Diena iš dienos, kiekvieną, nepabijokim to žodžio, sekmadienį agresyviausiose laidose ir skaitomiausiose interneto tribūnose mums kalami į galvas pamokslai, kad visas blogis Lietuvoje – iš „valstiečių“ ir jų rinkėjų.

Kaip rašo Virginijus Savukynas, šios partijos ir jos lyderių puolimas šiandien primena Rolando Pakso laikus. „Ir vėl atgyja elito ir „runkelių“ takoskyra. Viešojoje erdvėje teigiama, kad pilietiškas, susipratęs, teisingas yra hipsteriškas elitas, o visi kiti – neišmanėliai, kurie net nepriklauso visuomenei. Juk jos vardu kalba elitas“, – rašo Savukynas.

Sunku būtų nepripažinti, kad Pakso prezidentavimas buvo išties didelė problema. Taip pat yra pagrindo tvirtinti, kad „valstiečių” valdymas – kritikuotinas, ir gan smarkiai. Akmenys į socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio daržą yra bene geriausia iš to, kas tame darže gali augti. Dabartinės piktžolės jo, švelniai tariant, nepuošia, kaip ir pats to daržo ministras su savo vaikiškomis ištarmėmis.

Kito ministro – Broniaus Markausko komunikacija, kilus vadinamajam sklypo skandalui, ko gera, buvo blogesnė net už patį skandalą, tad šiuo požiūriu jis gali drąsiai konkuruoti su Kukuraičiu. Lietuvai labai nesiseka su aplinkos ministrais, ir „valstiečių” aplinkos ministras Kęstutis Navickas – ne išimtis. Šis politikas tempiasi įspūdingą galimų interesų konfliktų šleifą, o tai, kad jis atstovauja žaliesiems, lyg ir turintiems rūpintis aplinkos apsauga, išvis atrodo juokingai.

Panašios propagandos griebėsi sovietai ir naciai, stengdamiesi įbrukti pojūtį, kad, jei nestoji į jų gretas ir dėl visko nekaltini žydų ir komunistų arba „buržuazijos atrūgų“, esi tautos išdavikas. Net memai feisbuko burbule su šio burbulo įkyriai šaržuojamais politikais artėja prie propagandinės isterijos lygio, kuriuo pasižymėję sovietai paišė „buržujų“, o naciai – žydų karikatūras.
Vladimiras Laučius

Daug priekaištų galima žerti už tai, kad valdantieji nesprendžia daugelio įsisenėjusių viešojo sektoriaus problemų. Taip, didžiumą jų sudaro ankstesnių valdžių palikimas, tačiau, kai rudenį įpusės šio Seimo kadencija ir bus pradėtas formuoti ateinančių metų biudžetas, viešojo sektoriaus skurdas ir teikiamų paslaugų kokybė ims vis labiau badyti akis nebe kaip „amžinos bėdos“, o kaip „valstiečių“ problemos.

Tačiau tas puolimas, apie kurį rašo Savukynas, yra ne tiek natūrali blogai vykdomos politikos kritika, kiek ideologinis informacinis karas, dažnai grindžiamas propagandine, o ne analitine logika.

Vyksta magiška „blogio“ personifikacija, nutaikyta ne tiek į blogą politiką, kiek į demonizuojamus asmenis ir jų rinkėjus.

Išpučiamos istorijos ir sąmokslo teorijos, kuriančios pretekstus žadėti valdžiai pragaro kančias net už teisėtus veiksmus ir tai, kad drįsta užkabinti „neliečiamuosius“, galimai turinčius tikrų, o ne tariamų problemų su skaidrumu.

Panašios propagandos griebėsi sovietai ir naciai, stengdamiesi įbrukti pojūtį, kad, jei nestoji į jų gretas ir dėl visko nekaltini žydų ir komunistų arba „buržuazijos atrūgų“, esi tautos išdavikas.

Net memai feisbuko burbule su šio burbulo įkyriai šaržuojamais politikais artėja prie propagandinės isterijos lygio, kuriuo pasižymėję sovietai paišė „buržujų“, o naciai – žydų karikatūras.

Vienas ryškiausių ne tiek dalykinio, kiek propagandinio kabinėjimosi pavyzdžių – visuotinis vajus kalbėti ir rašyti apie „Agrokoncerno“ trąšas. Vienu metu atrodė, kad kiekvienam padoriam Lietuvos piliečiui neišmanyti tų trąšų sudėties – tai tas pats, kas pamiršti savo vaiko gimtadienį.

Istorija su žemės ūkio ministru – taip pat pavaizdi. Visuotine nedraudžiama praktika grįstą veiksmą atlikęs ministras staiga atsiduria išpūsto skandalo epicentre, kažkokie prezidentės patarėjai jam liepia atsistatydinti, ir štai, prašom – viešųjų ryšių audra vandens stiklinėje sukelta, yra apie ką pasipykti.

Ką ten ministras – neseniai liepta atsistatydinti visam parlamentui, jei valdantieji drįs neklausyti tariamo visuomenės balso. Arba balsuojate taip, kaip jums liepia Andrius Tapinas (slapyvardis – „visuomenė“), arba skelbkite priešlaikinius rinkimus.

Wishful thinking, „visuomenės“ kaukė ir propaganda – įrankiai, kuriais dabartinės valdžios oponentai naudojasi ne tik prieš „valstiečius“ ir jų rinkėjus, bet ir prieš bet kurią viešą nuomonę, nepersmelkta mintimi, kad „valstiečiai“ – grynasis blogis, kurį reikia šalinti priešlaikiniais rinkimais arba deginimu ant laužo už raganavimą.

Sovietmečiu cenzūra nepraleisdavo jokio analitinio veikalo, jei jame necituojami marksizmo-leninizmo klasikai ir nesmerkiama buržuazija. Dabar – kažkas panašaus: arba dėk „valstiečius“ į šuns dienas, arba esi vienas jų.
Vladimiras Laučius

Štai ir cituotas Savukyno straipsnis, kurio autorius nereiškė simpatijų jokiai partijai ir tiesiog pasvarstė, kad „valstiečiai“ iki 2020-ųjų gali išlikti antri, sulaukė nepagrįstos Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos nario ir buvusio pretendento į kultūros ministrus Bernardo Gailiaus etiketės: „Tenka tiesiai šviesiai pasakyti: kad ir kaip tekstas pretenduotų į politologinį neutralumą, tai yra politinis tekstas, reiškiantis paramą valstiečių valdžiai“.

Žodžiu, kas drįsta „nevaryti“ ant „valstiečius“ išrinkusių žmonių valios, tas – šių niekadėjų rėmėjas. „Kas ne su mumis, tas – prieš mus“.

„Visų šalių proletarai, vienykitės!“ „Juden Raus!“ Štai tokia įdomi ir kažką labai primenanti mąstysena. Jei tekste nepasakoma, kad 2016 m. rinkimų rezultatai – blogis ir reikia priešlaikinių rinkimų, vadinasi, tekstas – šališkas ir politinis.

Sovietmečiu cenzūra nepraleisdavo jokio analitinio veikalo, jei jame necituojami marksizmo-leninizmo klasikai ir nesmerkiama buržuazija. Dabar – kažkas panašaus: arba dėk „valstiečius“ į šuns dienas, arba esi vienas jų.

„Logiška išeitis (…) – pirmalaikiai rinkimai. To šiandien turėtume sąmoningai siekti. Pirmalaikių rinkimų turėtume siekti iš principo“, – aiškina skaitytojams Gailius. O kas tie „mes“? Žinoma, elitas.

Gailius visą kaltę dėl tautos skaldymo suverčia Sauliui Skverneliui, Ramūnui Karbauskiui „ir jų rėmėjams“. Jis sako, kad dabartinėje situacijoje elitas esąs tik niekuo dėtas atpirkimo ožys – kaltas ne elitas, o aplinka:

Gailius sako, kad visuomenę skaldo premjeras ir didžiausios valdančiosios partijos pirmininkas. Bet kaip galima vyriausybės vadovo ir vieno įtakingiausių šalies politikų (ir verslininkų) nepriskirti elitui? Kas tuomet yra elitas? Tik garsūs menininkai, mokslininkai ir sportininkai? Politiką ir verslą eliminuojame? Kokiu pagrindu?
Vladimiras Laučius

„Tariamai pasipūtęs elitas dažnai lieka atpirkimo ožiu – tai dalis kainos, kurią tenka mokėti už pilnavertį elito gyvenimą. Bet demokratijoje elitas neturi tiek galios, kad pajėgtų padalinti politinę tautą. Demokratinę visuomenę politiškai suskaldyti gali tik bloga valdžia, kuriai nepavyksta išsaugoti „vienybės minimumo“. Anais laikais Lietuvą skaldė R. Paksas ir jo rėmėjai. Šiandien Lietuvą skaldo S. Skvernelis, R. Karbauskis ir jų rėmėjai.“

Ir Savukyną, ir Gailių seniai ir gerai pažįstu. Žinau, kad nei jie, nei aš nesame „valstiečių“ rėmėjai. Iš mūsų trijų tik vienas – Bernardas – priklauso politinei partijai ir šiuo atžvilgiu yra šališkas.

Tačiau Gailius nėra šiaip partijos narys, o viešas intelektualas, kurio nuomonę reikia vertinti rimtai ir kurio neseniai pasirodžiusią puikią knygą apie Jamesą Bondą, naudodamasis proga, nuoširdžiai rekomenduoju skaityti.

Vis dėlto Gailiaus logika atsakant į Savukyno straipsnį akivaizdžiai šlubuoja. Pirma – dėl elito sąvokos. Gailius sako, kad visuomenę skaldo premjeras ir didžiausios valdančiosios partijos pirmininkas. Bet kaip galima vyriausybės vadovo ir vieno įtakingiausių šalies politikų (ir verslininkų) nepriskirti elitui? Kas tuomet yra elitas? Tik garsūs menininkai, mokslininkai ir sportininkai? Politiką ir verslą eliminuojame? Kokiu pagrindu?

Antra, Gailius nesutinka su Savukyno išvada apie „valstiečių“ vieningumą ir teigia, kad Seimo dauguma esanti susiskaldžiusi, tad reikia pirmalaikių rinkimų. Na jau, na jau. Apie tariamą „valstiečių“ susiskaldymą pradėta kalbėti dar prieš rinkimus, ir ta tema įkyriai tęsiama, bet jie, nepaisant šių visų užkeikimų, neskyla. O dabar – apie tikrus skilimus.

Demokratinės visuomenės grupių susipriešinimas tai paaštrėja, tai atslūgsta, ir abiem atvejais tai smarkiai lemia elito – politinio, kultūrinio, verslo – elgsena. Pakso rinkėjus mobilizavo ir stiprino politinis puolimas prieš Paksą. Panašiai, kaip rašo Savukynas, „valstiečių“ rinkėjus telkia ir stiprina nuožmus puolimas prieš jų palaikomą partiją ir jos lyderius.
Vladimiras Laučius

Kai 2001 m. tuometė Seimo dauguma – Naujoji sąjunga ir liberalai – iš tiesų skilo, jokių pirmalaikių rinkimų neprireikė: Naujoji sąjunga sudarė koaliciją su socdemais, ir tiek. Kai 1998–1999 m. Tėvynės sąjunga buvo tikrai pasidalinsi į Vytauto Landsbergio ir Gedimino Vagnoriaus frakcijas ir tai baigėsi Vagnoriaus bei jo šalininkų atskilimu, o nuo koalicijos partnerių krikdemų atskilo vadinamieji „modernieji“ krikdemai, priešlaikinių rinkimų taip pat neprireikė. 2006 m., nuo valdančiosios daugumos atskilus susikompromitavusiai Darbo partijai, Lietuvą dvejus metus valdė mažumos vyriausybė, bet Gailius priešlaikinių rinkimų, regis, nereikalavo.

Trečia jo argumentacijos silpnybė – ta, kad, autoriaus žodžiais, visuomenę politiškai suskaldo „tik bloga valdžia“.

O kas nusprendžia, kuri valdžia gera ir kuri bloga? Gal galime mes, susėdę trise su Virginijumi ir Bernardu, nuspręsti? Vargu ar pavyktų lengvai sutarti. Ir net jei sutartume, reikėtų kažkaip dar įtikinti rinkėjus. Tai jau būtų stiprus siužetas puikiai „Istorijos detektyvų“ laidai.

Ir ketvirtas, bene svarbiausias dalykas – dėl visos citatos: „Demokratinę visuomenę politiškai suskaldyti gali tik bloga valdžia, kuriai nepavyksta išsaugoti „vienybės minimumo“. Demokratinė visuomenė iš prigimties yra skaldymo ir skaldymosi visuomenė, kurioje „vienybės minimumą“ užtikrina Konstitucijos laikymasis, o skaldymąsi natūraliai skatina partijų, interesų grupių ir politinių pažiūrų įvairovė bei konkurencija.

Demokratinės visuomenės grupių susipriešinimas tai paaštrėja, tai atslūgsta, ir abiem atvejais tai smarkiai lemia elito – politinio, kultūrinio, verslo – elgsena.

Pakso rinkėjus mobilizavo ir stiprino politinis puolimas prieš Paksą. Panašiai, kaip rašo Savukynas, „valstiečių“ rinkėjus telkia ir stiprina nuožmus puolimas prieš jų palaikomą partiją ir jos lyderius.

Savukynas neaiškina, kurie „geri“ ar „blogi“ – „valstiečiai“ ar juos puolantys oponentai. Jo mintis ta, kad arogantiškas ir dažnai savanaudiškas Karbauskio, Skvernelio ir jų rėmėjų daužymas viešojoje erdvėje smarkiai gilina Pakso laikų takoskyrą ir politiškai atsigręžia prieš tuos, kurie daužo.

Nes kai politinis oponavimas virsta bendra politikų ir žiniasklaidos rengiama viešųjų ryšių akcija, peraugančia į isteriją ir objektyvumo nebepaisantį „visuomenės informavimą“, kaip buvo Donaldo Trumpo atveju, puolamiesiems iš to gali būti daugiau naudos nei žalos. Ir šiuo atžvilgiu Savukyno įžvalgos nėra „politinė parama „valstiečiams“: jos paprasčiausiai objektyviai pagrįstos.