aA
Kai šįmet gegužės mėnesį pagaliau prisiruošiau išnešti iš namų užsibuvusią balkone Kalėdų eglutę, galvoje sukosi bailoka mintis: kad tik nesutikčiau kaimynų. Juk sutikę mane su kalėdine eglute tarp žydinčių pienių jie gali imti stebėtis, lydėti žvilgsniais, gal net pirštu pasukioti prie smilkinio.
V.Laučius. Kuo laisvalaikis svarbesnis už darbą
© Corbis

Todėl nešiau vėlai vakare, sutemus, nudelbęs akis, panarinęs galvą ir stengdamasis chameleoniškai susilieti su nubyrėjusio medžio griaučiais.

Deja, vis dėlto sutikau kaimyną, kuris, matyt, ką nors šventė ir neskubomis grįžinėjo namo. Nutriušusi Kalėdų eglutė mano rankose jį akivaizdžiai nustebino ir sujaudino. Jis stabtelėjo, valios pastangomis fokusuodamas nepaslankų žvilgsnį bei telkdamas neklusniais mintis ties trikdančiu vaizdeliu.

Akimirką padvejojęs, kaimynas prielaidas darančio žmogaus tonu, paliekančiu daug erdvės oponentų klausimams ir diskusijoms, veikiau spėdamas, nei tvirtindamas pasakė: „Eglutę nešate“. Šiltą pavasario naktį persmelkė atradimų ir debatų dvasia.

Supratau privaląs patvirtinti šią jo įžvalgą, nors mano vidurnakčio pašnekovas, sprendžiant iš mąslaus ir neramaus žvilgsnio, tikėjosi sulauksiąs kontrargumentų.

Lengviau atsikvėpęs ir pagyvėjęs, kai jo teiginys pasitvirtino, jis nutarė tęsti sėkmingai pradėtą eglutės ir dviejų vyrų pokalbį mėnesienoje. Betarpiškas aplinkos pažinimas ir taiklios įžvalgos jam tą vakarą teikė gyvenimo džiaugsmo.

Kodėl konservatoriai taip lengvai pamiršta, kad laisvalaikis – galimybė ne tik ilsėtis ir tinginiauti, bet ir tobulėti, ugdytis, bręsti? Nejau konservatoriui žmogus yra runkelis, kuris, jei nedirba, tai tik geria ir lėbauja?
Vladimiras Laučius

„Nauji metai praėjo jau“, - mėgaudamasis faktų galia, pareiškė įžvalgusis kaimynas. „Analitikas, kad jį kur“, - pagalvojau, iš lėto tęsdamas publikos dėmesio sulaukusią kelionę su nutriušusia egle.

Tačiau sensacinga žinia apie praėjusį naujametį, matyt, nuskambėjo perdėm pamėkliškai ir kažkaip bergždžiai. Šitai pajutęs mano pašnekovas vėl ėmė netekti pasitikėjimo savimi. Drąsindamasis, jis truputį pasvirduliavo, apsidairė ir pakartojo: „Juk praėjo jau nauji metai!”

Bet šįkart tai nuskambėjo dar neįspūdingiau: pakartotą ištarmę iš vidaus pakirto slogios dvejonės gaidelė. Kaimynas aiškiai jautėsi per kategoriškai pasisakąs. Ir sudygę abejonės daigai tą vidurnaktį jo greičiausiai nebeapleido: „Praėjo? O gal nepraėjo?“

* * *

Vėluojantys pranykti šventinio laisvalaikio atributai – ir kalėdinės eglutės, ir svaigus naktinis troškimas aptarti jų santykį su tikrove – šiandien asocijuojasi su dalykais, kuriuos pirmiausia turime galvoje, sakydami „laisvalaikis“, ar „nedarbo dienos“. O galvoje pirmiausia turime pramogą, tinginystę, atsipalaidavimą ir žalingus įpročius.

Šiomis dienomis kažkurio televizijos kanalo laidų vedėjai, sveikindami žiūrovus artėjančių Naujųjų metų proga, linki mums visiems daugiau pramogų, smagių nuotykių ir visų troškimų išsipildymo ateinančiais metais. Taigi: pramogos, nuotykiai ir troškimai. Laimės formulė idiotams. Tariant kažkada rodytos reklamos žodžiais: „Viskas, ko reikia – seksualiai nusiteikti“.

Šitoks laisvalaikio įvaizdis anaiptol neskatina ieškoti svarių argumentų už gausesnes nedarbo dienas, ilgesnes atostogas ar anksčiau prasidedančias nedarbo valandas. Jei įsivaizduojama laisvalaikio dvasia yra panaši į tą, kurią skleidžia lietuviškos komercinės televizijos ir kurios linki naujamečiuose sveikinimuose jų „žvaigždės“, tai galima suprasti žmones, burbančius, esą per daug ilsimės ir per mažai darbuojamės.

Tarp šitaip burbančių – ir dabartinės valdžios atstovai. Demonstruodami gana keistą įkarštį – Dieve, iš kur tas amžinas valdžios malonumas ką nors atimti, apkirpti, sureguliuoti, uždrausti ar apriboti? – jie išmetė iš mūsų metų darbotvarkės nemažai laisvadienių. Būras turi arti, o ne ilsėtis. Taip greičiausiai galvojama.

Reaguodamas į krizės išprovokuotą kai kurių šalių praktiką bei Lietuvos analitikų siūlymus trumpinti darbo savaitę iki keturių dienų, mūsų premjeras pusiau pajuokavo, kad darbo savaitę reiktų ne trumpinti, bet prailginti, ir dirbti šeštą dieną nemokamai. Žodžiu – tegyvuoja sovietų „subotnikai“.

Galima šį požiūrį vertinti įvairiai; galima abejoti jo socialine ir ekonomine logika; tačiau dabar svarstome ne tai, ar geriau keturios darbo dienos, ar šešios, bet tai, kaip valdžia apskritai suvokia laisvalaikio prasmę. Deja, panašu, kad ji ją suvokia būtent taip, kaip „moko“ komercinės televizijos: daugiau pramogų, linksmybių, nuotykių ir troškimų.

Valdžios oponentai šiuo atžvilgiu galėtų sakyti, jog kiekvienas sprendžia pagal nuosavą sugedimo laipsnį. Vis dėlto įdomu: kodėl būtent konservatoriai Lietuvoje taip aukština darbą „šešias dienas per savaitę, iš jų vieną – nemokamai“ ir nevertina bei neskatina prasmingo laisvalaikio galimybės?

Kodėl konservatoriai taip lengvai pamiršta, kad laisvalaikis – galimybė ne tik ilsėtis ir tinginiauti, bet ir tobulėti, ugdytis, bręsti? Nejau konservatoriui žmogus yra runkelis, kuris, jei nedirba, tai tik geria ir lėbauja?

Problema – ne laisvalaikio perteklius, o jo virtimas vien bukinančiu poilsiu nuo bukinančių darbų.
Vladimiras Laučius

Kad „žmogų sukūrė darbas“, išgalvojo ne konservatoriai, o marksistai. Kad esama „darbo dorybės“, sumąstė marksistų idėjiniai giminaičiai, tarp kurių, anot Hannos Arendt, esama ir Adamo Smitho liberaliosios minties adeptų. Tačiau kitaip nei socialistams ar liberalams, konservatoriams darbas nėra kažin koks savaiminis gėris, dorybė, gyvenimo tikslas, prasmės šaltinis, žmogaus ugdytojas ir žmogiškumo vertės rodiklis.

Konservatoriai tradiciškai vadovaujasi klasikine ir krikščioniška politinės-socialinės minties tradicijomis. Savo ruožtu ir Europos civilizacijos klasikinis lopšys – Atėnai, ir krikščioniškasis lopšys – Jeruzalė neteikia mums jokio pagrindo šlovinti darbą ir menkinti laisvalaikio prasmę.

Pagal Šventąjį Raštą, darbo poreikis žmogui yra veikiau Dievo bausmė už nuodėmę: „Savo veido prakaite tu valgysi duoną, iki nesugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas, nes dulkė esi ir dulke vėl virsi“. Tačiau šiandien šią bausmę įprasta vertinti kaip kone didžiausią vertybę ir laimę.

Anot klasikų, darbas – vergo dalia; laisvam piliečiui realizuoti save, įgyti reikiamą išprusimą, kaip šiandien sakytume, turėti tinkamą kultūrinį akiratį teikia galimybę laisvalaikis. Negali išmintingai tvarkyti valstybės reikalų žmonės, visąlaik triūsantys „savo veido prakaite“, o laisvalaikį tik išnaudojantys relaksacijai. Politinė išmintis nebręsta tarp darbo staklių.

Klasikiniai autoriai suvokė, jog be deramo kultūrinio išprusimo neįmanoma visavertė politika, kurios kelrodžiai būtų bendrojo gėrio tikslai, o ne egoistiniai medžiaginių poreikių nuolat spaudžiamo ir todėl virš kasdienių privačių rūpesčių nepakylančio žmogaus interesai. Šis konservatyvus suvokimas kertasi ir su mūsų laiko dvasia, ir su mūsų vadinamųjų konservatorių mąstymu.

Klasikai kritikavo demokratiją, nes laikė žmogaus ir, vadinasi, visuomenės gyvenimo tikslu ne jos pamatinį principą – laisvę, - o dorybę. Laisvė kaip tikslas yra dviprasmė, kadangi ji leidžia rinktis ir gėrį, ir blogį. Dorybė savo ruožtu pasiekiama per ugdymą, formuojant charakterį, įpročius, o tai reikalauja, kad ir vaikai, ir tėvai turėtų užtektinai laisvalaikio.

Laisvalaikis neįmanomas be tam tikro medžiaginės gerovės lygio. Visais laikais tas lygis daugumai žmonių buvo nepasiekiamas, ir jie dorybei ugdyti reikalingo laisvalaikio tiesiog neturėdavo: tekdavo „dirbti savo veido prakaite“. Todėl, klasikiniu požiūriu, daugumos valdžia, arba demokratija, būtų neišprususių žmonių, analfabetų valdžia. Sveikas protas tokiam santvarkos siekiniui prieštaravo.

Politinė išmintis nebręsta tarp darbo staklių.
Vladimiras Laučius

Tačiau visuotinės gerovės ir visuotinio švietimo laikais padėtis pasikeitė. Visuomenės dauguma nebėra neišvengiamai neišprususi ir tamsi, paskendusi „savo veido prakaite“, kokia ji buvo iki Švietimo epochos ir liberaliosios demokratijos amžiaus. Visuotinis išprusimas dabar yra ir teisė, ir pareiga, o laisvalaikį garantuoja valstybė. Todėl šiandien nei Aristotelis, nei Tomas Akvinietis nevertintų demokratijos taip kritiškai, kaip jie ją vertino savo laiku.

Tiesa, tai, ką Aristotelis vadino rimtu, kultūrą ugdančiu laisvalaikio leidimu – diagōgē – šiandien yra visuotinai išstumiama pramogų ir lėkštų troškimų „kultūros“. Šiuo atžvilgiu laisvalaikiu kaip teise yra visuotinai piktnaudžiaujama, o kaip kultūrinės brandos pareiga laisvalaikis yra pamintas ir nustumtas į gyvenimo paraštes.

Tačiau valdžios lygiu laisvalaikį karpanti darboholizmo ideologija, niekinamai traktuojanti laisvadienius tik kaip tinginystės laiką, minėtos problemos tikrai nesprendžia ir ją tik gilina. Kai savo ruožtu laisvalaikis virsta tik nuovargio ir nuobodulio išblaškymo priemone, o laimės raginama ieškoti, priešingai Aristotelio mokymui, savitikslio darbo ir karjerizmo pastangomis, visuomenė grįžta į barbarybės būklę. Ir nėra tame nieko gražaus, prasminga, perspektyvaus ar ideologiškai konservatyvaus.

Nuostata „daugiau dirbkime, mažiau ilsėkimės“ ne tik neatitinka konservatyvaus mąstymo, bet ir pamina svarbias konservatizmo vertybes. Antai Tėvynės sąjunga pastarąjį dešimtmetį vis pabrėžia, kaip svarbu yra puoselėti šeimos vertybes. O kada jas puoselėti, jei dirbtume šešias dienas per savaitę? Darboholizmo ideologija šeimos vertybių tikrai neskatina.

Juolab ji neskatina draugystės dorybės. Draugystės užmarštį šiuolaikinėje pramogų ir karjeros visuomenėje gražiai išryškino Antoine de Saint Exupéry per Mažojo princo ir lapės pokalbį. "Žmonės neturi laiko ko nors pažinti. Jie nusiperka viską jau gatavą iš prekybininkų. Bet kadangi nėra prekybininkų, iš kurių būtų galima nusipirkti draugų, tai draugų žmonės ir neturi", - sako lapė Mažajam princui.

Draugystės užmaršties reiškinį nagrinėjančio konservatyvaus britų sociologo Digby Andersono knygos "Losing Friends" viršelyje – tuščias kavinės baras su paliktu vienišu alaus bokalu. Visi išsiskirstę kas sau: "darboholikai" - rūpintis karjera, kiti – po namus arba masinių pramogų vietas. Problema – ne laisvalaikio perteklius, o jo virtimas vien bukinančiu poilsiu nuo bukinančių darbų.

Jei valdžiai rūpi tik BVP, efektyvus darbas ir efektyvus atsigavimas po darbo tolesnio efektyvaus darbo tikslais, tai jai laisvadieniai išties gali būti panašūs į laiką, skirtą pakrauti žmogiškiesiems akumuliatoriams ir neturintį jokios gilesnės prasmės. Bet jei jai rūpi piliečių kultūrinis akiratis, šeima ir draugystė, žmogiški santykiai, tai nederėtų niekinti laisvalaikio taip, kaip jį niekina šešių darbo dienų savaitės entuziastai.

Ir jei valdžios netenkina tai, kaip didžioji visuomenės dalis leidžia savo laisvalaikį, tai niekas juk nedraudžia imtis tam tikrų iniciatyvų, kad rastųsi daugiau turiningo laisvalaikio galimybių ir akstinų. Užuot rikiavus visus gyventojus į tuščiagalvių ir asocialų gretas bei taikius vieno kurpalio principą – „juo mažiau laisvo laiko, juo mažiau problemų“, – galbūt vertėtų labiau pasirūpinti visuomenės kultūra ir viešąja tvarka?

Buvusiai valdžiai nutarus kompensuoti papildomais laisvadieniais kalendorinius atvejus, kai šventės sutampa su savaitgaliais, oponentai siūlė to nedaryti ir įteisinti geriau kelių dienų atostogas tarp Kalėdų ir Naujųjų metų. Dabar papildomi laisvadieniai po savaitgalių atšaukti, o Kalėdų atostogos – taip ir neįteisintos. Kam nuo to geriau? BVP? LRS? Ar 2V+2T?

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Delfi PliusAinis Gurevičius

Ragina atsisakyti rusų primestų titulų: Mindaugas nebuvo vienintelis Lietuvos karalius (16)

Grupė Lietuvos intelektualų (istorikų, menininkų ir kt.) neseniai atviru laišku kreipėsi į...

Vairuotoją sumušęs globos namų direktorius ginasi: vairuotojas trenkė pirmas

Vairuotojo sumušimu įtariamas socialinių paslaugų globos namų direktorius pats apkaltino...

Niekuo dėtam kauniečiui pritaikytos ES sankcijos Rusijai: dėl sutapusių vardo ir pavardės jis laikomas karo nusikaltėliu (6)

Kaunietis mokytojas sužinojo, kad tapo įtariamu karo nusikaltėliu ir pinigų plovėju. Jo...

Siaubingas užpuolimas buvo tik košmaro pradžia: klaipėdietis negali patikėti, ką teko išgyventi po to (6)

„Pabuvęs šalia mirties net nebežinau, ko dabar bijočiau. Gyvenu antrą kartą ir dabar tiesiog...

Žiniasklaida: rastas negyvas dar vienas rusų oligarchas (2)

Anot britų leidinio „The Daily Mail “, neaiškiomis aplinkybėmis mirė dar vienas rusų...

Rusija toliau kelia bangas: dėl bilietų į Kaliningradą trūkumo suskubo apkaltinti Lietuvą (3)

Dėl Lietuvos taikomų apribojimų rusams iškilo rimtų sunkumų ieškant bilietų į tolimojo...

Karas Ukrainoje. Rusijos pajėgos smūgiavo Slovjanskui, žuvo mažiausiai du žmonės  Zelenskio patarėjas: Lysyčansko užėmimas yra paskutinė Rusijos pergalė (3)

Nuo karo pradžios vasario 24-ąją Rusijos kariuomenė Ukrainoje sunaikino maždaug 80 tūkst....

Čempionų lygos atranka: „Ballkani“ – „Žalgiris“ nuolat atnaujinama; 1:1

Lietuvos čempionas Vilniaus „Žalgiris“ antradienį vakare pradeda žygį Europoje ir UEFA...

Šokolado mėgėjams gali tekti atsisveikinti su šiuo dievų maistu: kainuos kaip ikrai arba išvis nebeliks (1)

Vien lietuviai kasmet nuperka po kelias tonas šokolado, darosi vis išrankesni jo skoniui. Galima tik...

Avalynė, kurią privalote turėti šią vasarą: neišvaizdžios klumpės ar mados ir patogumo viršūnė?

„Pažiūrėk, mama, kokie batai“, – prašo sandalų dukra parduotuvėje. „Baik tu, čia...