aA
Seimo pirmininko kėdė Lietuvoje turi tokią prastą politinę aurą, kad, išsikrausčius iš jos dabartiniam gyventojui, po Seimo rinkimų gali prireikti valymo, dezinfekcijos, dezinsekcijos ir dezodoracijos paslaugų.
Vladimiras Laučius
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Nieko liūdnesnio už šios kadencijos vadovavimą Seimui turbūt nėra buvę per visą nepriklausomybės laikotarpį. Loreta Graužinienė, palyginti su dabartine situacija, buvo reprezentatyvumo ir proto balsas.

Bet tai, regis, nieko per daug nestebina. Maža ką tie valstiečiai atsivedė į politiką. Nedaug liko iki rinkimų. Aną kadenciją turėjome tokią švietimo ir mokslo ministrę, kuri visus gąsdino tikrąja to žodžio prasme. Ir nieko – atlaikėme, nesudegėme iš gėdos, neemigravome.

O Vilniaus meras drasko naktimis atminimo lentas nuo sienų, liepia paimti svetimus daiktus iš Artūro Zuoko namų, atleidžia visiškai niekuo dėtą Jono Meko centro vadovą iš pareigų, paskui grąžina ir vadovą, ir daiktus, ir tęsia kaip niekur nieko savo juokingą darbą Vilniaus mero poste. Irgi menininkas. Bohema.
Vladimiras Laučius

Ši trumpa įžanga reikalinga tam, kad būtų galima pasakyti, jog sostinės meras Remigijus Šimašius tikrai nėra blogiausia iš viso to, kas pastaruoju metu nutiko Lietuvos politiniam veidui. Yra dar tokių kontekstų ir personažų, tarp kurių Vilniaus meras atrodo palyginti neblogai.

Net ir po visų šios vasaros istorijų, kurios normaliomis aplinkybėmis bylotų apie pagrindinio veikėjo – mero – politinį ir intelektualinį nebrandumą. Kai aukščiausiuose valdžios ešelonuose vyksta tai, kas vyksta, Šimašiaus nuotykiai – tik dar viena proga pasijuokti.

Kaip ir to rusų veikėjo, kuris Maskvoje prieš penkerius metus, šaltą lapkritį, išsirengė nuogas ir prikalė vinimis savo sėklides prie Raudonosios aikštės grindinio. Na, prikalė, kas čia tokio. Menininkas. Matyt, ne toks geras, kaip rašytojo O. Henry veikėjas, nupiešęs lapą ant lango. Šitas gal buvo labiau ne dailininkas, o savo likimo kalvis.

Praktinis interesas aiškus: sukėlus ir išryškinus socialinę priešpriešą, agresyviai priminti apie save, mobilizuoti potencialius šalininkus ir tikėtis bent jau įveikti penkių proc. barjerą 2020-ųjų Seimo rinkimuose.
Vladimiras Laučius

O Vilniaus meras drasko naktimis atminimo lentas nuo sienų, liepia paimti svetimus daiktus iš Artūro Zuoko namų, atleidžia visiškai niekuo dėtą Jono Meko centro vadovą iš pareigų, paskui grąžina ir vadovą, ir daiktus, ir tęsia kaip niekur nieko savo juokingą darbą Vilniaus mero poste. Irgi menininkas. Bohema.

Vis dėlto, palyginti su Seimo pirmininku ir buvusia švietimo ministre, Šimašius atrodo visai kitokios politinės kultūros žmogus. Nebūtinai aukštesnės, bet – kitokios. Prisideda, kaip sakoma, savimi prie kultūrinės įvairovės.

Istorija su atminimo lentos nuėmimu naktį ir slapčiomis turi bent du paaiškinimus – ideologinį ir išskirtinai praktinį. Ji atitinka ir liberaliąją mąstymo logiką, būdingą vertybinių karų (culture wars) aktyvistams, ir Laisvės partijos – kraštutinių liberalų – praktinį interesą artėjant Seimo rinkimams.

Praktinis interesas aiškus: sukėlus ir išryškinus socialinę priešpriešą, agresyviai priminti apie save, mobilizuoti potencialius šalininkus ir tikėtis bent jau įveikti penkių proc. barjerą 2020-ųjų Seimo rinkimuose.

Tai buvo ne istorinio teisingumo atstatymas, o ideologinės galios pademonstravimas. Istorinių, kultūrinių ir vertybinių kontroversijų sąlygomis sprendimą lėmė ne objektyvi tiesa, kurią ne taip paprasta nustatyti ir kurios reliatyvizmo persmelkti liberalai dažniausiai nepripažįsta, o primityvi ir buka galia. Kad ir Vilniaus mero posto galia.
Vladimiras Laučius

Ideologinė paskata pasielgti su Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lenta būtent taip, kaip buvo pasielgta, aiškintina truputį sudėtingiau.

Liberalų sąjūdžio lyderis Eugenijus Gentvilas apie Laisvės partijos ir Liberalų sąjūdžio skirtumus prieš du mėnesius sakė taip: „Žiūriu į jų programą – na, gal truputį kitokia (...) Yra truputį skirtumų, pirmiausia – dėl kanapių legalizavimo, gal ryškiau – dėl seksualinių mažumų teisių išsireikšta…”

Čia pažymėtina, kad kanapių legalizavimas ir ypač seksualinių mažumų teisių lozungas su visais lydinčiais naratyvais Šimašiaus kraštutinio liberalizmo sektai ir visai jų politinei kaimenei nėra vien politinės rutinos akcentai, padedantys ryškiau atrodyti pagrindinių konkurentų fone.

Tai – jų tikrasis credo, politinė mitologija, archetipika ir simbolika. Tapatumo, saviraiškos, pasaulėžiūros seklumų (gylio ten paprasčiausiai nerasta) kvintesencija.

Jiems tai kaip komunistams – kova su buržuazine priespauda, o naciams – rasės grynumo principas. Tai, kas ideologiškai šventa, kas verčia juos atsistoti, kaip kad atsistojama giedant himną, ir giliai širdyse, apsalusose nuo politinės egzaltacijos, įsikalti: kas ne su mumis, tas – prieš mus.

Filme „Kabaretas” yra stiprus epizodas, kai lauko kavinėje šviesiaplaukis jaunuolis su svastika ant rankovės staiga ima gražiai dainuoti „Tomorrow Belongs to Me”. Po vieną, po du kavinės lankytojai ryžtingai pakyla iš už stalų, ir jų balsai įsilieja į vis stiprėjantį bendrą chorą.

Ideologiniam dainos kvaituliui nepasiduoda ir nesistoja tik vienas senukas su pavargusiomis, daug kvailių fanatizmo mačiusiomis protingomis akimis. Jis laiko pasidėjęs pustuštį alaus bokalą ir skeptiškai purto žilą galvą – tylus sveiko proto kovotojas už pralaimėtą reikalą. Konservatorius radikalų apsuptyje.

Kai daina pasiekia savo kulminaciją ir crescendo, dainingas jaunuolis ištiesia ranką: „Heil!”

Simboliai, neapykantos valandėlės ideologinėse kuopelėse, eitynės su vėliavomis ir lozungais, demonstruojant savo pažangią mąstyseną ir gyvenseną, solidarumą ir nesitaikstymą su antisisteminėmis atgyvenomis, nueinančia karta, seniais, konservatoriais, kurie neatsistoja ir nedainuoja, nedemonstruoja drauge, nepritaria, elgiasi kaip profesorius Preobraženskis iš Bulgakovo „Šuns širdies”, – nėra vien sovietų ir nacių būdas sukelti bangą visuomenėje, suskirstyti į savus ir svetimus.

Šiandien toks demonstravimasis ir skirstymas, pasireiškiantis eitynėmis su vėliavomis ir simboliais, feisbuko profilių nusidažymu teisingos vėliavos spalvomis, idėjinių priešų susekimu ir pasmerkimu – tampa vis populiaresni tarp Šimašiaus partijos bendražygių ir bendraminčių.

Gentvilui gal ir galima su šiokia tokia ironija pastebėti, kad jo buvę bendražygiai labai sureikšmina kanapių legalizavimą ir seksualinių mažumų teises. Tačiau paprastiems mirtingiesiems už tai gresia geriausiu atveju tamsumo ir homofobijos etiketės, o kartais ir tikros sankcijos.

Laisvės partijai eventualiai sustiprėjus ir jos ideologijai tapus lietuviškojo liberalizmo „generaline linija”, blogai baigtis gali ir nuosaikesniems liberalams (nebūtinai Gentvilui). Taip sovietmečio antrąjį dešimtmetį baigėsi „partijos numylėtiniui” Nikolajui Bucharinui, drįsusiam prieštarauti Stalino radikalioms kolektyvizacijos ir industrializacijos užmačioms.

Šimašiaus ideologinės kaimenės simbolių iškabinimas, pavyzdžiui, su politika nieko bendra neturinčioje darbo vietoje turi būti visų darbuotojų sutiktas entuziastingai. Negalima kelti skeptiškų klausimų ar, Dieve, gink, prieštarauti.

Anot kai kurių šaltinių, jau ir Lietuvoje už tai kviečiama pas viršininkus ant kilimo ir siūloma nuolankiai susigūžti, nutilti arba pasieškoti darbo kur nors kitur.

Vaivorykštės vėliava sparčiai kraustosi į nacionalinės politikos avansceną ir čia pretenduoja į oficialios simbolikos statusą. Kaip sakė vienas liberalus politikos komentatorius, Gedimino stulpai – fašistinis simbolis. Na, o vaivorykštės vėliava – oficiali ir įpareigojanti norma. Pagaliau sulaukėme.

Draugo ir priešo perskyra yra politikos prigimties dalis. Turint omenyje, kokia yra pergalingos ideologijos politinė mitologija, kokie jos herojai ir antiherojai, vertybės ir persekiojimo taikiniai, nesunku pamatyti ir numanyti, kas, jos adeptų požiūriu, Lietuvoje cenzūruotina ir naikintina.

Patriotizmas, aukojimasis tėvynei, valstybingumo išsaugojimo prioritetas, drąsa ir vyriškumo dorybė yra šios naujos gyvenimo ir mąstymo normos antagonistai. Šiuo atžvilgiu Jonas Noreika Šimašiaus politinei kaimenei – tikrų tikriausias antiherojus. O menamas kolaboravimas su naciais tėra patogus pretekstas: tvirtų įrodymų jie neturi, tad meras tiesiog palaimino vandalizmo aktą prieš Vyčio Kryžiaus ordininko atminimą.

Tai buvo ne istorinio teisingumo atstatymas, o ideologinės galios pademonstravimas. Istorinių, kultūrinių ir vertybinių kontroversijų sąlygomis sprendimą lėmė ne objektyvi tiesa, kurią ne taip paprasta nustatyti ir kurios reliatyvizmo persmelkti liberalai dažniausiai nepripažįsta, o primityvi ir buka galia. Kad ir Vilniaus mero posto galia.

Liberalizmas – Apšvietos epochos produktas, paveldėjęs iš jos tikėjimą savo misija nešti tamsumose ir prietaruose paskendusiai liaudžiai, nuožmiai mulkinamai Bažnyčios ir konservatorių, ateizmo, mokslo ir kultūrinės pažangos šviesą.

Ilgainiui iš filosofinės idėjų tradicijos liko tik primityvūs shortcuts, pritaikyti politinei kovai – propagandai ir galios žaidimams. Radikalesni liberalai, kaip ir jų pusbroliai komunistai, yra pasiryžę kad ir varu – tiesa, ne tiek jėgos, kiek propagandos metodais – suvaryti tamsią visuomenę į šviesią ateitį.

Kad ir draskydami naktimis atminimo lentas, kurias (dėl savo neišprusimo) kabina ir saugo mūsų dienų tamsuoliai – konservatoriai, patriotai, kariai, tiesiog drąsesni piliečiai, tikintys bendrojo gėrio idėja, iš kurios atvirai šaipėsi Johnas Locke’as.

Jie tiki, kad ateitis priklauso tik jiems, nes juk tik jie yra mokslo, pažangos, laisvės, medžiaginės gerovės ir teisingumo šaukliai. Ir jei žodį „tėvynė” dainoje iš filmo „Kabaretas” pakeistume sušimašintai Lietuvai mielesniu žodžiu, ši publika su šūkiu „Love is love” smagiai užtrauktų baigiamąjį dainos kupletą:

Oh Fatherland, Fatherland
Show us the sign
Your children have waited to see
The morning will come
When the world is mine
Tomorrow belongs to me!

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(223 žmonės įvertino)
4.4619

Top naujienos

Kaliningrade apsilankęs lietuvis norėjo sprukti: daugiau niekada ten nevažiuosiu (136)

„Daugiau tikrai niekada ten nevažiuosiu“, – tikino savaitgalį Kaliningrade praleidęs...

Nebrangių, bet tikrų itališkų picų pulkai žmonių traukia į Tytuvėnus (5)

Pačios tikriausios itališkos picos paragauti galima Tytuvėnuose. Pagrindinėje miestelio gatvėje...

Irina Rozova – Seimo narė, kuri veikė pilkojoje zonoje: kokiomis pataisomis rūpinosi politikė (325)

Su po diplomatine priedanga dirbančiais Rusijos žvalgybos darbuotojais bendravusi ir, kaip rodo...

Orai kvies savaitgalį praleisti gamtoje

Virš Lietuvos jau nuo ketvirtadienio įsitvirtinęs aukšto atmosferos slėgio laukas ir toliau...

Baltijos kelyje Gitanas Nausėda pasipiršo žmonai

Lietuvos , Latvijos ir Estijos valstybės eina ta pačia kryptimi – nori sukurti savo žmonėms...

Sovietai jos nepasigailėjo: grafaitės Marijos Tiškevičiūtės tragedija (105)

1941 m. birželio 14 d. okupacinio sovietinio režimo įvykdytos represijos, kai iš Lietuvos į...

Prabangiausia pasaulyje vakarienė Vilniaus gatves nudažė baltai (220)

Šių metų Le Diner en Blanc renginys prasidėjo kitaip nei įprasta. Po tradicinės renginio...

Ką iš tiesų reiškia sapnai apie seksą? (14)

Jei ramų jūsų miegą kada nors buvo sudrumstę sapnai apie seksą, žinote, kad kartais dėl jų...

Ką valgė pasaulio diktatoriai: juos kamavo polinkis į kanibalizmą ir paranoja būti nunuodytiems (20)

Esi tai, ką valgai, taip pat – kaip ir su kuo valgai. Maistas turi įtakos nuotaikai, žarnyno...

Iš Putino elito sluoksnių – netikėta kritika Kremliui (84)

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas visada kerta atgal, kai pajunta jam daromą spaudimą. Bet,...