Keistai jie mąsto, jei mąsto: juk derėjosi dėl galimos bendros koalicijos – ir nė cypt nesakė, neaiškino, kad konservatoriai jiems a priori netinka, nes nepaiso tautinių mažumų teisių. Vadinasi, kol vyko derybos, konservatoriai žmogaus teisių neignoravo? Viskas buvo gerai, tačiau kaip tik mero rinkimų išvakarėse padėtis ūmai pablogėjo?
Keistas epizodas; tiesą sakant, ir partija keista. Ko apskritai siekia LLRA? Ar ji turi ką pasakyti vilniečiams, išskyrus savo amžinus nacionalistinius paburbėjimus ir minėjimus Dievo vardo be reikalo?
Juk politika, be kita ko, yra ir susitarimo menas. Kodėl nesusitarus su tais, kurie tiesia ranką ir siūlo valdžią, kaip tai darė Tėvynės sąjunga?
Bet kartais susidaro toks įspūdis, kad LLRA nė nereikia valdžios. Gal ji nė neturi idėjų, kurias siektų įgyvendinti, išskyrus amžiną riksmą dėl tautinių mažumų teisių? Gal šios partijos esmė ir yra tik nuolatiniai kaltinimai Lietuvos valdžiai bei gana primityvūs vienos gaidos viešieji ryšiai be tikro politinio turinio?
Kad lenkų veikimo tikslas yra veikiau politinė reklama, o ne politinis turinys, liudija ir mero rinkimai. LLRA juk žengė grynai reklaminį žingsnį, iškeldama jokių šansų laimėti neturintį savo kandidatą į merus – Jaroslavą Kaminskį.
Reikia turėti lakios vaizduotės, kad Vilnių matytum džiūgaujantį dėl tokio mero.
Bet reikia turėti dar lakesnės vaizduotės, kad kaip vieną kertinių kandidato į merus teiginių įvardytum siekį paskelbti Vilnių Dievo gailestingojo miestu. Jei taip nutiktų, tai nereikėtų nė mero J. Kaminskio – pakaktų popiežiaus. Kažkaip LLRA vis pamiršta Dievo įsakymą – neminėti Dievo vardo be reikalo.
Trumpai tariant, antra pagal gautų mandatų skaičių politinė jėga Vilniaus miesto taryboje pasirodė kaip visiška atsilikėlė. Pastarųjų dienų įvykiai dar kartą paliudijo, kad Lenkų rinkimų akcija – tai viešųjų ryšių akcija, esanti arčiau mistikos nei politikos.
Nesėkme baigėsi ir trečios pagal gautų mandatų skaičių rinkimų dalyvės – Tėvynės sąjungos pastangos siekti norimo rezultato. Konservatoriai žūtbūt stengėsi iškovoti sau mero postą – ir neišsikovojo.
Žinoma, Artūras Zuokas – stiprus varžovas, kurio politinių žaidimų meistrystė pranoksta daugelio kitų žaidėjų gebėjimus ir galias. Tačiau ar Tėvynės sąjungos atstovai nepadarė klaidos, puolę įsiteikinėti neprognozuojamai LLRA ir nė nepabandę tartis su A. Zuoku? Juolab kad LLRA tikrai nėra ta politinė jėga, bendradarbiavimas su kuria atitiktų jų nuostatas.
Konservatorių užsispyrimą dėl A. Zuoko sunku paaiškinti – panašu, kad tai buvo daugiau jų ambicijos ir stipraus lyderio baimė nei pragmatinės politikos išraiška.
Antai premjeras Andrius Kubilius sako, kad Raimundo Aleknos išrinkimas Vilniaus meru būtų leidęs siekti permainų šilumos ūkyje. Kyla paprastas klausimas: kas trukdė siekti tų permainų, kol Vilniaus merais buvo konservatorius Vilius Navickas ir tas pats R. Alekna?
Ne, klausimą reiktų formuluoti kitaip: kodėl tos permainos neįvyko, kol Vilnių valdė Tėvynės sąjungos merai?
Anot A. Kubiliaus, alternatyva R. Aleknos išrinkimui į mero postą „būtų stiprėjimas oligarchinių tendencijų Vilniaus mieste, kur „Rubicon“ kompanijos veikla mums seniai neduoda ramybės dėl savo oligarchinių tendencijų".
Ką reiškia „mums seniai neduoda ramybės“? Reiktų įsivaizduoti: sėdi konservatoriai Vilniaus mero kėdėje ir muistosi, ramybės nerasdami, dėl „Rubicon“ veiklos ir oligarchinių tendencijų. Bet nieko nedaro. Keistas reginys.
Maža to, juk kai Vilniaus vairą perėmė konservatorius V. Navickas, sostinės politikai susitarė dėl svarbiausių darbų ir neatidėliotinai spręstinų dalykų. 2009 m. vasarį pasirašyto susitarimo priede bene daugiausiai vietos teko kaip tik „Rubicon“ interesams.
Vienas po kito sutarties priedo punktai skelbė „Rubicon“ įmonėms svarbius prioritetus.
Pirmas punktas – apie „Rubicon“ įmonės „Realco“ plėtojamą nekilnojamojo turto kompleksą prie „Siemens“ arenos ir „Vichy“ vandens parko. V. Navickas su bendražygiais susitarė, jog „būtina užtikrinti, kad nebūtų pažeisti galimų būsto ir kitų nekilnojamojo turto objektų savininkų interesai, įsigyjant šioje teritorijoje pastatytus objektus“.
Kitas punktas skelbė, kad namus administruojančias įmones reikia pertvarkyti „taip, kad gyventojams būtų užtikrintas kokybiškas paslaugų teikimas“. Kaip tai buvo įgyvendinta? Tiesiog kol meru buvo V. Navickas, gerokai pailgėjo „Rubicon“ įmonės „City Service“ administruojamų daugiabučių sąrašas.
Panašiai sutarties priede vardytos kitos „globotinos“ sritys, susijusios su „Rubicon“ įmonių interesais. Ir kaip po viso šito reiktų suprasti A. Kubiliaus žodžius apie tai, kad „Rubicon“ kompanijos veikla konservatoriams esą „seniai neduoda ramybės“?
Tėvynės sąjungos blaškymaisi ir nuolat besikartojančios situacijos, kai žodžiai prieštarauja darbams, iš dalies lėmė ir esamą padėtį. Partijos vadovo A. Kubiliaus, o kartu ir rinkimų sąrašo Vilniuje lyderio R. Aleknos pozicija per savivaldos rinkimus tiesiog nebeturėjo reikiamo svorio. Jei konservatoriai būtų buvę nuoseklesni, tai būtų galėję tikėtis Vilniuje gauti bent dviem mandatais daugiau ir dabar galbūt jau turėti savo merą.
Bet yra kaip yra: meras – A. Zuokas, ir, ko gera, pelnytai. Antrą ir trečią vietas užėmę rinkimų sąrašai, gavę beveik tiek pat mandatų, kiek ir A. Zuoko vadovaujamas judėjimas „Taip“, liko ir be mero posto, ir be valdžios.
Tėvynės sąjunga apskritai patyrė skaudų politinį pralaimėjimą, negavusi mero postų abiejuose didžiuosiuose miestuose – Vilniuje ir Kaune. Nors, kitaip nei įprasta, derėjosi su įvairiomis politinėmis jėgomis, užuot iš anksto pareiškusi, kad ją supa priešai ir ji verčiau liks opozicijoje nei leisis su jais į kalbas. Tad gal konservatoriams verta permąstyti savo lyderio ir jo aplinkos teiginius apie tai, kad savivaldybių tarybų rinkimai Tėvynės sąjungai buvo vienareikšmiai sėkmingi?