Tuo metu Lietuvos politikoje šalia tikėjimo dar stūkso meilė ir viltis. Trys krikščioniui brangūs dalykai kažin kodėl atsidūrė ne visai ten, kur lyg ir turėtų pagal Naująjį Testamentą. Pamiršę ir sielos išganymą, ir dangaus karalystę, naujieji tikėjimo, meilės ir vilties puoselėtojai metasi į politiką.
Tautos prisikėlimo partijos priešrinkiminiame dokumente skelbta, kad šios partijos tikslas – „Prikelti Lietuvos žmonių tikėjimą Valstybe ir jos institucijomis, tikėjimą, kad kiekvieno piliečio balsas yra svarbus ir gali pakeisti jų ir jų vaikų ateitį...“ Svarbiausia – tikėjimas.
Vilties (optimizmo, „šviesaus rytojas“) bei meilės retorikos mūsų politikų žodynuose – per akis. Europos parlamento narys Rolandas Paksas aną savaitę palinkėjo piliečiams meilės, vilties, ramybės, tikėjimo ir harmonijos. Premjeras Andrius Kubilius savo papratimu pakalbėjo apie būtinybę ugdyti lietuvių optimizmą, ambiciją ir tikėjimą ateitimi. Na, o krikdemas Egidijus Vareikis jau seniai politiką klijuoja su meile.
Lyg ir kamuoja valstybę teisingumo stoka, neišbrendami energetikos šunkeliai, nedarbas ir emigracija. Bet kažkodėl niekas – nei opozicinė kairė, nei vidujai lyg ir nevienalytė centro dešinė nesugeba ar nenori rišliai ir dalykiškai kalbėti apie konkrečias problemas ir pateikti alternatyvų dabartinei politikai.
Dvejus metus apie tikėjimą ir viltį postringaujanti Vyriausybė klimpsta. Premjeras – visų nemėgstamiausias politikas. Bet opozicijos – nematyti ir negirdėti, panašiai, kaip ir anos kadencijos Seime.
Prisiminkime: 2006 – 2007 metais opoziciniai konservatoriai oficialiai rėmė valdančiuosius socialdemokratus. Dabar opoziciniai socialdemokratai net nesistengia kovoti su savo buvusiais sąjungininkais: tiesiog sėdi ir laukia, kol šie galutinai susidirbs.
Socialdemokratų reitingai auga. Ši partija, kaip liudija „Lietuvos ryto“ užsakymu atlikta naujausia „Vilmorus“ apklausa, pirmauja su dideliu atotrūkiu – už ją šiandien balsuotų veik 20 proc. apsisprendusių rinkėjų. Už konservatorius – vos daugiau nei 6 proc. Už artimiausius socialdemokratų persekiotojus „tvarkiečius“ – apie 12 proc.
Jei 2012 metais vyksiančių Seimo rinkimų rezultatai būtų panašūs į šį vaizdelį, tai galėtume teigti, jog į Lietuvą grįžta konservatorių – socialdemokratų švytuoklė. Ne tokia įsišvytavusi, kaip 1992 ir 1996 metais, bet vis tiek – gan ryškiai pastebima.
Konservatorių krikdemų parlamentinė frakcija dabar sudaro kone trečdalį Seimo ir gerokai lenkia skaitlingumu bet kurią kitą frakciją. Galima pagrįstai teigti, kad 2008 m. politinė švytuoklė smarkiai mostelėjo konservatorių link. Jei savo ruožtu socialdemokratų atotrūkis nuo varžovų per rinkimus bus toks, kokį dabar rodo apklausos, tai jų rezultatai 2012-aisiais gali būti ne prastesni už Tėvynės sąjungos 2008-uosius.
LSDP – TS švytuoklės grįžimas yra gana keistas dalykas. Pirmiausiai stebina aukšti Socialdemokratų partijos reitingai. Jos atstovai nesivargina nuosekliai ir dalykiškai kritikuoti valdančiųjų konservatorių, kaip darydavo 1996 – 2000 m. Jie apskritai nesivargina dirbti politinio darbo. Tačiau ką tik aštuonerius metus išbuvę valdžioje, iš jos išmesti ir praradę rinkėjų pasitikėjimą, jie vėl yra pirmieji tarp pretendentų valdyti.
Antras sunkiai suvokiamas švytuoklės aspektas yra Gedimino Kirkilo vyriausybę rėmusių konservatorių įspūdinga pergalė per 2008 m. rinkimus ir dabartinis jų reitingų smigimas į gilią duobę.
Gal ir natūralu, kad per krizę valdžia greit tampa nepopuliari. Bet kur taip greitai išgaravo centro dešinės rinkėjai? Juk nei Liberalų sąjūdžio (LS) reitingai auga (už juos sako balsuosią tik 3,8 proc. apklaustųjų), nei nauja alternatyva centro dešinėje atsiranda.
Nepanašu, kad buvę TS rinkėjai įsiliejo į liberalų simpatikų gretas: LS rinkėjų gretos negausėja. Nematyti jų ir tarp R. Pakso šalininkų, kurių gretas 2000 m. gana svariai papildė dalis ankstesnio TS elektorato. Tad kur dingo TS nusivylę dešinieji? Emigravo? Nebenori balsuoti? O gal konservatorių ir socialdemokratų suartėjimas buvo toks akivaizdus, kad dalis nusivylusių TS dabar nusprendė balsuoti už LSDP?
Konservatoriai aną kadenciją rėmė socialdemokratų vykdytą politiką. Dabar LSDP tik pro forma pakritikuoja Andriaus Kubiliaus Vyriausybę. Šios dvi partijos jau kelerius metus arba bendradarbiauja, arba bent jau stengiasi viena kitos daug nekritikuoti. TS rikėjai, kaip liudija prieš trejetą ar ketvertą metų atlikta apklausa, jau kurį laiką jaučiasi artimesni LSDP nei „tvarkiečiams“ arba „darbiečiams“.
Maža to, abiejų partijų požiūriai ir ketinimai bent jau persipina, jei ir ne visai sutampa svarbiais energetikos klausimais. Socdemai juk kūrė „Leo LT“ Lietuvos energetinės nepriklausomybės vardan – bent jau jie taip sakė. Savo ruožtu konservatoriai su A. Kubiliumi priešakyje ilga laiką padėjo jiems šitai daryti.
Atėjusi į valdžią, TS palaidojo „Leo LT“. Tačiau dabar jie panašiais žodžiais kalba apie energetinės nepriklausomybės stiprinimą ir kuria grandiozinius projektus, kurių nauda ir kaina – neaiški. Socdemai tam iš esmės nesipriešina. Kai kas jau atvirai kalba, kad vietoje socialdemokratinio „Leo“ kuriamas konservatorių „Leo“.
G. Kirkilo ir A. Kubiliaus energetinę politiką sieja ir agresyviai patriotinė retorika, ir gigantomanija, ir migla į akis, ir veikla, neduodanti apčiuopiamų rezultatų. Konservatorių Vyriausybė apgaubė energetikos sektorių paslaptingumo šydu. Valstybės labui, greičiausiai. Tačiau po daugeliu tokių šydų sugeba praslysti ir pasislėpti Rusijos interesų ausys.
Nebūtinai todėl, kad juos ten sąmoningai kas nors įsileidžia. Tiesiog Rusija pajėgi primesti savo energetinės politikos žaidimo taisykles kur kas stipresnėms už Lietuvą ES valstybėms. Sunku patikėti, kad mūsų Vyriausybės ir Energetikos ministerijos slapukavimas padėtų stabdyti Rusijos interesų buldozerį. Kol kas tik pavyksta „apsaugoti“ energetikos klausimus nuo nuosavos viešosios erdvės.
Net santykių su Rytų kaimynėmis – Baltarusija ir Rusija klausimais valdančiosios TS pozicija supanašėjo su socialdemokratų: tapo „pragmatiškesnė“, labiau orientuota į geros kaimynystės nei laisvės ir demokratijos principus.
Gal išties pamažu atsiranda rinkėjų grupė, kuri siūbuoja LSDP – TS švytuoklę, balsuodama tai už vienus, tai už kitus, nelygu nuotaika ir esama valdžios sudėtis? Juokai juokais, bet Kubilius-Kirkilas („2K”) projekto juk būta...
Kai partinė politika yra sujaukta, kaip Lietuvoje, sunku laukti iš rinkėjo ko nors daugiau, nei meilė, tikėjimas ir viltis, kitaip tariant – balsavimo ir elgesio pagal „myliu – nemyliu“, „optimistas – ne optimistas“ ir „noriu tikėti – nenoriu tikėti“ nuostatas. Šios nuostatos beveik nepriklauso nuo politikos turinio ir jo vertinimo.
Jei jomis vadovaujantis vis tiek grįžtų TS – LSDP švytuoklė ir LSDP per kitus Seimo rinkimus laimėtų maždaug tiek pat vietų, kiek dabar turi TS, tektų konstatuoti, kad dabartinė švytuoklė yra ypatinga. 1992 – 2000 m. ji smarkiai priklausė bent jau nuo vieno kito principinio klausimo: sovietinės praeities vertinimo, požiūrio į Rusiją bei Vakarus. Dabar ji veik nepriklauso nuo turinio: tiesiog švytuoja, ir tiek.