aA
Vasario 16-oji ir kitos valstybės šventės Lietuvoje išjudina mintis ir kalbas apie dvasingumą, kultūrą, istoriją, nepriklausomybę, krikščioniškąsias vertybes, tautiškumą, bet tik ne apie valstybės santvarką. Liberalioji demokratija mums vis dar yra it kokia svetimybė: nei nagrinėtina, nei prasminga, nei puoselėtina. Kažkas tarp užsienio spaudos (kam tai rūpi), Coca-Colos (visur jos pilna) ir reklamos (mažiau tikėk).
© Reuters/Scanpix

Išvien su broliška Rusija

Sovietmečiu Vakarai buvo smerkiami kaip bedvasiai, sumaterialėję, „supuvę“. Komunistinė propaganda priešino „dvasingą“ SSRS gyvenimą lėkštai ir vartotojiškai buržuazinės visuomenės kultūrai.

Šiuolaikinė Rusijos propaganda taip pat yra priešiška liberaliajai demokratijai, aiškina, kad rusams nereikia liberalizmo ir demonstruoja „kitokį demokratijos supratimą“. Rytų dvasingumas, kaip ir sovietmečiu, priešinamas Vakarų sumaterialėjimui. Šią giesmę traukia ir KGB formuota posovietinė stačiatikių bažnyčia, puikiai sutarianti su dabartiniais Kremliaus šeimininkais.

Šiandien riksmas dėl nedvasingų ir nekrikščioniškų Vakarų, kuriuos privalo pasmerkti krikščioniška ir tautiška Lietuva, sklinda iš visų pusių, kaip popsas prekybos centruose, kavinėse ir TV ekranuose.
Vladimiras Laučius

Kur buvusi, kur nebuvusi į šį posovietinės propagandos chorą įsitraukia ir Lietuva. Iki įstojimo į euroatlantines organizacijas prieš Vakarus nukreipta retorika skambėjo dar palyginti tyliai. Bet šiandien riksmas dėl nedvasingų ir nekrikščioniškų Vakarų, kuriuos privalo pasmerkti krikščioniška ir tautiška Lietuva, sklinda iš visų pusių, kaip popsas prekybos centruose, kavinėse ir TV ekranuose.

Į antivakarietišką popsą įsitraukia ir radikalesni politikai, ir politiškai pamokslaujantys Bažnyčios hierarchai. Politikus dar galima suprasti: jie prisitaiko prie paklausos. Kai tik atsiranda kokia didesnė kvailystė, jai tuoj kas nors imasi atstovauti: kitaip turbūt neturėtume nei Seimo, nei partijų. Demokratija suteikia balsą visiems, įskaitant ir tuos, kurie mielai jos atsisakytų.

Šiuo atžvilgiu stebina ne tiek politika, kiek daug rimtesnė sritis – akademija. Būtent iš akademijos šiandien sklinda bene rafinuočiausi pasisakymai prieš liberaliosios demokratijos principus. Vien per pastarąsias porą savaičių viešojoje erdvėje nuskambėję intelektualų ir jų auklėtinių pamąstymai apie liberalizmą, dvasingumą ir krikščionybę gan pavaizdžiai atskleidžia įsigalinčią tendenciją.

Be krikščionybės paminėjimo ES pasmerkta?

„Europa eina labai pavojingu keliu <...> Reikia aiškiai suprasti, kad jeigu nėra tokio dalyko kaip krikščionybės paminėjimas, kartojamas kelias, kuriuo ėjo sovietai – nutraukiami ryšiai su tradicija, kas realiai reiškia, kad milžiniškas geopolitinis projektas kybo praktiškai tuščioje istorinėje kultūrinėje erdvėje, yra gaminamas iš nieko“, - neseniai kalbėjo autoritetingas pranešėjas solidžiame politologų renginyje.

Išlaikant pagarbą cituotai kritinei minčiai ir jos autoriui – turbūt mažai kas tvirtins, jog šiandienė ES nenusipelno kritikos – atkreiptinas dėmesys į požiūrį, kuris leidžia tvirtinti, kad politinis suvienytos Europos projektas privalo remtis religija ir ją būtinai minėti savo steigiamuosiuose dokumentuose. Ar galime nekritiškai remtis prielaida, skelbiančia, kad jei krikščionybė nebuvo paminėta Lisabonos sutartyje, vadinasi, ES „nutraukė ryšius su tradicija“ ir kybo „tuščioje istorinėje kultūrinėje erdvėje“?

Pirmas atsakymas būtų išskirtinai praktinis: kalbėti apie krikščionybę kaip Europos politinį cementą šiais bažnyčių tuštėjimo laikais – vadinasi, nesiskaityti su mūsų dienų tikrove. Gyvo tikėjimo Europoje yra likę visai nedaug. Vyrauja agnostinės, ateistinės, eklektiškos nuostatos ir kultūrinė muziejinė krikščionybė („krikščioniškosios vertybės“), nepajėgi daryti lemiamos įtakos net grynai dvasiniu žmogiškuoju lygiu – ką ir kalbėti apie politinę visuomenių ir valstybių bendrystę.

Kitą atsakymą – teorinio pobūdžio – turėtume pradėti nuo to, kad ES projektas yra ne religinis ir muziejinis, o ekonominis ir politinis. Svarbiausias politikos principas yra politinė santvarka. ES politinė santvarka, kaip ir JAV, yra liberalioji demokratija. Savo ruožtu liberaliosios demokratijos filosofiniai pamatai buvo klojami nuo XVII a. siekiant sumažinti krikščionybės politinę įtaką ir ugdyti pasaulietinės valstybės visuomenę ne religijos, o švietimo dvasia.

Kalbėti apie krikščionybę kaip Europos politinį cementą šiais bažnyčių tuštėjimo laikais – vadinasi, nesiskaityti su mūsų dienų tikrove. Gyvo tikėjimo Europoje yra likę visai nedaug. Vyrauja agnostinės, ateistinės, eklektiškos nuostatos ir kultūrinė muziejinė krikščionybė („krikščioniškosios vertybės“), nepajėgi daryti lemiamos įtakos net grynai dvasiniu žmogiškuoju lygiu – ką ir kalbėti apie politinę visuomenių ir valstybių bendrystę.
Vladimiras Laučius

Kitaip tariant, Vakarų liberalioji demokratija kūrėsi kaip krikščioniškosios politikos, arba politizuotos krikščionybės, antagonistas. Parodomieji liberalizmo pradininkų reveransai krikščionybei buvo reikalingi kaip būdas apeiti cenzūrą ir išvengti liūdno likimo bažnytininkų diriguojamoje visuomenėje. Antai Thomaso Hobbeso knygos buvo pripažintos erezija ir deginamos Oxfordo universitete.

Johnas Locke‘as ir Charles Montesquieu gerai suvokė, su kuo turi reikalą, todėl atvirai nestojo prieš krikščionybę. Tačiau būtent jų politinė filosofija nukalė liberalius pasaulietinius politikos ir moralės pagrindus Amerikai ir Europai ir ilgainiui pasitarnavo slopinant politines krikščionybės galias.

Locke‘as grindė Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės idėją, tikėjimo išpažinimo laisvę ir toleranciją tokia politikos samprata, pagal kurią politinio gyvenimo rūpestis yra ne dvasiniai reikalai, o tik „gyvybė, laisvė, fizinio skausmo ir sunaikinimo vengimas bei išorinių gėrybių – valdų, pinigų, daiktų – turėjimas“ („A Letter Concerning Toleration“).

Panašiai politikos tikslus suvokė Montesquieu. Jo požiūriu, piliečių bendrijai svarbiausia – saugumas ir laisvė, o „žmonių paskirtis yra saugoti save, maitintis, apsirengti ir dalyvauti visuomeninėje veikloje.“ („Apie įstatymų dvasią“). Kaip pažymi Robertas Bartlettas, Montesquieu buvo ne tik Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės šalininkas, kaip Locke‘as, bet ir ne ką mažiau skeptiškas krikščionybės atžvilgiu nei ateizmą atvirai labinęs Pierre‘as Bayle‘is („The Idea of Enlightenment“).

Turint omenyje liberaliosios demokratijos teorinius pamatus klojusių filosofų – Benedicto Spinozos, Locke‘o ir Montesquieu – požiūrį į religijos ir politikos santykį, teiginys, kad ES turi remtis krikščioniškąja tradicija, be kurios ji neva „gaminama iš nieko“, visiškai neįtikina. Liberaliosios demokratijos minties tradicija nėra iš prigimties nei krikščioniška, nei palanki politikuojančiai krikščionybei.

Neliberali demokratija?

Kitas ES kritikuojantis pranešėjas pabrėžia tikrą ar tariamą takoskyrą tarp liberalizmo ir demokratijos. Jo teigimu, „liberalizmas ir demokratija yra skirtingos filosofijos net ir tada, kai yra sujungiamos į vieną „liberaliosios demokratijos“ filosofiją“.

Liberalizmas ir demokratija iš tiesų nėra nei tapatūs dalykai, nei neišardoma vienuma. Tačiau niekas jų nesujungė: šiuolaikinė demokratija natūraliai plaukė iš liberalizmo politinės filosofijos. Šiuolaikinė Vakarų demokratija tiesiog neįsivaizduojama be XVII, XVIII ir XIX amžiaus liberalizmo. Atėmus iš liberaliosios demokratijos jos liberalųjį sandą, tai, kas liks, nebus tikra demokratija.

Miloso Formano „Skrydyje virš gegutės lizdo“ pagrindinis herojus niekaip negalėjo išaiškinti vienam sutrikusios psichikos personažui, su kuriuo lošė kortomis, kad jei viena cigaretė atitinka dešimt centų, tai perlaužta per pusę ji bus ne dukart penki centai, o tiesiog šiukšlė. „Pamėgink tai parūkyti, Mančini, ir pats suprasi“, - sakė jis mielam kvaileliui, mėginusiam prakišti sulaužytos cigaretės puses kaip dešimties centų statymą. Panašiai ir „perlaužta“ liberalioji demokratija prarastų savo vertę ir prasmę.

Anot cituoto pranešėjo, „demokratija gali tapti liberalizmo neigimu“. Kaip tokio neigimo pavyzdį jis mini 1933 metų Vokietiją. Tai nevykęs pavyzdys. Iki 1933 m. Weimaro Vokietija buvo liberalioji demokratija, o naciams atėjus į valdžią nustojo buvusi ir demokratiška, ir liberali. Demokratija nepaneigė liberalizmo: tiesiog liberaliosios demokratijos priešininkai pasinaudojo jos mechanizmais, naikindami visą santvarką. Juk nebuvo taip, kad demokratai įveiktų liberalus, o po to nuspręstų nebebūti demokratais.

Keistai skamba ir pareikšta nuomonė, kad demokratija laikytina tai, ką kuris nors režimas nusprendžia šiuo terminu pavadinti. Pagal tokią logiką, buvusios SSRS satelitinės valstybės, vadintos „socialistinėmis demokratijomis“, iš tiesų buvo demokratijos, tik savitos – nevakarietiškos ir neliberalios. Vadinasi, jei Aleksandras Lukašenka sakytų, kad Baltarusija yra savita demokratija, turėtume pripažinti, kad tai kažkuriuo atžvilgiu atitinka tikrovę.

Mūsų gerbiamas prelegentas tvirtina: „Rusija ir Kinija sako, kad jos taip pat demokratijos. Ir nors mums nepatinka, kaip šiose šalyse keičiasi valdžia, rusai ir kinai sako: o mums taip patinka, nes mes ne vakariečiai. Čia prasideda didelis ginčas, ar demokratija yra tokia, kaip ją supranta Vakarų liberalai – su negatyvia laisvės samprata ir kitais reikalavimais, ar kitokia, kaip ją supranta save demokratiškomis vadinančių tautų ir kultūrų žmonės“.

Liberalizmas ir demokratija iš tiesų nėra nei tapatūs dalykai, nei neišardoma vienuma. Tačiau niekas jų nesujungė: šiuolaikinė demokratija natūraliai plaukė iš liberalizmo politinės filosofijos.
Vladimiras Laučius

Taigi vieni sako taip, kiti – antraip, o kas iš tikro yra demokratija – nežinia: anot cituojamo filosofo, „čia prasideda didelis ginčas“. Na, gal ir ginčas; bet ar tai reiškia, kad abiejų pusių argumentai šiame ginče yra vienodai įtikinami ir svarūs?

Klasikiniu požiūriu, dabartiniai Rusijos ir Kinijos režimai laikytini ne demokratijomis, bet oligarchijomis (su šiokia tokia demokratijos priemaiša Rusijos atveju). Rusų politologas Andrejus Piontkovskis dabartinę Kremliaus oligarchiją vadina „kleptokratija“. Tačiau kad ir kokį Maskvos ar Pekino santvarkos aspektą išryškintume, tik laki vaizduotė arba gūdus reliatyvizmas leistų sakyti, kad šios dvi santvarkos yra demokratinės.

Istorijai žinomos tik dvi demokratijos rūšys: tiesioginė senovės Atėnų demokratija ir atstovaujamoji šiuolaikinė liberalioji demokratija. Kitokių „demokratijų“, deja, nerasta iš neišrasta. Jei Rusijoje yra demokratija, tik neliberali, vadinasi, dešimtys milijonų šalies piliečių periodiškai eina tvarkyti valstybės reikalų į Raudonosios aikštės agorą. O jei tokio reiškinio stebėti neteko, tai kalbos apie tariamą Rusijos demokratiją yra vertos ne ką daugiau, nei demokratijos ir liaudies valdymo paieškos Korėjos liaudies demokratinėje respublikoje.

Teorinis liberalizmo atskyrimas nuo demokratijos nebūtinai yra nekaltas užsiėmimas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Tokio pobūdžio samprotavimas, pagardintas rusiškos ir kiniškos politinės santvarkos „savito“ demokratiškumo prielaida, lengvai virsta ideologiniu vaizdiniu, kuriuo rodoma, kad demokratiją kiekvienas gali suprasti kaip nori, o liberalumas esąs nesunkiai pašalinamas jos elementas, kurio nebuvimas negriauna demokratijos prasmės ir esmės.

Šiuo požiūriu demokratijos liberalumą galima pakeisti kuo nors kitu, pavyzdžiui – krikščionybe. Ideologinių kovų įkarštyje Lietuvos dešinieji kartais aistringai peikia liberalizmą ir jo politinius principus – žmogaus teises, toleranciją, „negatyviąją laisvę“ – pasisakydami už krikščioniškąją demokratiją kaip geriausią alternatyvą.

Politizuotos krikščionybės ilgesys

Apie tai, kodėl ir kuria prasme krikščioniškoji demokratija tėra politinis mitas – teoriškai nepamatuotas pasakojimas apie krikščioniškųjų vertybių politinę reikšmę – jau ne kartą rašiau ir nebenorėčiau kartotis. Tačiau kai kurie jauni autoriai dabar ne tik ilgisi krikščioniškosios demokratijos, bet ir norėtų „subordinuoti demokratiją krikščioniškai politikai“ bei „antgamtiniam demokratijos pamatui“.

Į neseniai pasirodžiusiame komentare mirgančias Roberto Schumano citatas – „demokratija bus arba krikščioniška, arba jos nebus visai“, „demokratija už savo egzistavimą turi būti dėkinga krikščionybei“ – galima trumpai atsakyti kunigo ir politikos teoretiko Ernesto Fortino žodžiais: “Krikščionybė kartais gali būti politiškai naudinga, kartais – politiškai pavojinga, bet visų mažiausia, kuo ji gali būti – tai politine religija. Vakarų tradicija <...> liudija, kad bandymai kildinti nuoseklų politinį mokymą iš Naujojo Testamento yra visiškai nevaisingi” („Human Rights, Virtue, and the Common Good“).

“Šiandienė būklė, kai dauguma krikščionių bažnyčių ir teologų labina demokratiją, yra istorinė anomalija”, - sako kitas politikos teoretikas – Robertas Kraynakas („Christian Faith and Modern Democracy“).

Teorinis liberalizmo atskyrimas nuo demokratijos nebūtinai yra nekaltas užsiėmimas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Tokio pobūdžio samprotavimas, pagardintas rusiškos ir kiniškos politinės santvarkos „savito“ demokratiškumo prielaida, lengvai virsta ideologiniu vaizdiniu, kuriuo rodoma, kad demokratiją kiekvienas gali suprasti kaip nori, o liberalumas esąs nesunkiai pašalinamas jos elementas, kurio nebuvimas negriauna demokratijos prasmės ir esmės.
Vladimiras Laučius

Tvirtinti, kad „demokratija už savo egzistavimą turi būti dėkinga krikščionybei“, yra, švelniai tariant, nerimta. Demokratinė politika, kaip ir jos teorinis nagrinėjimas, yra senovės Atėnų produktas. Krikščionybės tais laikais nebuvo nė kvapo. Savo ruožtu liberalioji demokratija, kaip jau kalbėta, kilo iš liberalizmo politinės filosofijos, kuri per visą Švietimo epochą ir vėliau stūmė krikščionybę į šoną.

Remtis tuo, kad Schumanui ir Konradui Adenaueriui „demokratija buvo subordinuota krikščioniškos politikos sukūrimui“ ir kalbant apie ES sakyti, jog „pagal sumanymą, galutinis viršvalstybinės demokratijos pamatas turėjo ir <...> galėjo būti tik antgamtinis“ irgi yra keblu. Apie antgamtinį pamatą bus galima pakalbėti atskirai. Beje, net Dievą mininčioje JAV Konstitucijoje Dievas yra ne antgamtinis, o gamtos, arba prigimties: „Nature‘s God“.

Užtat demokratijos subordinavimo krikščioniškajai politikai idėja skamba kaip savižudiškai drąsus pasiūlymas apversti aukštyn kojomis ir paneigti tai, ką Europa ir Amerika kūrė nuo XVII amžiaus. Grįšime į cenzūros, raganų medžioklės ir knygų (kartu su raganomis) deginimo laikus? Vėl persekiosime kitaminčius ir kitatikius? Atkursime inkviziciją? Skelbsime karą eretikams? Vešime prezidentams karūnas iš Vatikano?

Žodžiu, vėl politizuosime kažkada jau buvusią politinę krikščionybę, skandinusią Europą kruvinuose konfesijų karuose bei eretikų skerdynėse, ir susiintrigavę žiūrėsime, kuo tai baigsis, tikėdamiesi nepaprasto dvasingumo proveržio?

Gal tai ir įdomus siūlymas politikos romantikams, aštrių pojūčių mėgėjams ir atsakomybės už visuomenės politinio gyvenimo stabilumą nejaučiantiems jaunatviškiems ar šiaip aistringiems idealistams. Kertant liberaliosios demokratijos – pasaulietinės valstybės – šaką, ant kurios visi šiandien sėdime, gal ir smagu galvoti, kad kai šaka nusikirs, mus kažin kaip laikys „antgamtinis demokratijos pamatas“.

O jei nelaikys? Jei tokio pamato apskritai nėra? Žegnodamiesi garmėsime į naujų tironijų liūną? Labai tikėtina.

Sarumano politika

Krikščioniškos politikos vėliavas iškėlę šių dienų radikalai ir moralistai atrodo linkę surizikuoti. Politinė santvarka – liberalioji demokratija jiems neatrodo visokeriopai saugotinas ir puoselėtinas mūsų valstybės ir ES principas. Kaip matome, garbių intelektualų būrys šiam nepasitenkinimui teikia ideologinę paspirtį.

Šiuo atžvilgiu ima rastis nauja reikšminga takoskyra. Tai nėra demokratijos ir liberalizmo skirtis, kurią kai kas dabar bando išryškinti ir sureikšminti. Tai takoskyra tarp liberaliosios demokratijos šalininkų ir kol kas tik intelektualiai nenustygstančių, politiškai dar palyginti menkai tesiangažuojančių kritikų.

Įdomu tai, kad intelektualieji kritikai vis dažniau mato blogį Vakaruose ir ima nebematyti jo Rytuose. Ar tik ne kažkas panašaus nutiko išminčiaus reputaciją turėjusiam Johno Tolkieno Sarumanui?..

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Rusija atvėrė slaptą teritoriją: vietiniai ne tik nesutinka ten vežti žurnalistų, bet net nenori garsiai minėti pavadinimo (81)

Šichanų miestelis, kuriame buvo kuriamas sovietinis cheminis ginklas, neseniai tapo prieinamas...

Jauniausia troleibuso vairuotoja seka tėvo pėdomis: mergvakariai, miręs keleivis ir keisčiausias prašymas (65)

Prieš porą savaičių Vilniaus gatvėmis išriedėjo jauniausia troleibuso vairuotoja Justina...

Lietuvos atstovas šių metų „Eurovizijoje“ Jurijus Veklenko: viduje aš ruošiau laimėtojo dainą pildoma (458)

Paaiškėjus, kad šių metų „Eurovizijos“ konkurse Lietuvai atstovaus atlikėjas Jurijus...

Valančiūnas lemiamu metu surengė tikrą šou: pataikė tritaškį ir buvo per plauką nuo sezono rekordo (5)

Į Lietuvą ir atgal susitvarkyti savo dokumentų suskraidęs Jonas Valančiūnas grįžo į NBA...

„Lentpjūvė iš pragaro“ – viena brutaliausių Antrojo pasaulinio karo paslapčių (154)

Po daugiau nei 70 metų tylos į viešumą braunasi viena ilgiausiai saugotų ir siaubingiausių...

Orai: ateina pavasaris (11)

Sekmadienį mūsų šalyje debesys pamažu plonės, vakariniuose rajonuose vis dažniau pasirodys...

Unikauskas pataria – ką daryti, kad nereikėtų vaistų: sveikata priklauso nuo 4 dalykų (52)

„Mūsų sveikata nemažai priklauso nuo mūsų pačių, tik labai svarbu laikytis keturių...

Skandalas dėl pinigų plovimo „Swedbank“ kirto skaudžiai: prarado milijardus, reputacijai – smūgis (195)

Pinigų plovimo skandalo centre atsidūrusio vieno didžiausių Švedijos bankų „Swedbank“...

Laidotuvių tradicijos keičiasi kardinaliai: organizatorė išklojo keistus lietuvių pageidavimus (31)

Dar prieš kelerius metus išgirdę žodį „ laidotuvių planavimas “, daugelis turbūt būtų...

Kūdikiui atliko labai neįprastą operaciją: ar jos reikia, išduoda ir veidas (26)

„Gimė gražus kūdikis, o vėliau galvos forma ėmė keistis, ar tai normalu?“, – Vaikų...