O Europos Sąjungos (ES) atžvilgiu žodžius „ little country“ šiuo atžvilgiu gal tiktų pakeisti žodžiais „big union“.
Rusijos pilietis Michailas Golovatovas vadovavo "Alfa" būriui, 1991 metais sausį šturmavusiam Lietuvos televizijos bokštą. Sausio 13-osios byloje jis įtariamas veikomis, kurios priskiriamos prie nusikaltimų žmoniškumų ir karo nusikaltimų.
Buvusį KGB karininką M. Golovatovą Austrija paleido nepraėjus nė parai po šio žudiko sulaikymo. Tai precedento neturinti atvejis, liudijantis ne tik ES įsikerojantį teisinį nihilizmą, ne tik nepagarbą Lietuvai ir žudynių aukoms, bet ir gėdingą keliaklupsčiavimą prieš Rusiją.
Nes tik naivuoliui ar Rusijos propagandos aukai gali atrodyti, kad austrai šitaip pasielgė ne todėl, kad norėjo įtikti Kremliui, o dėl kokių nors padoresnių priežasčių.
Su padorumu susipykusi oficialioji Viena teigia, kad įtariamasis buvo paleistas neva tik dėl teisinių priežasčių – esą būta „neaiškumo“ dėl europinio orderio jį sulaikyti už nusikaltimus.
Nors tai buvo varganas pasiteisinimas: Europos arešto orderis galioja visoje ES ir nesuteikia pagrindo ignoruoti valstybę, kurios teisėsauga kaltina sulaikytą asmenį įvykdžius nusikaltimą.
Austrija paprašė iš Lietuvos papildomos informacijos, bet net nesiteikė jos sulaukti: paleido M. Golovatovą nepraėjus nė 24 valandoms po sulaikymo.
Gal ES teisinių reikalavimų privalu laikytis tik antrarūšėmis laikomoms valstybėms, kaip Lietuva? Gal Hitlerio tėvynė Austrija, kurios Amšteteno miestas tik visai neseniai panaikino Hitleriui garbės piliečio vardą, priklauso išrinktųjų klubui, o Lietuva – ne? Gal apskritai ES galioja George‘o Orwello gyvulių ūkio maksima: visi lygūs, bet kiaulės – lygesnės?
ES sugeba kelti baisiausią triukšmą ir kištis į valstybių vidaus reikalus dėl politinių smulkmenų, iš kurių joks sveiko proto žmogus tragedijos nedarytų. Regis, net egzotiški seksualiniai pomėgiai įtakingiems Europos politikams rūpi kur kas labiau, nei nusikaltimai prieš žmoniškumą ir teisingumas nekaltų aukų krauju susitepusių žmonių – jau net ne visai žmonių – atžvilgiu.
ES vertybėms ištikimi aktyvistai raudote rauda dėl sužvejoto karpio kančių, kuris ne iškart nužudomas ir šviežias pristatomas pardavėjui. Ak, juk tai nehumaniška, dėl to turi kelti triukšmą visa pažangi Europos visuomenė!
Nelaimėliui žvejui prikišamas žiaurumas: nenaudėlis, mat, pažeidžia gyvūnų teises. Į beginklius žmones prie Vilniaus televizijos bokšto šaudę žmogžudžiai – visai kas kita. Jie kažin kaip atitinka ES vertybes ir gali sau ramiai slidinėti po gėrį nuo blogio seniai nebeskiriančią Europą.
Teisus buvo buvęs SSRS disidentas Vladimiras Bukovskis: jo nuomone, ES yra vėlyvojo sovietizmo politinis projektas. Būdas sukergti Europą su Rusija cinizmo ir amoralaus pragmatizmo pagrindu. Austrų sprendimas neišduoti M. Golovatovo Lietuvai tai eilinį kartą patvirtina.
Rusų dujos vėl nugalėjo ES moralę. Teisus buvo ir Vytautas Landsbergis, sakydamas, jog „Europa paklydo“.
Kas šiandien yra ES? Prašmatniomis drapanomis, brangiais automobiliais ir skalsiu, preciziškai išmatuotu (agurkų dydis ir pan.) ėdesiu labiau už viską susirūpinusi pasaulio dalis. Pamiršusi, kad egzistuoja geopolitika, saugumo sumetimai, savisauga ir gynyba; kad pasaulis yra pilnas ne tik vartotojų ir gamintojų, pirkėjų ir pardavėjų, turistų ir seksualinių mažumų, bet ir ginkluotų bei agresyvių civilizacijos priešų.
Priešų, kuriuos gali reikėti sulaikyti ir tam turėti pakankamai galios, pinigų, patriotizmo, motyvacijos ir pasirengimo. O kokie dabar yra ES valstybių gynybos biudžetai? Stačiai apgailėtini. Ko verti yra europiečiai kaip sąjungininkai JAV? Silpni, sentimentalūs, baikštūs ir subobėję.
ES senbuvė Austrija gina krauju susitepusius kagėbistus. ES senbuvė Prancūzija pardavinėja imperialistinių ambicijų neatsisakiusiai ir žudyti ištisas tautas įpratusiai Rusijai puolamąją ginkluotę – „Mistral“ laivus.
Ir į tokią Europą mes veržėmės? Dėl šitokios Europos esame didžiai patenkinti ir laimingi? Labiname mūsų užsienio politikos lyderius, kurie nemėgsta Amerikos ir melste meldžiasi Briuseliui?
O kur tų lyderių griežti raginimai spartinti Sausio 13-osios bylos eigą? Mūsų išgirtoji Europa į Lietuvos tragediją atsainiai – šiuokart austriškai – nusipjauna.
Tad gal vis dėlto pradėkime griežčiau kelti klausimą: ar dabartinė ES ir yra ta mūsų išsvajotoji žemė, tas prarastasis rojus, į kurį turime džiaugtis grįžę?
Post scriptum: ištrauka iš Paulo Belieno interviu su V. Bukovskiu:
Sovietmečio disidentas perspėja apie ES diktatą
- Buvote labai garsus sovietmečio disidentas, o dabar Europos Sąjungą gretinate su Sovietų Sąjunga. Kaip tai paaiškintumėte?
- Kalbu apie struktūras, apie diegiamas ideologijas, planus, kryptį, neišvengiamą plėtrą, nutautėjimą, o juk toks ir buvo Sovietų Sąjungos siekis. Dauguma žmonių to nesuvokia. Jie nežino, bet mes žinome, nes užaugome Sovietų Sąjungoje, kurios mokyklose ir universitetuose buvome mokomi sovietinės ideologijos. Svarbiausias sovietų siekis buvo kurti naują istorinį darinį – sovietinę liaudį. Šiandien tas pat sakytina apie ES. Joje stengiamasi kurti naują liaudį. Tą liaudį jie vadina „europiečiais“, kad ir ką šitai reikštų <...>
- Bet visos šalys į ES stojo savo valia.
- O ne <...> Tai gudrybė kvailiams. Žmonės referendumuose turi balsuoti tol, kol nubalsuos taip, kaip reikia. O tuomet jie turi liautis balsavę. Bet kodėl? Balsuokime toliau. ES yra tai, ką amerikiečiai pavadintų priverstinėmis vedybomis.