Greta kai kurių istorikų moderniškai negarbingų išvedžiojimų apie okupacijas ir pasipriešinimus vis dažniau matome ir paradoksalius teismų sprendimus. Pastaraisiais metais tokie buvo sprendimai nepripažinti pasipriešinimo dalyviams A.Kalesinskui ir G.Stumbrui būtent pasipriešinimo dalyvio statuso. Antruoju atveju aukščiausi Lietuvos teismai Lietuvos Respublikos vardu pripažino SSRS NKVD „tribunolo“ kaltinimą pagal tardymo protokolą rusų kalba, kurį jos nemokėjęs ir vertėjo neturėjęs kaltinamasis pasirašė neištvėręs kankinimų. Argumentas, kurį dar matysim toliau bei kitose bylose: Lietuvos teismai įstatymo neįgalioti peržiūrėti okupantų NKVD sprendimų!
Atrodytų, lyg nepakanka sveiko proto ir teisingumo juridinio kriterijaus, kad tokie NKVD nuosprendžiai – neteisėti nuo pat pradžios, jų net peržiūrėti nereikia. (Tik įtariamųjų nusikaltimais žmogiškumui bylos iš naujo svarstytinos.) Be to, atkreipkime dėmesį: A.Kalesinskas, buvęs Lietuvos savanoris, apdovanotas Vyčio Kryžiumi, po Birželio sukilimo ir Vokietijos kariuomenei okupavus Lietuvą kurį laiką buvo kaimo seniūnas ir pasinaudodamas ta galimybe gelbėjo žmones nuo išvežimo į Vokietiją. Išpirkdavo iš vokiečių lietuviškais lašiniais ir namine. Nuosprendis 2005 metais – kolaborantas! Vežusieji į Vokietiją arba SSRS retai taip vadinami. Tik keliems, pradedant nuo A.Sniečkaus ir M.Gedvilo ir žinant, kad jie jau mirę, 1991m. buvo formaliai iškelta ir tuoj pat nutraukta baudžiamoji byla.
O štai Gabrio Stumbro byla, atversta 1945–aisiais, užversta 2005 metais.
Kartu su sūnumi Rapolu dalyvavo rezistencinėje kovoje, buvo už tai suimtas, tačiau partizanų išvaduotas iš Butrimonių areštinės, o antrą kartą sulaikius 1945 m., nuteistas pagal garsųjį svetimos valstybės kodekso 58 straipsnį. Sūnus žuvo 1946 m. kautynėse su okupantais, kai tėvas jau buvo NKVD „nuteistas“ ir kalinamas gulaguose, kur mirė 1949 m. vos 51 metų.
Ir vis dėlto šiandien jam nesuteiktas – veikiau atimtas – rezistencijos dalyvio statusas. Mat G.Stumbras kankinamas ištvėrė, nieko neprisipažino ir nepasirašė, nieko neišdavė, tai NKVD jam „pripaišė“ dviejų mėnesių trukmės kaimo seniūno pareigas 1941 m. vasarą kaip „dirbusiam vokiečių administracijoje“ ir taip vis tiek suvedė sąskaitas.
Nepriklausomoje Lietuvoje tai pratęsė Generalinė prokuratūra, 2004 m. panaikinusi savo pačios 1991 m. išduotą pažymėjimą apie Gabrio Stumbro neteisėtą represavimą ir kalinimą. Taigi dabar – teisėtai represuotas ir kalėjime numarintas, nors tai padarė absoliučiai neteisėta okupacinė struktūra. Neteisėtieji kariniai tribunolai elgdavosi teisėtai, tokia Lietuvos prokurorų logika, ir ją palaikė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Beje, net SSRS kai kada iškildavo teisėtumo dalykas. Jau Vorkutoje peržiūrint G.Stumbro bylą, kai pirmąsyk buvo pakviestas vertėjas, teismas grąžino bylą atgal. Pakartotiniame kariniame tribunole Vilniuje liudytojai K.Rakauskas, P.Aponas, M.Lesniauskienė, anksčiau tardymo metu neva davę G.Stumbrui nepalankius parodymus, juos paneigė kaip tardytojų savavališkus prirašymus. G.Stumbro protokole irgi yra prirašyta, neva į jo pareigas įėjęs vokiečių areštuotų žydų konvojavimas. To jis nesakė, juolab niekas nepatvirtino, tai tribunolo falsifikacija. Ja remdamasis pakartotinai nuteisė.
Ir bemaž viską už gryną pinigą priėmė dabarties Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasirodęs prasčiau negu anuometinis Vorkutos. Po dviejų mėnesių buvimo Čižiūnų seniūnu Daugų viršaičio atleistas dėl neraštingumo, dabar G.Stumbras paverstas Vokietijos kolaborantu. O jo dukters O.Bagdžiūnienės prašymas pakviesti konkrečiai nurodomus liudininkus, kad tėvas buvo rezistentas, berods teisėjų nesudomino.
Aukščiausiojo Teismo kolegija oriai pažymėjo, kad įstatymas nesuteikia kolegijai teisės tikrinti „represinių organų nuosprendžio, kuriuo asmuo buvo nuteistas, teisėtumą ir pagrįstumą“. Šis teismas tačiau „nustatė“ netikrindamas, o tiesiog perrašydamas NKVD tekstą, kad „G.Stumbras buvo nuteistas už tai, kad, vokiečiams okupavus Lietuvą, nuo 1941 m. liepos mėnesio iki 1941 m. lapkričio mėnesio savanoriškai dirbo vokiečių tarnyboje – buvo dešimties kaimų seniūnas – ir aktyviai vykdė visus vokiečių okupantų valdžios nurodymus, varė vietinius gyventojus remontuoti kelių, paimdavo iš gyventojų dviračius, turėjo šautuvą, kuriuo apsiginklavęs saugojo Čižiūnų kaimą nuo sovietų partizanų“.
Normaliai tai reikštų: vienas pats varė dešimties kaimų žmones; atiminėjo jų dviračius; turėdamas vieną šautuvą saugojo jau ne dešimt, o vieną kaimą nuo ne pavieniui plėšikaujančių sovietų partizanų. Mūsų Aukščiausiasis Teismas priima tuos vaizdelius kaip rimtą dalyką. O nuteistas buvęs vis dėlto ne už byloje įrašytą pasipriešinimą plėšikams, kurio gerbiamoji AT kolegija nevertina kaip teisės į savigyną arba „pasipriešinimo agresijai ir okupaciniams režimams“. Kodėl ne už tai, jeigu NKVD rašo, kad nuteistas už tai?
Aukščiausiojo Teismo pirmininkas bent jau teikė pripažinti G.Stumbrui visą pilietinių teisių atkūrimą, anksčiau pripažintą 1991 m., o panaikintą 2004 m.; bet AT kolegija 2005 m. spalio 20 d. dar sykį nutarė: atmesti!
Išvada, kad „G.Stumbras okupacinių režimų represinių organų buvo nuteistas už tėvynės išdavimą, tačiau tai nereiškia, kad jis buvo nuteistas už Lietuvos Respublikos išdavimą“, išties džiugina. Bet „Lietuvos Aukščiausiajam Teismui nėra suteikta teisė tikrinti paties karinio tribunolo nuosprendžio /.../, todėl teisėjų kolegija plačiau nepasisako...“ SSRS nesuteikia mums tos teisės, ką padarysi.
Vis dėlto kiekvienam teismui suteikta teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą, jei kyla abejonių, ar buvimas kaimo seniūnu arba kolūkio pirmininku esąs kolaboravimas ar ne. Niekas nedraudžia teisininkams, kurių pasitaiko net Seime, siūlyti įstatymų patikslinimus. Tačiau štampas jau pagamintas, tai kam vargti? Antai girdėjome labai žinomo teisininko tezę, kad motinos, gimdžiusios tarybinius piliečius, buvo kolaborantės. Kalbėta rimtai, net pabrėžiant, kad visi tada gyvenusieji esą kolaborantai.
Vis dėlto rimčiausia nesąmonė, kai sovietmečio politinio persekiojimo bylos traktuojamos kaip tikrų teismų tikros bylos. Kai kurie nuteistieji „reabilituojami“, jeigu prašė (nors įstatyme šios sąvokos nėra), kai kurie pagal tą patį „troikos“ popierių „dereabilituojami“. O visi kiti?
Net pačiam įdomu pasidarė: o gal mano dėdė Jonas Jablonskis, jo žmona Jadvyga Jablonskienė, tetos vyras Tadas Petkevičius ir pusbrolis Leonas Žemkalnis (pirmasis ir ketvirtasis – sovietų sušaudyti Bobruiske ir Gorkyje, antroji numarinta Pravieniškėse) ligi šiol „nereabilituoti“? Išeitų, kad neturintys pažymėjimų jie vis dar slegiami „teistumo“! O jeigu kas kreiptųsi šiuo klausimu, tai nepriklausomos Lietuvos teismas vartytų jų bylas dėl „tėvynės išdavimo“ ir sunkiai darytų išvadas, kadangi NKVD nenurodė – kurios tėvynės?
Būtų vis dėlto gerai, kad aukštieji Lietuvos teismai žinotų, kurios jie šalies ir kur teisėjų tėvynė.
Naujausiame "Atgimime" taip pat skaitykite:
Kam labiausiai Trišalėje taryboje rūpi mūsų atlyginimai ir darbo sąlygos, aiškinasi Indrė Kumpikevičiūtė.
Vytautas Landsbergis piktinasi, kad NKVD nuosprendžiai tampa svariais argumentais šiandienos bylose.
Apie tuščios laikmenos mokesčio peripetijas rašo Džina Donauskaitė.