Apie Lietuvos tarnautojų pastangas pasitarnauti Aliaksandro Lukašenkos režimui jau parašė Laurynas Kasčiūnas („informacinių smūgių žodis žodin pagal Minsko platinamą naratyvą sulaukta ir iš Lietuvos valstybės institucijų, o konkrečiai – iš Augustino Normanto vadovaujamos Seimo kontrolieriaus įstaigos“).
O apie protestuotojų minios nuostatas gerai parašė jie patys: „Paprasto mitingėlio nepakaks, jis nieko nekeis – reikia Maidano, reikia visos Lietuvos prie Seimo, pasiryžusios nesitraukti, kol reikalavimai bus patenkinti <…> Nieko nėra ir nebuvo svarbiau nei tai nuo WWII laikų. Taip, čia svarbiau nei Sausio 13-oji…“ (Nida Vasiliauskaitė, FB).
Ko gero, lyginti prie Seimo mitinguojančio egoizmo politinius reikalavimus su Sausio 13-osios kova už laisvę yra tas pat, kas tapatinti, tarkime, bendrų tualetų idėją su Kovo 11-osios Aktu. Nediskriminuokime pagal skiepus, nediskriminuokime pagal lytį, nediskriminuokime pagal lojalumą Maskvai ar Vilniui, – ir taip atsirado laisva Lietuva?
Bet aiškinti, jog kova su galimybių pasu už laisvę jo neturėti yra „svarbiau nei Sausio 13-oji“, skamba kaip apsirūkiusio hipio iš 1970-ųjų samprotavimas apie artėjantį visuotinį karą tarp baltaodžių ir juodaodžių, kuriame reikia pasirinkti teisingą pusę (šie kliedesiai pakartoti puikaus Martino Macdonacho filmo „Reikalai Briugėje“ epizode; jei nematėte, būtinai pažiūrėkite).
Suprantu, kad aktyvūs politikai, lipantys ant bačkos dėl populiarumo taškų, su sveiku protu dažnai nesiskaito ir tirština spalvas tiek, kiek reikia, kad ganoma banda pamatytų, kuris čia – tikrasis ganytojas ir vedlys. Kai prabyla galios žaidimų logika, rimtų argumentų mūza nutyla.
Bet kam tokiais bukais palyginimais įžeidinėti jausmus visų tų, kurie Sausio 13-ąją stovėjo prieš ginkluotus rusų karius ir tankus, o ne prieš dabartinio Didžiojo Pikto Priešo, LR Seimo, langus? Ar jums, drąsieji „laisvės“ kovotojai su galimybių pasu ir Ingrida Šimonyte, patiktų, jei jus kas nors lygintų su anų laikų „Jedinstvo“ mitinguotojais?
Reikia pripažinti, kad dabartinė valdžia ir jos gerbėjai savo oponentų atžvilgiu ne visada elgėsi ir kalbėjo tinkamai. Politikai neturėtų sau leisti niekinti, nekomunikuoti ir nusigręžti nuo kitaip mąstančios – net jeigu ir labai keistai mąstančios – visuomenės dalies. Jų pareiga – kalbėtis su visais ir atstovauti valstybei, o ne tik savo rinkėjams arba gerbėjams.
Politikų nesusikalbėjimas su visuomene nėra žmonių tamsumo, neišprusimo arba, kaip dažnai įsivaizduojama, politinės komunikacijos problema: tai, pirmiausia, pačių politikų pasaulėžiūros, auklėjimo ir politinės kultūros bėda. Komunikacija – daugiau išvestinis dalykas.
Daugelis dešiniųjų Lietuvoje nori ir kartais net labai stengiasi atrodyti aristokratiški. Bet, neturėdami gerų pavyzdžių ir elgesio modelių iš savo šeimos, aplinkos, vaikystės, galvoja, kad tai pasiekiama demonstruojant panieką (ironišką pozą, šmaikštų ir būriui FB draugų labai patinkantį atsaką, atsainų tingėjimą ginčytis „su kvailiais“, etc.) plebsui, tamsuoliams. Jie klysta.
Aristokratizmas moko ne paniekos, o veikiau empatijos ir bendravimo net su intelektualiai įtartinais personažais kaip lygūs su lygiais. Ir aristokratizmo neišmokstama aktyvios politikos suaugusiųjų mokykloje, kaip kad amato technikume: tiesiog arba duota, arba neduota. O kažkieno pastangos tik atrodyti kaip tik leidžia manyti, jog veikiausiai – neduota.
Bet, jei grįšime prie politikos turinio, dabartinės valdžios „vaizdelis“, kalbant Kėdainių marinuotų agurkų terminais, atrodo kur kas geriau nei tų protestuotojų ir Vytautų Maryčių Melnikaičių, kurie reikalauja vyriausybės atsistatydinimo arba Lietuvos kaip penkių žvaigždučių viešbučio atvėrimo nelegaliems migrantams.
Protestuotojai neteisūs ne tiek todėl, kad nelegalų antplūdžio ir koronaviruso giltinės akivaizdoje pamina valstybės ir visuomenės interesą gintis, saugotis, iškeldami individo egoistinį interesą, ir ne tiek todėl, kad bendrąjį gėrį – visuomenės saugumą – apskritai supriešina su individo interesu elgtis savanaudiškai, kiek todėl, kad visą šį vajų kelia būtent dabartinėje situacijoje – esant konkrečioms aplinkybėms, konkretiems priešams ir gan aiškioms, liūdnokoms (vargu ar priimtinoms valstybei, o ne atomizuotai „aš-turiu-teisę“ bandai) alternatyvoms.
Platonas „Valstybėje“, be kita ko, kalba apie tai, apie ką, deja, nekalbama, kai studentai universitetuose supažindinami su Platono „Valstybe“. Trumpai tariant, jo „Valstybė“ yra ne tiek apie siektiną utopiją, kiek – antiutopiją, kad ir ką būtų prišnekėjęs ta tema koks nors Karlas Popperis.
Sokratas ir jo pašnekovai kuria žodžiuose lyg ir „tobulą“ santvarką, tačiau ta jų pastatyta valstybė, įdėmiai skaitant Platoną ir kalbant Remigijaus Šimašiaus žodžiais, nedžiugina.
Reikalas tas, kad Platono „Valstybės“ architektai išskiria ir išaukština kaip statybinį principą tik vieną politinę dorybę – teisingumą. Žinoma, tai labai svarbus principas. Bet tas nykus komunizmas, kurį mes galiausiai pamatome šiame Platono dialoge, liudija, jog vieno principo (šiuo atveju – teisingumo) teorinis suabsoliutinimas gali turėti ne itin įkvepančių praktinių perspektyvų.
Būtent apie tai turėtų galvoti ir ta Seimo kontrolierių Marytė Melnikaitė, kuri nenori tvoros pasienyje ir laukia išskėstomis rankomis nelegalų Lietuvoje, ir tie protestų prieš vyriausybės sprendimus įkvėpėjai, kurie vaizduojasi stoję į šventą kovą už asmens laisvę, nors iš tiesų kovoja daugiausia už savo asmeninį – suabsoliutintą iki politinio principo – nenorą skiepytis.
Nesakau, kad jie tamsūs ir neišprusę; nesakau, kad į jų teiginius ir reikalavimus nereikia įsiklausyti; nesakau, kad vyriausybė visais atžvilgiais teisi, o šie jos oponentai (dėl kovos su koronavirusu) – absoliučiai neteisūs.
Sakau ir pabrėžiu viena: kaip Platono „Valstybėje“ suabsoliutintas teisingumas kuria nykią komunistinę santvarką, taip ir protestuotojų bei skundikų suabsoliutintas „žmogaus teisėmis“ vadinamas egoizmas bei juo grindžiami galios žaidimai (skundai, protestai), kai nebesiskaitoma su jokiais kitais politikos principais, aplinkybėmis, sukurtų mums Lietuvoje tokią antiutopiją, kurios ginti nuo invazijų – viruso ir kitokio agresoriaus – tiesiog niekas nebenorėtų.
