aA
1991 m. rugpjūčio 19-21 d. pučas baigėsi SSRS mirtimi, nors formaliai ji buvo konstatuota keliais mėnesiais vėliau – tų pačių metų gruodį. Pažvanginusi ginklais ir paskutinį kartą pagrūmojusi sovietinės tironijos kumščiu, blogio imperija dar kiek patrūkčiojo ir nusibaigė. Vėliau carų ir gensekų pamaiva Vladimiras Putinas tai pavadins didžiausia XX a. geopolitine katastrofa.
V.Laučius. Devyniolika metų be rusiško komunizmo
Vladimiras Laučius
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

V. Putinas iš dalies teisus: SSRS subyrėjimas buvo katastrofa, bet ne todėl, kad griuvo sovietų imperija, o todėl, kad jos subyrėjimas smogė per Vakarų savisaugą. Kremliaus dosniai palaikomų kairuoliškų tendencijų ir taip jau gerokai išplerinta Europa po Šaltojo karo ėmė netekti savisaugos instinkto likučių. Liberaliąsias europines demokratijas tarytum apsėdo įgytasis imuninio nepakankamumo sindromas. (AIDS, beje, kaip tik ir išplito paskutiniais SSRS gyvavimo metais).

Žymus rusų disidentas Vladimiras Bukovskis ES kildina iš SSRS ir Europos kairiųjų susitarimo. Jo knygos ir kalbos (žr.: EUSSR: The Soviet Roots of European Integration) vis dar vargais negalais įveikia ES įsisiautėjusią politinio korektiškumo cenzūrą. V. Bukovskio požiūris nekelia abejonių: Europa neatsilaikė prieš Kremliaus paleistą užkratą ir, žlugus SSRS, yra kamuojama lėtinio sovietizmo.

ES nare tapusi Lietuva šiuo atžvilgiu įsiliejo į sergančiųjų gretas. Ligos simptomai – įvairūs, bet verta atkreipti dėmesį bent į tris bendresnio pobūdžio apraiškas: istorinę, moralinę ir politinę.

Istorinį Europos neįgalumą liudija Alzheimerio verta nuostata: „Pamirškime praeitį, žvelkime į ateitį“. Ją mėgsta kartoti politikai, kuriems atmintis yra ne sveiko mąstymo sudėtinė dalis, bet šalintina kliūtis, trukdanti paobuoliauti su velniu. Kadangi ateities dar nėra, o be praeities negali būti ir jokios patirties, žiūrėjimas į ateitį pamiršus praeitį yra lyg silpnapročio vėpsojimas, godžiai stebeilijantis į nieką, paleidus lūpą.

Kremliaus dosniai palaikomų kairuoliškų tendencijų ir taip jau gerokai išplerinta Europa po Šaltojo karo ėmė netekti savisaugos instinkto likučių. Liberaliąsias europines demokratijas tarytum apsėdo įgytasis imuninio nepakankamumo sindromas.
V.Laučius

Tokio savanoriško nukvailėjimo politikai, postringaujantys apie žvelgimą į ateitį, tikisi iš visuomenės. Kad ir dėl Laisvės kovų atminimo Lietuvoje: daugybę kartų kairuoliško mąstymo lietuvaičiai partijų viršūnėse ir Seime ragino žvelgti į ateitį, pamiršus praeitį. Mat joje „visko būta“, vienos tiesos – nerasta, o laisvės kovotojų tiesa buvusi ne geresnė už stribų „tiesą“. Dviejų tiesų propagandininkai visais laikais nepailsta įrodinėti, kad niekšas – „savaip teisus“.

Pamiršti praeitį bei žvelgti į ateitį dažnai raginama ir santykiuose su Rusija. Tai lyg silpnesniojo būdas pabėgti nuo tikrovės ir apgauti save. Ši susitaikėliška laikysena itin apgailėtina stebint, kaip Rusija demonstruoja visam pasauliui, kokia jai svarbi jos imperinė sovietinė praeitis ir kaip ji jos ilgisi bei ją garbina.

Paskutinį SSRS gynybos ministrą Dmitrijų Jazovą, mėginusį tankais stabdyti SSRS byrėjimą 1991 m. pučo dienomis ir buvęs Rusijos prezidentas V. Putinas, ir dabartinis prezidentas Dmitrijus Medvedevas apdovanojo ordinais. Demokratinės Europos mylimi rusai nepamiršta savo praeities. Jei ką ir pamiršo, tai laisvę, 1991 m. rugpjūtį per kraują išplėštą iš septynis dešimtmečius jų ir kaimynų tautas terorizavusio režimo nagų.

Lietuvoje jau baigė mokslus karta, nepatyrusi naujos tironijos košmaro, kuris 1991 m. rugpjūtį sklandė vien nuo minties, kas bus, jei pučistai laimės. Nuostata „pamirškime praeitį“ šiems jauniems žmonėms reikštų viena: nesukime sau galvos. Praeitis, kuri netapo asmeninės patirties dalimi ir kurią iš visų pusių raginama pamiršti, nustoja daryti įtaką pasaulėžiūrai ir vertybinėms nuostatoms.

Kai šiomis aplinkybėmis tie patys politikai, kurie siūlo pamiršti praeitį, porina apie „pilietinės visuomenės ugdymą“ bei sako: „Ateis nauja karta, ir galutinai įveiksime sovietizmo atgyvenas“, - ima nelinksmas juokas. Nes kaip tik ateitį veršiškai įsispitrijusi visuomenė, neišmokusi praeities pamokų, būtų lengviausia Rytuose neblėstančio imperializmo auka.

Kita europinio masto bėda – moralinis daltonizmas. Šiandien tapo politiškai nekorektiška skirti juoda ir balta. Ši problema turi ir ideologines ištakas: daltonizmu moralinių vertybių atžvilgiu, anot Lewiso Mumfordo, buvo persisėmę XX a. tarpukario liberalai, nesugebėję laiku pasmerkti kylančio fašizmo ir pripažinti blogio blogiu. Atnašaudami kultūrinei įvairovei, užsiliūliavę vaikiškais teiginiais apie „įvairias spalvas“, apie tai, kad gyvenimas „nėra juodai baltas“, liberalai, L. Mumfordo žodžiais, nebeskiria civilizacijos nuo barbarybės. Barbarybė tik to ir laukia.

Lietuvoje jau baigė mokslus karta, nepatyrusi naujos tironijos košmaro, kuris 1991 m. rugpjūtį sklandė vien nuo minties, kas bus, jei pučistai laimės. Nuostata „pamirškime praeitį“ šiems jauniems žmonėms reikštų viena: nesukime sau galvos. Praeitis, kuri netapo asmeninės patirties dalimi ir kurią iš visų pusių raginama pamiršti, nustoja daryti įtaką pasaulėžiūrai ir vertybinėms nuostatoms.
V.Laučius

Iš studentiško amžiaus kiauto tik ką išsilukštenęs jauniklis jau, žiūrėk, byzgia žinovo tonu, kad demokratiniai Vakarai – niekam tikę ir nė kiek nepranašesni, greičiausiai net blogesni už savo politinius bei kultūrinius varžovus. Jis drąsiai tauzija apie Vakarų veidmainystę, laisvojo pasaulio nelaisvę, grobuoniškumą ir vartotojiškumą. Jis aikčioja ir kukčioja iš susižavėjimo trečiuoju pasauliu, islamo valstybėmis, Kinija arba Rusija. Jis liaupsina jų dvasingumą, kitoniškumą bei gina jų „teisę gyventi kitaip“. Jis pyksta ir moja dekoratyviniais savo kumštukais, išgirdęs politiškai nekorektišką žodį arba europiečių laikraščiui išspausdinus Mahometo karikatūrą.

Bet jam nusispjaut į tai, kad Kremlius metodiškai naikina režimą drįstančius kritikuoti žurnalistus; jam nė motais, kad Talibanas viešai kankina ir žudo moteris; jam neįdomūs serbų nusikaltimai – jis taškosi seilėmis, smerkdamas NATO lėktuvų antskrydžius. Didžiausias po Hitlerio nusikaltėlis jam yra George‘as W. Bushas. Paklaustas apie žiauriausius šiuolaikinius politinius režimus, jis nė nepagalvos apie Šiaurės Korėją, bet būtinai paminės apartheido režimą PAR.

„Kuo Vašingtonas geresnis už Maskvą? Kuo Saakašvilis geresnis už Putiną? Kodėl Rytai turėtų gyventi pagal Vakarų primestas demokratines dogmas? Kuo mes, vakariečiai, geresni už visus kitus?“ – su aukštesniųjų būtybių aplombu klaus Vakarų civilizacija „nusivylę“, nors kaip tik jos prabangiai išlavinti, išmaitinti, išpopinti ir išpaikinti moralistai.

Iš esmės jie yra savo civilizacijos vėjavaikiai nebrendylos. Matydami dažną atotrūkį tarp liberaliosios demokratijos principų ir tikrovės, jie, užuot pripažinę tikrovės netobulumą ir poreikį ją taisyti, vėjavaikiškai nusprendžia, jog principai nieko verti ir, vadinasi, sąžiningesni yra tie, kurie tų principų neturi ir nesilaiko. Kinai. Rusai. Fidelis Castro ir Hugo Chavezas.

Johnas Hallowellas taikliai nusako problemą: „Juk niekas neneigia, kad galimas nemenkas atotrūkis tarp įsitikinimų ir praktikos, tarp principų ir veiksmų. Klausimas – kaip mes tokio pobūdžio atotrūkius aiškiname. Nebrandus požiūris verčia tarti, kad, jei tobulybė nepasiekiama, nėra ko jos nė siekti; jei tikrovė nesutampa su principais, vadinasi, principai apskritai nereikšmingi. Savo ruožtu brandus žmogus išmoksta gyventi pripažindamas tobulybės stoką – savyje, kituose, visuomenėje, - bet kartu netvirtindamas, jos esamas trūkumas ar blogybė yra tikrasis standartas“.

Morališkai daltoniško liberalizmo apoteozė – dergimas į nuosavą namų židinį, liberaliai toleruojant tai, kas netoleruoja liberalizmo. Toks yra Vakarų vidaus barbarybės veidas. Jos istorinis priesakas – „pamirškime praeitį, žvelkime į ateitį“. Jos moralinė nuostata – „mes niekuo ne geresni už kitus; mūsų santvarka niekuo ne geresnė“. Jos politinė išraiška – liberalizmas, mėginantis nukirsti po savimi šaką ir nusižudyti in corpore su liberaliai demokratiniais Vakarais.

Lietuvos atveju visa tai puikiai dera su gerais santykiais su Maskva. Mes sakome „pamirškime praeitį“ – ji sako „pamirškite praeitį“, o pati ją kuria ir propaguoja. Mes sakome „mes nesame geresni“ – ji sutinka su tuo ir priduria esanti daug geresnė. Mes puoselėjame savyje europietiško suicidinio liberalizmo daigus – Maskva mielai padeda juos laistyti ir genėti.

Ko dar reikia užtikrinant glaudesnį bendradarbiavimą su Rytų kaimyne? Liberalizmo transformavimąsi jau aptarėme. Tačiau yra dar konservatizmas – ideologija ir politika, kurios tikslas – saugoti. Ginti praeitį nuo peršamos užmaršties; ginti moralę – gėrio ir blogio skirtį; galiausiai – išlaikyti politinį stuburą bei gebą priešintis blogiui, ginant liberaliosios demokratijos pamatus, kurių nebeapgina liberalai.

Lietuvos atveju visa tai puikiai dera su gerais santykiais su Maskva. Mes sakome „pamirškime praeitį“ – ji sako „pamirškite praeitį“, o pati ją kuria ir propaguoja. Mes sakome „mes nesame geresni“ – ji sutinka su tuo ir priduria esanti daug geresnė. Mes puoselėjame savyje europietiško suicidinio liberalizmo daigus – Maskva mielai padeda juos laistyti ir genėti.
V.Laučius

Kaip rusams elgtis su tokiu konservatizmu? Turbūt – iškreipti, kaip ir liberalizmą. Šiuokart „hardą“ paversti „softu“. Pasiekti esminės idėjų kaitos – ir reikalas sutvarkytas. Vietoje praeities gynimo nuo užmaršties – nacionalistiniai šūkiai iš serijos „būk labiau lietuvis“. Vietoje esminių juoda-balta skirčių ir moralinio imuniteto tironijai („blogio imperijai“) – kova su gėjų paradais ir formulės namų ūkiams, kaip, kiek ir kokiais tikslais (patriotiniais sumetimais) gimdyti vaikų. Vietoje politinio stuburo – demonstratyvus politizuotas religingumas (Rusijoje jo irgi apstu). Apibendrinus: šiandienė TS-LKD.

Ir kaip dabar prisiminti 1991 m. rugpjūčio pučą – kaip laisvės pergalę? Kieno ir prieš ką? Rusijai tų dienų įvykiai, kaip matome, laisvės neatnešė. O Lietuvai? O Europai?

Autorius yra „The Economist“ partnerio Lietuvoje žurnalo „IQ“ vyr. redaktorius.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Viešvilėje – skandalingas kunigo pamokslas: tęsiantis pandemijai liepė nesiskiepyti ir prabilo apie masonų planą (76)

Visuomenėje nerimsta aistros dėl vakcinavimo nuo COVID-19 : žiniasklaidoje, o ypač socialiniuose...

Gluminanti greitųjų eilė prie Kauno ligoninės: medikai kreipėsi į pacientus daliai žmonių teikiama pirmenybė, kitiems medikų gali tekti palaukti (179)

Išaugęs sergamumas COVID-19 ir kitomis infekcinėmis ligomis nulėmė padidėjusius pacientų...

Veryga: aš iš tikrųjų atsisakyčiau galimybių paso

Toliau tūkstantį naujų atvejų per dieną viršijančius COVID-19 skaičius stebinti Vyriausybė...

Už naujos krizės kyšo Kremliaus ausys: didesnės sąskaitos netrukus pasieks vartotojus Lietuvoje (473)

Vidutinė dujų kaina Lietuvos vartotojams aktualiausioje biržoje „ Get Baltic “ per metus...

Apie naują susitarimą pranešęs Macronas siunčia žinią Europai: nustokit būti naivūs (73)

Prancūzija ir Graikija antradienį pasirašė kelių milijardų eurų vertės susitarimą, pagal...

Juščius: dabar ruošia vagonus išbuožinimui (19)

Kęstutis Juščius , vienas stambiausių šalies agrosektoriaus verslininkų, dirba srityje, kuri,...

Specialiu reisu iš Londono į Vilnių atskraidintas būrys nusikaltėlių, juos saugojo 52 anglų pareigūnai (224)

Iš Londono antradienį specialiu reisu į Vilniaus oro uostą atskridusiame lėktuve buvo 18...

Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė: nereikia bijoti net ir tų troškimų, kurie atrodo sunkiai įgyvendinami (1)

Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė , penkiakovininkė, atstovavusi Lietuvai 2020 metų Tokijo...

Nuo sausio siūloma leisti steigtis mažiems sidro gamintojams

Nuo 2022-ųjų Lietuvoje galėtų atsidaryti mažos privačios natūralios fermentacijos sidro...

Šventosios pakrantę gausiai nuklojo dumbliai: ekologas sako, kad jų drastiškai daugėja dėl mūsų pačių kaltės (18)

Šįryt Šventosios pajūriu vaikščiojęs Aurelijus buvo nustebintas pakrantėje išvysto...