Putinistai moralistai
Panašūs sumanymai pastaruoju metu buvo aktyviai svarstomi ir įgyvendinami įvairiuose Rusijos regionuose – Riazanėje, Archangelske, Kostromoje. Praėjusių metų pabaigoje homoseksualumo propagavimą uždraudė Sankt Peterburgo miesto taryba, kurios atstovai, įžvelgę gėjų propagandą, piktinosi šūkiu „Гей, славяне!” (Ei, slavai!”), įstaigomis „Vaivorykštė“ ir net Petro I atvaizdais vaivorykštės fone. Keista, kad dar neuždraudė vaivorykštės kaip amoralaus gamtos reiškinio.
Sankt Peterburgo pavyzdžiu dabar nusprendė sekti Maskva. 2011 m. lapkritį apie būtinybę uždrausti homoseksualumo propagavimą visoje šalyje kalbėjo Rusijos aukštųjų parlamento rūmų pirmininkė Valentina Matvijenko. Nepaisant Vakarų vyriausybių ir žmogaus teisių gynėjų kritikos, procesas įsisiūbavo.
Karo su vaivorykšte bendražygiai
2004 metais Lietuva įstojo į Europos Sąjunga, kurioje su netradicine seksualine orientacija karai lyg ir nekariaujami. 2008 m. valdžią Lietuvoje perėmė partija, sukūrusi „Rusijos sulaikymo strategiją“ ir pasižymėjusi priešiškumu autoritarinio Kremliaus režimo politikai bei vertybėms.
Nepaisant šių aplinkybių, būtent konservatoriai pradėjo dabartinę savo kadenciją pastangomis uždrausti homoseksualumo propagavimą. Lietuviškųjų moralistų argumentai – kaip du vandens lašai panašūs į tuos, kuriuos pastaruoju metu naudojo Rusijos valdžios ruporai. Tad su Europa ryžtingai pykstamės, o su Rusija randame bendrą moralizavimo kalbą.
„...Girdi, šis įstatymas yra homofobiškas, diskriminuoja kai kurias seksualines mažumas. Ir pati idėja įstatymo pataisos būtų labai paprasta – dabar yra parašyta, kad „vaikų žiūrimose laidose draudžiama agituoti už homoseksualius, biseksualius ir poligaminius santykius“, tai galima būtų šį sakinį papildyti, kad draudžiama agituoti „už bet kokius lytinius santykius“, – sakė A. Kubilius, gindamas kontraversiškas Nepilnamečių apsaugos įstatymo nuostatas.
Absurdas? Ne visai: tai – lietuviškojo „konservatizmo“ kvintesencija, esminės jo vertybės ir aistringiausiai ginamos nuostatos. Juokinga? Tam, kad būtų juokinga, reikalingas humoro jausmas. O kur jau ten būti konservatorių humorui, kai vyriausybės vadovas rimtai linksta drausti ne tik Šachrazados, bet ir nekaltesnes pasakas, kuriose princui princesė patinka ne vien dėl jos pažiūrų ar kraičio...
Moralino „padauginę“ konservatoriai
Lietuvos konservatoriai ir krikdemai įsivaizduoja, kad jų ideologijos šerdį sudaro politinis moralizavimas – moralino politika. Tėvynės sąjungai nebereikia intelektualesnio konservatizmo, tokio, kuriam pirmuosius 10 šios partijos gyvavimo metų atstovavo gilesnio mąstymo asmenybės, antai Mečys Laurinkus ir Dainius Žalimas.
Koks konservatyvaus politiko tipas įsivyravo ES nare tapusioje Lietuvoje? Galima bandyti keliais potėpiais nupiešti jo portretą, nors, žinoma, jis būtų nelabai tikslus. Bet juk čia – ne mokslinis straipsnis, o įvairiose auditorijose neretai tenka girdėti klausiant: „kodėl jūs taip nebesutariate su konservatoriais?“ Svarstoma tema – nebloga proga bent jau iš dalies atsakyti į šitą klausimą.
Senoji moralistų karta
Daugelio senesnės kartos konservatorių mentalitetą nemenkai paveikė sovietmetis. Tada paternalistinė valstybė buvo prisiėmusi visuomenės auklėtojos vaidmenį, o Komunistų partija jautėsi pašaukta ugdyti žmonių dorovę. Komunizmą mūsų konservatorių galvose pakeitė antikomunizmas, bet tik iš dalies. Seni įpročiai ir stereotipai lengvai neišnyksta. Komunistinis moralizavimas virto konservatorišku moralizavimu.
Seime ir partijų elite šitokių posovietinių moralistų tebėra gana daug. Jų rasime ne tik Tėvynės sąjungoje, bet ir tarp tvarkiečių (Petras Gražulis, Algimantas Dumbrava), ir tarp darbiečių (Mečislovas Zasčiurinskas), ir tarp LLRA politikų. Šio tipo veikėjai mėgsta mūsų laikus lyginti su Romos imperijos nuosmukio laikais: esą visa griauna homoseksualizmas, seksas, liberalizmas (sako – „liberastai“), tolerancija, laisvamanystė ir kiti baisūs, pražūtingi dalykai...
Šią giesmę girdėjome iš oficiozo visi, kurie dar spėjome sąmoningai regėti sovietmetį. Dabar tai tapo kone lietuviškojo „konservatyvaus“ politinio mąstymo esme. Lietuviškasis „konservatizmas“ šiuo atžvilgiu yra provincialus, kaimiškas, populistinis, orientuotas į bobutę gandonešę, žiūrinčią pro savo trobelės langą į „pagedusį pasaulį“ su jo apkalbėtinu, apraudotinu ir draustinu nedorumu.
Vis dėlto klaidinga būtų manyti, kad šis provincialus konservatyvumas tėra sovietmečio palikimas – vien komunistinio moralizavimo atrūgos. Jis turi ryškių atitikmenų Vakarų pasaulyje, tiksliau, toje Vakarų pasaulio dalyje, kuri nepasižymi nei gerbtinu kultūriniu akiračiu, nei gerbtina politine pasaulėvoka. JAV ši publika apibūdinama žodžiu „rednecks“. Lietuvoje sakome – „runkeliai“ ir „buduliai“. Tai – daugelio mūsų „konservatoriškų“ politikų mėgstama auditorija.
Kairiosios pakraipos partijos randa savų „budulių“, kuriems atrodo, kaip Šarikovui, kad reikia iš visų tų, kurie turi, atimti ir išdalyti po lygiai tiems, kurie neturi, nes pastarieji yra nuskriausti baisios buržuazinės neteisybės. Savo ruožtu lietuviškoji konservatyvioji dešinė mėgina svarbiausias valstybės problemas aiškinti moraliniu pakrikimu – vadinamųjų tradicinių vertybių užmarštimi. Jos atstovai Lietuvoje mėgsta politikos ir moralės būklę lyginti su Romos imperijos nuosmukio laikais – esą ir tada imperiją žlugdė seksas, laisvė, daugiakalbystė ir ano meto „liberalai“.
Mūsų vadinamieji konservatoriai yra tiesiog nepajėgūs pažvelgti į savąjį moraliną ironiškai, su savikritiško humoro krisleliu. Užtat Kurtas Vonnegutas tokiems, kaip jie pakišo po nosimi veidrodį, į kurį jiems reikėtų įdėmiau ir dažniau žiūrėti. Deja, nežiūri, nes juk ir skaityti turbūt nepratę. Matyt, laiko trūksta: na, žinote, kare – kaip kare, mūzos – tyli. Juk gėjai puola, kairieji ardo šeimas, feministės legalizuoja abortus, liberastai perša žmogaus teises...
Rouzvoterio tipas
Senatorius Rouzvoteris „buvo įsitraukęs į lemtingiausią gyvenime politinę kovą, telkė reakcines respublikonų pajėgas“. Nuvykęs į JAV Senato rūmus jis pasakė prabangią kalbą. „Norėčiau pakalbėti apie imperatorių Oktavianą, žinomą Cezario Augusto vardu“, - sakė Rouzvoteris. Oktavianas, jo žodžiais, ėmęs valdyti Romos imperiją „jos išsigimimo laikotarpiu, stulbinamai panašiu į mūsų laikus“. Toliau –ištraukos iš šio nuostabaus K. Vonneguto personažo kalbos, kuri yra mūsų konservatorių ir „tvarkiečių“ bendra vertybinė proza:
Ką daryti? Ogi kaip dabar yra tuščiagalvių liberalų, tai ir anuomet būta bukagalvių liberalų, ir jie sakė, ką liberalai visada sako, nugyvenę didžią valstybę iki tokios būklės, kai <...> nuolaidžiaujama savo silpnybėms, vyrauja daugiakalbystė: „Geriau kaip dabar nėr buvę! Žiūrėkit, kokia laisvė!”
O ką tais smagiais laikais sakė baisieji, blogieji, niūrieji konservatoriai? Ogi nedaug jų buvo ir likę. Senatvėje tapę pajuokos objektais, jie išmirė. O jų vaikai buvo nuteikti prieš juos liberalų, dirbtinio optimizmo ir melo skleidėjų, savanaudžių politinio striptizo šokėjų, žmonių, mylinčių visus, įskaitant barbarus <...> Tokia tat buvo Roma, į kurią grįžo Cezaris Augustas, didžiajame Akcijaus jūrų mūšyje nugalėjęs tuodu sekso maniakus Antonijų ir Kleopatrą <...> Minutėlę patylėkime ir kiekvienas pamąstykime apie šių laikų bėdas.
Jis (Oktavianas – aut.) įstatymiškai įtvirtino elgesio normas ir policijos pajėgomis, negailestingomis, juokų nepripažįstančiomis, privertė žmones tuos tariamai neįgyvendinamus įstatymus vykdyti. Romėnams buvo įstatymais uždrausta elgtis kiauliškai. Ar girdite? Uždrausta! Ir romėnai, užklupti besielgiantys kiauliškai, būdavo kariami parišti už nykščių, mėtomi į šulinius, sušeriami liūtams bei baudžiami visokiomis kitokiomis bausmėmis, kurios turėjo sužadinti norą tapti padoresniems ir patikimesniems. Ar tai padėjo? Ir dar kaip! Stebuklas – kiaulės prapuolė! Ir kaip gi mes vadiname po šios mūsų laikais neįsivaizduojamos priespaudos sekusį laikotarpį? Nei daugiau, nei mažiau, bičiuliai ir artimieji, kaip Romos aukso amžiumi.
Ar aš siūlau mums pasekti šiuo kraują stingdančiu pavyzdžiu? Be abejo! Nėra dienos, kad vienokiais ar kitokiais žodžiais netvirtinčiau: „Priverskime amerikiečius būti kaip pridera gerus“. (Kurtas Vonnegutas, „Telaimina jus Dievas, pone Rouzvoteri“, iš anglų kalbos vertė P. Gasiulis, Kitos knygos, 2012).
Atpažįstama? Atpažįstama. Tereikia senatoriaus Rouzvoterio kalboje „amerikiečius“ pakeisti „lietuviais“. Gausis ne tik P. Gražulis su K. Uoka, bet ir daugybė vadinamųjų Lietuvos konservatorių, kuriems konservatizmas ir karingas davatkiškas moralizavimas atrodo esą tapatūs dalykai.
Jaunieji kryžiaus žygeiviai
Kad ir kaip šitai būtų keista ar netikėta, šalia senosios moralistų kartos pastaruosius penketą metų ima vis aktyviau reikštis į politinius kryžiaus žygius romantiškai nusiteikusi mestis jaunuomenė. Žiniasklaidoje daugėja straipsnius rašančių vakarykščių paauglių, ne tik neturinčių profesinių įgūdžių (ką ir kalbėti apie dėmesio vertus akademinius tekstus), bet ir neišėjusių nė menkiausios gyvenimo mokyklos, tų, kurie jaučiasi galį ir privalą moralizuoti ir auklėti visą Lietuvą. Truputį perfrazuojant K. Vonnegutą, jie „žino“, kaip priversti lietuvius būti kaip pridera gerus.
Kas per reiškinys? Kokios jo priežastys? Jaunoji tariamų konservatorių kohorta siautėja socialiniuose tinkluose, rėžia juose, ką galvoja be atodairos į galvojimo pagrindus, kurių jai akivaizdžiai trūksta. Jos atstovai džiaugiasi vieni kitais šen bei ten, kaip jaunikliai mamutai iš filmo vaikams „Ledynmetis“, susiradę savo padermės bendražygių. Jie didžiuojasi tuo, kad turi tvirtas pažiūras ir gilius įsitikinimus, kurių tvirtumas ir gylis jiems atrodo esąs patvirtinimas, jog jie yra ir teisūs, ir išmintingi. Jie jaučiasi žiną, kas yra blogis ir manosi atstovaują gėriui. Tai juos įkvėpia ir įaudrina.
Galbūt reikalas tas, kad apsivilkęs kariaujančio vertybinius karus „konservatoriaus“ uniformą jaunuolis pajunta savo įsivaizduojamą reikšmingumą ir narsą, tampa didvyriu, kuriuo privalu žavėtis, kaip Gėrio riteriu. Maža to, juk kur kas lengviau yra politiškai „atstovauti gėriui“, nei būti tiesiog geram be moralistinio aplombo, vertybinio karo šūkių ir pozos. Daug paprasčiau yra politiškai kariauti „už gėrį“ nei gaišti metų metus gilinantis į filosofinį civilizacijos paveldą, įkūnijantį mirusių išmintingų žmonių apmąstymus apie tai, kas yra gera ir bloga, teisinga ir neteisinga.
Lengviau yra tariamai žinoti ir aktyviai veikti nei pripažinti, kad nežinai ir mokytis. Tai yra jaunatviško entuziazmo ir nepatyrimo bėda. Deja, ši bėda paradoksaliai būdinga Lietuvoje kaip tik tiems, kurie turėtų geriau suvokti jos prigimtį ir neigiamus padarinius: vadinamiesiems konservatoriams. Išdidžiai sulaukę (kartais nė nesulaukę) savo 25-ojo gimtadienio jie nusprendžia, kad laikas pradėti mokyti ir moralizuoti visuomenę. Kovoti su kitaminčiais ir „liberastais“. Diegti dorovę ir tautiškumą.
Taip, smagu yra vaizduotis tradicinių vertybių, moralės puoselėtoju ir sargu. Smagu kariauti, kai politiniam priešui sukuri amoralaus dekadento įvaizdį, kaip Rouzvoteris jį sukūrė „blogiems“ senovės romėnams ir dabartiniams „neteisingiems“ amerikiečiams. Malonu jaustis jaunu ir perspektyviu kovotoju už dorovės idealus bei sulaukti aplodismentų iš senyvo amžiaus gerbėjų, sudarančių didelę dalį labiausiai moralizuoti linkusios politinės partijos narių ir rinkėjų.
Šie jauni dorovės tribūnai yra visai nepanašūs į nekaltus svajotojus-idealistus. Jie geba būti praktiški ir suvokia moralisto įvaizdžio politinę naudą. Jų noras auklėti visuomenę numato ne riteriškus idealus, bet veikiau socialinę inžineriją, turinčią mus visus atvesti į šviesią tautinės dorovės ateitį. Medžiodami įsivaizduojamą blogį jie puola ne vėjo malūnus, bet „raganas“. Jų tikrasis herojus, gal net ir dvasinis prototipas yra ne Don Kichotas, o Torkvemada.
Likimas apsuko ironijos ratą: Sąjūdžio metais gimusiųjų karta, iškėlusi „konservatorių“ vėliavas, šiandien skelbia tokias idėjas, kurios savitai atgamina sovietinės priespaudos laikų ideologinę aistrą: politiškai auklėti ir rūšiuoti, kovoti už vienintelę „teisingą“ moralę, smerkti, drausti ir bausti. Naujieji komjaunuoliai ir lietuviškieji rouzvoteriai svajoja apie drakoniškus auklėjamuosius įstatymus. Drakonas mirė – tegyvuoja drakonas?..