aA
Rašytojas Viktoras Pelevinas nėra politikos mąstytojas, analitikas ar prognozių meistras. To iš jo ir nelaukiama. Tačiau naujausioje, rugpjūtį pasirodžiusioje jo knygoje „Lengvų prisilietimų menas“, kaip ir kituose kūriniuose, politinės temos skverbiasi pro religinį mitologinį naratyvą.
Vladimiras Laučius
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Recenzijoje šiai knygai, paskelbtoje svoboda.org portale, amerikiečių ir rusų kultūros kritikas, žurnalistas, rašytojas Aleksandras Genis pabrėžia, jog Pelevinas savo knygose „sprendžia sunkią dabarties meninio ištyrimo užduotį“. O kaip ištirsite dabartį, nekliudydami to, kuo visuomenė tiki, vadinasi – to, kas ir kaip ją valdo?

Pelevino knygų pasaulis – tikėjimas, mitologija, žemiškųjų dalykų santykis su nežemiškais. Bet politinės aktualijos į visa tai vienaip ar kitaip įsipina. Savo garsiausiuose kūriniuose, tokiuose, kaip „Čiapajevas ir Pustota“ (1996), Pelevinas, Geniso žodžiais tariant, „gabiai užmauna laikraščių naujienas ant senovės mitų šerdies“.

Naujausios Pelevino knygos didžioji dalis skirta postmodernistiniam jo gerbėjų skoniui, dėl kurio norėtųsi, bet neverta ginčytis, ir specifiniams, mistiniams jo kūrybos pasaulėvaizdinio dėmens aspektams, kurių čia nenagrinėsime.

Bet paskui netikėtai įvyksta tai, kas nutinka Roberto Rodriguezo filme From Dusk till Dawn, kuriame vaidina Quentinas Tarantino: paprastas detektyvas su kvanktelėjusio trilerio elementais ūmai pavirsta siaubo filmu su klaikiais vampyrais, iš kurių bene patį sukalbamiausią vaidina nepakartojamos veido išraiškos Danny Trejo.

Taip ir Pelevino „Lengvų prisilietimų mene“ fragmentiškų dialogų, keisto foninio veiksmo ir mitologinės paraistorinės kazuistikos fabula staiga ima ir perauga į pamfletą su išties hardkoriniu politikos užtaisu.

Kaip tik čia metamas gan netikėtas iššūkis šių laikų propagandos, fake news, kultūrinių ir informacinių karų bei hibridinio idiotizmo terorizuojamai skaitytojo sąmonei.

Pelevinas – tiksliau, provokuojančiai minčiai išreikšti autoriaus parinktas personažas – sako, kad Rusija kultūriškai puola, tvirkina, veda iš proto ir žlugdo Vakarus, mėgindama atsirevanšuoti už pralaimėtą šaltąjį karą.

Tačiau tas puolimas, jo priemonės ir tikslai parodomi visiškai kitokie, nei mums įprasta apie juos manyti. O mes dažniausiai linkę manyti (arba žinome oficialią versiją, nors nebūtinai ja tikime) taip, kaip mus moko liberali, kairioji, progresyvistinė politika ir žiniasklaida.

Pastarojo dešimtmečio propagandinis politikos ir naujienų katamaranas mus plukdo į pažadėtąją žemę, kurioje visiems viskas aišku kaip dukart du. Rusija, na, žinote: eksportuoja nacionalizmą ir ksenofobiją, kursto „kraštutinius dešiniuosius“, kišasi į rinkimus, vykdo šeimos vertybių diversijas prieš žmogaus teises, labina Vakarų savikritiką, kuri, savo ruožtu, stabdo minėtą katamaraną ir verčia suabejoti neliečiamais dalykais, tokiais, kaip politinio korektiškumo kanonas ir liberali cenzūra.
Vladimiras Laučius


Šis pastarojo dešimtmečio propagandinis politikos ir naujienų katamaranas mus plukdo į pažadėtąją žemę, kurioje visiems viskas aišku kaip dukart du. T. y. aišku, kaip Rusija „iš tikrųjų“ skaldo, gundo ir tvirkina vertybinę istorijos pabaigą – pažangos viršūnę – laimingai pasiekusį Vakarų pasaulį.

Ji, na, žinote: eksportuoja nacionalizmą ir ksenofobiją, kursto „kraštutinius dešiniuosius“, kišasi į rinkimus, vykdo šeimos vertybių diversijas prieš žmogaus teises, labina Vakarų savikritiką, kuri, savo ruožtu, stabdo minėtą katamaraną ir verčia suabejoti neliečiamais dalykais, tokiais, kaip politinio korektiškumo kanonas ir liberali cenzūra.

Kiek šiame kultūrinio karo vaizdinyje yra tiesos apie Rusiją ir kiek – ideologinio bandymo sudoroti nuosavus, dar nesulobotomintus, kaip „Skrydyje virš gegutės lizdo“, ir vis dar neiškastruotus politiškai konservatorius?

Pelevinas šito klausimo nekelia: jis tiesiog pateikia radikaliai kitokią – alternatyvią Rusijos kišimosi žlugdant Vakarus versiją. Vienam vertybinio kišimosi mitui jis priešpriešina kitą sprogstamojo kišimosi mitą.

Abiejuose gali būti tiesos. Abiejuose gali būti ir propagandinių arba sąmokslo teorijos elementų. Pelevino knygos versijoje gali būti tiesiog fantazijos – bet fantazijos, surinktos iš ganėtinai tikroviškų kaladėlių. Nes nėra dūmų be ugnies ir nėra geros prozos be gyvenimo pažinimo.

Nepamirškime: Pelevinas žaidžia mitologemomis, jo knyga – meno kūrinys, o ne politologinė hipotezė. Šis mito prieš mitą posūkis (tik nepainiokime mito su netiesa, kaip dažnuose testuose idiotams: „tiesa ar mitas?“) knygos antroje pusėje kažkuo primena Platono „Menekseną“. Į Periklio Laidotuvių kalbos politinę mitologiją Sokratas šiame dialoge atsako kita – diametraliai priešinga politine mitologija.

Ar šitaip Sokratas pateikė teisingesnį požiūrį nei Periklis, ar tiesiog bandė parodyti retorikos galią gražiai ir argumentuotai grindžiant vienas kitam prieštaraujančius Atėnų didybės vaizdinius, versdamas abejoti jų abiejų patikimumu ar prasme? O gal jis siekė iškart dviejų ar kelių tikslų? Gal tai buvo švelnus pasityčiojimas iš politikos?

Vis dėlto nenuplaukime per toli į politinės filosofijos vandenis ir grįžkime prie Pelevino knygos veikėjų versijos, kuri pateikia gan savitą griaunamojo Rusijos vaidmens kišantis į Vakarų politiką ir kultūrą interpretaciją.

Vienas Pelevino knygos veikėjas pasakoja kitam apie grandiozinį SSRS paskutiniais gyvavimo metais pradėtą projektą, kuriuo bandyta pasiekti revanšo už pralaimėtą šaltąjį karą ir sužlugdyti Ameriką iš vidaus jos pačios ideologinių chunveibinų rankomis.

„Šiame pastate, – sako apie projektą žinąs veikėjas, – suprojektuotas visas amerikiečių politinis korektiškumas, identity politics, genderizmo šyza ir kairuoliškas aktyvizmas (…) Kairiuoju aktyvizmu ir politiniu korektiškumu užsiėmė skyrius, kuris antai – antrame aukšte.“

Maža to, tęsia Pelevino personažas, stengtasi kryptingai pakoreguoti tradicinę – XX a. dar gyvavusią – Vakarų kultūrą. Toks buvęs pragariškas projekto autoriaus planas.

Projekto autorius tada aiškinęs savo kuratoriams, kad „į Amerikos kultūrą įdiegto absurdo ir kairuoliško idiotizmo apimtys kažkuriuo momentu pasieks tą kritinę ribą, kai kiekybė peraugs į kokybę. Ir amerikiečių kultūra tiesiog… sprogs į vidų. Ir tada Rusija triumfuos.“
Vladimiras Laučius


„Vakarų specialiosios tarnybos, – sako jis, – puikiai suvokė, kad XXI amžiuje nebėra jokio skirtumo tarp kultūrinių procesų ir kovos veiksmų (…) Tik jų pačių kultūroje vykstančių procesų jie praktiškai nestebėjo. Labai pasitikėjo savimi. O Amerikos siela pasirodė bejėgė jiems atsispirti…“

Projekto autorius tada aiškinęs savo kuratoriams, kad „į Amerikos kultūrą įdiegto absurdo ir kairuoliško idiotizmo apimtys kažkuriuo momentu pasieks tą kritinę ribą, kai kiekybė peraugs į kokybę. Ir amerikiečių kultūra tiesiog… sprogs į vidų. Ir tada Rusija triumfuos.“

Pokalbio, vykstančio tarp dviejų Pelevino personažų, metu tas veikėjas, kuris dalijasi informacija, sako, jog buvo suvokta, kad projektą įgyvendinti beveik neįmanoma, kol amerikiečiai liks sveikais ir adekvačiais žmonėmis, kokiais jie ir buvo XX a. pabaigoje.

Todėl projekto vadovas užsibrėžė tikslą – sunaikinti kultūrines atramas, kurios Ameriką darė tuo, kuo ji buvo per visą šaltąjį karą: skaidrų, racionalų ir laisvą protą.

„Idealiuoju atveju jis norėjo paversti JAV tokia pat buka ir melo persunkta visuomene, kokia buvo aštunto dešimtmečio SSRS (…) Suvaržyti žodžio laisvę ir sukurti Amerikoje tą šlykščią, slogią veidmainystės, baimės ir melo atmosferą, kuri pražudė Sovietų Sąjungą. Su tuo pačiu amoralumu, partkomu, krūva draudžiamų temų ir selektyviu teisingumu – visa tai, žinoma, priderinus prie amerikietiškų realijų.“

Per pastaruosius dvidešimt metų, teigia Pelevino personažas, griaunamojo rusų projekto sumanytojas pavertė Amerikos kultūrą „tokiu, žinote, kuoktelėjusiu benzopjūklu, kuris pjauna perpus ir pačią kultūrą, ir amerikiečių smegenis“.

Amerikiečiai turėjo pamatyti save rusų projekto prieš juos pastatytame veidrodyje panašius į aštunto dešimtmečio homo sovieticus: priklausomus, įbaugintus ir labiau už viską besirūpinančius savo asmeniniu išgyvenimu padarus, iš kurių reikalaujama demonstruoti teisingas politines pažiūras.
Vladimiras Laučius


Svarbiausia – smūgis identitetui. Amerikiečiai turėjo pamatyti save rusų projekto prieš juos pastatytame veidrodyje panašius į aštunto dešimtmečio homo sovieticus: priklausomus, įbaugintus ir labiau už viską besirūpinančius savo asmeniniu išgyvenimu padarus, iš kurių reikalaujama demonstruoti teisingas politines pažiūras.

Galutinis projekto tikslas atrodė taip: „Šiuolaikinė Amerika – tai totalitarinė septyniasdešimt devintųjų sovietija su LGBT komjaunimo vietoje, korporacine vadyba TSKP vietoje, seksualine represija seksualinės represijos vietoje ir socializmo aušra socializmo aušros vietoje…“

Baigiantis šiam įdomiam pokalbiui, suintriguotas klausytojas teiraujasi pasakotojo – nejau to projekto vadovas nematė tarp jų jokio skirtumo? Matė, – atsako informacijos šaltinis.

Skirtumas, sako jis, tas, „kad į septyniasdešimt devintųjų sovietiją galima buvo atvežti džinsus iš Amerikos, o šių dienų Amerika – tai tokia sovietija, į kurią džinsų jau niekas nebeatveš. Iš anos sovietijos buvo galima išvažiuoti, o iš šitos – nėra kur. Ir „Amerikos balso“ joje taip pat nėra ir nebus“.

Skirtumas, sako jis, tas, „kad į septyniasdešimt devintųjų sovietiją galima buvo atvežti džinsus iš Amerikos, o šių dienų Amerika – tai tokia sovietija, į kurią džinsų jau niekas nebeatveš. Iš anos sovietijos buvo galima išvažiuoti, o iš šitos – nėra kur.
Vladimiras Laučius


Pelevino kūryboje mitologija susipina su istorija ir politika. Jo knygoje sakoma, jog tokie dalykai, kaip visuomenės nuomonė, laiko dvasia, naujovių kultas, „Zeitgeist“ yra chimeros. Per jas valdoma ir manipuliuojama be Dievo gyvenanti Vakarų visuomenė.

„Chimeros atsiranda tada, kai žmonės praranda ryšį su dangumi“, – sako „Lengvų prisilietimų meno“ personažas Margolinas. Knygoje aprašytas rusų projektas, kaip parklupdyti Amerika, taip pat yra chimera.

Skaitytojui gali – o gal ir turėtų – kilti paprastas klausimas: kas yra tikroji politinė ir dvasinė problema – pats projektas ar jo objektas? Pasinaudojimas chimera ar tikėjimo chimeromis kultūra?

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(53 žmonės įvertino)
4.4906

Top naujienos

Plyšus aortai, retas kuris išgyvena: norint sumažinti riziką, veiksmų imtis galima nedelsiant (19)

Rugsėjo 19-ąją visame pasaulyje minima aortos diena. Santaros klinikų kraujagyslių chirurgas...

Norint rasti auklę, teks paplušėti: papasakojo, kokius reikalavimus kelia tėvai, o kokių užgaidų turi auklės (22)

Prasidėjus rudeniui, daugelis mamų grįžta į darbus, o vaikai keliauja į darželius. Jei vietą...

Kupiškyje iš tėvų atimti vaikai išgyveno kančias: globėja 5-erių berniuką laikė rūsyje (200)

Kupiškio rajone, kaip įtariama, prieš penkiametį smurtavo laikinoji globėja. Ji vaiką uždarė...

ES baiminasi: viena iš jos pačios bloko narių gali Johnsoną ištraukti iš bėdos (31)

Europos Sąjunga baiminasi, kad Borisas Johnsonas stengsis įtikinti Vengriją vetuoti „ Brexit...

Rusijos komandos marškinėlius užsivilkęs Kalnietis dalijo rezultatyvius perdavimus (15)

Mantas Kalnietis po kiek ilgesnio nei savaitės poilsio po pasaulio čempionato vėl išbėgo ant...

Nausėda ir Skvernelis sukirto rankomis dėl „gyvūlių ūkio“ naikinimo: kiek realu tai pasiekti (71)

Trečiadienį ministras pirmininkas Saulius Skvernelis sakė, kad su prezidentu Gitanu Nausėda rado...

Užkalnis. Kodėl lietuviai blogai maitinasi ir kaip juos perauklėti

Šlapia dešra ir forminė duona vaikų ligoninėse, fotografuota iš įvairių kampų ir įkelta į...

Kurtinaičio „Chimki“ paskendo klaidose, CSKA parodė raumenis

Naujam sezonui besirengianti Rimo Kurtinaičio treniruojama Maskvos srities „Chimki“ komanda...

Technologijų tobulėjimas gali sukelti tikrą karinės technikos perversmą: kalba apie naujos kartos tankus (79)

Elektrinės transporto priemonės vis labiau populiarėja. Tai skatina ir ekologiniai įsitikinimai,...

Kuodis: makroekonominė kriminologija yra labai smagus ir prasmingas sportas, juo užsiimu daug metų (21)

„Iš principo tas legalus gyvulių ūkis tai gausybė išimčių, kurios nėra pateisintos...