aA
Turime daug progų švęsti įvairias pergales. Švenčiame ir džiaugiamės, kai laimi krepšinio komanda arba plaukikai. Žinoma, gerai, jei žmonėms smagu, o ne pikta. Tačiau kai sportas tampa religija, vargu ar viskas gerai. Gal tik nacionalinis futbolas mus nuteikia, nepabijokim to žodžio, rimčiai. Bet liežuvis neapsiverstų sakyti, jog tai – geroji rimtis.
Vladimiras Laučius
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Švenčiame savo „Eurovizijos” atlikėjų sėkmę, jei jie užima palyginti aukštą vietą. Džiaugiamės, jei kurio nors, tarkime, mokslinio atradimo autorius yra lietuvis, o ne nelietuvis. Vieną ar dvi dienas pasklando ir nugaruoja šių pergalių džiaugsmas – pergalių, kurių prasmė ir kertinis žodis yra „mūsiškiai”.

Daug kas per rinkimus džiaugiasi politinių partijų, už kurias balsuoja, ir kandidatų, kurie patinka, laimėjimais. Bet ir šitos pergalės džiugina – ar juolab švenčiamos – palyginti neilgai. Dažnam rinkėjui tokie džiaugsmai greitai virsta apmaudu ir nusivylimu.

Masinių pramogų kultūra, kuria seniai virto ir sportas, ir dainavimas, ir politika, yra vienadienių emocijų kultūra. Vos per porą dienų tos emocijos gerokai išblanksta, o per porą savaičių ar mėnesių jas sukėlę pergalingi įvykiai užsimiršta, virsta sausa statistika. Tie įvykiai paprastai tėra aktualijų srauto blizgučiai – srauto, nešančio ne į šlovę ir amžinybę, o greitą ir absoliučią užmarštį.

Apskritai tokio pobūdžio pergalių prasmės – paviršutiniškos, o keliamos emocijos – trumpalaikės. Jas neretai lydi jausmų kontrastai: pernelyg įsijautė į tai, kas tą dieną atrodo kaip be galo svarbus laimėjimas, pašokinėję iš laimės ir grįžę į realybę žmonės patiria kažką panašaus į pagirias. Juos užvaldo apatija ir kartėlis. Nebegaunanti savo „pergalių” dozės visuomenė jaučiasi nelaiminga ne tiek dėl tikros nelaimės, kiek dėl netikros laimės.

Natūralu, kad Žemės miesto gyventojai, kalbant šv. Augustino sąvokomis, švenčia savo pergales Žemės miesto kovose ir varžybose. Nereikėtų visai nuvertinti popkultūros pergalių, teikiančių žmonėms džiaugsmo. Juolab nevalia nuvertinti tų laimėjimų, kurie iš tikrųjų svarbūs ir turi istorinę prasmę valstybei, tautai ir jos laisvei. Šiems kaip tik trūksta deramo dėmesio ir prasmingų iškilmių.

Tačiau kultūra, kuri Žemės miesto pergales, net pramogines, iškelia aukščiau už didžiąją Dangaus miesto pergalę, padariusią mus išties laisvus, yra mirties ir netikrų dievų kultūra. Net didieji istoriniai laimėjimai didūs tuo, kad pakyla virš laiko ir prisiliečia prie amžinybės, o ne tuo, kad yra istoriniai.

Kad ir kiek matytume nuostabių asmeninio taurumo, drąsos, politinės išminties, istorinio teisingumo ir pergalių prieš politinį blogį praktinių pavyzdžių, visa tai praeina, o blogis vis nusveria Žemės miesto pergalių svarstykles. Tik meilės ir prisikėlimo pergalė – amžina.

Mūsų didžiausia visų laikų pergalė – tai pergalė prieš mirtį. Pergalė, kurią mums atnešė Kristaus prisikėlimas.

Kasdien – būdami su savo mylimais ir artimais žmonėmis, rūpindamiesi jais, tiesiog galvodami apie juos, linkėdami gero ar melsdamiesi už juos, mes džiaugiamės šia vienintele amžina ir netemdoma pergale. Mes, kurie tikime kūno iš mirusiųjų prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą.

Dažnas cinikas pasakys, jog šis tikėjimas tėra mirties baimė ir kylantis iš jos poreikis nusiraminti. Tegul sau galvoja ką nori. Tikras tikėjimas kyla ne iš baimės, o meilės. Pergalė prieš mirtį yra meilės pergalė.

Mes nebijome. Tikėdami ir mylėdami mes neguodžiame savęs, o reikalaujame iš savęs. Tai nepaprastai sunkus reikalavimas, pranokstantis visa kita: ugdyti savyje Žmogų, nebūti vien žmogiškąja būtybe fiziologine ir psichologine prasmėmis.

Taip, žinoma, daugeliui sunku susitaikyti su mintimi apie nuosavą nebūtį, galimai laukiančią po mirties. Galbūt kam nors – nesunku, tebūnie. Bet kodėl turėtume galvoti apie save? Ką reiškia susitaikymas su mylimo žmogaus netektimi, jei netikite, kad meilė įveikė mirtį, o jūs esate šios pergalingos kovos dalyvis - meilės, o ne mirties pusėje?

Kaip galima iš tiesų mylėti ir netikėti, neturėti vilties, kad jūsų meilė stipresnė už gamtos dėsnius? Stipresnė už mirties slenkstį? Kaip galima, laikant mylimo žmogaus ranką savo rankoje, netikėti, kad Jėzaus pergalė prieš mirtį suteikė jums jėgų laikyti šią šiltą, mylinčią ir mylimą ranką savo rankoje amžinai?

Jei šito jausmo ir suvokimo nėra, tuomet visa, kas išskirtinai žmogiška, yra iš tiesų beprasmiška. Tuomet visi jūsų gyvenimo lūkesčiai, tikslai ir veiksmai, idėjos, mintys ir principai subyra į šipulius. Subyra net ne mirus, o a priori – gimus.

Arba Jėzus prisikėlė ir mylimo žmogaus šiluma visada bus su jumis, arba viskas veltui. Arba visi mes esame tik beprasmiai vaikščiojantys lavonai, arba laikome mylimo žmogaus ranką savo rankoje amžinai, ir tai daro mus tvirtus, visada ir visur – kartu, nepaisant visų atstumų ir mirties slenksčių. Tai suteikia jėgų ir prasmės gyventi ir mirti, nepasiduoti ir atlaikyti. Kaip filmo „Skyfall” su Jamesu Bondu dainoje:

„Where you go I go/ What you see I see / I know I’d never be me / Without the security / Of your loving arms / Keeping me from harm / Put your hand in my hand / And we’ll stand.”

Tikėjimas nėra ir raminamasis vaistas. Jis įpareigoja tobulėjimui ir dorybei, nes tikru žmogumi tampama, o ne gimstama, ir tai toli gražu ne ramina, o kaip tik verčia kelti sunkius klausimus savo žmogiškumui ir reikalauti iš savęs daug daugiau, negu paprastai reikalaujame.

Kristaus prisikėlimas verčia pažvelgti į save ir savo gyvenimus sub specie aeternitatis. Šiais vienadienių aktualijų jūros ir kasdienių naujovių vaikymosi laikais tai ypač sudėtingas uždavinys buities, karjeros ir pramogų užvaldytam žmogui. Jam sunku pripažinti, kad didelė dalis to, ką jis laiko tikru gyvenimu, pažanga, gerove, asmenine sėkme, tėra niekai ir tuštybė.

Šitai sakytina ir apie tikras ar tariamas pergales, kurios švenčiamos gerokai emocingiau ir iškilmingiau už mūsų didžiausią gyvenimo pergalę – Kristaus prisikėlimą.

Ir kai apniukusią žiemos dieną, šaltam vėjui blaškant pažemiui sniegą ir vejant dangumi pilkus debesis, lankstant niūriai stūksančių medžių šakas, brendi pro nesibaigiančių antkapių eiles link tos vietos, kur ilsisi po žeme tavo vienas brangiausių žmonių, kai prieini akmens luitą, kuris tarsi sako negrįžtamai atėmęs iš tavęs mylimo žmogaus šilumą ir rankas, laikiusias tave, kai dar buvai vaikas, tada širdį perveria suvokimas, kad netikėjimas arba abejonė yra tiesiog išdavystė. Kad meilė stipresnė už šitą žemę ir šitą antkapį, ir kad mes greit vėl susitiksime ir paimsime vienas kitą už rankos.

Perveria suvokimas, kad arba Kristus prisikėlė ir mes laimėjom, arba visas gyvenimas yra tik tie niūrūs debesys, šaltas vėjas su sniegu, slopinama gūdi neviltis ir nesibaigiančios antkapių eilės, seniai palaidojusios ne tiek gulinčius po žeme, kiek tave. Todėl – aleliuja.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Karbauskis: slaptame dokumente minimos konkrečios pavardės

„Valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis stoja į premjero Sauliaus Skvernelio pusę, ir...

Per šaudynes Strasbūre nelaimės epicentre atsidūrusi lietuvė: susipratau tik išgirdusi šūvius instrukcijos, kaip elgtis teroristinio išpuolio metu (66)

Į Strasbūrą darbo reikalais nuvykusi naujienų agentūros „Elta“ žurnalistė Paulina...

Vladimiras Laučius. Išlikimo klausimas: ar rinkimai mums vis dar leidžia rinktis? (58)

Eilinė kova dėl mokesčių ir ateinančių metų biudžeto eilinį kartą sukėlė viešas...

DELFI pristato laidų ciklą „Kalėdų stalas“: pirmasis patiekalas – tikra smaližių svajonė (1)

Nuo seno laikomasi papročio, kad ant Kūčių stalo turi nugulti 12 patiekalų. Artėjant šventėms,...

Vestminsterio rūmuose – absurdo teatras: Briuseliui teliko kraipyti galvas (59)

Pirmadienį Vestminsterio rūmai labiau priminė ne parlamentą, o farso komediją. Košės privirta...

Garsi lietuvė palygino Kalėdų puošmenas ir kainas Ispanijoje: jiems nerūpi jokia konkurencija, kaip Lietuvoje! (9)

Daugiau nei 10 metų Ispaniją tyrinėjanti ir prieš metus visai šalia Barselonos atsikrausčiusi...

Jau visai netrukus pensijai kaupsime kitaip: bus galima pasirinkti iš kelių sprendimų (17)

Naujus metus lietuviai pradės sukdami galvas apie naują pensijų kaupimo tvarką. Pokyčiai...

Pietų pertrauka Vilniaus centre: čia mažamečiai vaikai ir šunys – nepageidaujami (45)

Iškart turiu įspėti, kad jeigu savo augintiniams draudžiate užlipti ant jūsų valgomojo stalo ar...

Savo žodį tarė ir Meilutytė: pasaulio čempionate iškovojo sidabro medalį finalo vaizdo įrašas (101)

Rūta Meilutytė Kinijoje vykstančiame pasaulio plaukimo čempionate trumpame (25 m) baseine 50 m...

Lietuvos sporto pasaulio milijonierių sąraše krepšinio žvaigždes lenkia britų turtuolio sužadėtinė (31)

Žurnalo „Top“ paskelbtame turtingiausių 500 Lietuvos žmonių sąraše netrūksta buvusių ir...