V.Laučius. P.Gražulis + konservatoriai = Lietuvos Talibanas?

Sakoma, kad atsivertėliai dažnai itin aršiai kovoja dėl savo naujos (nebūtinai nuoširdžios) pasaulėžiūros, ieškodami priešų tarp kitaminčių. Buvę bedieviai ima koneveikti ir guiti laisvamanius. Buvę KGB bendradarbiai ir rezervistai tuntais veržiasi atstovauti nepriklausomai Lietuvai. Buvę girtuokliai virsta fanatiškais blaivininkais. Buvę muitininkai ir nusidėjėliai, kiek senstelėję, pilnaties veikiami Seime skaito moralus tautai. Klausimas: kodėl „tvarkietis“ Petras Gražulis taip aršiai kovoja su homoseksualizmu?

Seimui P. Gražulio pateiktas Administracinių teisės pažeidimų kodekso papildymas skelbia: „Homoseksualių santykių propagavimas ar propagavimo finansavimas viešose vietose užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki penkių tūkstančių litų“. Įstatymą, be P. Gražulio, teikia: Kazimieras Uoka (Tėvynės sąjunga, TS), Kazimieras Kuzminskas (TS), Petras Luomanas (TS), Justinas Urbanavičius (TS), Algimantas Dumbrava (Tvarka ir teisingumas), Jonas Stanevičius (Tautos prisikėlimo partijos frakcija).

Tiesiog žvaigždynas. Vyrauja, kaip matote, konservatoriai: buvę krikdemai ir tautininkai. Tiek nacionalinei, tiek Europos teisei prieštaraujantį įstatymą prastūminėja davatkiškoji TS kohorta plius P. Gražulio parlamentiniai bendražygiai. Valstybę purto ekonominė krizė, jos įveikimo priemonės aiškėja esančios neveiksmingos, bet šitai minėtiems kryžeiviams nė motais: jie kuria laužus gėjams ir lesbietėms deginti. Prakuroms naudojami žmogaus teisių ir sveiko proto likučiai.

Patarimas P. Gražuliui&Co: priimkite įstatymą, įpareigojantį gėjus viešose vietose dengtis čadromis. Na, žinote: idant „nepropaguotų homoseksualių santykių viešose vietose“ savo kai kam patraukliais veidais ir kūnais. Petrai, konservatoriai Jus parems! Pamenate, kaip jie agitavo: “Už Petrą, už Petrą!”? Jiems šis šūkis asocijuojasi su krikščioniškomis vertybėmis, Bažnyčia ir prezidento rinkimais. Nesvarbu, kuris bus tas Petras.

Kas būtų galėjęs prieš keletą metų įsivaizduoti, kad Rolando Pakso ir Andriaus Kubiliaus partijos taip noriai ras bendrą kryžiaus žygio dalyvių kalbą? Naujus bendraminčius ideologiškai vienija moralistinis fanatikų užtaisas. TT retoriką persmelkia „žalgiriečių“ ir „Vakaro žinių“ stilius (dėl visko kalti žydai, gėjai ir sorososai), o TS akompanuoja šiam chorui davatkiškomis buvusių krikdemų, tautininkų ir savų fundamentalistų-senbuvių giesmėmis. Regis, Seimo koridoriuose užgimsta dvejopas – „tvarkietiškai“ konservatoriškas Lietuvos Talibanas: TS + TT = T. Kadaise buvo 2K; dabar bus 2T.

Net ir TS viršūnėse kai kas ima nuogąstauti dėl įsismarkavusio talibų radikalizmo, nešančio krikdemus priglaudusį TS laivą ant tų pačių rifų, kurie jau pražudė krikdemų partiją: moralistinio nepakantumo, fanatizmo, davatkiškumo. Ką ir kalbėti apie TS koalicijos partnerius, kurie jaučiasi nejaukiai matydami, kaip 15 metų modernumą ir europietiškumą propagavusi partija staiga pratrūksta juodašimtininkų mąstysena ir nebegerbia nei savo šalies Konstitucijos, nei ES, į kurią taip veržėsi, teisės.

„Tvarkiečių“ ir TS radikalų tandemas stumia konservatorius į politikos užribį, iš kurio jie taip neseniai gelbėjo vėpsoti tame užribyje pasmerktus tautininkus ir krikdemus. Džihado nuotaikų apsėsti konservatoriai savižudiškai įvarinėja save į politikos nevykėlių kampą. Jie rizikuoja prarasti ir partijos sukauptą politinį kapitalą, ir politinį veidą, ir reputaciją, ir rinkėjus. Galės varžytis su TT radikalais dėl to, kurie iš jų aršesni talibai.

Kol Vyriausybė veržia visuomenę taupymo diržais, talibų kurstomas Seimas mėgina jai uždėti skaistybės diržą, o gėjams veidus liepti dangstyti čadromis. Jei šitaip diržininkų supančiota Lietuva yra viskas, ką sugeba pasiūlyti konservatoriai, tai TS politinės perspektyvos – prastos. Liberalioms parlamentinėms partijoms šį rudenį arba žiemą gali apkarsti sąjunga su P. Gražuliui akompanuojančia ir žmogaus teises ignoruojančia partija. Jei jos susitars su socdemais ir „darbiečiais“, TS gali atsidurti vienoje opozicijos geldoje su TT rėksniais. „2T” projektas tąsyk pasiektų logišką kulminaciją.

Kartu su „tvarkiečiais“ šios kadencijos Seimo konservatoriai kuria vieną už kitą įspūdingesnius talibanizacijos šedevrus. P. Gražulio siūlomi Administracinių teisės pažeidimų kodekso papildymai puikiai dera su prezidento, laimei, vetuotu Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo projektu.

Prezidento patarėja Aušra Rauličkytė gerai išaiškino veto esmę: žalinga laikomos informacijos kriterijai įstatymo kūrėjų suformuluoti abstrakčiai ir neaiškiai. Veik visa vieša informacija pagal juos gali būti pripažinta daranti neigiamą poveikį nepilnamečių sveikatai ir vystymuisi. Maža to, patarėjos žodžiais, „sukuriamos prielaidos pažeisti Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtintą įsitikinimų ir informacijos laisvę“. Taip pat pažeidžiamas konstitucinis principas, reikalaujantis, kad teisinis reguliavimas būtų aiškus, suprantamas ir neprieštaringas.

O ką į tai Seimo posėdyje atsakė naujieji konservatorių draugai – „tvarkiečiai“? Štai Algimanto Dumbravos pasisakymas: „Vis dėlto tie žmonės, kurie esame šiandien čia krikščionys katalikai, turėtume susimąstyti, kokios idėjos propaguojamos Lietuvoje ir ko siekiama. Aš kreipiuosi į tą partiją, kurią rėmė Bažnyčia per šiuos Seimo rinkimus ypač stipriai, nepritarti prezidento veto“.

Logika paprasta, kaip hitlerininko „Heil!”: „Esame šiandien čia katalikai“, „Bažnyčia per rinkimus ypač rėmė“, tad nepaisykime teisinių argumentų ir drauskime, bauskime, tildykime. Konservatoriams šita logika atrodo priimtina, kaip ir P. Gražuliui, ir A. Dambravai.

Kur dingo ta konservatorių partija, kuriai praėjusį dešimtmetį dar rūpėjo teisės viršenybė, konstitucingumas, žodžio ir minties laisvė, kitos sunkiai iškovotos laisvės ir teisės? Kodėl vakarietiškų orientyrų partija mėgina pasukti tamsuoliško fundamentalizmo, radikalizmo ir nepakantumo keliu? Gal todėl, kad prieš 10 metų reikėjo įstoti į Europos Sąjungą ir būti jos vertiems, o dabar jau galima populistiškai išsidirbinėti?

Kai kurie TS radikalai bei jų gerbėjai įsivaizduoja nutuokią, kas yra konservatizmas ir aiškina: „Juk konservatoriai visada pasisako už krikščioniškąsias vertybes, šeimos vertybes ir prieš netradicinius dalykus“. Jų piešiamas vertybinis konservatoriaus paveikslas yra panašus į sovietmečio komunisto idealą, išskyrus tai, kad marksizmo-leninizmo ideologijos vietą jame užima „krikščioniškosios vertybės“. Šiame paveiksle į laisvę žiūrima įtariai, žmogaus teisės kelia alergiją, kitaminčiai ir laisvamaniai laikomi priešais, vietoje teisės viešpatavimo – valdančiųjų voliuntarizmas, valstybė įsivaizduojama kaip visuomenės auklėtoja ir prievaizdė, privatų asmens gyvenimą stebi ir reguliuoja Didysis Brolis.

Ar tai – konservatizmas? Ne. Bet tai panašu į daugelio konservatoriais save laikančių ir vadinančių TS atstovų mentalitetą. Juokinga ir graudu, kai nuosavos politinio mąstymo tradicijos neišmanymas kompensuojamas kategoriškumu ir populistiniais šūkiais. O apie tai, kuo vakarietiškas konservatizmas bei jo tradiciniai principai skiriasi nuo Talibanu dvelkiančių Lietuvos dešiniųjų nuostatų ir vertybių – kitame straipsnyje.