aA
Atkuriamieji Rusijos imperijos žingsniai Užkaukazėje daug kam Lietuvoje arba tiesiog teikia politinį pasitenkinimą, arba savaip kelia norą teisinti Rusijos politiką koneveikiant Jungtines Valstijas bei Gruziją.
Vladimiras Laučius
Vladimiras Laučius
Pirmu atveju turime reikalų su vadinamąja „penktąja kolona“. Antru atveju susiduriame su kur kas įmantresniu reiškiniu, kurį maitina ne tiek primityvios simpatijos Maskvai, kiek tam tikras idealizmas.

Idealizmas, dėl kurio XX a. daug Vakarų intelektualų tapdavo idėjiniais komunistais. Nesitaikstymas su Vakarų moralinėmis blogybėmis, kilnaus žavesio teikianti kovos su jomis romantika pastūmėdavo juos į blogio imperijos glėbį. Pasibjaurėję mažesnio blogio akivaizdybėmis, kurių laisvame pasaulyje nenuslėpsi, jie rinkosi daug didesnį blogį, užslėptą totalitarinės SSRS propagandos.

Dabar jų palikuonys vėl keikia Vakarus, ypač JAV, vadina negerais žodžiais Gruzijos prezidentą Michailą Saakašvilį ir teisina Vladimiro Putino Rusiją, nesivaržydami vadinti jos skleidžiamą propagandą „kitokiu požiūriu“.

Kai girdime kalbas apie „kitą požiūrį“, susiduriame su antru aptariamo protesto prieš „supuvusius Vakarus“ aspektu. Jis išryškėja gvildenant, kuris teisesnis prasidėjusiame aplink Gruziją informaciniame kare ir kas šiuo atžvilgiu galėtų būti objektyvu.

Protestuojantys prieš Amerikos poziciją bei jos esą nekritišką atkartojimą Lietuvoje neretai remiasi reliatyvistine prielaida, kad tiesų yra daug ir kad objektyvumas reikalauja vienodai matyti, minėti ir vertinti jas visas. Jie nemato esminio skirtumo tarp tiesos ir nuomonės, todėl sako, kad kiek nuomonių, tiek tiesų.

Tuos, kuriems nepriimtinas šis metodologinis reliatyvizmas, jie kaltina šališkumu, teisuoliškumu ir juodai-baltu pasaulio matymu. Jų bendraminčiams šiandien atrodo, kad Rusijos kritikai yra viso labo šališki Amerikos pataikūnai arba/ir rusofobai.

Panašių priekaištų (teisuoliškumas, juodai-baltas matymas) šiomis dienomis sulaukiau (su prierašu „nieko asmeniška“) iš kolegos Artūro Račo.

Durnių laivas

Anot A. Račo, Gruzijos prezidentas esąs autokratas, nusikaltėlis ir kvailys. Apie V. Putiną, dešimtimis tūkstančių naikinusį čečėnus, užčiaupusį, uždariusį į kalėjimus ir išžudžiusį savo oponentus, nuodijusį prezidentus ir buvusius KGB kolegas, gerbiamas Artūras savo komentare neparašė nė vieno griežtesnio žodžio.

Tai įdomi aplinkybė, parodanti, kaip keistai kartais atrodo „nešališkumas“, ir tiek. Nepulsime dėl to kaltinti autoriaus neobjektyvumu. Objektyvumas pirmiausia susijęs su būdais, kuriais jis priėjo prie savo išvadų ir mąstymo prielaidomis, kurios jas lėmė.

Futbolininkas taiko į vienus vartus, o analitikas taiko į vieną tiesą. Ir vienas, ir kitas nebūtinai pataiko.
Vladimiras Laučius:

Jei išnagrinėsime faktus ir vadovausimės reikalingomis žiniomis bei protingomis prielaidomis, siekdami tiesos, tai nebūsime neobjektyvūs. Esminis objektyvumo matas yra tai, kiek esi įsipareigojęs objektyviai tiesai, o ne savo naudai, užsakovo nurodymams arba paklausai duonos ir žaidimų alkstančioje minioje.

Gerbiamo Artūro pozicija šiuo atžvilgiu glumina, nes jis apskritai nelinkęs ieškoti objektyvios tiesos. Jis ją paprasčiausiai neigia. Objektyvi tiesa pagal apibrėžimą turėtų būti viena, tačiau vienos tiesos buvimo A. Račas, kitaip nei klasikinė tradicija nuo Sokrato ir krikščioniška tradicija nuo Jėzaus Kristaus, nepripažįsta.

„Ir žinote kodėl?“ – klausia jis ir atsako: „Ogi todėl, kad vienos tiesos, apie kurią kalba gerbiamas V. Laučius, ir dvispalvės paletės jau nebėra. Bent jau Lietuvoje. Buvo. Ir liko Rusijoje“.

Štai taip. Pasirodo, sovietų ir Vladimiro Putino Rusija, A. Račo požiūriu, įkūnijo tiesą. Ta tiesa lyg ir netikra – tas pat, kas propaganda ir melas. Užtat „tikrų tiesų“, neįspraustų į „dvispalvės paletės“ rėmus, supraskite, turi būti daug. A.Račo nuomone, vienos tiesos ieško tik juodai-balto mąstymo užkrėsti ir jį visiems peršantys „teisuoliai“.

Bet jei kiekvienas turėtume savo „tiesą“, o viena tiesa neegzistuotų ar būtų likusi, kaip sako A. Račas, Rusijoje, tai nebūtų prasmės nei ginčytis, nei įtikinėti, nei ieškoti argumentų diskusijose. Nes tada tiesa nesiskirtų arba nuo melo, arba nuo nuomonės; abiem atvejais – absurdų absurdas.

Neigiantys vieną tiesą neigia ir bendrą vertinimo standartą, kuris leidžia, palyginus nuomones, išsiaiškinti, kas diskusijoje teisus, o kas – ne. Nuomonių susikirtimas tąsyk tampa beprasmiu ir betiksliu žaidimu, kur kiekvienas žaidžia pagal nuosavą supratimą: vienas slepiasi, o kitas, užuot skaičiavęs iki dvidešimties ir ėjęs ieškoti, eina „e2-e4”.

Jei tiesa laikoma asmeniniu subjektyviu dalyku, tai ginčytis, kuris iš mūsų teisus, tolygu aiškinimuisi, kas skaniau – jautiena, kiauliena ar, priešingai, aviena.

Sako, jog nesiginčijama dėl skonio. Tačiau požiūris į tiesą, prilyginantis ją skonio reikalui, paverčia demokratinę viešąją erdvę „durnių laivu“, kuriame visi tuščiai ginčijasi dėl to, dėl ko nesiginčijama.

Juoda ir balta: A. Račo klaida

Lietuvos viešojoje erdvėje neretai sunku atsakyti kritikams, nes jie mėgsta klaidingai suprasti kritikuojamo autoriaus mintį ir paskui ginčytis su nuosava teksto perskaitymo klaida. Šiuokart mėginsiu vis dėl to atsakyti – iš pagarbos jau minėtam kritikui.

A. Račas mano poziciją aiškina taip, tarsi raginčiau politiniame gyvenime matyti tik dvi spalvas: juoda ir balta. Jo straipsnio pavadinimas yra lyg protestas prieš šį jo paties sugalvotą juodai baltą matymą: „Geriau jau būsiu Buridano asilu, nei dvi spalvas tematančiu teisuoliu“.

Kodėl būtinai arba asilu, arba teisuoliu? Kodėl būtinai arba dvi šieno stirtos, arba tik juoda ir balta?

Rusai šiandien elgiasi taip, kaip naciai elgėsi trisdešimt aštuntaisiais. Skirtumas tarp „nazi“ ir „naši“ labai nedidelis. O Europos politikams vėl būdingas moralinis daltonizmas: jie neskuba pripažinti blogio blogiu. Kaip ir prieš septyniasdešimt metų.
Vladimiras Laučius:

Gerbiamas Artūras gal sąmoningai, o gal netyčia painioja du dalykus: moralinę gebą skirti juoda ir balta su juodai-baltu pasaulio matymu. Rašiau tik apie gėrio ir blogio skirtį. Apie tai, kad spręsdami, kas yra blogiau ar geriau, turime pirmiausia žinoti, kas yra gera ir bloga. Negalime žinoti, ką reiškia „juosti“, nežinodami, kas yra „juoda“.

Iš to tikrai neplaukia, kad viskas turi būti arba tik balta, arba tik juoda; tik gera, arba tik bloga. Jei sakome, kad žmonių poelgiai būna kvaili ir protingi, tai anaiptol nereiškia, kad visi žmonės skirstomi tik į kvailus ir protingus. Kvailumas ir protas, gėris ir blogis yra dorybės ir ydos, siekiamybės ir vengiamybės, o ne dvispalvė gyvenimo faktūra.

Tačiau A.Račas tai kažkodėl sukarikatūrino ir pristatė kaip primityvų dvispalvį gyvenimo matymą. „V. Laučius kalba apie “moralinį daltonizmą” tų, kurie sugeba matyti daugiau nei dvi spalvas“, - teigia jis.

Iš tikro kalbu apie moralinį daltonizmą tų, kurie neskiria juoda ir balta, nepripažįsta tiesos ir melo skirties, o ne tų, kurie mato daugiau spalvų. Tad esminė poleminio A. Račo teksto mintis, atspindima pavadinime, yra nežinia prieš ką, kodėl ir kur nukreipta.

Principinio neprincipingumo įspaudai „objektyviose“ galvose

Politikos komentaras išreiškia tam tikrą nuomonę, o ne praneša skaitytojui apie įvykį. Klasikinio politikos mokslo požiūriu, nuomonė yra viena daugelio galimų pozicijų pažinimo kelyje tiesos link. Tas kelias gali būti labai vingiuotas, iš jo galima apskritai iškrypti. Bet jo gairės – žinios ir tikslas – tiesa yra pripažįstamos kaip objektyvi duotybė.

Analitinėje, apžvalginėje, poleminėje laidoje ar straipsnyje visada esama subjektyvaus padėties matymo, tam tikro interpretavimo. Objektyvu jame bus pirmiausia ne tai, kas „nešališka“, o tai, kas objektyviai grindžiama žiniomis ir nukreipta į objektyvią tiesą.

Todėl nevadinčiau objektyvia nei analitinės laidos, nei straipsnio už tai, kad jame pilstoma paviršutiniškai iš „viena vertus“ į „kita vertus“ ir nepripažįstama, kad kuri nors ginčo pusė yra teisesnė už kitą.

Todėl ir leidau sau nesutikti su A. Račo teiginiu, jog LRT laida „Redakcija“ esą neobjektyviai kritikavusi Rusijos veiksmus – jo žodžiais, „į vienus vartus“. Todėl ir rašiau, kad futbolo logika reikalauja žaisti į vienus vartus, o politikos vertinimo logika reikalauja vadovautis vienos tiesos principu, užuot kliovusis „visi savaip teisūs“ metodologiniu nonsensu.

Iš A. Račo atsakymo matyti, jog net nepasistengta suprasti, ką parašiau. Galbūt tai mano kaltė – galbūt netinkamai suformulavau mintį. Kartoju: futbolininkas taiko į vienus vartus, o analitikas taiko į vieną tiesą. Ir vienas, ir kitas nebūtinai pataiko.

Negaliu sutikti, kad politikos komentatoriaus ar politologo darbas yra toks pat, kaip futbolo komentatoriaus – stebėti neišbėgant į aikštę, kaip siūlo A. Račas. Žaidimo ir jo žiūrovo santykis yra visai kitoks nei politikos ir jos vertintojo.

Su futbolu galime apskritai neturėti ničnieko bendra. Savo ruožtu politiniame gyvenime visi dalyvaujame neišvengiamai, noromis ar nenoromis. Esame, kaip sakė Aristotelis, politiniai gyvūnai iš prigimties. Ir esame savo valstybės piliečiai.

Net nesidomėdami politika ir nebalsuodami per rinkimus kuriame politinę aplinką. Užsiimame politika, rinkdamiesi mokslą ar bimbinėjimą, skaitydami arba tapdami beraščiais; užsiimame politika, auklėdami vaikus, politikuodami su savo pažįstamais arba bukindamiesi pramogų televizija. Taip pat užsiimame politika, kurdami laidas ir rašydami komentarus politikos klausimais. Visa tai formuoja visuomenės politinę kultūrą.

Ši savo ruožtu neatskiriama nuo politinės moralės kriterijų, kurie persmelkia mūsų asmeninius ir visuomeninius gyvenimus. Mokslas, padedantis šiuos kriterijus pažinti ir taikyti, šiandien vadinamas normatyvine politine teorija, kuri tęsia klasikinės filosofijos pradėtą tradiciją.

Galima jos visai neišmanyti ir vis tiek analizuoti politiką. Taip pat galima būti Šekspyro ir Dostojevskio neskaičiusiu literatūros vertintoju bei kritiku. Galima būti politikos ir kultūros klausimais rašančiu žurnalistu, neskaitančiu knygų ir neišmanančiu politinės teorijos pagrindų. Dažnai taip ir būna. Kai kas mano, jog ir virėja gali valdyti valstybę.

Romas Sakadolskis, pradėjęs dėstyti VU Komunikacijos fakultete, sakė pasigedęs studentų logikos suvokimo ir jos mokymo pagrindų. Pasiekė, kad programoje tie pagrindai atsirastų.

Turbūt neperdėsiu teigdamas, kad ir normatyvinės politinės teorijos pagrindai praverstų mūsų būsimiems žurnalistams (ir ne tik jiems), nematantiems skirtumo tarp Rusijos ir Amerikos vertybių bei politinės motyvacijos. Dažnai jie mano, kad politika apskritai nešvari, tiesų esą daug ir kartu kažin kaip „visi vienodai meluoja“.

Tai vis dėlto: daug tiesų ar visi meluoja? Šito klausimo geriau nė neklausti. Ryšiai tarp objektyvumo, logikos ir tiesos totaliai sutraukyti nuo sovietmečio. Viena madingų „objektyvumo“ taisyklių skelbia: būti objektyviam – vadinasi, pripažinti „ir kitą tiesą“ bei šiukštu nelaikyti savęs teisuoliu, kitaip tariant, nieko nesmerkti.

Esminis objektyvumo matas yra tai, kiek esi įsipareigojęs objektyviai tiesai, o ne savo naudai, užsakovo nurodymams arba paklausai duonos ir žaidimų alkstančioje minioje.
Vladimiras Laučius:

Apie tokį „objektyvumą“ galima sakyti tą patį, ką Vytautas Radžvilas sakė apie mūsų liberalų galvoseną: „principinis neprincipingumas“. Prieš Antrąjį pasaulinį karą šitai buvo būdinga Neville‘io Chamberlaino politikai. Tai ne tik politinis, bet ir moralinis, ir intelektinis prisitaikėliškumas, slepiantis savo veidą po tariamo objektyvumo kauke.

Principinis neprincipingumas būtų LTV laidose rodyti siužetus, teisinančius hitlerinę Sudetų krašto okupaciją arba holokaustą. Dabar šis objektyviu klaidingai laikomas mąstymas atsiskleidžia, kai dėl Gruzijos okupacijos skubama teisinti Rusiją ir smerkti JAV. Kadaise šio raugo „nešališki“ įvykių komentatoriai teisino Adolfą Hitlerį.

Rusai šiandien elgiasi taip, kaip naciai elgėsi trisdešimt aštuntaisiais. Skirtumas tarp „nazi“ ir „naši“ labai nedidelis. O Europos politikams vėl būdingas moralinis daltonizmas: jie neskuba pripažinti blogio blogiu. Kaip ir prieš septyniasdešimt metų.

Ko norėti, kai vienai Romos imperijos geografinei palikuonei vadovauja mafijos bosas, o kitos buvęs kancleris graužia jam Kremliaus numestą gardų kaulą.

Kai Lietuvos visuomeninė televizija parodė laidą apie Rusijos politinės sistemos įkūnijamo blogio genezę ir apraiškas, tai nebuvo „žaidimas į vienus vartus“. Tai apskritai ne žaidimas, nėra jokių vartų. Žurnalistai paprasčiausiai vadino blogį blogiu ir nekvietė į laidą velnio advokatų, kurie gintų tiesos traumuojamą Rusiją.

Ar minėta laida buvo propagandinė? Jei atsakymas yra „taip“, tai gal vadinkite propaganda laidas bei straipsnius, kuriuose kalbama apie NKVD ir stribų susidorojimą su Lietuvos partizanais ar apie Sausio 13-tąją. Juk ir ten – „į vienus vartus“. Kodėl tad niekas nesako, jog partizanų tiesa – viena, Stalino ir stribų – kita, ir žiniasklaidoje negina pastarosios?

Niekas nekvietė į Lietuvos televiziją Aleksandro Nevzorovo, idant šis būtų vartininku A. Račo jaudinamai ginamuose rusų melo vartuose. O gal pradėkime piktintis, kad visuomeninė televizija neįsileidžia į istorijos ir politikos svarstymų laidas tūlo Mykolo Burokevičiaus? Juk „objektyvumo“ gynėjus turėtų piktinti ta pati – vienų vartų – logika.

Šališka pozicija? Vargu bau. Tiesiog neleidžia išprusimas ir principai. Tai, ko trūksta porinantiems, esą M. Saakašvilis su George‘u W. Bushu yra tokie patys niekšai, kaip V. Putinas, arba dar blogesni. Rėkiantiems, kad JAV propaganda tokia pat bloga, kaip Rusijos. Nematantiems vertybinio skirtumo tarp melą ir naftą pumpuojančios karingos despotijos ir kartais klystančios, kartais pernelyg savanaudės laisvės civilizacijos.

Nejau ramiai lauksime, kol bus atviru tekstu mokoma, kad objektyvaus analitiko pareiga yra viso labo pateikti vienodai visas susiduriančias „tiesas“ – ir Auschwitzo-Birkenau koncentracijos stovyklos aukų, ir budelių? Kad tik tai būtų „ne į vienus vartus“?

Liberalaus reliatyvizmo brandinamos komunikacijos teorijos prielaidos, skatinančios tokį „objektyvumą“, yra trąši nepriklausomybės ir demokratijos išdavikų dirva.

Kaip sakė Lewisas Mumfordas apie prieškario liberalus, nesugebėjusius įvardyti Trečiojo Reicho keliamo blogio, „jų moralinis vertybinis daltonizmas teikia galimybę naudotis jų politiniu silpnumu. Jie neskiria civilizacijos nuo barbarizmo <...> Susidūręs akis į akį su fašizmu liberalas neturi vertybinių sąvokų jam pasmerkti. Šis nesugebėjimas pripažinti blogį blogiu fatališkai vėlino pasaulio reakciją į barbarizmą („Faith for Living“, 1940).

Kaip ir šiandien, deja.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Žmogus, iliustravęs epochą: lietuvis tapo septintojo dešimtmečio legenda (5)

Nors Stasio Krasausko pavardė šiandien gal ir nėra plačiai žinoma, šis lietuvis buvo tikra...

Sutrumpinusi darbo savaitę įmonė skaičiuoja rekordinius metus: kiti mums sukioja pirštą prie galvos (10)

Prieš kelis metus statybinės chemijos produktų vystymo ir platinimo įmonė „Tegra State“...

Atvykę į nuostabaus grožio paplūdimį poilsiautojai gailisi: verslininkų įžūlumas siutina ne tik lietuvius (71)

Nors daug žmonių atvykę į vieną gražiausių Europos vietų – Pozitaną, Amalfio pakrantėje...

Sinoptikai perspėja: atkeliauja pirmosios šalnos (5)

Iš šiaurės besileidžiantis šaltasis atmosferos frontas atneš nedaug lietaus, tačiau oras keletu...

Net vidurinės nebaigęs vyras sugebėjo metus laiko dirbti gydytoju kolegoms nieko neįtariant (70)

Leidykla „Briedis“ pristato pasauliniu bestseleriu tapusią tikrą istoriją apie ano amžiaus...

Mokytojos pastaba kaukę pamiršusiam vaikui įsiutino mamą: pasiūlė paskaičiuoti, kiek tai kainuoja (397)

Išpuolis mokykloje, kurį patyrė kaukę pamiršęs vaikas, privertė jo motiną susimąstyti, ar...

Atnaujintas paveiktų šalių sąrašas: praneša apie izoliacijos pokyčius (96)

Nuo pirmadienio, izoliuotis reikės atvykus iš Švedijos, Norvegijos, Bulgarijos, Gruzijos, Kanados,...

Brangiausių automobilių TOP 3: kokie modeliai bei kainos dominuoja Baltijos šalyse, Ukrainoje ir Baltarusijoje? (40)

„Porsche“, „Ferrari“, „Lamborghini“, „Bentley“ savo savininkus dažniausiai randa...

Amanda apie santykių formą, kurią praktikuoja retas: daugelis tai supranta kaip mano sutikimą miegoti su visais (54)

Amsterdame gyvenanti Amanda savo tikrojo vardo atskleisti nenori. Mergina atvira – ne visa jos...

CSKA nepaliko jokių vilčių Maksvyčio komandai – laimėjo Gomelskio taurę (2)

Maskvos CSKA penktadienį triuškinamai net 91:51 nugalėjo Permės „Parma“, kurią treniruoja...

|Maža didelių žinių kaina