Bet kai šiandien girdžiu panašiai – „vertybėmis“ argumentuojamas liaupses Viktoro Orbano Vengrijai, suprantu, kad buvau naivus: dalies Lietuvos dešiniųjų požiūris į liberaliosios demokratijos vertybes yra, švelniai tariant, prieštaringas.
„Vertybės“ 1996 – 2004 m.
Prieš 10 – 15 metų buvo madinga eiti į ideologinę kairę. Kairiosios socialdemokratinės politikos neturėjome, bet štai ideologinio, „vertybinio“ polėkio kairės link būta išties nemenko.
Artūras Paulauskas 1997-ųjų pabaigoje išjudino „nusipelniusiuosius gyventi geriau“ ir stengėsi būti panašus į Johną Kennedy. Konservatorius Andrius Kubilius 1997 – 1999 m. žavėjosi Tony Blairu ir jo leiboristų „trečiuoju keliu“.
A. a. Algirdas Brazauskas 2000 m. pradžioje, paklaustas apie NATO, sakė pritariąs Suomijos neutralumui. Tais pačiais metais susibūrusio „naujosios politikos“ bloko šaukliai kovojo ir prieš gynybos biudžetą, ir prieš narystę NATO.
Konservatoriai veik visą tą laiką buvo idėjiniai oportunistai: konservatizmo principai daugumai jų nerūpėjo, o tiems partijos lyderiams, kurie bandė aiškintis idėjinę tapatybę, rodėsi keistoki dalykai. Antai Vytautas Landsbergis lietuviškojo konservatizmo ištakų siūlė ieškoti liberalių pažiūrų Vinco Kudirkos kūriniuose, o A. Kubilius labino tai tradicinę bendruomenę, tai informacinę revoliuciją.
„Mokslo ir technologijų Baltoji knyga turėtų tapti Biblija [...] mūsų partijai“, - parašė konservatoriai savo „Tapatybės“ dokumente 2001 m. „Kudirkos ideologija, geriausiai išreikšta Tautiškoje giesmėje, [...] jau irgi Lietuvos minties tradicija, geriausia prasme konservatyvioji vertybė [...] ja remiamės, ja remsimės“, - skaitome tame pačiame tekste.
Pirmąjį savo gyvavimo dešimtmetį (1993–2003) mūsų konservatyvioji dešinė nė negalvojo kariauti visų tų vertybinių karų, kuriuos matome ją kariaujant šiandien. Jos ideologinių nuostatų derinukas buvo gana juokingas, bet ne karingas: modernybės nesuardyta bendruomenė, informacinė visuomenė, T. Blairo „trečiasis kelias“, V. Kudirkos „Tautiška giesmė“, mokslo ir technologijų Baltoji knygą kaip Šventasis Raštas, bendražmogiškos vertybės, stipri valstybė ir naujoji viešoji vadyba.
Kryžiuočiai-demokratai
Nuo 2004 m. TS laikysena ėmė kisti vertybinio karingumo ir kraštutinumų link. Pirmoji kregždė buvo 2004 m. nuskambėjęs A. Kubiliaus šūkis „Būk labiau lietuvis!“, kurį išgirdęs Emanuelis Zingeris krūptelėjo, bet pritarė. Ir per keletą metų iš TS ideologiniu požiūriu išsirutuliojo tai, kam šiandien prigijo talibų vardas.
Į madą atėjo dešiniosios „vertybės“, su kuriomis galima eiti kad ir į kryžiaus žygį: parodomasis dievotumas, šeimos koncepcija, etninis nacionalizmas, valstybinis visuomenės auklėjimas, panieka žmogaus teisėms ir mažumoms, apskritai – liberalizmo principams, tarp jų – žodžio laisvei ir tolerancijai.
Tikriems konservatoriams tradiciškai rūpi valstybės gynybą ir spec. tarnybų veiklos kokybė. Mūsiškiai konservatoriai net gynyba nesirūpinančioje ES sugebėjo pagal biudžeto asignavimus krašto apsaugai atsidurti paskutinėje vietoje.
O kur spec. tarnybų veiklos kokybė? Kur kadencijos pradžioje pažadėta efektyvi parlamentinė šių tarnybų kontrolė, kurios labui buvo sukeltas „valstybininkų“ skandalas?
Apie visuomenės ugdymo poreikį kalbėti mėgstantys TS politikai turėjo daug dėmesio skirti universitetinio išsilavinimo kokybei ir turiniui. Deja – neskyrė. Tiesiog drauge su liberalais prastūmė aukštojo mokslo reformą, kuri ugdymo, mokslo turinio ir kultūrinės prasmės požiūriu yra arba niekinė, arba net žalinga.
Įdomu tai, kad visi šie praktiniai dalykai šiandieniams konservatoriams atrodo neverti dėmesio, palyginti su jų parodomųjų kryžiaus karų azartu. Šių dienų TS – Lietuvos kryžiuočiai-demokratai – kalbasi jau ne tiek su savo šalies piliečiais, kiek su dievais.
Antai Vilija Aleknaitė-Abramikienė per konferenciją sako: „Įsivaizduokime kitą situaciją, jeigu dabar čia ateitų ir atsisėstų į mūsų tarpą Jėzus. Ypač jei jis ateitų į Europos Komisijos posėdį. Aš labai norėčiau pamatyti, jei jis ateitų visas žaizdotas...“
Nuo jos neatsilieka ir Mantas Adomėnas, skaitantis paskatas apie angelologiją. Kvietime į tokią paskaitą parašyta: „Paskaita aptars, kuo angelai svarbūs ir aktualūs dabarčiai, ką jie gali pranešti mums, XXI a. žmonėms...“ Štai kas, pasirodo, yra aktualu mums, XXI a. žmonėms.
Vengriškas svaigulys
Daugelis valdančiųjų bei jų simpatikų šiomis dienomis yra nepaprastai laimingi ir netveria savo kailyje dėl liberaliosios demokratijos principus laužyti nusiteikusios Vengrijos. Jų juodai baltame pasaulyje Vengrija atstovauja baltosioms jėgoms, o ES – juodosioms.
Galbūt prieš aštuonetą dešimtmečių jie būtų panašiai džiaugęsi Vokietijos nacionalsocialistų laimėjimais, kaip šiandien krykštauja laimingi dėl vengrų „Fidesz“ ir „Jobbik“? Juk esmė buvo panaši: Hitlerio patriotai su savo tautiškomis vertybėmis – prieš Veimaro respublikos kairiuosius, „liberastus“ ir „tolerastus“. Ir rinkimai buvo demokratiniai. Ir minios gatvėse džiugiai palaikė naująją valdžią.
Venecijos komisija nurodė į nedemokratines Vengrijos konstitucijos priėmimo aplinkybes: su visuomene veik nesitarta, į politinės opozicijos pažiūras rengiant šį dokumentą nebuvo atsižvelgta.
Daugybę sričių Konstituciją paliko reguliuoti specialiems teisės aktams, kuriuos pakeisti galima bus tik dviem trečdaliais parlamento narių balsų. Šitokios daugumos, pasiryžusios keisti „Fidesz“ ir „Jobbik“ buldozeriu prastumtus įstatymus, vargu galima bus tikėtis. Vadinasi, valdantieji užsitikrino, kad jų politinė pasaulėžiūra ilgam ir nekintamai taps įstatymu visai vengrų visuomenei.
Žiniasklaidos laisvė, pagal Vengrijos konstituciją, priskiriama ne pamatinių žmogaus teisių, bet valstybės įsipareigojimų sričiai. Venecijos komisijos teigimu, šitai pažeidžia laisvės garantijas ir palieka politinei valdžiai savo nuožiūra spręsti, kiek suteikti laisvės žiniasklaidai ir kaip ją interpretuoti.
Tik kone patologinė dalies Lietuvos dešiniųjų neapykanta laisvai žurnalistikai leidžia suvokti, kodėl jiems nekliūva nei žiniasklaidos laisvę varžantis Vengrijos konstitucijos elementas, nei jo pagrindu priimtas įstatymas, pagal kurį spauda gali būti persekiojama už „neobjektyvumą“. Kas yra tas „neobjektyvumas“, nustatytų vengrų valdžios statytiniai. O įstatymui pakeisti prireiktų dviejų trečdalių balsų parlamente... Tikras rojus Lietuvos kryžiuočiams-demokratams.
Nieko nuostabaus, kad dešiniųjų „vertybėms“ palanki viešoji opinija Lietuvoje nekreipia dėmesio į spaudos laisvės būklę – ir Vengrijoje, ir visur kitur. Pagal spaudos laisvės indeksą, Lietuva konservatorių-krikdemų valdymo metais nusmuko iš 9 vietos (2009 m.) į 30 vietą (2011 m.). Ši statistika gerai atspindi „vertybinių“ madų ir politinės valdžios sąveikos rezultatą.
Tikėjimo politika
Vengrijos nuokrypiais besižavintys Lietuvos konservatoriai savo politiką grindžia nebe objektyvia tikrove ir racionaliais argumentais, o grupiniu partiniu tikėjimu ir jam tarnaujančiomis vertybėmis. Kaip tvirtino A. Kubilius per neseniai vykusį partijos tarybos posėdį, TS politika „yra atsakinga ir patikima politika, nes ji pagrįsta įsitikinimu ir tikėjimu, kad elgiamės teisingai. Ir toks tikėjimas remiasi labai aiškiomis vertybėmis...“.
Nepermaldaujama logika: konservatorių vykdoma politika yra teisinga, nes remiasi tikėjimu, o tikėjimas yra teisingas, nes remiasi vertybėmis. Tobula!
Tiesa, nelabai aišku, kaip yra atrenkamos teisingos vertybės. Matyt, tuo tikslu pasitelkiama angelologija ir partijos Biblija – mokslo ir technologijų Baltoji knyga...
Žymiausias britų konservatizmo atstovas XX a. – Michaelas Oakeshottas kalbėjo apie dvi politikos rūšis: skepsio politiką ir tikėjimo politiką. Jo požiūriu, konservatyvus politinis mąstymas yra veikiau skeptiškas nei grindžiamas tikėjimu. Pritaikykime šią jo įžvalgą Lietuvos politinei tikrovei – ir darykime išvadas.