aA
„Užtenka mokytoją tampyti į visas puses. Lenkitės jam žemai, sveikinkitės kiekvieną rytą ir nuo jo atstokite.
Vladimiras Laučius
© DELFI / Kiril Čachovskij

Laikas panaikinti mokyklose visus tuos biurokratinius elementus – jokių vidaus ir išorės auditų, įsivertinimų ir jokių raštų rašymų. Mokytojas moko, ir viskas“, – portalui LRT.lt neseniai sakė buvęs ilgametis KTU gimnazijos vadovas Bronislovas Burgis.

Pasirašau po šiais pono Burgio žodžiais. Jie tinka ir Lietuvos mokyklai, ir akademijai. Jie tinka visai viešajai erdvei, kurios kokybė tiesiogiai priklauso nuo mokslo, mokymo, kultūros, žurnalistikos ir politikos išvadavimo iš biurokratizmo. Kuo daugiau šiose srityse bus laisvės, tuo laisvesnėje ir brandesnėje visuomenėje ir valstybėje mes gyvensime.

Bet laisvės šiose srityse – nedaug, ir su ja gan sėkmingai toliau kovojama. Iš tikro reiktų, kaip sako Burgis, palikti ramybėje ne tik mokytojus, apkrautus biurokratiniais reikalavimais, formalistiniais įsivertinimais, auditais ir kitais trukdžiais. Reiktų išlaisvinti iš biurokratizmo pančių ir kitas kūrybinį darbą dirbančių, bet vadybinio formalizmo dusinamų, po vadovų oligarchijos padu laikomų ir emigracijos variantus svarstančių protingų žmonių grupes.

Ką reiškia – „vadovų oligarchija”? Pirmiausia aptarkime pačią oligarchijos sąvoką.

Mes kažkodėl įpratome tapatinti oligarchiją su didžiosiomis verslo grupėmis. Tai – klaidinga ar bent jau ginčytina interpretacija. Ji kyla, be kita ko, iš Putino Rusijos, kurios propaganda oligarchais vadina didžiuosius šalies turtus iki Putino eros valdžiusius verslo banginius. Iš tikro oligarchija Rusijoje įsikerojo ne Boriso Jelcino laikais, o kaip tik tada, kai Putinas kūrė savąją valdžios piramidę. Putino režimas yra tipinė oligarchija su vaduko tironijos inkrustacija.

Oligarchija pirmiausia yra valdžia, valdymas, galia, o ne tai, kas turi visai kitą pavadinimą – plutokratija. Plačiąja prasme oligarchija – tai tiesiog nedaugelio valdžia, nebūtinai (nors dažnai) siejama su pinigų įtaka.

Šiltos kėdės oligarchai turi vadinamąjį administracinį resursą – galimybę daryti spaudimą, priversti veikti pagal jų valią, kam nors ką nors leisti arba uždrausti, gadinti ir skatinti karjeras, griauti ir kurti svetimus likimus, skirstyti atlyginimus ir bonusus, apsistatyti ištikimais žmonėmis ir atsikratyti tų, kurie trukdo arba neįsipaišo į biurokratinio Panoptikumo gyvenimą.
Vladimiras Laučius

Stambus verslas gali net sąmoningai vengti politikos. Žinoma, oligarchija kaip nedaugelio valdžia gali būti galia drybsoti, kaip tam pasakų drakonui, ant savo lobių ir tik kartais pramerkti akį, kad pažiūrėtų, ar nesiartina koks teisybės ieškantis riteris iš STT ar FNTT. Bet tai gali būti ir galia priimti sprendimus, kurie dar labiau didina turimą galią, o ši, savo ruožtu, dar ir banaliai pildo pinigines.

Bet dabar kalbame ne apie tą oligarchijos sąvoką, kuri nusako politinę santvarką arba tiesiog apibūdina tokių politikų, kaip Viktoras Uspaskichas, kadaise turėtą įtaką ir ilgalaikę sėkmę. Sakydamas „vadovų oligarchija”, turiu galvoje ne politinę santvarką, net ne poną Uspaskichą ir ne oligarchu dažnai vadinamą Ramūną Karbauskį. Turiu galvoje aukštą postą užimančio vadybininko – vadovo – šiltos kėdės sindromą ir galią.

Pabrėžiu: kalbu apie šiltą kėdę, o ne santvarką, didelius pinigus ar politikoje su juodosiomis buhalterijomis gerai prasisukusį, Seimo rinkimuose gerai pasirodžiusį personažą ar jo asmeninę partiją. Manding, būtent šiltos kėdės oligarchija – susireikšminusių menedžerių, įtakingų administratorių, merų, rektorių, valstybės įmonių ir įstaigų vadovų su jų ištikimomis palydomis valdžia yra viena didžiausių politinių problemų dabartinėje nepriklausomoje Lietuvoje.

Šiltos kėdės oligarchai turi vadinamąjį administracinį resursą – galimybę daryti spaudimą, priversti veikti pagal jų valią, kam nors ką nors leisti arba uždrausti, gadinti ir skatinti karjeras, griauti ir kurti svetimus likimus, skirstyti atlyginimus ir bonusus, apsistatyti ištikimais žmonėmis ir atsikratyti tų, kurie trukdo arba neįsipaišo į biurokratinio Panoptikumo gyvenimą.

Šiltos kėdės oligarchija yra tai, dėl ko žmonės nusivilia savo šalimi, emigruoja arba balsuoja už „gelbėtojus”, kurie, savo ruožtu, apgauna ir nuvilia. Šiltos kėdės oligarchija yra tai, kas mums trukdė per 28 laisvės metus išsiugdyti tikrą politinę klasę ar bent jos tvarių užuomazgų. Nes renkami politikai ir jų intelektualesni patarėjai (o ne minjonai), neturi tiek galios, įdirbio, administracinių resursų ir perspektyvų, kiek šito gero turi minėti kunigaikštukai.
Vladimiras Laučius

Tuos, kurie savo pažiūras, protą ir sąžinę laiko ir puoselėja savyje, o ne užrakintame darbo stalčiuje, kurio raktas guli vadovo švarko kišenėje, šiltos kėdės oligarchai visada spaus ir persekios.

Už oligarchiją kaip politinę santvarką ši – vadovų, arba šiltos kėdės – oligarchija bjauresnė ir pavojingesnė pirmiausia tuo, kad ji ne tiek valdo, prisiimdama lyderystę ir atsakomybę, kaip ta mažuma, kuri remiasi nedemokratine turtine galia arba veržiasi iš didžiojo verslo į didžiąją politiką, bet užtat ir prisiima visą atsakomybę, – kiek viso labo parazituoja, slėpdamasi biurokratiniuose bruzgynuose. Tai – svarbus skirtumas.

Ji sunkiau identifikuojama; jai sunku priešinti demokratijos principus, nes ji tvirtai suaugo su demokratine santvarka ir sėkmingai parazituoja joje, veisdamasi ir daugindamasi; jos atstovai neretai virsta gausių auditorijų numylėtiniais ir ištisų regionų, įstaigų, įvairių veiklos sričių kunigaikštukais bei jų dvarų valdytojais, favoritais ir juokdariais.

Šiltos kėdės oligarchija yra tai, dėl ko žmonės nusivilia savo šalimi, emigruoja arba balsuoja už „gelbėtojus”, kurie, savo ruožtu, apgauna ir nuvilia. Šiltos kėdės oligarchija yra tai, kas mums trukdė per 28 laisvės metus išsiugdyti tikrą politinę klasę ar bent jos tvarių užuomazgų. Nes renkami politikai ir jų intelektualesni patarėjai (o ne minjonai), neturi tiek galios, įdirbio, administracinių resursų ir perspektyvų, kiek šito gero turi minėti kunigaikštukai.

Šiltos kėdės oligarchija yra tai, dėl ko mes nenumaldomai judame nuo profesionalios objektyvios žurnalistikos turinio pardavimų, žiniasklaida nepagrįstai vadinamo pramogų verslo ir tiesiog akcininkų (administracijos) informacinio aptarnavimo link.

Šiltos kėdės oligarchija yra tai, dėl ko mūsų švietimo sistema vis mažiau šviečia pagal Vinco Kudirkos giesmę ir vis atviriau skleidžia vienos ideologinės pakraipos „tiesas” ir madas. Mokslo įstaigoms, regis, šiandien reikalinga tik uniformuota intelektinė aplinka ir biurokratizuota tvarka, o ne pedagoginis pašaukimas, akademinė laisvė, kritinis mąstymas, juolab – Sokrato drąsa ir ta jo veiklos sritis, kuri Lietuvoje beveik iš visur pašalinta.

Laisvės jose yra daug, bet ne akademinės. Mokslo įstaigų karininkų antpečiai mieliau segami už gerą tarnybą nei tikrai universitetinį žinių lygį. Kai vienas profesorius neseniai man atsiuntė savo, nepabijokim to žodžio, esė su prašymu publikuoti, negalėjau patikėti, kad jis baigė bent dešimt klasių. Tokia šiltų kėdžių oligarchija universitetuose verčia prisiminti „Pink Floyd” vaikų choro dainą – Another Brick in the Wall (2). Jau geriau išvis nieko, nei šitas faršas iš studentų ir dar viena plyta Sienoje.

Šiltos kėdės oligarchija yra tai, dėl ko Lietuvoje buvo, yra ir, matyt, bus socialiai neteisingos žirklės tarp mokslininkų ir mokslo įstaigų vadovų, taip pat žiniasklaidos priemonėse dirbančių žurnalistų / redaktorių ir administracinės bei vadybinės viršūnėlės atlyginimų. Tas pat sakytina apie medicinos įstaigas, kai kurias kitas sritis.

Vadovų oligarchija Lietuvoje bene geriausiai matyti per šiuos du dalykus: minėtas algų žirkles ir kūrybinių profesijų atstovų, švietimo ir mokslo darbuotojų varymą į standartizuotą produkciją gaminančius minčių fabrikus, priklausančius šiltų kėdžių oligarchams.

Politikai šiuo atžvilgiu irgi stengiasi ir prisideda, kurdami „Mano Druskininkus” ir kitokius atvirai oligarchinius projektus, žlugdančius nepriklausomą žurnalistiką. Žinoma, tai nereiškia, kad Druskininkai yra vienintelis kurortinis šiltų kėdžių oligarchijos pavyzdys. Nepamirškime Palangos – ji irgi bando neatsilikti, galbūt net vejasi, turi savo dvarą ir šeimininką.

Kita vertus, renkami politikai gali tapti bent šiokia tokia atsvara aptartoms oligarchinėms tendencijoms. Politinių partijų arba Seimo frakcijų į kontroliuojančias institucijas deleguoti asmenys kartais dirba savo darbą geriau ir sąžiningiau, prižiūrėdami vienas kitą, nei tose komisijose dirbantys kurios nors srities profesionalai.

Tai liudija kad ir Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) užpernykštis pavyzdys, kai partijų deleguoti atstovai (išskyrus „Drąsos kelio”), kilus rimtoms diskusijoms dėl žiniasklaidos, elgėsi išmintingai, o komisijos nariai teisininkai, tokie, kaip Elena Masnevaitė, nučiuožė į tokias lankas, kad beveik bandė įvesti Lietuvoje cenzūrą. Todėl, kai pasigirsta balsų apie tokių komisijų ar tarybų „depolitizaciją”, ima juokas. Reikalinga ne depolitizacija, o deoligarchizacija. Turbūt dar ilgai prisiminsime šios komisijos pirmininką – tipinį šiltos kėdės oligarchą Zenoną Vaigauską.

Galima minėti ir daugiau tipinių pavyzdžių. LGK – Lietuvos geležinkelių kunigaikštis – Stasys Dailydka: dvi nuostabios kadencijos po penketą metų. Vienas ryškiausių šiltos kėdės oligarchijos pavyzdžių – net 23 metus (!) sostinės „Grindai” vadovavęs Algimantas Viliūnas, pasižymėjęs tyru, kaip mergelės ašara, godumu, juokingiausiais ūsais tarp visų bebrų ūsų ir prie jų puikiai derančia neblaivaus Češyro katino šypsena.

Pamirškime tai, ką „oligarchais” vadina Putino Rusija. Pamirškime mirusius ar persikūnijusius „Rubicon group” ir „Leo LT”, pamirškime veikiančius „Agrokoncerną” ir „MG Baltic”. Taip, didelis verslas visame demokratiniame pasaulyje daro didelę įtaką. Bet jis matomas, juntamas, atidžiai stebimas, dažnai minimas, nuolat keliantis nepasitikėjimą, tiriamas, gaudomas, kritikuojamas, ir dėl visų šitų priežasčių – gan pažeidžiamas.

Tuo metu šiltų kėdžių oligarchija šitiek nekrenta į akis, ji tylesnė, bailesnė ir, žinoma, daug gausesnė. Jos įvaizdis – ramiai dirbančios žmonių labui, nešančios visuomenei kultūros ir mokslo šviesą ir pozityvios informacijos gėrį, besirūpinčios tobula tvarka gatvėse, patogiu susisiekimu geležinkeliais, savo veido prakaite skaičiuojančios balsus rinkimų naktimis, tarnaujančios paprastam žmogui ir demokratijai geradarių kohortos. Ir dėl šios savo mimikrijos ji – tvari, saugi ir sunkiai įveikiama, nes, kaip minėta, yra suaugusi su visa politine sistema legalaus parazito teisėmis.

Todėl ji ir šypsosi mums visiems iš oligarchinių kėdžių rojaus savo žavia, ciniška, nepamirštama, juokingais ūsais apaugusia 23 metus „Grindos” vadovu išbuvusio žmogaus šypsena.

Oligarchija yra ne pinigų valdžia, o godumo valdžia.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Pirmąją popiežiaus Pranciškaus vizito dieną – netikėtas gestas ir gausios pagyros Lietuvai (1051)

Šeštadienio vakarą baigiasi pirmoji popiežiaus Pranciškaus diena Lietuvoje. Ko gero, svarbiausiu...

Tokių Prezidento rinkimų Lietuva seniai nematė: Pakso referendumas dėl lito ir kiti nežinomieji (293)

Likus mažiau nei metams iki prezidento rinkimų, prie starto linijos rikiuojasi kandidatai. Nors per...

Apsilankė prabangiausiuose Lietuvos studentų bendrabučiuose: čia galioja ypatingos taisyklės (11)

Daugelis vyresnės kartos atstovų studentiškus laikus prisimena su nostalgija, ypač tie, kurie...

Jasikevičius po pirmos pergalės: jie bėga, griūna, nori viską daryti, bet tai yra gerai

Kauno „Žalgiris“ įsirašė pirmąją pergalę naujai startavusiame „Betsafe- LKL “ sezone....

Žmonių gelbėjimo drama Baltijos jūroje: sudužo jachta, kapitonas ir jo sūnus nuskendo papildyta 17.03 (174)

Šeštadienį Klaipėdoje gelbėtojai išskubėjo į pagalbą skęstantiems žmonėms. Pranešama apie...

12 saugumo taisyklių keliautojams, kurių laikydamiesi neprarasite pinigų ir sveikatos (3)

Keliaujant svarbu pasirūpinti saugumu, ypač jei vykstate į tolimas šalis. Laikantis kelių...

Popiežiui lankantis Vilniuje – ypatingos saugumo priemonės

Prasidėjus istoriniam popiežiaus Pranciškaus vizitui Lietuvoje, Šventąjį Tėvą saugojo gausus...

Ypatingą vaidmenį popiežiaus vizito metu atlikęs 14-metis: iš pradžių tuo nepatikėjau (242)

Nors popiežius Pranciškus jau išvyko nakčiai į Apaštališkąją nunciatūrą, tūkstančiai...

Mokslininkai rado rimtą priežastį, kodėl šiukštu negalima atsisakyti angliavandenių (41)

Vienas didelio masto tyrimas padarė išvadą, kad vartojant mažai angliavandenių, kyla pirmalaikės...

Nauja knyga pasakoja apie tikrąją Lily Allen tragediją: tai – kančios vaizdas, užmaskuotas šlove

Nenusisekusių santykių virtinė, nesėkmės muzikinėje karjeroje ir siaubingas elgesys – Lily...