aA
Didžiulis dviejų populiariausių partijų atotrūkis nuo kitų varžovų, kurį liudija naujausia „Lietuvos ryto“ užsakymu atlikta „Vilmorus“ apklausa, kloja pamatus artėjančių rinkimų takoskyroms.
Vladimiras Laučius
© DELFI / Andrius Ufartas

Tai jokiais būdais ne dvipartinės sistemos prognozė, o ryškėjančios dvipartinės poliarizacijos tikrenybė, kuri darys didelę įtaką trejiems pavasarį vyksiantiems rinkimams.

Ir nors šis konservatorių ir „valstiečių“ populiarumo atotrūkis paradoksaliai nepadės jų iškeltiems kandidatams laimėti Vilniaus mero rinkimų, Lietuvos mastu jis sudės svarbiausius politinius akcentus ir kovą, ir gegužę.

Liberalų – Tėvynės sąjungos konkurentų – rinkėjai blaškosi tarp nykstančios senosios ir dar neįsteigtos naujos partijos neperspektyvių ir miglotų alternatyvų.

Tai, kad į antrą turą Vilniaus mero rinkimuose veikiau pateks Remigijus Šimašius nei Dainius Kreivys, liudija ne tiek Šimašiaus ir Aušrinės Armonaitės naujųjų liberalų stiprybę, kiek tradicines konservatorių negalias ieškant lyderių sostinei.

Kreiviui tikrai netrūksta nei žmogiško, nei politinio patrauklumo. Jis daug aukštesnio lygio politikas už tokius buvusius konservatorių merus Vilniuje, kaip Algirdas Čiučelis ir Vilius Navickas. Jis daug geresnis pasirinkimas ir už buvusį Tėvynės sąjungos kandidatą praėjusiuose rinkimuose – Mykolą Majauską.

Kreivys susidurs su trimis problemomis. Pirma – jis geras ir nuoširdus žmogus, o Vilnius mėgsta pozavimą ir vaidybą.

Antra – jo dangiška vizija su tramvajumi yra atitrūkusi nuo žemiškų problemų su gatvėmis, kiemais, liūtimis, sniegu ir, deja, Šimašiumi. Trečia – mero įvaizdį jam reikėjo pradėti kurti tada, kai konservatoriai žaidė savo žaidimus su Majausku.

Tad nepaisant į konservatorius ir „valstiečius“ pasidalinusios Lietuvos, Vilnius mieliau balsuos už Artūrą Zuoką ir Šimašių, o ne Kreivį ir Virginijų Sinkevičių. Tiesa, konservatorių rinkėjai vis tiek bus arčiau Šimašiaus, o „socdarbiečių“ ir galbūt „valstiečių“ – arčiau Zuoko.

Apskritai savivaldos rinkimai bus pirmas rimtas apklausų rezultatų patikrinimas: ar konservatorių-krikdemų dabartinis pirmavimas dviem procentais prieš „valstiečius“ virs panašiu jėgų santykiu savivaldybių tarybose, merų skaičiuose.

Tai, kad į antrą turą Vilniaus mero rinkimuose veikiau pateks Remigijus Šimašius nei Dainius Kreivys, liudija ne tiek Šimašiaus ir Aušrinės Armonaitės naujųjų liberalų stiprybę, kiek tradicines konservatorių negalias ieškant lyderių sostinei.
Vladimiras Laučius

Jei „valstiečių” ir jų sąjungininkų rinkimų komitetuose pasiekimai bus šiek tiek geresni, tai reikš, kad daugiau nei dvejus metus trukusios opozicijos pastangos perlaužti 2016-ųjų tendencijas neduoda vaisių.

Nauja dviejų politinių jėgų akistata – gegužę vyksiantys Europos Parlamento (EP) ir valstybės vadovo rinkimai – kitokių taškų ant „i“, tikėtina, nesudės.

EP rinkimai tradiciškai geriau mobilizuoja Tėvynės sąjungos nei jos oponentų elektoratą. Jų rezultatai gali parodyti ne tiek tikrąjį jėgų santykį tarp dviejų žūtbūtinių varžovų, kiek tai, kad vienos partijos simpatikams šie rinkimai įdomesni nei kitos rinkėjams.

Situaciją gali pakreipti į vieną ar kitą pusę prezidento rinkimų rezultatai – tačiau tik su sąlyga, kad juose laimėtų „valstiečių“ ar konservatorių kandidatas, o ne Gitanas Nausėda.

Sauliaus Skvernelio arba Ingridos Šimonytės pergalė būtų paskutinis pirmaujančių partijų pasiekimas prieš Seimo rinkimus ir svarbi žinia apie tai, kurie iš tiesų pirmauja ne apklausose, o realiame gyvenime – „valstiečiai“ ar konservatoriai.

Šimonytei pergalę apsunkins Tėvynės sąjungos kaip ją iškėlusios partijos mobilizuojamų rinkėjų „lubos“: jos nėra labai aukštos. Liberalų balsai prisidėtų, bet nebūtinai gausiai, o dalis ištikimų konservatorių-krikdemų rinkėjų balsuos už Nausėdą ar net Arvydą Juozaitį.

Skvernelio irgi laukia nemenkas iššūkis, bet jo problemos – visai ne tos, apie kurias pastaruoju metu daug kalbama: esą iš jo balsus atims protesto rinkėjų kandidatai – Naglis Puteikis ir Mindaugas Puidokas.

Protesto balsai – tai balsai prieš valdžią, o valdžioje dabar kaip tik „valstiečiai“ ir jų premjeras Skvernelis. Tad protesto balsai nėra – arba bent dalis jų tikrai nėra – potencialūs balsai už Skvernelio kandidatūrą.

Protesto balsai taip pat yra alternatyva didžiajai opozicijai – konservatoriams, tad jų kandidatei ar kandidatui antrame ture tie balsai irgi veikiausiai neatitektų.

Tikrasis Skvernelio galvosūkis – tai, kad politinis reiškinys, į kurį atkreipiau dėmesį straipsnio pradžioje – stiprėjanti dvipartinė mąstysena – premjerui gali veiksmingai pasitarnauti kovojant su Šimonyte, bet nebūtinai (čia galimi du scenarijai) – su Nausėda.

Skvernelio irgi laukia nemenkas iššūkis, bet jo problemos – visai ne tos, apie kurias pastaruoju metu daug kalbama: esą iš jo balsus atims protesto rinkėjų kandidatai.
Vladimiras Laučius

Šiųmetė dvipartinė poliarizacija pasireikš prezidento rinkimuose „valstiečių“ ir konservatorių kandidatų kaktomuša. Greičiausiai tik vienas iš jų pasieks antrą turą, nes mažai tikėtina, jog jiems abiem pavyks pralenkti Nausėdą (nors nedidelė galimybė išlieka).

Ir jei antrame ture Nausėdai pralaimės arba Šimonytė, arba Skvernelis, didysis „valstiečių“ ir konservatorių ginčas „kurie stipresni“ nesulauks įtikinamo atsakymo, nes skirtumas tarp antros ir trečios vietos (jei nebus didelio atotrūkio) mažai ką reikš.

Šimonytės galimybės laimėti prieš Nausėdą – menkesnės nei Skvernelio. Nes ji kovotų tik kaip didelės dalies konservatorių (ir galbūt dalies liberalų) kandidatė prieš catch-all kandidatą, remiamą net ir tų pačių konservatorių.

Skvernelio ir Nausėdos akistatą žadėtų didesnę intrigą. Skvernelio privalumas būtų tas, kad Nausėdą antrame ture taip akivaizdžiai remtų Tėvynės sąjunga, kad šios partijos nemėgstantys rinkėjai galėtų mobilizuotis panašiai kaip per antrą Seimo rinkimų turą ir palaikyti „valstiečių“ kandidatą bent jau kaip mažesnę blogybę.

Toks scenarijus reikštų, kad ryškėjanti dvipartinė mąstysena naudinga Skverneliui ne tik kovoje su Šimonyte, bet ir įveikiant sunkesnį priešininką – Nausėdą.

Tačiau Skvernelis, kovodamas su Nausėda, susidurtų su trimis didelėmis problemomis.

Pirma – tai, kad Nausėdai gali pavykti išnaudoti „valstiečių“ ir konservatorių takoskyrą taip, kaip palanku jam: tapti dviejų Lietuvų taikytoju. Šiuo atžvilgiu ryškėjanti dvipartinė mąstysena jam paradoksaliai naudingesnė nei pamatus šiai mąstysenai klojančių dviejų partijų kandidatams.

Valdui Adamkui 1997–1998 m. prezidento rinkimuose pavyko kaip „trečiojo kelio“ lyderiui laimėti prieš konservatorių kandidatą Vytautą Landsbergį ir būsimos „antros Lietuvos“ kandidatą Artūrą Paulauską. Nausėdai atsiveria panaši galimybė.

Antra Skvernelio laukianti problema – tai, kad net dalis jo simpatikų norėtų jį matyti ministru pirmininku, o ne prezidentu. Nenorėdami netekti gero premjero, jie gali nuspręsti, kad užsienio politika, saugumu ir teismais tegu rūpinasi Nausėda.

Nausėdai gali pavykti išnaudoti „valstiečių“ ir konservatorių takoskyrą taip, kaip palanku jam: tapti dviejų Lietuvų taikytoju.
Vladimiras Laučius

Trečia problema – „valstiečių“ politinės komunikacijos kryžkelė, kuriai paaiškinti prireiktų atskiro straipsnio su skubančiam interneto skaitytojui sunkiai adaptuojamu politinės filosofijos turiniu.

Problemos esmę bandant išdėstyti keliomis pastraipomis, reikėtų trumpai įvardyti pamatinę prielaidą: du pastaruosius nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvoje brendo nepasitikėjimas atstovaujamąja demokratija.

Tai pasireiškė nepasitenkinimu tradicinėmis partijomis, partiniais kandidatų į Seimą ir savivaldą sąrašais, Seimu, išrinktųjų Seimo narių kontrolės stoka (prisiminkime parlamentarų atšaukimo idėją), etc. Šūkis „grąžinkime politines galias piliečiams“ skambėjo toli gražu ne tik iš vadinamųjų populistų lūpų.

Nepasitenkinimas visais minėtais dalykais kartu su aktyvesnio žmonių politinio dalyvavimo skatinimu ir tiesioginės demokratijos elementų siūlymais dažniausiai sutapo su kritika vadinamosioms tradicinėms partijoms ir „arčiau žmogaus“ esančių, piliečių, o ne elito valiai atstovaujančių lyderių paieška.

Šios takoskyros idėjinės šaknys siekia Jean-Jacques’o Rousseau politinę filosofiją ir persmelkia modernybės politines ideologines įtampas nuo XVIII a. pabaigos iki mūsų dienų.

Skaitydamas Lietuvos Konstitucijoje žodžius „suverenitetas priklauso Tautai“, Rousseau reaguotų teigiamai, kaip ir skaitydamas šios minties tęsinio pirmą dalį: „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus.“

Dėl „suverenios galios vykdymo per savo atstovus“ Rousseau turėtų rimtų pastabų. Kaip ir daugelis Lietuvos piliečių, nepatenkintų dėl tradicinių partijų ir valdžios atotrūkio nuo žmonių.

Pagal Rousseau, tikrojo suvereniteto išraiška turėtų būti piliečių bendroji valia. Dėl jos išraiškos mechanizmo būta nemažai ginčų, kritikos ir nesusipratimų, į kuriuos dabar nesigilinsime.

Mums aktualu pažymėti tai, kad Lietuvoje nusivylusiųjų atstovaujamosios demokratijos veikimu žmonių balsų siekiančios partijos ir politikai jau ne pirmą dešimtmetį bando – dažniausiai patys to nesuvokdami ir nereflektuodami – įkvėpti gyvybės bendrosios valios idėjai ir prisiimti nuopelnus už šias savo pastangas.

Tai darė Rolandas Paksas – per prezidento rinkimus kaltindamas elitą, apkaltos skandalo metu eidamas į mases ir skleisdamas jų bendrą žinią („valią“), o prieš gerą dešimtmetį tiesiai prabilęs apie tiesioginę demokratiją.

Tai darė Dalia Grybauskaitė, leidusi suprasti ir sakiusi, kad jai nerūpi skirtumai tarp partijų ir ideologijų, o 2009-aisiais laimėjusi prezidento rinkimus net nepateikdama tautai turiningos politinės vizijos. Ji tiesiog leido primityvia catch-all gudrybe, nieko prasmingo nepasakydama, suprojektuoti į save net ir nesuderinamus rinkėjų lūkesčius. Atrado Rousseau bendrosios valios populistinį surogatą.

Viską galutinai sujaukti galėtų Gabrieliaus Landsbergio sumanymas transformuoti Tėvynės sąjungą iš elitinės (pirmosios Lietuvos) į „žmonių partiją“. Jei tai įvyktų, politika Lietuvoje virstu sunkiu dvipartiniu pasirinkimu tarp žmonių ir… žmonių.
Vladimiras Laučius

Dabar bendrosios valios pakaitalo keliu eina „valstiečių“ partija. Tai nėra šios partijos kritika ar jos lyderių panašumo su Paksu ir Grybauskaite ieškojimas. Tai tiesiog konstatavimas: Rousseau filosofijos politinis palikimas šiai partijai iš dalies būdingas.

Tai patvirtina tokie jos politikos bruožai, kaip tikras ar tariamas atstovavimas antrai Lietuvai, dėmesys regionams, provincijai, elitizmo kritika, visuomenės moralinio auklėjimo dėmuo (alkoholio draudimai), reveransai įsivaizduojamam tautiškumui, pabrėžiamas vadinamųjų tradicinių partijų ir ideologijų atotrūkis nuo žmonių ir rinkėjų valios.

2016-ųjų rinkimai ir dabartinis buvimas reitingų viršuje patvirtina, kad visi šie dalykai veikė ir tebeveikia. Problema ta, kad kuo ilgiau partija ir jos lyderiai valdžioje, tuo sunkiau išlaikyti bendrosios valios puoselėjimo įvaizdį.

Grybauskaitei tai padaryti beveik pavyko: po savo pirmosios kadencijos ji neturėjo dėmesio vertų varžovų ir buvo vienvaldė prezidento rinkimų lyderė.

„Valstiečiams“ išsaugoti savo įvaizdį ir politinį kapitalą gerokai sunkiau. Politinė ir visuomeninė poliarizacija, kuri jiems naudinga per Seimo ar savivaldos rinkimus ir, ko gero, per prezidento rinkimų pirmąjį turą, antrame ture gali atsigręžti prieš juos pačius.

Tai ir būtų trečia problema Skverneliui: suderinti ryškėjančio dvipartinio mąstymo ir „poliarizuojančios“ rinkimų kampanijos reikalavimus su antipartinės ir telkiančios žmonių valios vykdytojo laikysena, kai oponentas – nepartinis ir „visa vienijantis“ Nausėda.

Viską galutinai sujaukti galėtų Gabrieliaus Landsbergio sumanymas transformuoti Tėvynės sąjungą iš elitinės (pirmosios Lietuvos) į „žmonių partiją“. Jei tai įvyktų, politika Lietuvoje virstu sunkiu dvipartiniu pasirinkimu tarp žmonių ir… žmonių.

Kadaise Andrius Kubilius, kaip ir George’as W. Bushas, buvo iškėlęs „jautriojo konservatizmo“ idėją. Ir „žmonių partijos“ socialiai jautri potekstė, ir jautrumo politikoje idėja tam tikra prasme semiasi iš Rousseau mąstymo tradicijos. Beje, jai priklauso ir Raimondo Kuodžio propaguojama laimės ekonomika.

Jei Tėvynės sąjunga nuoširdžiai (nuoširdumas – irgi Rousseau vertybė) ir nuosekliai šiuo keliu pasuktu, tai intriguojantys, kognityvinio disonanso persmelkti rinkimai mūsų lauktų ne tik šį pavasarį, bet ir 2020 metais.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(94 žmonės įvertino)
3.8191

Top naujienos

Rūtos pasitraukimo aplinkybės: tai brendo jau kurį laiką (185)

Trečiadienį ryte Londono olimpinė čempionė Rūta Meilutytė pranešė baigianti savo...

Fotografavo vėžiu sergančias mamas su vaikais: buvau šokiruota, kiek moterų kasdien yra diagnozuojama ši liga (19)

Amerikoje gyvenanti žinoma lietuvių kilmės fotografė Giedrė Gomes neseniai pristatė visiškai...

Nausėda apie „valstiečių“ rinkimų retoriką: niekada nežinai, kas yra dugnas (116)

Prezidento posto siekiantis Gitanas Nausėda sako, kad iš susitikimų su Lietuvos žmonėmis...

Po rekordinių karščių – staigios permainos: Lietuvoje siautės vėjas, trankysis perkūnija

Vieni džiaugiasi rekordiškai šiltomis dienomis, kiti pergyvena dėl ilgai besitęsiančių sausų...

Užkalnis. Nebesvarbu, kas bus prezidentas (155)

Jau daugiau nei savaitę Lietuva gyvena nuostabiai kaip niekada. Gal kažką gerai darė išeinanti...

Adomaitis ragino pamiršti rezultatą, Maksvytis apgailestavo dėl „sudegusios komandos“ (3)

Vilniaus „Ryto“ komandos vyriausiasis treners Dainius Adomaitis po pirmųjų „Betsafe-LKL“...

Amerikiečių analitikai įvertino Kremliaus ginkluotę gegužės 9-osios parade (342)

Nepaisant to, jog technika smarkiai pasenusi, o ir gamybos bazė kaip reikiant šlubuoja, Rusijos...

Karbauskis: jeigu mes siūlysime nebalsuoti, laimės Šimonytė (250)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis Ramūnas Karbauskis sako siūlysiantis...

Parduoda seniausią pasaulyje „Porsche“ – prašys svaiginančios sumos (6)

Yra nemažai žymių aukcionų organizatorių, į kurių rankas kartas nuo karto patenka patys...

„Neptūną“ užsmaugęs ir sutriuškinęs „Rytas“ priartėjo prie finalo (90)

Vilniaus „Ryto“ komanda žengė didžiulį žingsnį „Betsafe-LKL“ finalo link. Pirmose...