Kai prieš 12 metų Valstybės saugumo departamento (VSD) Devintoji valdyba, pasivadinusi – mirk iš juoko – „Konstitucijos gynimo“ vardu, užverbavo žiniasklaidos priemonės žurnalistę ir specialiosiomis priemonėmis ėmė sekti redaktorių, atrodė neįtikėtina, kad tai vyksta teisinėje valstybėje.
Vladimiras Laučius
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Tais pačiais – 2006 metais ėmė aiškėti ir daugiau įdomių dalykų, susijusių ne tik su nedemokratiškai valdomoms šalims būdinga specialiųjų tarnybų veikla, bet ir valstybės užvaldymo grėsmėmis iš „valstybininkais“ pasivadinusių žmonių grupės.

Tada kilo vadinamasis „valstybininkų“ skandalas, per kurį į paviršių plaukė informacija apie specifinės interesų grupės – aukštas pareigas specialiosiose tarnybose, diplomatiniame korpuse bei kitur ėjusių asmenų bandymus slapta tvarkytis valstybėje kaip savo darže. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) tuomet gavo specialiosios komisijos įgaliojimus tirti VSD ir „valstybininkų“ veiklą.

Komitetas paskelbė, o Seimas patvirtinto VSD ir tuomečiam jo vadovui nepalankias išvadas, po kurių šis netrukus buvo atstatydintas.

Problema, kuri tada ir kiek vėliau išryškėjo, turėjo du svarbius aspektus. Vienas iš jų – nekontroliuojama (šiandien irgi kyla pagrįstų abejonių ir dėl parlamentinės kontrolės efektyvumo, ir dėl imuniteto padalinių – ar jie apskritai ką nors veikia) specialiųjų tarnybų veikla ir įtakingų pareigūnų grupinis piktnaudžiavimas valstybės jiems suteiktais galios svertais.

„Valstybininkų“ pavadinimas šiuo atžvilgiu skambėjo dviprasmiškai, nes tų žmonių oficiali tarnystė valstybei dengė jų šešėlines pastangas vairuoti valstybę patiems.

Viskas tarytum aišku: štai slibinas – oligarchai ir jų bendražygiai, štai riteris ant balto žirgo – šalies aukščiausia politinė valdžia ir jai ištikimas valdymo bei teisėsaugos aparatas. Tačiau toks metai iš metų kovojančios su vidaus priešais valstybės modelis, kad ir kokia teisinga ir teisėta būtų ta kova, nėra vien gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos kova, kaip „Žvaigždžių karuose“.
Vladimiras Laučius

Kitas aspektas – viename iš prezidento Valdo Adamkaus metinių pranešimų įvardyta oligarchijos įsigalėjimo Lietuvoje problema. Matyt, turėta omenyje stiprėjanti pinigų valdžia, besivaržanti su teisėta valstybės politine valdžia ir demokratine santvarka.

Kai pasakoma, jog Lietuvai gresia oligarchizacija, kiekvienam lyg ir turėtų būti akivaizdu, jog ir šalies politinė vadovybė, ir teisėsauga privalo kovoti su šia grėsme. Kaip tik tokios kovos vėliavą iškėlė 2009 metų prezidento rinkimus laimėjusi Dalia Grybauskaitė.

Kas tie grėsmę keliantys oligarchai, buvo galima aiškinti įvairiai. Daug kas galėjo įžvelgti „LEO.LT“ projekto kūrėjų interesus, nuo „Vilniaus prekybos“ krautuvių pakilusius iki vyriausybės bei tų pačių „valstybininkų“ proteguojamų energetikos milžinų, ir „Rubicon“ grupę su Vilniaus miesto savivaldybės prieskoniu, ir Viktorą Uspaskichą, ir ilgainiui su „oligarchų“ sąvoka vis labiau tapatintą „MG Baltic“.

Viskas tarytum aišku: štai slibinas – oligarchai ir jų bendražygiai, štai riteris ant balto žirgo – šalies aukščiausia politinė valdžia ir jai ištikimas valdymo bei teisėsaugos aparatas.

Tačiau toks metai iš metų kovojančios su vidaus priešais valstybės modelis, kad ir kokia teisinga ir teisėta būtų ta kova, nėra vien gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos kova, kaip „Žvaigždžių karuose“. „Pavojaus šešėlis“ (taip vadinasi filmo I epizodas) čia kyla ne iš vienos, o iš abiejų pusių.

Anąkart didžiausia atsakomybė teko VSD ir „valstybininkams“ dėl jų užkulisinės susireikšminusių visažinių ir visagalių saviveiklos. Šiuokart „nubudusios galios“ žaidimai ir nuolatinė vidaus priešų paieška kaip oficiali tų žaidimų ideologija tapo valstybę vairuojančių politikų moto ir jų valios vykdytojų užduotimi, kartais peraugančia į asmeninį intrigavimą, politines draugystes bei karus.
Vladimiras Laučius

Kodėl iš abiejų? Nes kovotojų įvaizdį siekiantys susikurti politikai ir kovoje dalyvaujančios institucijos potencialiai neatsparios pagundai visomis priemonėmis didinti savo galią, o kai ta „galia nubunda“ (taip vadinasi kitas „Žvaigždžių karų“ epizodas), ją sunku suvaldyti, ir būtinai atsiranda norinčių ja šiek tiek (arba net labai) piktnaudžiauti.

Jėgos struktūros tada gali būti įtraukiamos arba savo noru įsivelia į politinius galios žaidimus. Moralizuoti mėgstantys aukšto rango politikai tada mielai griebiasi kraštutinių priemonių: užsimoja visa, kas kliūva, diskredituoti, bausti ir drausti, vadovaudamiesi kaltumo prezumpcija, skleisdami kaltinimus gandų pavidalu, maudami apynasrį laisvai minčiai ir žodžiui, Vytauto Bako pavyzdžiu grasindami žiniasklaidai licencijų atėmimu – net kai tam nėra jokio teisinio pagrindo.

Prezidento ar prezidentės patarėjai ar patarėjos tada galimai susigundo veikti kaip interesų grupės, dalyvauti užkulisiniuose žaidimuose ir intrigose, leidžia sau nebepaisyti galimų interesų konfliktų, kaip antai Rūta Kačkutė, arba, kaip Daiva Ulbinaitė, tampa šešėlinėmis, nepabijokime to žodžio, viceprezidentėmis.

Trumpai tariant, kai minėta „galia nubunda“, ji užprogramuoja grėsmes, panašias į tas, dėl kurių 2006 metais NSGK atliko tyrimą.

Vis dėlto šie du atvejai gan akivaizdžiai skiriasi. Anąkart didžiausia atsakomybė teko VSD ir „valstybininkams“ dėl jų užkulisinės susireikšminusių visažinių ir visagalių saviveiklos.

Šiuokart „nubudusios galios“ žaidimai ir nuolatinė vidaus priešų paieška kaip oficiali tų žaidimų ideologija tapo valstybę vairuojančių politikų moto ir jų valios vykdytojų užduotimi, kartais peraugančia į asmeninį intrigavimą, politines draugystes bei karus.

Vidaus priešų paieškos buvo nuolat skelbiamos ir organizuojamos Stalino laikų SSRS. Tai, kas plaukia iš Tomo Dapkaus ilgamečio sekimo ir dabar vykstančio pjudymo istorijos, kad ir kas galiausiai aiškėtų joje buvęs teisus ar kaltas, irgi verčia matyti paraleles ne su Vakarų demokratinės valstybės teisinėmis procedūromis, o su KGB, Gestapo ir „Stasi“ metodais.
Vladimiras Laučius

Vidaus priešų paiešką paskelbus kone oficialia valstybės ideologija, ne tik virš galimai ar tikrai nusikaltusių oligarchų ar į „valstybininkus“ panašių interesų grupių, bet, deja, ir virš laisvės bei teisingumo pakimba policinės valstybės Damoklo kardas.

Toks, žinote, dviašmenis kardas, kurio ašmenys viena puse gali pjauti (padėti spręsti) tikras šalies problemas, bet kita puse kaip pavojaus šešėlis grūmoja demokratinei santvarkai, žmogaus teisėms ir žodžio laisvei.

Už ką abi kadencijas galima gerbti valstybės vadovę – tai už nuoseklų žodžio laisvės gynimą ir principingą priešinimąsi besikraustančių iš proto politikų pastangoms užmauti apynasrį ir surakinti kvailais įstatymų projektais šalies žiniasklaidą.

Tačiau kovos su vidaus priešais ir „nubudusios galios“ ideologija, kuriai prezidentė uždegė žalią šviesą, dėl savo vidinės logikos ilgainiui virsta politinio susidorojimo įrankiu. Vaistai nuo ligos tampa daiktu, ne geresniu už ligą.

Juo naudojasi verslas ir partiniai politikai, stengdamiesi diskredituoti savo oponentus ir konkurentus. Juo naudojasi nesąžininga tiriamoji žurnalistika, kurios selektyvūs „tyrimai“ virsta banaliu ginklu interesų grupių kare.

Juo naudojasi policinės valstybės dvasiniai įkvėpėjai, savo užkulisinius žaidimus ir tikrąsias intencijas dangstantys skaidrumo siekiu. Ir juo naudojasi dvaro intrigų mėgėjai – valstybės pirmųjų asmenų aplinka, kurios mąstysena ir įtakos būdai kartais labai panašūs į autoritarinių valstybių vadovų aplinkos rezgamas intrigas ir įtakas.

Vidaus priešų paieškos buvo nuolat skelbiamos ir organizuojamos Stalino laikų SSRS. Tai, kas plaukia iš Tomo Dapkaus ilgamečio sekimo ir dabar vykstančio pjudymo istorijos, kad ir kas galiausiai aiškėtų joje buvęs teisus ar kaltas, irgi verčia matyti paraleles ne su Vakarų demokratinės valstybės teisinėmis procedūromis, o su KGB, Gestapo ir „Stasi“ metodais.

Sakysite – negalima lyginti? Tuomet čia kaip tik tas atvejis, kai tinka buvusio vyriausybės vadovo žodžiai: „Negalima lyginti, bet palyginkime“. Nes jei žurnalistas dėl ko nors kaltas ir tai, kas vyksta, yra valstybės, kurią bandoma užvaldyti, atkirtis, tai toks atkirtis verčia prisiminti dar vieno „Žvaigždžių karų“ epizodo pavadinimą: „Imperija kontratakuoja“.

Vargu ar moralu ir teisinga Lietuvai lygiuotis į tą imperiją.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Užkalnis: baiminausi, kad neaptarnaus ir dar viską atims

Visgi jūs dar stebinate toje savo Lietuvoje . Grįžti žmogus į trasą po dviejų mėnesių, puoli...

Krauju aplietas Vertelkos portretas: nuo nukirstų galvų maišeliuose iki prabangos kalėjimo kameroje (303)

„Pinčia“ vadinamas Algimantas Vertelka – žmogus, kurio pavardė Lietuvos kriminalinėje...

Pajūrio darbdaviai neviltyje: nesusigundo nei nemokamu maitinimu, nei nakvyne (312)

Pajūrio verslininkai muša pavojaus varpais – katastrofiškai trūksta darbuotojų. Darbas...

Košmaras nacių okupuotame Paryžiuje: tokiu barbariškumu negalėjo patikėti nei vietiniai, nei teisėsauga (12)

Visi, kas pažinojo, laikė jį labiausiai žmonėms pasišventusiu, geranoriškiausiu gydytoju nacių...

Tai, ko neišgirdote: iššifravo, ką karališkoji pora ir svečiai šnabždėjosi vestuvių metu (40)

Iškart po karališkųjų vestuvių, įvykusių šį šeštadienį Vindzoro pilyje, imta kalbėti, ką...

FSB karininko išpažintis: praregėjus nuo visko pradeda pykinti (220)

Daugeliui, matyt, teko girdėti ne vieną istoriją apie perbėgėlių iš sovietų ir rusų...

Čempionai: „Lietuvos ryto“ pamaina laimėjo jaunimo Eurolygą! (157)

Vilniaus „Lietuvos rytas“ gali džiaugtis daug žadančia pamaina – Arvydo Gronskio vadovaujama...

Ant hercogienės Meghan Markle rankos suspindo dar vienas ypatingas žiedas (21)

Sasekso kunigaikštiene po šeštadienio tuoktuvių tapusi Meghan Markle jautriai pagerbė šviesaus...

Eurolygos „galva“ nuolaidų nežada nei Kaunui, nei maištaujantiems Atėnams specialiai Krepšinis.lt iš Belgrado (20)

Kauno „Žalgiris“ turi vieną didžiausių ir moderniausių Eurolygos arenų, kurios lankomumo...

Pagrindinės lietuvių baimės dėl pensijos: demografijos iššūkiai ir artėjančios reformos (34)

Didžioji šalies gyventojų dauguma sutinka – pagrindiniu grėsmės šaltiniu jų pensijai išlieka...