykų – radikalizmo, klerikalizmo ir teisinio nihilizmo.

Kai 2003 m. pakviečiau Vytautą Radžvilą eiti DPI prezidento pareigas, jis sutiko sakydamas, kad jam idėjiškai artimas liberalusis konservatizmas. Kai prieš tai DPI atstovų grupė lankėsi Varšuvoje, Prawo i Sprawiedliwość bei Platforma Obywatelska surengtoje konferencijoje, V. Radžvilas teigė: „Nagrinėti partinio konservatizmo reiškinį Lietuvoje sudėtinga, nes iš esmės nėra tyrimo objekto“. Tada tai skambėjo kaip iššūkis ir paskata „tyrimo objektui“ rastis. Tačiau konservatyvi mintis Lietuvoje, deja, ir toliau brendo daugiau anapus partinės veiklos.

Tiesa, būsimas TS pirmininkas Andrius Kubilius dar 1998-2000 metais propagavo modernų konservatizmą. Bet taip ir liko neaišku, kas tai turėjo būti. Ir V. Radžvilas, ir D. Žalimas, ir aš iš konservatorių „think tank“ tapusio DPI vėliau pasitraukėme; nei liberaliojo, nei klasikinio konservatizmo idėjos TS akivaizdžiai neprigijo. Tuo metu A. Kubiliaus kiek primirštam moderniajam konservatizmui kažkas nutiko – jis peraugo į savitą demografinį patriotizmą, pagražintą Pradžios knygos žodžių: „Veiskitės ir dauginkitės“. Vėliau jam nutiko dar keistesnių dalykų.

Gimstamumas be sekso: 2V (vaikai) + 2G (gandrai)

Prieš šešerius metus A. Kubilius išdėstė štai tokį įdomų – turint omenyje, kad kalbama apie laisvos visuomenės žmones – požiūrį: „Ne emigracija yra didžiausias pavojus, o tai, kad moterys nebegimdo <...> Vyriausybė turės paskelbti, kad jai projektas „2V“ (du vaikai šeimoje) yra pats svarbiausias <...> Kiekvienas doras jaunas lietuvis turi suprasti, kad patriotizmas yra ne tik už krepšininkus „sirgti“, bet ir 2V programą įgyvendinti“.

Įsivaizduojate, kaip turėtų atrodyti šią kvazierotinę patriotinę nuostatą atitinkantis agitacinis plakatas? Pasitelkite, kas vis dar randate savyje, socrealizmo brandintos vaizduotės reminiscencijų žiupsnį. Gal tai padės suvokti reikalo esmę.

Taigi konservatorių lyderis agitavo už vyro ir moters santykius, dėl kurių atsiranda ir V, ir 2V, ir daugybė V, patriotiškai pasistengus. Bet šiemet vyriausybė Seimui pateikė gan įdomią pataisą Lietuvą Europoje garsinančiam Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos poveikio įstatymui. Pataisos įdomumas tas, kad neigiama informacija siūloma laikyti nebe tą, kuria "propaguojami homoseksualūs, biseksualūs ar poligaminiai santykiai", bet tą, kuria „sąmoningai agituojama už lytinius santykius". Ir tokią agitaciją, vaje, drausti.

Kur mes tuomet dėsime konservatorių nutapytą kvazierotinį agitacinį plakatą „Doras Lietuvos patriotas viliokiškai ragina geltonkasę vaisingą lietuvaitę įgyvendinti kartu projektą 2V“? Nejau nudraskysime jį, tokį gražų, nuo lietuviškojo konservatizmo stendo? Taip, deja, nudraskysime – juk juo sąmoningai agituojama už lytinius santykius!
V.Laučius

Tačiau kur mes tuomet dėsime konservatorių nutapytą kvazierotinį agitacinį plakatą „Doras Lietuvos patriotas viliokiškai ragina geltonkasę vaisingą lietuvaitę įgyvendinti kartu projektą 2V“? Nejau nudraskysime jį, tokį gražų, nuo lietuviškojo konservatizmo stendo? Taip, deja, nudraskysime – juk juo sąmoningai agituojama už lytinius santykius! Jei Seimas priimtų šią A. Kubiliaus asmeniškai pasiūlytą įstatymo pataisą (Ministrų kabineto nariai susinepatoginę muistėsi, išgirdę, kokią idėją jiems siūloma palaikyti), tai reikštų, jog TS bus uždraudusi nuosavą programinę agitaciją. Originalu.

Apskritai konservatorių vertybinės retorikos akcentai šį dešimtmetį smarkiai kito: politikos kaip viešo gyvenimo problemas jie užsidegė spręsti kišdamiesi į privačią ir net intymią žmonių gyvenimo erdvę. Stiprėjo politiškai dievoto partijos sparno radikalizmas bei jo įkvėptos moralistinio reguliavimo aistros. Prie TS prisijungus krikdemams, ši aistra sustiprėjo ir dar labiau dvelktelėjo politizuotais bažnytininkų pamokymais. Davatkiškumas, pasmerkęs myriop 2000-taisiais krikščionis demokratus, įsisiurbė į naują auką – buvusią konservatorių partiją. Nuo moralistinės agitacijos patriotiškai daugintis (2003-2008 m.) ji perėjo prie lytinių santykių „įslaptinimo“ idėjos – grynai kaip SSRS.

Esminis nuokrypis

Kur dingo konservatorių partija, kuriai praėjusį dešimtmetį rūpėjo teisės viršenybė, konstitucingumas, žodžio ir minties laisvė, kitos sunkiai iškovotos laisvės ir teisės? Kodėl ekonominės krizės akivaizdoje TS ministrams ir parlamentarams labiau nei ūkio gaivinimo strategija, kurios apskritai nematyti, parūpo įveikti prezidento veto ir žūtbūt priimti cenzūros įstatymą, už kurį balsuoti į Seimo salę atvyko net pats premjeras Andrius Kubilius ir ministrė Rasa Juknevičienė?

Kodėl vakarietiškų orientyrų partija mėgina sukti tamsuoliško fundamentalizmo keliu? Pasirinktą kelią menamomis „krikščioniškomis vertybėmis“ mėginantys aiškinti konservatoriai diskredituoja ir krikščioniškas vertybes, ir konservatizmą. Jų piešiamas vertybinis konservatoriaus paveikslas yra panašus į sovietmečio komunisto idealą, išskyrus tai, kad marksizmo-leninizmo ideologijos vietą jame užima politiškai adaptuoto dievotumo retorika. Savo ruožtu valstybė šiame paveiksle vaizduojama kaip visuomenės auklėtoja ir prievaizdė, kuri, kaip Didysis Brolis, stebi ir reguliuoja privatų asmens gyvenimą.

Tai nieko bendra neturi su liberaliuoju konservatizmu, kurį kaip TS ideologinę ateitį prieš 13 metų prognozavo ir propagavo tuometis konservatorių ideologas Mečys Laurinkus. Jo teigimu, Lietuvoje LDDP pagrindu turėjo susikurti stipri Socialdemokratų partija, kurios oponentais greičiausiai taptų liberalieji konservatoriai – TS. „Jei TS(LK) pasirinktų liberalaus konservatizmo kelią, ji galėtų tapti tiltu tarp politikos paraštėje glūdinčių liberalių pažiūrų žmonių ir į paternalizmą linkstančios visuomenės. Pagaliau tai būtų būdas suvienyti dešiniąsias intelekto pajėgas“, - sakė tuomet M. Laurinkus.

Jo prognozės TS idėjinės orientacijos atžvilgiu,galima sakyti, šiandien neišsipildė. Už liberalių pažiūrų žmones gana gausiai balsuoja vis liberalesnė visuomenė. Savo ruožtu dievoto kategoriškumo link pasukusi TS ima brukti visuomenei moralizuojančios, keistokai diskriminuojančios ir cenzūruojančios valstybės modelį, panašų veikiau į Rolando Pakso šalininkų svajas nei Vakarų konservatorių siekinius.

Kaip M. Laurinkaus minėtas „būdas suvienyti dešiniąsias intelekto pajėgas“ TS nepasiteisino: gal ji dabar ir vienija dešiniąsias pajėgas, bet intelekto tarp jų reikėtų ilgai ieškoti. A. Kubilius, telkdamas politinę dešinę, primiršo teisingus M. Laurinkaus žodžius apie intelektą.

Kęstučio Škiudo ir M. Laurinkaus 1996 m. sudarytame rinkinyje „Konservatizmo eskizai“ buvo išverstos trijų anglosaksų mąstytojų – Russello Kirko, Clintono Rossiterio ir Michaelo Oakeshotto kūrinių ištraukos. Atkreiptinas dėmesys, kad du iš šių autorių atstovauja vadinamajam liberaliajam konservatizmui.

Konservatyvus JAV politologas Willmoore‘as Kendall‘as C. Rossiterį apskritai laikė grynu liberalu. Savo ruožtu vienas žymiausių XX a. konservatizmo filosofų M. Oakeshottas, kitaip nei „krikščioniškąsias vertybes“ vis minintys Lietuvos konservatoriai, tvirtina, kad religija nieko bendra neturi su konservatyvia politine nuostata. Maža to, atsakomybę už Vakarų moralinį nuosmukį jis verčia būtent krikščioniškai idealų siekimo moralei (žr. M. Oakeshott. „On Being Conservative“ ir „The Tower of Babel“, in: Rationalism in Politics and Other Essays). Tad sprendžiant iš autorių parinkimo, TS prieš 13 metų nė neketino eiti dabartiniu krikdemiško radikalizmo keliu.

Kaip mes šaknų ieškojome

Neketino ji to daryti ir kiek vėliau. Vieną gražų, nežadėjusį ideologinių staigmenų 1999-tųjų rudens rytą mane pasikvietė pokalbio Vytautas Landsbergis. Pakalbėjęs apie lietuviškojo konservatizmo šaknis, jis netikėtai pasakė jų radęs Vinco Kudirkos raštų antrame tome. Mėginau nerišliai stebėtis, bet profesorius į ilgas kalbas nesileido: „Eik, tu, - sako, - Laučiau, Kudirkos skaityti“.

Šitaip pasiųstas, ėjau ir skaičiau. Neradęs minėtų šaknų, guodžiausi „Konservatizmo klubo“ bičiuliams, bet dauguma neužjautė ir liepė ieškoti toliau. Vienas jautresnės širdies bendramintis vis dėlto susijaudino ir ėmė dažnokai kviestis alaus. 1999-2000 m. žiemos, o po to ir ūmai ją pakeitusio pavasario vakarais mes gurkšnojome alų, mąsliai ieškodami lietuviškojo konservatizmo ištakų. Mus visur sutikdavo Jurgis Razma ir kaskart žvaliai sakydavo: „Sveiki, alaus mėgėjai“. Nedarniu choru jam atsakydavome: „Sveiki“. Iš tikrųjų alaus tai nemėgome. Žvelgėme daug giliau – šaknų link.

Konservatizmo V. Kudirkoje vis tiek neįžvelgiau ir parašiau apie tai porą kritinių straipsnių „Naujajam židiniui“. Vėliau gailėjausi juos parašęs, nes priėjau išvadą, kad V. Landsbergis buvo teisus, o aš klydau.

V. Kudirka išties tam tikrais atžvilgiais yra artimas liberalaus konservatizmo minties tradicijai. V. Landsbergis – taip pat, ir jis tai ne kartą išreiškė savo viešomis kalbomis. Juo keisčiau, kad jo politinis kūrinys – TS – dabar nuėjo ne tuo keliu. Tolerancija, individuali laisvė, kūrybinė raiška, XIX a. pabaigos tautinio atgimimo idealai – V. Landsbergio daug kartų minėtos vertybės, siejančios jį veikiau su liberaliu konservatizmu nei krikščioniška, juolab klerikaline dešiniosios minties pakraipa. V. Kudirkos raštų antrajame tome katalikai „konservatistai“ („senieji prabasčiai“) toli gražu nepelno autoriaus pagyrų.

Taip pat jų nepelno davatkos, kurioms V. Kudirkos skirtas straipsnis aktualus ir šiandien, kai tenka klausytis klerikalinės dešinės postringavimų iš Seimo tribūnos bei kitų politinių sakyklų. Ir kai tamsuoliškoms P. Gražulio kalboms ima akompanuoti vadinamieji Lietuvos konservatoriai, kyla noras, prisiminus V. Landsbergio patarimą, pasiųsti juos kūrybingesne kryptimi: „Eikit jūs geriau V. Kudirkos raštų skaityti“. Tam, kad saulė Lietuvos tamsumus prašalintų.

Apleisti principai

Dabartinė TS nepaiso vienos svarbiausių konservatizmo nuostatų – nuosaikumo. Antai švedų konservatoriai vadinasi nuosaikiųjų partija – „Moderaterna“. Jų kolegos Lietuvoje nuosaikumu, švelniai tariant, nepasižymi. Skandalingai Europoje Lietuvą garsinantis „nepilnamečių apsaugos“ įstatymas yra TS fanatiško karo prieš moralinį blogį, kaip jį suvokia šios partijos politikai, pavyzdys.

Įveikti įvardytą blogį įstatymas vargu ar kiek nors padės, o štai piliečių konstitucines laisves eventualiai suvaržys. Tai, kaip TS atstovai Seime šį įstatymą karingai „prastūminėjo“, įveikdami prezidento veto ir telkdami balsuotojų pajėgas, veikiau panašėjo į kryžiaus žygi nei kompromiso paiešką.

Kryžiaus žygių mąstysena su konservatyvia nuosaikumo nuostata, savo ruožtu, nieko bendra neturi. Užsimoję nevykusiais draudimais ir bausmėmis auklėti visuomenę ir žiniasklaidą, kariauti su moraliniu pagedimu, konservatoriai elgiasi kaip fundamentalistai, talibai, o ne kaip moderatai.

Jie atitinka Nigelo Ashfordo pateiktą dešiniojo fundamentalizmo apibrėžimą, kurį TS „smegenų centras“ – DPI – neseniai išvertė į lietuvių kalbą: fundamentalistai „nė kiek neabejoja savo įsitikinimų teisingumu, todėl be jokio sąžinės graužimo griebiasi prievartos, mėgindami pažaboti amoralumą“. Kaip pirštu į akį – apie dabartinę TS, kuri persekioja už informaciją, neįsipaišančią į privalomą jaunojo konservatoriaus pasaulėjautą, baudžia už seksualumo „išslaptinimą“ ir kriminalizuoja gėjų santykius.

Tai, kaip elgiamasi ekonominės politikos srityse, dažnai neatitinka kito tradicinio konservatorių principo – praktinės išminties, arba sveiko proto. Praktinę išmintį konservatoriai tradiciškai priešina revoliuciniam ir schematiškam politiniam mąstymui, kuris prievartauja tikrovę projektais, primetančiais visuomenei įvairius „ambicingus proveržius“ į „šviesią ateitį“. Konservatoriai paprastai nori ne revoliucijų, proveržių ir „šviesios ateities“, o ramios, neisteriškos pažangos ir stabilios, užtikrintos dabarties.

Todėl tradiciniai konservatoriai gana skeptiškai vertintų ir į A. Kubiliaus kalbas apie proveržius, ir juolab – pernykščius ketinimus suvienodinti visus mokesčius ties 20 proc. Sveiku protu nesuvokiama nei ta grynai schematinė skaičių magija, nei revoliucinis radikalumas, kaitaliojant mokesčių sistemą, nei atsainus požiūris į stabilumo trokštančio verslo poreikius.

Konservatoriams nebūdinga revoliucinė aistra pasireiškia ir radikalia, politinės išminties stokojančia sprendimų priėmimo stilistika. Vykdant įvairius karpymus, veržimus ir mažinimus, iš pradžių kertama iš peties, o paskui žiūrima, kas bus, ar labai „skaudės“ ir ar biudžetui nuo to bus bent kiek geriau. Kaip sako A. Kubilius, sprendimai priimami, kad sukeltų diskusijas. O juk konservatoriai elgtųsi lygiai atvirkščiai – pirma išnagrinėtų prognozes, paskatintų diskusijas, ieškotų konsensuso, ir tik tada priimtų sprendimą.
V.Laučius

Konservatoriams nebūdinga revoliucinė aistra pasireiškia ir radikalia, politinės išminties stokojančia sprendimų priėmimo stilistika. Vykdant įvairius karpymus, veržimus ir mažinimus, iš pradžių kertama iš peties, o paskui žiūrima, kas bus, ar labai „skaudės“ ir ar biudžetui nuo to bus bent kiek geriau. Kaip sako A. Kubilius, sprendimai priimami, kad sukeltų diskusijas. O juk konservatoriai elgtųsi lygiai atvirkščiai – pirma išnagrinėtų prognozes, paskatintų diskusijas, ieškotų konsensuso, ir tik tada priimtų sprendimą.

Klasikinio konservatizmo požiūriu, keistos ir kai kurių konservatorių kalbos apie valstybės masto ambicijas bei varžybas. Propagandos nepripumpuota ir konservatyvi visuomenė į politiką žvelgia ne pro krepšinio aistruolių prizmę, ne kaip į ambicijų kovą tarp valstybių, o kaip į sodininkystę primenantį neskubų, kruopštų ir atsakingą geresnės kasdienybės kultivavimą. Beje, pagal klasikinį konservatizmą, ambicingumas yra vengtinas charakterio kraštutinumas, o dorybė – tai nuosaikus aukso vidurys tarp ambicingumo ir ambicijos neturėjimo.

Vakarų konservatoriai šiandien saugo, gina ir puoselėja tradicines Vakarų civilizacijos vertybes, tokias, kaip žmogaus teisės ir laisvės. Tačiau dalis Lietuvos konservatorių šiandien yra kaip tik ta politinė publika, nuo kurios revoliucinio siautulio minėtas vertybes gali tekti ginti. Nes būtent po TS pergalės rinkimuose Seimas ėmė sėkmingai prastūminėti cenzūra dvelkiančius ir žmogaus teises galimai pažeidžiančius įstatymus. Kai apie tai pareiškė Human Rights Watch ir Amnesty International, TS vadovybė viešai sureagavo sakydama, jog tai – „tų organizacijų problema“. Nieko sau – „moderni vakarietiška partija“.

Laisvės, įstatymo viršenybės, teisminės valdžios nepriklausomumo, E. Burke‘o požiūrį atitinkančios partinės politikos, teisingumo bei kiti konservatoriams svarbūs principai, kaip juos suvokia šiandienė TS, verti atskiro aptarimo. Cituotos G. Vagnoriaus ir D. Žalimo kritinės nuostatos, manding, leidžia susidaryti teisingą įspūdį apie bendrąją simptomatiką.

Viskas yra tiek apleista, kad konservatoriai, tradiciškai linkę stiprinti vidurinįjį visuomenės sluoksnį, Lietuvoje kaip tik jį ir baigia užsmaugti diržų veržimu ne tiek per juosmenį, kiek ant kaklo. G. Vagnorius teisingai pastebėjo šio mąstymo ypatumą: žodį „uždirbti“ keičia žodis „gauti“. Teisingumas paminamas iš visų pusių. Tipiškas pavyzdys – tebevykstanti motinystės pašalpų ir ilgiausių Europoje motinystės atostogų afera, neįtikėtinas TS politikos kūrinys, kai tuo metu kvalifikuotiems darbuotojams rėžiamos ir taip nedidelės algos, kurios ne „gaunamos“ partijų populizmo dėka, o uždirbamos.

* * *

Galima tęsti, bet galima šioje vietoje ir užbaigti klausimu, kurio pernai kalbantis netikėtai paklausė Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas Antanas Smetona: ar Lietuvos konservatoriams tapus krikdemais, neatsiras nauja konservatorių partija? Gal jos jau reikia?

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Finaliniai TS-LKD kandidatų debatai. Šimonytė ir Ušackas deklaravo, dėl ko niekada nesutartų su valdančiaisiais (373)

Pirmadienį Kaune vyko finaliniai Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų ( TS-LKD )...

Seime svarstomas naujas mokestis: nori apmokestinti spausdintuvus (439)

Seime liko paskutiniai žingsniai dėl naujo mokesčio priėmimo, kuris, veikiausia, išaugintų...

Imperijos griūtis: Ukrainos bažnyčia skaldo Putino kuriamą slavų pasaulį (143)

Ką reiškia Ukrainos stačiatikių bažnyčios galimas susivienijimas ir atsiskyrimas nuo Maskvos? Ar...

Nustelbė viską, ką teisėjas yra regėjęs: gauja nuteista už sistemingą pažeidžiamų merginų prievartavimą kai kurioms tebuvo 11 metų (19)

Gauja nubausta už „niekšiškus ir siaubingus“ nusikaltimus, o vadeiva įkalintas iki gyvos...

Neįtikėtini pokyčiai: pusės savo svorio atsikratė pakeitusi vieną įprotį (15)

„Atsimenu atvejį, kai su vaikais atvykome į atrakcionų parką ir jie norėjo, kad kartu...

Atimtų vaikų mama: neįsivaizduoju, kaip reikės atitaisyti vaikams padarytą žalą (1053)

„Aš jau kalbu ramiai – visos ašaros praverktos“, - sako kaunietė Eglė. Rugsėjo pabaigoje...

„Dzūkiją“ gyręs Šaras pokštavo dėl prametančio Jankūno: man irgi sakydavo – nuo vasario, Šarai (1)

Tik po gyvybiškai svarbių Thomo Walkupo ir Leo Westermanno tritaškių Šarūnas Jasikevičius...

Europos žaizda, kurioje šlovinamas komunizmas: viskas atrodo taip, kaip pas mus buvo „prie ruso“ (410)

Pirmojoje pasakojimo dalyje rašiau apie Moldovos teritorijoje esančią Padniestrę – regioną,...

Pavasarį gimsiantis Meghan Markle mažylis sumaišys kortas eilėje į sostą, bet princu ar princese netaps (3)

Prieš penkis mėnesius Meghan Markle, Sasekso kunigaikštienė, Vindzoro pilyje ištekėjo už princo...

10 žaidimų, kurie sukels emocijų audrą (2)

Šie projektai privers jus nuoširdžiai nerimauti dėl personažų likimo ir kels norą eiti iki pat...