aA
Šis posakis pastaruoju metu tampa vis populiaresnis akademinėje bendruomenėje. Ir atrodo tam yra pagrindo, nes universitetai surinko studentų – vieni mažiau, kiti daugiau. Ir atrodo, kad išankstinės prognozės apie staigią kai kurių universitetų, ypač regioninių, mirtį nepasiteisino.
Vincentas Lamanauskas, S.Jankausko nuotr.

Kita vertus, džiūgauti rimto pagrindo vis dar nėra, nes „žaliava“ užpildysianti universitetų suolus rugsėjo pirmąją toli gražu ne pati geriausia. Net ir aukščiausios kvalifikacijos virėjas puikiai supranta, kad iš prastų produktų itin prašmatnaus patiekalo nepagaminsi. Ar „pagamins“ universitetai gerus specialistus? Klausimas, vertas itin vaisingų diskusijų ir rimtų politinių bei vadybinių sprendimų.

Ar kokybė tik iliuzija?

Ne taip seniai premjeras Andrius Kubilius, paklaustas ką mano apie abiturientus, kurie vos patenkinamais balais baigę vidurines mokyklas tikriausiai pateks į universitetų suolus, teigė, kad tai nėra blogas dalykas, jei jaunas žmogus nori studijuoti ir siekti išsilavinimo. Gal ir nėra blogai, tačiau šiuo atveju labai abejotina, ar tokie kandidatai gebės tinkamai studijuoti. Kaip žinia, tik iš tinkamos žaliavos galima pagaminti gerą produktą, net ir tais atvejais, kai gamintojas nėra itin aukštos kvalifikacijos.

Natūralu, kad silpnai vidurinę mokyklą baigusiam jaunuoliams teks rimtai pasistengti, kad galėtų kompensuoti tai, kas neįgyta vidurinės mokyklos suole. Akivaizdu, kad tradicinis studijų aukštojoje mokykloje tempas bus sunkiai pakeliamas. Ar gebės padėti tokiam studentui dėstytojas? Kažkiek, žinoma, galės padėti, tačiau suvokiant, kad mentorystė (tutorystė) Lietuvos akademinėje bendruomenėje nėra plačiai išplėtota, o lėšos, skiriamos studijų procesui vykdyti, žymiai karpomos – tai tik graži iliuzija.

Investicijos į švietimą, ir ypač į aukštojo mokslo sektorių, yra šalies sėkmės garantas. Tai suvokia dauguma valstybių ir natūralu, kad įvairiais būdais stengiamasi tas investicijas didinti. Nors esama ekonominė situacija verčia ne vienos šalies vyriausybes žymiai mažinti išlaidas švietimui, vis dėlto ieškoma kitų efektyvių instrumentų. Paradoksalu tai, kad jau bene keletą dešimtmečių stebima pasaulinė tendencija – investicijos švietimui didėja, o tuo tarpu kokybė prastėja. Žinoma, tai priklauso nuo to, kaip traktuosime pačią kokybę ir kaip ją matuosime. Studentų, sėkmingai baigusių sesiją ar kursą, skaičius dar toli gražu neparodo jokios kokybės.

Štai UAB „Oistros“ administruojama svetainė speros.lt. Paslaugų katalogas itin iškalbingas – nuo kursinių darbų iki diplominių ar net magistro kvalifikacinių darbų rašymo. Žinoma, tai kainuoja, bet juk dirbančiam studentui, kuris neturi laiko rimtoms studijoms, tai yra tikras išsigelbėjimas.
Vincentas Lamanauskas

Kita vertus, jaunimas kasdien tampa vis labiau pragmatiškesnis. Tokiais juos daro pats gyvenimas, aplinka, kur neretai viskas vyksta pagal principą „dantis už dantį, akis už akį“. To pasekmė noras įgyti žinių, kurių prireiks gyvenime, praktinėje veikloje. Deja, šiame pašėlusio tempo pasaulyje, niekas nesiryžta pasakyti, ko jam (jai) prireiks tame gyvenime. Bandymas tai padaryti - eilinė saviapgaulė. Kažkas panašaus su įvairiausiomis ekonominėmis prognozėmis. Perdėtas pragmatizmas suponuoja ir kitą troškimą – įgyti išsilavinimą (neretai tariamą) nemokamai ar įmanomai už mažesnę kainą.

Įdomu tik kaip šiame kontekste pasireikš šis noras tų šiandieninių jaunuolių, kuriems už studijas teks mokėti. Juolab, kad LR Vyriausybės pažadai sudaryti palankias studijų kreditavimo sąlygas atrodo nieko verti, net nepaisant priimto sprendimo dengti palūkanas, viršijančias 5 proc. Nieko jau nestebina, kad neretai šaliai svarbius sprendimus priima ne vyriausybė, o bankai ar kitos kapitalo struktūros. Juk bankai labiausiai bijo nuskursti, kitaip jų vadovai negalės važinėtis prabangiais „Bentley“ limuzinais, ar nuskristi į Paryžių kavos puodeliui. Faktas tas, kad studentai eilinį kartą įsprausti į kampą ir turės imti kreditus mokėdami žiaurią duoklę bankams. Mokėdamas už studijas ir kartu palūkanas bankams, vargšas studentas bus priverstas tenkintis minimaliais kasdienio pragyvenimo kaštais, jau nekalbant apie studijoms neretai kitas būtinas išlaidas.

Be viso šito pragmatinis požiūris suponuoja trečią, neretai negatyviai pasireiškiantį dalyką – kaip įgyti kuo geresnių komunikacinių gebėjimų. Iš pirmo žvilgsnio tai - neabejotinai sveikintinas dalykas. Iš kitos pusės, neretai tai baigiasi reikalingų ryšių su reikalingais žmonėmis užmezgimu ir palaikymu. Taigi, galima įsivaizduoti universitetus, pilnus vargingai besiverčiančių studentų.

Savaime aišku, galima oponuoti ir teigti, kad tai labai gerai, nes turėsime daug išsilavinusių žmonių. Juk pavyzdžiui, Japonijoje net 80 proc. darbingo amžiaus gyventojų turi aukštąjį išsilavinimą ir todėl šalis klesti, ir ne tik ekonomiškai. Tik čia pravartu akcentuoti – turi aukštąjį išsilavinimą, o ne aukštojo mokslo diplomą.

Taigi, kokybės klausimas vis dažniau diskutuojamas. Skelbiamos įvairios kokybės gerinimo iniciatyvos ir deklaracijos. Kadangi mūsų visuomenės gyvenime vis dar gajus sindromas vieną skelbti, o kitą daryti – tai faktas, kad deklaracijos ir lieka tuščiomis frazėmis. Šiandien tapo itin madinga politikuoti apie kokybę ir jos gerinimą, realiai nieko nedarant. Kitaip sakant, siekiai, kad ir kokie jie šaunūs būtų, yra neadekvatūs esamam visuomenės gyvenimo (išsivystymo) lygiui.

Juk jau nuo ankstyvųjų mokyklinių metų stebime blogėjančią vaikų sveikatą, auga infantilizmas ir konformizmas, moralinės-vertybinės normos praktiškai „išplaunamos“ į nebūtį. Dar daugiau, šiuos reiškinius vis dažniau stebime aukščiausiuose šalies valdžios sluoksniuose. Neaiškios reputacijos asmenys užima aukščiausius postus šalyje, valdymo struktūrose, mokymo įstaigų ir kitų organizacijų administracijose. Ir tai tampa gyvensenos norma, nes nemadinga gyventi be skandalų.

Pagaliau, perdėtas bendruomeniškumo eskalavimas pagimdo kraštutinio sovietinio kolektyvizmo antipodą – pristaikėliškumą ir veidmainystę – būk toks, kaip visi, kaip masės. Tik tuomet gali tikėtis padaryti svaiginančią karjerą. Nesvarbu, kad ne kažin ką sugebi.

Aukštasis išsilavinimas ar diplomų pirkimas

Klausimas daugiau nei vienareikšmis. Atrodo, kad norintys ir galintys studijuoti (džiugu bent tai, kad ne visi) palieka Lietuvą ir renkasi studijas užsieniuose, taip tikėdamiesi susikurti geresnę ateitį. Visaip bandoma parodyti, kad toks procesas nėra itin spartus, kad tai nekelia jokios grėsmės ateities Lietuvos intelektualiniam potencialui. Tai dar viena iliuzija ar bandymas nusiraminti. Juk neužtvenksi sraunios upės bėgimo paprastomis priemonėmis.

Labai norėtųsi, kad takoskyra tarp išsilavinusio žmogaus ir žmogaus turinčio aukštąjį išsilavinimą (tiksliau diplomą) bent jau nedidėtų.
Vincentas Lamanauskas

Aukštojo išsilavinimo esmė - suteikti žmogui ne tik žinių bei gebėjimų kokioje nors srityje, bet esmingai suformuoti pasaulėžiūrą, sustiprinti vertybinius pamatus. Perfrazavus lotynišką posakį, kad „svarbiau ne darbo išbaigtumas, o žmogaus, darančio tą darbą, išbaigtumas“ – universitetai ir turėtų užsiimti jaunuomenės išbaigtumu, bent jau siekti to įvairiais būdais ir priemonėmis. Aklas pasidavimas rinkos diktatui pagimdo daug negatyvų, apie kuriuos tiesiog būtina kalbėti, kelti juos į viešumą, idant jie nebūtų pamiršti.

Vienas iš negatyvų – perdėm sureikšmintas taip vadinamas savarankiškas studento darbas. Kaip žinia, tai itin populiaru šiuolaikiniuose Vakarų universitetuose. Pamirštama, kad ten kitas to supratimas ir kitas kontekstas. Nenorėčiau pasakyti, kad mūsų studentai negeba studijuoti savarankiškai. Aišku tiek, kad nemaža jų dalis paprasčiausiai tokias paslaugas perka. Viešoji interneto erdvė prisotinta įvairiausių paslaugų. Kodėl? Logika paprasta – nebūtų paklausos, nebūtų ir pasiūlos. Visagalės rinkos mechanizmas, anot V.Daujočio, Lietuvos UAB „Aukštasis mokslas Lietuva“ (DELFI, 2008 kovo mėn. 27).

Pabandykime bent akies krašteliu pažiūrėti į šią rinką. Štai UAB „Oistros“ administruojama svetainė speros.lt. Paslaugų katalogas itin iškalbingas – nuo kursinių darbų iki diplominių ar net magistro kvalifikacinių darbų rašymo. Žinoma, tai kainuoja, bet juk dirbančiam studentui, kuris neturi laiko rimtoms studijoms, tai yra tikras išsigelbėjimas. Na ir kas, kad darbas nebus „aukštos klasės“. Komisija kokį penketuką vistiek suraitys, nes juk nevalia prarasti nei vieno studento. Studentas – pinigai – duona vieninga grandinė šiandieninių universitetų gyvenime.

Panašių svetainių pilna. Mirgėte mirga. Štai keletas iš jų: nesimokau.lt, moksliukas.lt, diplominiai.lt, tingiu.lt ir t.t. Štai svetainėje diplominiai.lt skelbiamas toks paslaugų teikėjų tikslas – „teikti stu-dentams kokybiškiausias rinkoje paslaugas už prieinamą kainą“. Šaunu, ar ne tiesa? Įdomu, tik kokių prevencijos priemonių imasi (jei apskritai imasi) oficialios valdžios struktūros. O gal pakanka apeliuoti į dėstytojo ir studento sąžinę? Abejotina. Tikslas pateisina priemones. Nenoriu pasakyti, kad visi dėstytojai kokie nors nesąžiningi žmonės. Tikrai yra nemažai sąžiningų ir dorai dirbančių kolegų. Tačiau vienas lauke ne karys. Galimybių viską sutikrinti ir patikrinti praktiškai nėra – nei laiko resursų, nei kompetencijos, nei kitais požiūriais. Juk pirmiausia tai kultūros dalykas, žmogaus vertybių sistemos klausimas.

Ko jaunam žmogui reikia? Ar tik popierinio diplomo, ar tikro išsilavinimo? Pagaliau dėstytojas nėra spec.tarnybos darbuotojas, turintis nepaliaujamai kovoti su nesąžiningumu, korupcija ar plagiatais. Sutinku, tema diksusijai nei maloni, nei linksma, nei populiari. Pagaliau, kas paneigs tikimybę, kad į šią veiklą įtraukta ir nemaža dalis aukštųjų mokyklų darbuotojų! Juk ne vaikai tuos darbus rašo. Sekant svetainės diplominiai.lt informacija, užsakymus atlieka daugiau nei 80 įvairių sričių kvalifikuotų specialistų, kas leidžia užtikrinti, jog užsakyti darbai bus įvykdyti 100 proc.. Juokaujant galima būtų paklausti, kokia kokybės vadybos sistema įdiegta šiose kompanijose? Ir atsakymas gana aiškus – piniginiai rinkos santykiai geriausias kokybės mechanizmas.

Nori nenori būtina atkreipti dėmesį, kad kalba eina ne tik apie diplominius. Tikėtina, kad panašiai egzistuoja ir magistro darbų, ar net disertacijų rinka, tik pastaroji veikia kur kas subtiliau. Vien tik peržvelgus socialinių mokslų srities edukologijos krypties pastarųjų kelių metų disertacijų gynimo tarybas nesunkiai pastebėsime tuos pačius asmenis daugumoje komisijų. Ką tai galėtų reikšti? Neišsemiamą ar neribotą kompetenciją visais klausimais? O gal Lietuvoje trūksta edukologijos specialistų? Tikriausiai ne. Juk ir čia suveikia tas pats „savųjų rato“ mechanizmas.

Belieka tikėtis, kad Lietuvos universitetai ryžtingai grįš prie vertybių ir žymiai sumažins aklo verslo sudedamąją aukštojo mokslo sistemoje.
Vincentas Lamanauskas

Dažniausiai į minėtąsias tarybas kviečiami „žinomi“ asmenys, kurie balsuos taip kaip reikia, kitaip sakant, nekeliantys problemų. Ir nesvarbu, kad tai paneigia pačią mokslo esmę. Problema čia kur kas sudėtingesnė. Akademinė bendruomenė tokį reiškinį tik iš dalies pripažįsta kaip problemą, o kontrolės mechanizmų paprasčiausiai nėra arba jie neveikia. Viską neretai nulemia tariamų autoritetų balsas. „Švogerystės“ idėja vis sparčiau puoselėjama ir plėtojama gana mažoje ir tampriai susijusioje Lietuvos mokslinėje benduomenėje. Galima į tokius reiškinius pažiūrėti ir kitu kampu. Bendrojo lavinimo sektoriuje tai jau seniai pavadinta „gerosios patirties sklaida“. Norėtųsi tikėti, kad šis gerosios patirties virusas neapniks Lietuvos aukštųjų mokyklų ir pastarosios „persirgs“ tik lengva jo forma.

Aukštyn kojomis apvirtęs ir be vertybių pasaulis

Kažkada sekdami Humboldto tradicija universitetų studentai siekdavo pasirinkti tuos universitetus, kurie pasižymėjo aukšta akademine kultūra ir stipriu moksliniu potencialu. Dabartinėje Lietuvoje kur kas svarbesnis tampa tariamas įvaizdis ir prestižas. Ir šiais metais Lietuvos abiturientai mieliau rinkosi sostinės, nei regionų aukštąsias mokyklas, nors neretai rimtų argumentų tokiam pasirinkimui, ko gero, pritrūktų. Nenoriu kaip nors jaunimo įžeisti ar panašiai. Tikiuosi, jų pasirinkimas tikrai buvo pamatuotas. Tik labai norėtųsi, kad takoskyra tarp išsilavinusio žmogaus ir žmogaus turinčio aukštąjį išsilavinimą (tiksliau diplomą) bent jau nedidėtų. Juk per keletą pastarųjų dešimtmečių sąvoka „išsilavinęs žmogus“ be jokių skrupulų buvo pakeista į sąvoką „aukštojo mokslo diplomą“ turintis žmogus.

Taigi klasikinė dilema išlieka – būti ir turėti (sekant E.Fromu „Turėti ar būti?). Niekas niekam nepavyksta iš vieno karto. Nesame visagaliai. Vadinasi ir Lietuvos aukštojo mokslo sistemos neįmanoma sutvarkyti vienkartinėmis akcijomis. Tas plėtros kelias tikrai nėra ir nebus lengvas, ypač dabartinėmis globalizuoto pasaulio sąlygomis. Tačiau kalbėti apie problemas reikia. Kiekvienas turime maksimaliai aktyviai dalyvauti švietimo kūrime, tobulinime, vertinime ir t.t.

Dar svarbiau parodyti bet kurios švietimo reformos stipriąsias puses bei bandyti atskleisti klystkelius, parodyti įvykius ir reiškinius neiškreiptus ir neretušuotus, o tokius, kokie jie yra iš tiesų – sine ira et studio. Ir net nėra svarbu rasti išmintingus receptus, švietime kur kas svarbiau iškelti ir apibrėžti problemas, pagaliau mokytis diskusijos kultūros, siekti atsisakyti principo, kad tai manęs neliečia (rus. „моя хата с краю, ничего не знаю“).

Belieka tikėtis, kad Lietuvos universitetai ryžtingai grįš prie vertybių ir žymiai sumažins aklo verslo sudedamąją aukštojo mokslo sistemoje. Gal vadinamasis krizės laikotarpis bus puikus stimulas universitetams pergalvoti ateities strategijas, juk krizė pirmiausiai reiškia perėjimą nuo įprastų ir nusistovėjusių prie naujų sąlygų. Laisvas universitetų plaukiojimas rinkoje reiškia plaukimą į nebūtį. Bet, kaip sakoma, kol yra studentų, tol bus ir duonos. Galima „plaukti.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Ukrainos kariuomenės karininkas: rusai į Ukrainą važiuoja kaip į safarį – pašaudyti į „chacholus“ (164)

Atskridus į Kijevą tai, kad šalis kariauja, galima įtarti dėl sugriežtintos patikros oro uoste...

Stulbinantis atsitiktinumas: lietuviai sutrumpino darbo laiką – pelnas išaugo kartais (15)

Dvi Lietuvos įmonės „Engineer“ ir „Valandinis“, veikiančios statybų srityje, nuo rugsėjo...

Įstrigusi auklėtinių pažanga Jasikevičiaus mintis sugrąžino į vasarą (49)

„Aš jau kartosiuosi“, – pats žurnalistus perspėjo Šarūnas Jasikevičius. Kauno...

Orai: nesušalkite, atkeliauja šlapdriba (4)

Po žiemiškos šeštadienio nakties kuklios 7 °C šilumos įdienojus sulauks tik pajūrio...

Sunkiai suvokiamas atvejis: penkiametė tapo mama (68)

1939 metais Liną Mediną motina nuvežė į Peru esančio Pisko miesto ligoninę. Iš atokiame...

Apmaudus vakaras Kaune: pratęsimą išplėšęs „Žalgiris“ jame nesulaikė Pangoso ir krito prieš „Barcą“ (592)

Penktadienio vakarą kovos lauke Nemuno saloje susigrūmė dvi šlovingą istoriją turinčios...

Visi rodikliai – į vieną pusę: kodėl moterys Lietuvoje nebenori gimdyti (577)

Visame Vakarų pasaulyje moterys ryžtasi gimdyti vis vėliau. Ne išimtis ir Lietuva . Pernai...

Unikauskas rekomenduoja: valgykite šią košę kasdien – kilogramai tirps, sveikata gerės (123)

Ir žmonės, sergantys virškinimo trakto ligomis, ir moterys, norinčios numesti svorio, ir kareiviai...

Po žvėriško „bachūrų“ išpuolio Alytuje – dar daugiau detalių: kas iš tiesų įvyko kalėjime (114)

Laikinasis Alytaus pataisos namų direktorius neigia, kad kaliniai žiauriai sumušė ir perpjovė...

Pešičius atskleidė, kuriuos „Žalgirio“ žaidėjus medžiojo labiausiai

Atrodė, kad Svetislavui Pešičiui nuo krūtinės nusirito akmuo – į spaudos konferenciją po...