V.Laučius. Idiotų kalvė. Antra dalis: „kelias į žvaigždes“

Tebūnie pasitikėjimas, bala nematė. Tačiau pasitikėti gali tik tuo, ką rimtai vertini, suvoki ir pažįsti. Kitaip nei meilė iš pirmo žvilgsnio, politinis pasitikėjimas iš pirmo žvilgsnio būtų tik naivaus nebrandumo požymis.

Tikram pasitikėjimui neužtenka vien pirmo įspūdžio: reikia mąstymo ir vertinimo pastangų, kai pirmus įspūdžius patvirtina arba paneigia vėlesni stebėjimai. Jei viso to nėra, tai kalbame ne apie tikrą pasitikėjimą, o apie aklą tikėjimą tuo, ko neišmanai, dorai nepažįsti ir net nesigilini.

Savo ruožtu visuomenės nuomonių apklausos mus verčia manyti, kad masė žmonių tvirtai pasitiki arba nepasitiki dešimtimis politikų ir politinių institucijų. Vadinasi, visuomenė turi tęstinių apmąstymų ir vertinimų pastangomis susidarytą pagrįstą nuomonę apie juos ir jas? Tai absurdas.

Jei respondentams kartu su klausimais apie pasitikėjimą būtų pateikiami testai, kurie leistų įvertinti jų atsakymų pagrįstumą, tai matytume, kaip dažnai tas tariamas „pasitikiu-nepasitikiu“ rezultatas grindžiamas fikcijomis, neišmanymu, stereotipais ir nuogirdomis. Deja.

Anot pastarųjų kelerių metų apklausų, labai pasitikima, pavyzdžiui, krašto apsaugos sistema ir Vilija Blinkevičiūte. Kyla natūralus klausimas: kodėl? Gal mes laimėjome kokį nedidelį karą arba esame idealiai pasirengę šalies gynybai? Gal V. Blinkevičiūtės pastangomis Lietuvoje turime socialinės gerovės valstybę ar bent jau gerai sutvarkytą ir pagyrimo vertą socialinio draudimo sistemą? Kur pasitikėjimo šuo pakastas?

Nėra jokio tikro pasitikėjimo. Yra tik „myliu-nemyliu“, „mėgstu-nemėgstu“, „šaunūs-nešaunūs“, „davė-nedavė“, „girdėjau apie jį/ją – negirdėjau“, „mačiau per TV – nemačiau per TV“, „gerai atrodo – blogai atrodo“. Vadinamasis „pasitikėjimas“ paprastai susiveda vien į teigiamas ir neigiamas emocijas, kurias žmogui sukelia jo asmeninio gyvenimo dirgikliai ir aplinkybės, mažai tesusijusios su apklausose minimo politiko ar institucijos realiomis savybėmis ir pelnytais vertinimais.

Blogiausia tai, kad tas tariamo „pasitikėjimo“, o išties – primityvaus populiarumo, stereotipinio „myliu-nemyliu“ veiksnys nemenkai lemia ir rinkimų rezultatus. Ne su pagarba susijęs prestižas ir ne su politinėmis dorybėmis – praktine išmintimi, teisingumu bei drąsa susijęs autoritetas, bet – populiarumas, pagražintas pasitikėjimo butaforijomis, šiandien yra kertinis politikų vertinimo matmuo.

Ir, trumpai tariant, valdžia pirmiausia būna bloga todėl, kad ji yra renkama vadovaujantis esmingai defektyviais politikų vertinimo kriterijais. Kol vyraujantys kriterijai nesikeis, tol turėsime silpnas „tradicines“ partijas ir vis atsinaujinančio populizmo pliūpsnius – tai „naująsias politikas“, tai „1111 dienų“ darbo partijas, tai populiarius klounus, kurie žada „prikelti tautą“.

Kodėl visuomenė šitaip prisirišusi prie įvaizdinio populiarumo ir buko „myliu-nemyliu“, užuot labiau vertinusi prestižui ir autoritetui pelnyti būtinas savybes? Įvairūs atsakymai į šį klausimą galėtų būti pateikti politologiniais, psichologiniais ar sociologiniais pjūviais.

Klasikinės politinės teorijos požiūriu, suvokti, kodėl politinė bendruomenė renkasi vienokią ar kitokią valdžią, leidžia pamatinės politinės tikrenybės – to, ką senovės graikai vadino politeia („režimo“, „ politinės santvarkos“ ir „kultūros“ sampratų visuma) – analizė. Politeia sampratą taip pat padeda nusakyti tai, kas turima galvoje, kai ikirevoliucinė Prancūzija vadinama Ancien Régime.

Suvokti, kas yra visuomenės politeia, vadinasi – suvokti, koks žmogaus tipas įkūnija tos visuomenės idealą. Jane Austen romanų aristokratas? Aristokratiškasis JAV žemvaldys-pietietis iš Margaret Mitchell „Gone With the Wind“? Sėkmingas, darbštus, sąžiningas ir dievobaimingas protestantiškos dvasios verslininkas? „Paprastas žmogus“ – sunkiai besiverčiantis, bet pilietiškas, doras ir demokratiškas?

Televizinėje XXI a. pradžios Lietuvoje tai – nei aristokratas, nei verslininkas, nei „paprastas žmogus“; tai – „žvaigždė“. Tas, kuriam pavyko išpopuliarėti, nesvarbu – kaip. Dažniausiai – vulgariai ir bukai, bet svarbiausia – kad masinė auditorija atpažintų kaip „žvaigždę“.

„Žvaigždė“ šiandien yra tas, kurį „sužvaigždino“, tarkime, TV realybės šou; kuris atliko lytinį aktą prieš kameras arba pradėjo viešai dainuoti ir šokti, kaip koks Radži arba Antanas; tapo kad ir idiotiškiausių laidų vedėju, nušovė teisėją, barzda pakėlė automobilį, įsteigė Darbo partiją, įsimylėjęs save susikūrė prabangų blogą iš serijos „Didelis AŠ mažoje Lietuvoje“, įsiamžino glamūrinių žurnalų viršeliuose arba dar kitaip „sublizgėjo“.

Lietuvos politeia sulaukė savo „žvaigždžių valandos“. Tos „žvaigždės“, tiesa, dirbtinės ir primenančios čigonų parduodamus „auksinius“ papuošalus po 20 litų, bet – „žvaigždės“, nes populiarios. Lemia nebe tiesa ir tikrovė, o pateikimas ir paklausa. Visuomenė įsimylėjo „žvaigždes“, ir šis jos posovietinis kultūrinis idealas dabar natūraliai aprėpia politinius vertinimus ir prioritetus.

Politikų kalvė šiandien yra ne ten, kur ugdomas visuomenės lyderių prestižas ir autoritetas, bet ten, kur nutiestas „kelias į žvaigždes“. O jame nėra kliūčių nei menkystoms, nei idiotams. Yra tik šūkis „būk savimi“. Tinka ir papūgėlei.

2008-taisiais „Tautos prisikėlimo“ partijos fenomenas pavaizdžiai liudijo, kad mūsų politika išgyvena „žvaigždžių epochą“. Vienos populiariausių partijų lyderis Viktoras Uspaskichas – dar vienas šios hipotezės pavirtinimas (kaip ir „naujosios politikos“ sėkmė 2000-taisiais).

„Vilmorus“ direktorius Vladas Gaidys dar prieš porą metų atkreipė dėmesį, kad Darbo partijos reitingai būtinai staigiai šokteli po to, kai V. Uspaskichas kurią nors savaitę būna gausiai rodomas televizijų. V. Uspaskichas – tipinė mūsų sužvaigždėjusios politikos „žvaigždė“.

Ar esti vilties, kad „kelio į žvaigždes“ politinės tendencijos artimiausiu metu silpnės? Vargu bau. Politeia – tai visų pirma visuomenės nuostatos, jos politinio gyvenimo ir mąstymo būdas, politinė – ir ne tik politinė – kultūra. Tie dalykai greitai nekinta. Žvaigždėjimo kultūros antplūdį gali sustabdyti tik trys veiksniai: valstybės švietimo politika, Bažnyčia ir ugdymas šeimoje. Bet nestabdo.

Bažnyčios pastangos – gal ir nemenkos, turint omenyje sekuliarizuotą tikrovę; valstybės indėlis – daug kuklesnis, turint omenyje į technē ir amatą, o ne į kultūrinį išprusimą orientuojamą švietimo sistemą; savo ruožtu ugdymas šeimoje – totaliai apleistas. Viso to rezultatą – matome.

Esame ir dar ilgai būsime „kelyje į žvaigždes“. Galima tik linkėti, kad „Viešųjų ryšių partnerių“valdybos pirmininko Mykolo Katkaus prieš Naujuosius metus pasakyti žodžiai, kad jau matyti visuomenės politinio susipratimo požymių, kai vertinami gebėjimai, o ne vien blizgūs atrodymai, kuo greičiau taptų vyraujančia mūsų politinės kultūros tendencija.