aA
Įsivaizduokite, kad jus slapta seka, fotografuoja ir siunčia nuotraukas jūsų ir savo kolegoms kuris nors Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) atstovas.
Vladimiras Laučius
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Patinka vaizdelis? Turbūt nelabai. Ir man nepatinka, bet, deja, kaip tik tokioje tikrovėje tenka gyventi ir dirbti.

Ne, tai ne blogas sapnas ir net ne Gabrieliaus Landsbergio sugalvota pasaka neapsisprendusiems rinkėjams pagąsdinti ir pritraukti. Tai tikras šių dienų įvykis, turėjęs įdomų tęsinį. Mat kitą dieną po „fotosesijos“ Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narys „valstietis“ Dainius Gaižauskas ėmė feisbuke viešai rašinėti, kada ir su kuo buvau susitikęs.

Didžiojo brolio klonai

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis skelbia, kad žmogui neturi būti trukdoma gauti informaciją. Valdančiosios partijos Johny Englishas, šnipinėjantis naujienų portalo redaktorių, ir šios partijos atstovas NSGK, skelbiantis viešojoje erdvėje, kada ir su kuo bendrauju, akivaizdžiai trukdo gauti informaciją ir dirbti savo darbą.

Turbūt nereikia aiškinti, kodėl?

Seimo narys galvoja, kad žurnalistą, kuris turi daug informacijos, saugumas panorėjęs gali „neutralizuoti“? Gal grįžome į SSRS ir vyksta karas su nuosavais piliečiais? Čia viskas gerai, visiems tinka?
Vladimiras Laučius

Šitaip besielgiančiam Seimo nariui galima atleisti nebent su sąlyga, kad jis – visiškas idiotas. Turbūt šiuo atveju ir galima atleisti.

Su sąlyga. Ją atitinka ir pono Gaižausko žodžiai, neseniai pasakyti žurnalistui per NSGK posėdį: „Aš tik noriu suprasti, koks jūs asmuo, kodėl jūs tiek daug informacijos turite, kiek ji patikima (...) Iš tiesų, kadangi žinote daug valstybės paslapčių, jus, jeigu būtų norėjęs, saugumas būtų neutralizavęs.“

Seimo narys galvoja, kad žurnalistą, kuris turi daug informacijos, saugumas panorėjęs gali „neutralizuoti“? Gal grįžome į SSRS ir vyksta karas su nuosavais piliečiais? Čia viskas gerai, visiems tinka?

Ar normalu, kai, dangstantis kova už skaidrumą, nebepaisoma žmogaus teisių ir laisvių, persekiojami ir šnipinėjami žurnalistai? Kai žlugdoma daugiapartinė politinė santvarka, nes visos partijos kryptingai diskredituojamos? Kai verslui grasinama kone Rusijos revoliucijos šūkiais? Kai negalvojama apie Lietuvai daug kainuosiančias bylas Strasbūro teisme?

Tai, kaip ant Sąjūdžio 30-metį švenčiančios laisvos Lietuvos likučių kuriama policinė valstybė, peržengia visas toleruotinas ribas.

Jei dar kam nors įdomu, gyvename nebe teisinėje valstybėje, o kažkokioje „nebevalstybėje“, kaip rašo Raimundas Lopata. Panašu, kad už skaidrumą neskaidriai kovojantiems politikams ir tarnyboms teisė ir teisingumas – kaip Vytauto Greičiaus krepšinis Tomui Dapkui: „p...bat“.

Graudu ir juokinga stebėti, kaip su teisingumo vėliava demaskuojami oligarchai, partijos ir politikai, tuo pat metu pažeidžiant pagrindinio šalies įstatymo reikalavimus. Apie tai, kad jie dabartiniame skandale aiškiai pažeidžiami, kalba geriausi konstitucinės teisės žinovai.

Iki Grybauskaitės valstybės vadovas buvo laikomas moraliniu autoritetu. Greičiausiai ne be prezidentūros iniciatyvos paviešinta spec. tarnybų medžiaga iškasė dabartinei valstybės vadovei duobę, kurioje apie prezidentui ankstesniais laikais keltą moralinio autoriteto kartelę ji gali nebesvajoti. Valdymas pletkais, intrigomis ir pažymomis atsirūgo.
Vladimiras Laučius

Gyvename suklastotų arba beletristinių pažymų, slaptos informacijos nutekinimo, neteisėtų valdžios veiksmų, nekontroliuojamo specialiųjų priemonių taikymo, selektyvaus „teisingumo“ ir Konstitucijos pažeidėjų rojuje. Kaip mes iki jo nusiritome? Ką kaltinti? Valdančiuosius? Specialiąsias tarnybas?

Daugelis tų, kurie prie šitokios valstybės kūrimo pastaruoju metu prisideda, tėra ankstesnių jos kūrėjų politikos klonai. Jie eina senokai pramintu, gerais norais grįstu keliu. Matome, kur tas kelias veda. Bet įdomu ir tai, kas ir kaip šitiek metų jį grindė.

Juk tai, kas dabar atskleidžiama apie valstybės užvaldymą ir korupciją, pasirodo, stebima ir žinoma jau mažiausiai dešimtmetį. O pastaruosius devynerius metus (didžiąją tų visų neskaidrių procesų stebėjimo laiko dalį) besikuriančios policinės valstybės vadovė buvo Dalia Grybauskaitė.

Likimo ironija: neskaidrumo šešėlis, kurį meta Valstybės saugumo departamento (VSD) ir NSGK informacija, krenta ne tik ant daugiausiai linksniuojamų „oligarchų“ ir politikų, bet ir prezidentės Grybauskaitės, kuri beveik visą tyrimo aprėpiamą laiką vadovavo valstybei ir, turėdama daugiausiai informacijos, bendradarbiavo su tais pačiais, kaip ir „oligarchai“, skandalo veikėjais.

Iki Grybauskaitės valstybės vadovas buvo laikomas moraliniu autoritetu. Greičiausiai ne be Prezidentūros iniciatyvos paviešinta spec. tarnybų medžiaga iškasė dabartinei valstybės vadovei duobę, kurioje apie prezidentui ankstesniais laikais keltą moralinio autoriteto kartelę ji gali nebesvajoti. Valdymas pletkais, intrigomis ir pažymomis atsirūgo.

Didysis Brolis Lietuvoje gimė iš paskalų ir intrigų, apsigyvenusių gražaus vardo aikštėje. Dabartiniai „nebevalstybės“ kūrėjai – tai tik jo(s) vykdytos vidaus politikos klonai.
Vladimiras Laučius

Visą šią pletkų karuselę (kas, su kuo, kam, kur, kada, kodėl), sunkiu vėzdu talžančią teisinės valstybės ir daugiapartinės sistemos Lietuvoje pamatus, prieš devynerius metus įsuko tada dar ne vėzdu, o mažais moteriškais kumštukais mojusi dabartinė prezidentė ir jos aplinka, nusprendusi, kad žmonės rūšiuotini ir teistini pagal tai, su kuo susitinka ir geria kavą. Būtent šioje Prezidentūroje pletkai tapo rytinių pasitarimų darbotvarkės dalimi.

Didysis Brolis Lietuvoje gimė iš paskalų ir intrigų, apsigyvenusių gražaus vardo aikštėje. Dabartiniai „nebevalstybės“ kūrėjai – tai tik jo(s) vykdytos vidaus politikos klonai.

Didžiojo Brolio minjonai

„Turiu paprastą klausimą Vladimirui Laučiui, Edmundui Jakilaičiui ir Andriui Tapinui: KODĖL reikia imti interviu iš V. Uspaskicho?“ – savo ir trijų įvardytų žmonių feisbuko paskyrose neseniai parašė Prezidentūros mėgstamas politologas Tomas Janeliūnas.

Pirmiausia – dėl žodžio „reikia“. Nei iš interviu ėmusio žurnalisto Gyčio Pankūno, nei, leidžiu sau spėti, Jakilaičio ir Tapino niekas nereikalavo interviu su Viktoru Uspaskichu. Todėl žodis „reikia“ čia panašus į „kodėl Janeliūnui reikia turėti klausimų?“

Niekas neėmė interviu dėl „reikia“, kaip kad vaidenasi pasipiktinusiam politologui. Klausiantieji turi konstitucinę teisę klausti ir atlikti savo darbą, o jų skaitytojai bei žiūrovai – gauti informaciją ir susidaryti nuosavą nuomonę. Todėl neaišku, kas užkliuvo Janeliūnui ir paskatino klausti apie „reikia“.

Politiko darbas – kalbėti, žurnalisto – kalbinti. Kur problema?

Būtent Janeliūno priekaištingas klausimas yra problema. Ir ne jo asmeninė, kas būtų pusė velnio, o Lietuvos. Lietuvos, kuri, išsivadavusi iš ją okupavusių politinių cenzorių, dabar intelektualiai okupuoja ir cenzūruoja pati save. Lietuvos, kurioje vis labiau įsisiaučia „juodųjų sąrašų“ vajus.

Kodėl būtent dabar buvo aktualus interviu su Uspaskichu? Todėl, kad pastaroji „Vilmorus“ apklausa parodė jo partijos šuolį. Ar tai – ne pagrindas pasikalbinti partijos lyderį? Ar tai – pagrindas užsipulti kalbinančiuosius?
Vladimiras Laučius

Šitų negalima kalbinti, su tais negalima susitikti, anų negalima pažinoti ar net minėti, ir juodos kavos puodelis su jais – juoda dėmė biografijoje. Ir su pačiu savimi reikia būti atsargesniam, kaip George`o Orwello 1984-uosiuose.

Nes, neduok, Dieve, į galvą šaus ne Didžiojo Brolio mintis ir ne Daukanto aikštės politologo nuomonė.

Janeliūno klausimas apie interviu su Uspaskichu – tipinis mąstymo „juodaisiais sąrašais“ pavyzdys. Vienus galima kalbinti, kitų – ne.

Yra tie, kurie „žino“, ką galima kalbinti, ir tie, kurie „nežino“, nes neatsiklausė tų, kurie sprendžia. Kalbinti vienus pašnekovus – politiškai korektiška, kitus – politiškai nekorektiška.

Kodėl būtent dabar buvo aktualus interviu su Uspaskichu? Todėl, kad pastaroji „Vilmorus“ apklausa parodė jo partijos šuolį. Ar tai – ne pagrindas pasikalbinti partijos lyderį? Ar tai – pagrindas užsipulti kalbinančiuosius?

Labai panašaus kabinėjimosi pagrindu Zenono Vaigausko vadovaujama Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) prieš porą metų ėmė persekioti žurnalistus už straipsnį apie Saulių Skvernelį. Straipsnis irgi buvo paskelbtas po to, kai „Vilmorus“ pranešė apie „valstiečių“ reitingų šuolį.\

Problema – išankstinė nuostata, kad rinkėjas – per kvailas ir nesugebės savarankiškai atsirinkti, kas žurnalisto pokalbyje su Uspaskichu verta dėmesio, o kas tėra šio politiko demagogija ir akių dūmimas. Kad rinkėjas, perskaitęs ar išklausęs įžūlios demagogijos dozę, ne pasipiktins, o būtinai susileis iš laimės.
Vladimiras Laučius

Kai kuriems VRK nariams tai pasirodė esanti „paslėpta politinė reklama“, ir to vaidenimosi pakako, kad žiniasklaidos priemonė būtų terorizuojama.

Tiesa, vėliau VRK nariai patys nubalsavo prieš savo iškeltus liguistus įtarimus, tik vienai komisijos narei balsavus už beprotystę ir vienai susilaikius (čia tas atvejis, kai susilaikymas nėra dorybė).

Problema – ta pati, kaip ir Janeliūno „kam reikėjo interviu“ atveju: jei kalbinate ar rašote neužsipuldamas pašnekovo, kuriuo pasirenkate elitinių (prezidentinių) vertintojų nemėgstamą objektą, tai atsiduriate nemalonėje.

Taip veikia mūsų pusiau prezidentinė pusiau demokratija, kurios prezidentinė pusė – didelė, savimi patenkinta, o demokratinė – maža, sulysusi ir baikšti.

Problema – išankstinė nuostata, kad rinkėjas – per kvailas ir nesugebės savarankiškai atsirinkti, kas žurnalisto pokalbyje su Uspaskichu verta dėmesio, o kas tėra šio politiko demagogija ir akių dūmimas. Kad rinkėjas, perskaitęs ar išklausęs įžūlios demagogijos dozę, ne pasipiktins, o būtinai susileis iš laimės.

Problema – politiškai korektiška išankstinė nuostata, kad, tarkime, prezidentę galima ir reikia kalbinti visada (pageidautina – iš anksto suderinus klausimus ir atsakymus), o štai Uspaskicho kalbinimas ar straipsnis apie Skvernelį, kai šokteli jų vadovaujamų partijų reitingai ir norima išsiaiškinti to šuolio priežastis arba galimas pasekmes, – ne, ką jūs!

Nereikia ir net negalima. Negražu.

Pabaigai – dvi britų politikos filosofo Michaelo Oakeshotto citatos, kurios paaiškina, kuo interviu su Uspaskichu gali būti naudingas demokratijai (tokiai, kurioje pasitikima piliečių sveiku protu ir skoniu) ir kuo minėtos išankstinės nuostatos – pavojingos.

Pirma: „Mes esame dėkingi tam, kas negražu, nes tai atgraso“.

Antra: „Mes toleruojame monomaniakus, esame prie jų net pripratę; tačiau kodėl turėtume būti jų valdomi?“

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Močiutės netekusi vilnietė sukrėsta: dėl popiežiaus vizito laidotuves teko nukelti (30)

Popiežiaus Pranciškaus vizitas daugeliui lietuvių tapo tikra švente, tačiau artimą žmogų...

Šimonytė: nebuvo nė vieno atvejo, kai būčiau parodžiusi poniai Starkevičiūtei duris (17)

Seimo narė Ingrida Šimonytė savo santykius su buvusia Europos Parlamento nare Margarita...

Pietų Kinijos jūroje – naujas incidentas: kinų ekspertas kalba apie tiksinčią bombą (10)

Kinijos vyriausybė neleido Honkonge prisišvartuoti JAV karinių pajėgų laivui. Incidentas...

Ušacko ultimatumas Gabrieliui Landsbergiui: tai primena gerai surežisuotą spektaklį atnaujinta 13.52 (244)

Trečiadienį kandidatas į prezidentus Vygaudas Ušackas viešai kreipėsi į Tėvynės Sąjungos -...

Patvirtintas kovos su kylančiomis kainomis planas: aštriausių pasiūlymų nebeliko papildyta Skvernelio komentaru (148)

Trečiadienį Vyriausybė apsvarstė planą, kaip didinti konkurenciją maisto produktų srityje bei...

Nemalonumai Klaipėdoje – vėjas verčia medžius (4)

Kaip įspėjo metereologai, rugsėjo 26 dieną pūs stiprus ir gūsingas vėjas. O dieną Lietuvoje...

STT pradėjo tyrimą dėl galimo piktnaudžiavimo Registrų centre (1)

Specialiųjų tyrimų tarnyba ( STT ) trečiadienį pranešė, kad pradėjo ikiteisminį tyrimą...

Tikriausiai niekada nesusimąstėte, ką gali prekės pakuotė (1)

Pakuotės vaikų produktams, kurias galima spalvinti, gėrimų skardinės pakuotės, šviečiančios...

47-erių Daina Bosas papasakojo, kaip rūpinasi savo grožiu ir kokių patarimų turi dukrai (13)

Kiekviena moteris turi savo asmeninių grožio ritualų, kuriuos jos gauna ir perduoda iš kartos į...