Baigsis natūralūs „valstybininkai“ – greičiausiai bus prigaminta dirbtinių. Mat genys yra užprogramuotas. Maniakas-kirtikas. Tas, kuris mėgins pakeisti programą, bus apšauktas „valstybininku“. Ir tada – kaukšt... Plumpt.

Iš pradžių lyg ir būta sąžiningo noro atskleisti tiesą: apie teisėsaugos, spec. tarnybų ir įtakingos biurokratijos išsidirbinėjimus siekiant politinės įtakos; apie sovietmečiu dvelkiantį žurnalistų verbavimą ir telefoninių pokalbių pasiklausymą; apie grupinį norą valdyti, nepaisant demokratijos principų.

Viso to sąžiningo teisybės noro būta iškart po a.a. Vytauto Pociūno žūties. Tuomet kaip keliantis demokratijai grėsmę kvazipolitinis darinys buvo įvardytas „valstybininkų“ klanas, apie kurį nemažai prirašyta tyrimą atlikusios parlamentinės komisijos išvadose.

Vladimiras Laučius
Kodėl į aukštus politinius postus A.Kubilius skiria žmones ne iš politikos, ne iš partijos, bet iš depolitizuotos diplomatinės tarnybos ir iš biurokratinių Statistikos departamento koridorių?
„Valstybininkai“ nutarė apsimesti, kad jų nėra. Premjeras Gediminas Kirkilas tuo tikslu sugalvojo komisiją, kuriai vadovavo konservatoriaus Vytautas Ališauskas. Į ją buvo įtrauktas ir Vytautas Landsbergis.

Nominaliai ši nekonstitucinė komisija turėjo ištirti V. Pociūno žūties tyrimą, o praktiškai ji, matyt, turėjo sutaikyti „valstybininkus“ su konservatoriais: savaip pakartoti 2K (Kirkilas-Kubilius) projektą.

Nepavyko. „Nuskilo“ tik pačiam V. Ališauskui: išvyko ambasadoriauti į Romą. Ad majorem Dei gloriam, kaip mėgdavo sakyti jėzuitai apie savo jėzuitiškus darbelius.

Tačiau paskutiniam „valstybininkų“ valdžios projektui – „Leo LT“ – konservatoriai su A. Kubiliumi priešakyje entuziastingai pritarė. Kone visa Tėvynės sąjungos frakcija už jį balsavo Seime 2007 m. vasarą. Argumentus prieš „Leo“ A. Kubilius tada atsainiai atmesdavo: „Darom, darom!“ – sakydavo jis.

Padarė. Dabar – sunaikino. Kur politinis nuoseklumas? Kur buvo šio prezidentės Dalios Grybauskaitės sąjungininko – kovotojo prieš oligarchiją – nuostatos ir vertybės 2007-ųjų pavasarį ir vasarą? Kažkur, matyt, slypėjo.

Tomas Bagdonas pagrįstai stebisi premjero „nuoseklumu“: „A. Kubilius vieną kadenciją išlaikytinius augino, kitą – su jais kovos, o trečią? Jei praėjusią Seimo kadenciją dabartinis premjeras būtų vadovavęsis vertybėmis, o ne trumpalaikiais politiniais tikslais, tai kitą reikėtų dėti mažiau pastangų socialinių duobių lyginimui. Premjeras „užmiršo”, kad jo vadovaujama partija inicijavo motinystės išmokų didinamą ir ilginimą“.

A. Kubilius dabar dėl visų ekonomikos bėdų skuba kaltinti „valstybininkų“ ekspremjerą G. Kirkilą. Bet juk pats A. Kubilius per aną Seimo kadenciją vertė G. Kirkilą užsiiminėti populizmu ir didinti bei ilginti motinystės išmokas ir atostogas. Pats veržėsi į 2K projektą, o dabar pats viskuo kaltina G. Kirkilą. Pats padėjo G. Kirkilo vyriausybei įsteigti „Leo LT“, o dabar pats tą darinį sunaikino. Žavu. „Nuoseklu“.

Jei besiblaškantis politinis lyderis vis tiek yra be išlygų ir užuolankų remiamas „grupės draugų“, tai kas vienija tokią grupę? Principai? Idėjos? Ideologija? Vargu bau. Veikiau – lojalumas: asmeninė ištikimybė. O šitokie asmeninės ištikimybės ryšiai politikoje vadinami „klaniniais“.

Ar egzistuoja A. Kubiliaus klanas? Gal ir ne. Bet oponentai turi nemenko pagrindo sakyti, kad egzistuoja. Ar A. Kubiliaus partinė politika paneigia tokias mintis? Atvirkščiai: ji jas tik sustiprina.

A. Kubilius su savo vadovaujama partija dažnai tiesiog nesiskaito ir parenka į svarbius postus ne konservatorius pagal pažiūras ar partinę veiklą, bet – savo asmeninius numylėtinius.

Tokius, kaip Strasbūre baigiantis apsijuokti vyriausiasis Lietuvos Buhalteris Algirdas Šemeta. Kaip A. Kubiliaus kancleris Deividas Matulionis, A. Kubiliaus užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas ir buvęs asmeninis A. Kubiliaus kandidatas į prezidentus Petras Auštrevičius.

Kai A. Kubilius paskelbė niekam kaip politiką nežinomą P. Auštrevičių Tėvynės sąjungos kandidatu į prezidentus, partijos taryba apie tai nė žinoti nežinojo. Teko pritarti post factum pirmininko užgaidai.

Vladimiras Laučius
Naujieji „valstybininkai“ trinasi rankas ir dalijasi atsilaisvinančias valdžios vietas. Prezidentė kerta, o jie raško vaisius.
D. Matulionis nei su konservatorių-krikdemų partija, nei su vieša jos raiška nieko bendra neturi ir neturėjo, bet dabar vadovauja Vyriausybės politikai per įvairias komisijas ir viešai skelbia savo nuostatas politiniais klausimais kaip premjero alter ego. Kas tai per reiškinys?

Ar D. Matulionis yra konservatorius? Ne. Nei pagal politines pažiūras (apie jas nieko nežinome), nei pagal partiškumą. Tiesiog – A. Kubiliaus žmogus. Kaip ir V. Ušackas, A. Šemeta bei dar keletas su partija nelabai tesusijusių premjero favoritų. Savų žmonių. O kai atsiranda „kažkieno žmonės“, atsiranda ir pagrindo kalbėti apie „kažkieno klaną“.

Kodėl Tėvynės sąjungos užsienio reikalų ministru tapo ne konservatorius Audronius Ažubalis, o A. Kubiliaus žmogus V. Ušackas? Ir kodėl apskritai A. Kubiliaus semiasi bendražygių ne iš politinės partinės veiklos, kuriai turėtų vadovauti kaip partijos pirmininkas, bet – iš Užsienio reikalų ministerijos? Jau įvardijome kelis: P. Auštrevičius, D. Matulionis, V. Ušackas.

Kas vyksta? Kodėl į aukštus politinius postus Tėvynės sąjungos pirmininkas skiria žmones ne iš politikos, ne iš partijos, bet iš depolitizuotos diplomatinės tarnybos ir iš biurokratinių Statistikos departamento koridorių?

Jei ir atsiranda koks A. Kubiliaus favoritas partijoje, tai būna ne į gera nei jai, nei Lietuvai, nei sostinei Vilniui. Matėte Vilniaus merą? Taigi. Šis privatizuotų ir savivaldybę, ir Seimo rūmus, ir Vilniaus arkikatedrą baziliką.

Į partijos elitą ir sostinės vadovus, kur natūraliai tikimasi lyderystės ir intelekto, konservatizmo idėjinių atramų, A. Kubilius atvedė Vilių Navicką. Ką jau čia bepridursi. Favoritizmas, grupiniai interesai ir – ne, ne „Dujotekanos“, kaip „valstybininkų“ atveju, bet – „Rubicon group“ yla iš maišo.

Panašu, kad konservatorių lyderis savo politinės veiklos principais supanašėjo su konservatorių aršiai kritikuotais „valstybininkais“. Ne Seimo frakcijoje, ne partijos branduoliuose, ne tarp idėjinių konservatorių, bet diplomatiniuose ir biurokratiniuose koridoriuose bei tarp įtikusių prisiplakėlių noksta A. Kubiliaus valdymo galios svertai.

Jo bendražygė Rasa Juknevičienė neseniai sakė: „Keičiasi pasaulėžiūrų fronto linijos. Dabar svarbiausias pasirinkimas – tarp tų, kurie pasirengę Lietuvoje gilinti demokratiją, ir tų, kurie mano, kad tauta nieko neišmano, partijos – kvailos, o Seimas – nevykėlis, ir kad tik keli protingi vyrai (...) gali nuspręsti, kaip mums toliau gyventi“.

Ji tai sakė, priešindama „demokratus“ „valstybininkams“. Bet ar ne A. Kubilius dabar apsistatė „keliais protingais vyrais“, kurie mano „galį nuspręsti, kaip mums toliau gyventi“? Ar ne aplink jį dabar spiečiasi naujieji „valstybininkai“, užėmę šiltas senųjų „valstybininkų“ vietas?

Kažkas ne taip. Kažkas nesusiveda R. Juknevičienės paskelbtoje fronto linijos schemoje. Tiesa, demokratijos „vanagai“ ir toliau naiviai tiki R. Juknevičienės paskelbtu frontu. Kariauja. Ir prezidentė kariauja. Tik tas karas vis labiau panašėja į kovą su vėjo malūnais.

„Kaukšt. Plumpt“, - girdėti šienaujančios Giljotinos darbo garsai. Išdidžiai plaikstosi prezidentės D. Grybauskaitės vėliava. Visiems turi būti aišku, kad tai ji savo rankomis galabija senuosius „valstybininkus“.

Kaukšt. Plumpt. Naujieji „valstybininkai“ trinasi rankas ir dalijasi atsilaisvinančias valdžios vietas. Prezidentė kerta, o jie raško vaisius.

Kaukšt. Plumpt. V. Ušackas šypsosi į akis prezidentei iš „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos puslapių ir ekranų: „Neplanuoju atsistatydinti“. Kaukšt. Plumpt. „Ak, tie radikalai, tie „vanagai“ ir ta arši prezidentė...“.

Kaukšt. Plumpt. „Prezidente, nesirūpinkite, mes turime savų kandidatų ir į VSD vadovus, ir į Generalinės prokuratūros vadovus, ir į LRT vadovus, ir į visus kitus vadovus! Tik kirskite, nesustokite! Mažiau kalbų – daugiau darbų, gerbiama prezidente!”