Nuo Gruzijos karo praėjo trylika su puse metų. Nuo garsiosios Putino kalbos Miunchene – vieneriais metais daugiau.
Per tą laiką Maskva užgrobė Pietų Osetiją, užspaudė Sakartvelą, aneksavo Krymą, okupavo dalį Donbaso, sugniuždė Armėnijos 2018-ųjų viltis, išžudė arba susodino į kalėjimus savo oponentus Rusijoje ir de facto prisijungė Baltarusiją, įvesdama į ją kariuomenę.
Vakarų atsakomybė
Kaip elgėsi Vakarai? Dar XX a. paskutinįjį dešimtmetį Baltijos valstybėms ir Lenkijai pradėjus kalbėti apie Rusijos toliau keliamą grėsmę taikai ir stabilumui Europoje, didžiųjų Vakarų valstybių dideji politikai sakė, jog tai – nesąmonė.
Atėjus į valdžią Rusijoje Vladimirui Putinui, jie kartojo, kad Rusija nėra pavojinga ir nieko nesiruošia pulti, o Baltijos šalių ir Lenkijos priešingi teiginiai tėra paranoja ir keistos fobijos.
Net Vakarų dešinieji politikai, tokie, kaip JAV prezidentas George’as W. Bushas ir Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarcozy, aiškino, jog Rusija nekelia grėsmės Europai. Prie šio straipsnio pridedami du print screenai – tiems, kurių atmintis šiuo klausimu galimai šlubuoja.
Kai 2012 metais JAV respublikonų kandidatas į prezidentus Mittas Romney pareiškė, jog Rusija yra Amerikos geopolitinis priešas Nr.1, padedantis pasaulyje sklisti blogiui, Barackas Obama ir jo komanda reagavo į tai sakydami, kad Romney visiškai nesiorientuoja ir kalba vėjus.
Net po Rusijos invazijos į Gruziją pavojaus signalas Vakarams nesuskambo. Obama 2009-aisias mėgino „perkrauti” santykius su Maskva, o vokiečių bendrovė „Rheinmetall” pasirašė kontraktą su rusais, kuris padėjo modernizuoti Rusijos kariuomenę, apmokyti GRU spec. pajėgas ir parengti Rusiją efektyviai agresijai Ukrainoje.
Rusijos režimo esmė
Kai Putinas Rusijos Federacijos saugumo tarybos posėdyje tyčiojosi iš savo artimo bendražygio Sergejaus Naryškino (vaizdo įrašas – labai populiarus), šito šou prasmė buvo – nusikalstamos grupuotės vadams (rusiškai ОПГ – организованная преступная группа; iš esmės – kolektyvinis Kremlius) viešai prisipažinti, kad visi jie savo valia ir asmeniniu sprendimu dalyvauja vykdant nusikaltimą.
Istorija apsisuko, ir gyvatė ima ryti savo uodegą. Tokie patys sutrikę veikėjai, tik be Putino, 1991 m. rugpjūčio 19 d. sėdėjo tragikomiškoje ГКЧП pučistų spaudos konferencijoje ir bandė jėga, kurios jie nebeturėjo, neleisti subyrėti SSRS. Jiems nepavyko.
Putinas seniai sakė, kad tai, jo manymu, buvo didžiausia geopolitinė katastrofa. Todėl šiandien jis mėgina prikelti SSRS lavoną – prikelti satanistinėmis apeigomis ir jėga, kurios jam tiek metų trūko ir kuria jis pagaliau jaučiasi disponuojąs.
Stabdyti SSRS rekonstrukciją, neleisti Rusijai grįžti į imperines vėžes reikėjo pradėti ne po Krymo aneksijos, o gerokai anksčiau – ir daug ryžtingiau, nei tai buvo daroma pastaruosius aštuonerius metus.
Buvo du labai ryškūs ir iškalbingi etapai Boriso Jelcino Rusijai tampant tokia, kokia ji yra dabar. Pirmasis etapas – apie 1995–1996 metus, kai buvusi SSRS KGB tapo jo režimo dalimi. Užuot išvaikęs sovietines saugumo struktūras, Jelcinas nutarė jomis remtis. Ir buvo perrinktas prezidentu.
Kaip juokavo Viktoras Šenderovičius apie tą verslininkų sąjungą su senąja KGB: „Мальчик женился на старушке, чтобы завладеть ее наследством. Когда он умер, все его игрушки достались ей.” („Berniukas vedė senutę, kad gautų jos palikimą. Kai berniukas mirė, visi jo žaislai atiteko senutei”).
Putino režimas – tai posovietinė oligarchija, sulipdyta iš dviejų socialinių prigimčių: kriminalo ir KGB. Kad ir ką Putinas sakytų apie Leniną, jis ir jo režimas šiuo atžvilgiu yra būtent bolševikų, o ne carinės Rusijos, įpėdiniai. Nes būtent bolševikų sukurta Rusija pirmoji efektyviai sujungė nusikalstamo pasaulio ir saugumų struktūrų galią.
Vienas svarbiausių šios galios įrankių – melas.
Melo imperija
Kartojęs, kad nepuls Ukrainos, bet ją užpuolęs Putinas tuoj pat suskubo pareikšti, kad Vakarų pasaulis yra „melo imperija”.
Įdomu tai, kad daug žmonių Vakaruose tiki įžūliais Putino melais. Antai Britanijos jaunieji leiboristai virsta tikrų tikriausiu putin- ar hitlerjugendu, dainuodami Kremliaus dainelę apie NATO neva keliamą grėsmę.
Vakarų visuomenės ir daugelis politikų jose, deja, vis dar nesupranta Rusijos. Nesuvokia, kad melas yra jos modus operandi net ne nuo bolševizmo laikų, o kelis šimtmečius. Apie Rusiją kaip šimtus metų meluojančią Vakarams ir savo žmonėms valstybę, kurios melais Vakarai naiviai tiki, savo puikioje knygoje „Šventoji Rusia” taikliai rašo Alainas Besançonas. Rekomenduoju.
Vienas naujesnių Rusijos beprotiško melo pavyzdžių – Putino atstovo Dmitrijaus Peskovo žodžiai: „Напоминаем, что Россия на протяжении всей своей истории никогда ни на кого не нападала.” („Primename, kad Rusija per visą savo istoriją niekada nieko nėra užpuolusi”).
Kalbant apie šį ir kitus Kremliaus melus, turiu pasakyti, kad mane labai stebina pastarųjų kelerių metų tendencija: melą kažkas nusprendė vadinti „dezinformacija”, šitaip suteikiant jam paslaptingumo, moksliškumo ir įmantrumo, o tada – kurti įvairias sudėtingas šio reiškinio tyrimo, atpažinimo ir kovos su juo strategijas.
Melas politikoje egzistuoja tiek pat laiko, kiek egzistuoja pati politika. Ir kažkaip apsieidavo žmonija be kovos su dezinformacija strategijų, konferencijų, mokymų, projektų ir dezinformacijos atpažinimo specialistų etatų.
Yra dvi melo dimensijos: intelektinė ir moralinė. Tai reiškia, kad melas greičiausiai sklinda tarp blogų žmonių arba durnių.
Taigi kova su dezinformacija yra tiesiog tūkstantmečius žmonijos kovojama kova su blogiu ir kvailybe.
Kitaip tariant – su Peskovu ir tais, kurie juo tiki. Su Maskva ir jos draugais. Su Šėtonu ir debilais.
Ir nereikia čia jokių seminarų apie dezinformacija. Reikia tik padorumo ir smegenų.
O mūšio lauke, kuriame Ukrainos kariai šiandien gina Europos civilizaciją nuo Aukso Ordos įpėdinių, reikia skubios Vakarų pagalbos, kurios garsiai prašo mūsų sąjungininkai Kijeve. Kitaip eilinis Vakarų neryžtingumas vėl pasitarnaus Šėtonui – melo tėvui.
Слава Україні!
