Mūsų nacionalinei žiniasklaidai labiausiai trūksta trijų dalykų: suvokimo, kad pagrindinis žurnalistikos tikslas yra ieškoti tiesos ir skelbti tai, kas mus prie jos artina; vadovų ir nuomonių lyderių, kurie šį tikslą gerai suvoktų ir būtų išprusę, o ne išpuikę; to, kas vadinama medijų ekologija – aplinkos apsaugos nuo informacinių teršalų, skandinančių žurnalistiką lėkštumo ir pramogų sraute.
Vladimiras Laučius
© DELFI / Kiril Čachovskij

Per „Žinių radiją” neseniai skambėjo laida „Šimtas metų valstybei: kokią Lietuvą sukūrėme? Žurnalistų požiūris.” Joje kalbėjo ir diskutavo Ramūnas Terleckas, Vidmantas Valiušaitis ir Tomas Dapkus. Baigiantis laidai ponas Dapkus ir ponas Terleckas nesutarė dėl svarbios prielaidos, nuo kurios nemenkai priklauso visi trys minėti dalykai.

Tai atsakymas į paprastą klausimą – kas svarbiau žurnalisto požiūriui į valstybę: vadovavimasis nekintamais principais ir istorinės perspektyvos matymas ar liberali pažangos katechetika su reikalavimu „žvelgti į ateitį” ir pamiršti praeitį?

„Turint omenyje pasaulio vystymosi tempus, mums jau taip nesvarbu, kas buvo 1992 metais, kaip yra absoliučiai nesvarbu, kas buvo XIX amžiuje. Dabar yra tokie tempai, kad mes, jei norėtume, galėtume labai sparčiai pajudėti į priekį…” – svarsto ponas Dapkus.

„Mano dėstytoja sakė, kad po Homero kūrinių nebėra ką rašyti. Tad net jei viskas keičiasi labai greitai, pamatinės vertybės nesikeičia. Vertybiniu požiūriu niekas nesikeičia. Žiniasklaida – taip, pasikeitė, bet tai, ką jūs vadinate žiniasklaida, iš tikro yra pramogų industrija. Tikros žiniasklaidos liko labai nedaug”, – atsako ponas Terleckas.

Šiuo atžvilgiu Terlecko pozicija akivaizdžiai artima medijų ekologijos požiūriui į kultūrą ir žurnalistiką „pramogų verslo amžiuje” (kaip televizijos ir interneto epochą vadina vienas žinomiausių medijų ekologų – Neilas Postmanas).

Valiušaitis sako, kad prieš 28 metus politika buvo tikresnė nei dabar; Terleckas priduria, kad ir tikros žurnalistikos anksčiau būta daugiau nei šiandien. Tuo metu Dapkus teigia, jog visiškai nesvarbu, kas buvo anksčiau: reikia mąstyti šia diena ir tik stengtis neatsilikti nuo jos didenybės Pažangos iškilmingos vilkstinės.

Terlecko atsakymo esmė ta, kad išgirtoji pažanga, deja, sutampa su pramoga – tiksliau, šios įsigalėjimu žiniasklaidos erdvėse ir apsimetimu žurnalistika, nors su tikra žurnalistika ji beveik nieko bendra neturi.

Kaip tik šią mintį klasika tapusioje knygoje grindžia Postmanas. Pasak jo, šiandienos kultūros dvasia yra pramoginė: viešasis diskursas perima pramogos pavidalus.

„Mūsų politika, religija, naujienos, sportas, švietimas ir prekyba virto darniais pramogų verslo priedais – daugiausia niekam dėl to neprotestuojant ir net mažai kam šitai pastebint. Rezultatas – priėjome prisilinksminimo iki mirties slenkstį“ (Neil Postman, Amusing Ourselves to Death: Public Discourse in the Age of Show Business, 1985).

Anksčiau politika ir politinė filosofija, kitaip tariant – politinė praktika ir teorija buvo nors ir skirtingos, bet neatskirtos sritys. Televizija, anot Postmano, jas radikaliai atskyrė: „Televizijoje negali būti politinės filosofijos“. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad pramogų verslo dvasią įkūnijančioje kultūroje ir jos pagrindinėje medijoje – televizijoje – nėra vietos egzistenciškai giliems klausimams, kurių tikslas – tiesa.

Tiesos ieškojimas yra tai, kas bendrina klasikinę žurnalistiką ir politinę filosofiją. Ten, kur tiesos nebeieškoma politinės filosofijos keliamais klausimais, vis sunkiau jos ieškoti ir tikros žurnalistikos – nenusiritusios iki pramogos – lygiu. Todėl Postmano išvada apie politinę filosofiją televizijoje skamba pavojaus varpais ir televizinei, ir kitokiai – į TV madas besiorientuojančiai – žurnalistikai.

Tiesos ieškojimas yra tai, kas bendrina klasikinę žurnalistiką ir politinę filosofiją. Ten, kur tiesos nebeieškoma politinės filosofijos keliamais klausimais, vis sunkiau jos ieškoti ir tikros žurnalistikos – nenusiritusios iki pramogos – lygiu. Todėl Postmano išvada apie politinę filosofiją televizijoje skamba pavojaus varpais ir televizinei, ir kitokiai – į TV madas besiorientuojančiai – žurnalistikai.

Vadinasi, jei norime pokyčių į gera nacionalinėje žiniasklaidoje, turime ją (net ir televiziją) padaryti tokią, kad joje galėtų gyvuoti politinė filosofija, kurios informacinė ekosistema leistų atsigauti tai tikrai žurnalistikai, apie kurią kalba ponas Terleckas. Apie politinės filosofijos nacionalinėje televizijoje poreikį neseniai yra užsiminusi ir LRT tarybos narė prof. Vilija Targamadzė.

Ir nors Postmanas sako, kad televizija – toks žanras, kurio prigimtis neišvengiamai prieštarauja filosofinių klausimų rimčiai, čia, ko gero, tas atvejis, kai obskurantišką prigimtinę būklę reikia stengtis kaip nors įveikti. Priešingu atveju apskritai nelieka prasmės kalbėti apie kokybiškesnę žurnalistiką ir žiniasklaidą.

Nes būtent televizija, kad ir sparčiai persikelianti į internetą, diktuoja madas ir labiausiai veikia informacinę aplinką. Dar prieš aštuonerius metus „daugelis JAV atliktų tyrimų liudijo, kad, augant internetinės informacijos vartojimui, televizijos žiūrėjimas išliko stabilus arba net paaugo. „Nielsen Company” atlikta ilgalaikė stebėsena leido daryti išvadą, kad „Webo” epochoje amerikiečiai dar daugiau laiko ėmė skirti televizijai.

Interneto epocha tiesiog prailgino laiką, kurį žmonės praleidžia prie ekranų. Daugelis jų vienu metu žiūrį ir į kompiuterio, ir telefono, ir TV ekraną”, – rašė šios srities žinovas Nicholas Carras (The Shallows: What the Internet Is Doing to Our Brains, 2010). Jei ekranas naudojamas vaizdo žiūrėjimui, o ne teksto skaitymui, tai bendra tendencija leidžia kalbėti ne tiek apie TV nykimą, kiek transformaciją.

Savo ruožtu komunikacijos teoretikas Lance`as Strate`as tvirtina, kad kultūrinė praraja tarp pokario dešimtmečių vaikų (Baby Boomers), užaugusių su televizoriumi, ir jų tėvų, augusių be televizoriaus, yra daug gilesnė už kultūrinius skirtumus tarp šių dienų vadinamųjų skaitmeninių čiabuvių ir skaitmeninių imigrantų (Lance Strate, Amazing Ourselves to Death: Neil Postman’s Brave New World Revisited, 2014).

Tai, ką Postmanas vadina televizine kultūra (kurioje gyvename), veiksmingai išgarina tikrosios žurnalistikos paskirties suvokimą ir trina privalomą ribą tarp jos ir pramogų verslo. Procesą turime įvardyti, stabdyti ir apgręžti. Ne ta propagandine „grįžimo prie atgyvenų” (old school) prasme, kurią kultūriniam grįžimui iš klystkelio visuomet klijuoja linijinės pažangos katechetai, o keliant paprastą klausimą: kas yra žurnalistika?

Tai, ką Postmanas vadina televizine kultūra (kurioje gyvename), veiksmingai išgarina tikrosios žurnalistikos paskirties suvokimą ir trina privalomą ribą tarp jos ir pramogų verslo. Procesą turime įvardyti, stabdyti ir apgręžti. Ne ta propagandine „grįžimo prie atgyvenų” (old school) prasme, kurią kultūriniam grįžimui iš klystkelio visuomet klijuoja linijinės pažangos katechetai, o keliant paprastą klausimą: kas yra žurnalistika?

„Laisvos žiniasklaidos tikslas ir raison d’etre buvo ir yra tiesos ieškojimas ir skelbimas”, – trumpai ir aiškiai formuluoja komunikacijos teoretikas Paulas Levinsonas (Fake News in Real Context, 2017).

„Pirmasis žurnalistikos dėsnis – žurnalisto pareiga – yra tiesa ir visuomenės teisė į tiesą, grindžiamą tam tikrais įrodymais. O šiandien tiesos ir įrodymų nereikia – pakanka paskelbti kokią nors emociškai paveikią žinią”, – minėtoje „Žinių radijo” laidoje sakė ponas Valiušaitis.

Na, ir tuo viskas pasakyta. Tiesos ieškojimui būtinos informacinės ekosistemos gaivinimas ir apsauga bei šio poreikio pripažinimu grįsta informacinė politika net labiausiai pramogų verslui pasidavusiose žiniasklaidos priemonėse yra neatidėliotinas nacionalinės reikšmės uždavinys – jei vis dar norime išsaugoti, vaizdžiai tariant, nykstančią rūšį.

Kasantis kiek giliau, tenka konstatuoti, kad pats tiesos suvokimas šiandien yra gerokai išblankęs. Šiuokart nebekalbėkime apie reliatyvizmą, skelbiantį, jog nėra vienos tiesos ir esą kiekvienas „turi savo tiesą” – tai jau daug sykių aptarta kitomis progomis.

Yra dar viena problema: dažnai nesuvokiama, jog tiesa (arba netiesa) glūdi ne tame, ką matome, girdime ar liečiame, o tame, kaip aiškiname tai, ką matome, girdime ir liečiame.

Kitaip tariant, tiesa ir realybė yra skirtingi dalykai. Tai – viena esminių Jacqueso Ellulo knygos The Humiliation of the Word (1981) minčių. Pats knygos pavadinimas – „žodžio pažeminimas” nusako medijų ekologijos autorių kryptingai gvildenamą problematiką: vizualumo puolimą ir pergalę prieš žodžio ir teksto kultūrą.

Šiuo atveju vizualumas ir tai, ką Ellulis vadina realybe, atsiduria vienoje fronto pusėje.

Kalbant paprasčiau, tai, ką matome pro langą, yra realybė, bet ji yra visai kitos plotmės daiktas nei tiesa arba netiesa. Realybės arba faktiškumo tironija, apie kurią Ellulis užsimena ir kitur (Žr.: Jacques Ellul, Propaganda: The Formation of Men’s Attitudes, 1962), klaidina mus ta prasme, kuria klaidina TV operatoriaus darbas, kai, tarkime, konfliktas parodomas tik vienos pusės akimis. Rodoma realybė, bet ne tiesa.

Todėl būtent televizinė – vizualinė kultūra atsakinga už žodžio ir, vadinasi, tiesos pažeminimą. Iš ko šiuo atveju plaukia loginė implikacija – „vadinasi”?

Tiesos buveinė, pagal Ellulį, yra žodžio pasaulis; savo ruožtu realybė – tai vadinamųjų faktų viešpatija, užvaldantį šiuolaikinio žmogaus mąstyseną ir virstanti tiesos pakaitalu žodžio kultūros išsižadančiame ir žodžio kultūrą niekinančiame pozityvistinio faktiškumo pasaulyje. Tai, ką Ellulis rašo apie žodžio pasaulį, labai primena Platono „valstybę, įsteigtą žodžiuose”.

„Kai aš sakau, jog žodis paprastai susijęs veikiau su Tiesa nei Realybe, turiu galvoje tik tai, kad egzistuoja dvi pažinimo santvarkos – dvi nuorodų rūšys, kuriomis naudojasi žmonija. Viena rūšis nurodo į konkrečią, potyriais atpažįstamą mus supančią tikrovę; kita rūšis priklauso kalbos pasauliui.

Kalbos pasaulis yra mūsų išradimas – tai, ką įsteigiame ir prikeliame gyvenimui žodžiais. Esu įsitikinęs, kad žmonija jautė galingą poreikį būti pasaulyje, visiškai kitokiame nei verifikuojamas pasaulis, ir įgyvendino šį poreikį per kalbą. Šį pasaulį mes vadiname tiesa”, – rašo Ellulis.

Jo teigimu, esmiškai svarbu tai, kad kalbos vertė glūdi tiesoje. Kalba nepririšta prie realybės – ji pasižymi pajėgumu sukurti kitą pasaulį, kurį galime vadinti metatikrovės ar metafizikos vardais. „Kad būtų paprasčiau, vadinsime jį tiesos santvarka. Žodis yra tiesos kūrėjas, steigėjas ir rengėjas.”

Nuoseklus mąstymas nevyksta be loginės argumentacijos, o loginė argumentacija nevyksta kažkur anapus kalbos. Vaizdas yra ne argumentas, o įspūdis. Televizinei kultūrai įsigalėjus, gyvename nebe tiek racionalių argumentų, kiek įspūdžių pasaulyje. Todėl žiniasklaida mirga nuotraukomis ir video, kurie esą geriau pagrindžia pranešimą nei tekstas. Mūsų visuomenių moto – „mačiau, todėl žinau, kad…” O turėtų būti – „mąsčiau, todėl žinau, kad…”

Matymas byloja, bet nei paaiškina, nei pagrindžia. Tačiau pasaulyje, šventai įtikėjusiame vaizdinio „argumento” galia, žmonės linkę darytis normatyvines išvadas vien iš to, ką mato. „Už lango – XXI amžius, todėl …” O jei už lango žiema, ir gatvėje du išgėrę vyrai muša kumščiais senutę? Ar tiesa bus ta, kad žiemą išgėrę vyrai vaikšto po du ir muša senutes? Ar norma ir tiesa plaukia iš realybės už lango, ar vis dėlto – iš mąstymo išvadų, kuris nepriklauso nuo realybės (pagal Ellulį)?

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog visa tai – be galo toli nuo mūsų žiniasklaidos reikalų. Bet kol taip atrodys, tol žurnalistikos kokybė nepagerės. Žurnalistika pagal apibrėžimą negali būti anapus tiesos ieškojimo, o ten, kur tiesos ieškojimas yra kertinis profesinis reikalavimas, neįmanoma apsieiti be politinės filosofijos. Štai čia ir pradeda lįsti yla iš maišo. Pasidairykite po universitetų programas.

Grįžtant prie medijų ekologijos, nepakanka vien apsispręsti kaip nors atkurti ir saugoti tiesai ir mąstymui palankesnę informacinę ekosistemą. Šiuolaikinė žiniasklaida neišvengiamai skleidžia smegenų nuodijimo, „plovimo” ir narkotinio svaiginimo(si) efektą. Tradicinė (spauda) - vienaip, televizija – kitaip, internetas – irgi savaip.

Su tuo sunku ir nelabai efektyvu kovoti draudimais ar skambiais pareiškimais. Štai Lauro Bielinio knygoje „Visuomenė, valdžia ir žiniasklaida” (2005) cituojamas kultūrininkų pasipiktinimas dėl „akivaizdaus masinių informavimo priemonių bulvarėjimo, primityvėjimo, agresyvumo, žiaurumo propagandos, pretenzijos būti galutine teisingumo instancija” (BNS, 2001).

Na, žinote, viena mano bendradarbė labai pyksta ant žiemos, kai reikia valyti automobilio langus, ir gramdo juos tyliai keiksnodama sniegą ir šaltį. Atrodo rimtai įpykusi, net laiko ledo gremžtuką kažkaip grėsmingai, it karo kirvį. Bet viešo žiemos pasmerkimo mes su ja vis dėlto neskelbėme.

Tokių žiniasklaidos „išdėjimo į šuns dienas” protrūkiai yra gan beprasmiški, naivūs ir nepasižymintys gilesne analize, nors juos paprastai skelbia intelektualai, menininkai, kultūrininkai. Pirmiausia todėl, kad bandoma ant žiniasklaidos sukarti visus šunis, nors kaltinti, tarkime, „primityvėjimu” reikėtų ne tiek žiniasklaidą, kiek ją išlaikančių vartotojų skonį.

Tokių žiniasklaidos „išdėjimo į šuns dienas” protrūkiai yra gan beprasmiški, naivūs ir nepasižymintys gilesne analize, nors juos paprastai skelbia intelektualai, menininkai, kultūrininkai. Pirmiausia todėl, kad bandoma ant žiniasklaidos sukarti visus šunis, nors kaltinti, tarkime, „primityvėjimu” reikėtų ne tiek žiniasklaidą, kiek ją išlaikančių vartotojų skonį.

Norint priešintis informacinių teršalų lavinai taikant medijų ekologijos nuostatas, reikėtų aiškiai ir nedviprasmiškai įvardyti, kas ir kurioje medijoje yra didžiausi nuodai žmogaus smegenims – ir kokie būtų galimi priešnuodžiai. Tai irgi nebūtinai padės, bet bent jau nebus šaudymas tuščiais šoviniais iš neužtaisyto šautuvo į nematomoje zonoje pastatytą taikinį.

Imkime televiziją. Nuodai čia yra pramogų tironija. Kaip sako Postmanas, didesnė problema net ne tai, kad televizija – iš prigimties pramoginė, o tai, kad ji pramogą pavertė natūraliu formatu, kuriuo viešojoje erdvėje pateikiama kone visa mūsų patirtis.

„Problema ne tai, kad televizija teikia mums pramoginius dalykus, o tai, kad ji visus dalykus pateikia pramoginiais pavidalais.“ Kitaip tariant, televizijoje pramoga tampa superideologija ir šiuo pavidalu užvaldo kitas sritis.

Priešnuodžiai – turbūt du: a) eiti prieš TV prigimtį suteikiant jai daugiau rimties (numatant kompensavimo mechanizmą komerciniams kanalams?) ir b) elito viešosios raiškos ir švietimo sistemos lygiais kurti nepakantumo atmosferą bukai pramoginei kultūrai, kaip kad kuriama nepakantumo atmosfera rūkymui, amfetamino vartojimui ir alkoholizmui.

Tuo metu interneto žiniasklaidos nuodai yra lėkštos informacijos neišvengiamas perdozavimas, nuolatinis trukdymas telkti dėmesį, mąstymo fragmentacija ir paviršutiniško skaitinėjimo įpročiai, atpratinantys nuo tikro – gilaus ir nuoseklaus – skaitymo.

Tinklas yra nuolatinio pertrūkio ir, anot Carro, dėmesio blaškymo sistema. Dėmesio paskirstymas tik tarp dviejų skirtingų užduočių jau esmiškai didina mūsų kognityvinę apkrovą, apsunkindamas mąstymą ir didindamas tikimybę, kad praleisime arba neteisingai suvoksime svarbią informaciją. O vienu metu sprendžiamų užduočių, naršant tinklą, neretai būna daugiau nei dvi – turint omenyje nuolat gaunamus pranešimus ir dėmesį skaidančius hipersaitus.

Australų psichologas Johnas Swelleris atkreipia dėmesį į tai, kad mūsų mąstymas grindžiamas gebėjimu perduoti informaciją iš nedidelės apimties „darbinės atminties” į vadinamąją „ilgalaikę atmintį”. Informacija, patenkanti į mūsų „darbinę atmintį” tam tikru momentu, vadinama „kognityvine apkrova”.

Kai ta apkrova viršija „darbinės atminties” pajėgumus, informacija praranda ryšį su ilgalaike atmintimi, ir žmogaus smegenys nebepajėgia konceptualizuoti. Nukenčia mūsų gebėjimas mokytis, ir žmogaus suvokimas tampa paviršutiniškas. Informacijos perteklius sutrikdo „darbinę atmintį”, perkaitina ją ir apsunkina galimybę atskirti prasmingą informaciją nuo beprasmiškos, žinią nuo triukšmo.

Carro teigimu, dešimtys psichologų, neurobiologų, pedagogų ir „Webo” dizainerių atliktų tyrimų verčia daryti tą pačią išvadą – žengdami „online”, žengiame į aplinką, kuri skatina skubotą, fragmentuotą, paviršutinišką skaitymą, mąstymą ir mokymąsi.

Interneto paveiktiems žmonėms pati idėja skaityti knygas atrodo pasenusi ir net kvaila – kaip pačiam siūtis marškinius arba skersti gyvulius, kad pasigamintum maisto, ironizuoja Carras. Jis cituoja anglų kalbos ir literatūros dėstytoją, kuri baisisi nebegalinti priversti savo studentų perskaityti visos knygos.

Interneto paveiktiems žmonėms pati idėja skaityti knygas atrodo pasenusi ir net kvaila – kaip pačiam siūtis marškinius arba skersti gyvulius, kad pasigamintum maisto, ironizuoja Carras. Jis cituoja anglų kalbos ir literatūros dėstytoją, kuri baisisi nebegalinti priversti savo studentų perskaityti visos knygos.

„Mes nematome miško, kai naršome tinkle. Mes net nematome medžių. Mes matome tik šakas ir lapus, – rašo Carras. – Tai, ką mes išgyvename, kalbant metaforiškai, yra apversta civilizacijos radimosi trajektorija: iš asmeninių žinių augintojų mes virstame medžiotojais ir rinkėjais elektroninių duomenų miškuose.”

Priešnuodžiai – a) griežtesnis vizualinės ir pramoginės dalių atribojimas nuo rimto turinio, teikiant pastarajam pirmumo pozicijas; b) gilaus knygų bei rimtos periodikos skaitymo reikalavimas ir skatinimas mokykloje ir universitete; c) nepakantumo atmosfera paviršutiniškam žinių graibstymui ir jo padariniams, atsisakant ydingos nuostatos, kad neskaitantis ir net nesistengiantis išmokti giliai skaityti žmogus „irgi savaip protingas, tik kitoks”, ir kad jį reikia mokyti su dainomis, filmukais ir šokiais pokiais.

Ir galiausiai – vadinamosios tradicinės žiniasklaidos masiniam vartotojui skiriamas turinys, kuris nedaro garbės demokratijai, turint omenyje, kad šio turinio vartotojai renka valstybės valdžią ir lemia politinės raidos kryptį.

„Laikraščiuose niekada nerandu svarbių pranešimų, – daugiau kaip prieš pusantro šimto metų rašė ta tema Henry Davidas Thoreau. – Jei sykį perskaitėme apie apiplėšimą, žmogžudystę ar nelaimę, gaisrą ar paskendusį laivą, sprogimą garlaivyje, karvę, papuolusią po traukiniu Vakarų geležinkelyje, nušautą pasiutusį šunį arba skėrių antplūdį žiemą, kam skaityti apie kitus tokius pačius įvykius? Pakanka vieno.

Jei žinote principą, kam jums milijonai paskirų atvejų? Filosofui visos vadinamosios naujienos tėra gandai, o tie, kurie juos publikuoja ir skaito – senos bobelės prie arbatos puodelio” (Walden or Life in the Woods, 1899).

Čia svarbi Thoreau pastaba apie tai, kad aprašytos naujienos tėra beverčiai gandai vis dėlto ne masėms, o filosofams. Masinė kultūra ir demokratinėse, ir nedemokratinėse visuomenėse niekada netaps elitine kultūra. Tad lieka tik arba tikėti Švietimo epochos idealų gyvybingumu, arba netikėti. Ir arba domėtis tuo, kuo tikima arba netikima, arba nesidomėti. Thoreau pasirinko mišką.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Savaitės pradžioje Lietuvos orus lems ciklonas (4)

Pirmadienio dieną Lietuva pateks į šilčiausiąją šio ciklono dalį. Aukščiausia temperatūra...

Laikantis Viduržemio jūros regiono dietos pagerėja sveikata: egzotiška mityba lengvai suderinama su lietuviška (60)

Jeigu norite valgyti kaip tikras Viduržemio jūros regiono gyventojas, pasirodo, visai nereikia...

Parduotuvės vadovas apie krentančius pardavimus: kažkas jaučiasi, bet nežinau tik kas (343)

Tiek Lietuvoje, tiek Europoje kalbama, kad šiuo metu yra ekonominis pakilimas.

Kraupios pliušiniais žaislais nuklotos vaikų kapinės: ten patekus norisi sukalbėti visas maldas, kurias moki (15)

Ilgas žvyrkelis. Šalia jo – sena, medinė, išvirtusi tvora. Aplink matosi kelios trobelės,...

Šio diktatoriaus tironija sunkiai protu suvokiama: po masinės egzekucijos prancūzams trūko kantrybė prabangiose vilose – kraupūs radiniai (105)

Centrinė Afrikos Respublika ( CAR ), nepaisant neapsakomai gausių gamtinių išteklių, išlieka...

Kremliaus logika: baugina JAV bombonešiais Lietuvoje, bet pasienyje griaudi rusų bombos (1047)

Kodėl NATO sąmoningai kursto įtampą pasienyje su Rusija ? Kodėl Lietuvoje JAV ir...

Į legionieriaus vėlyvą atsisveikinimą smagiai reagavo ir Juškevičius, ir buvęs strategas

Dar birželio antroje pusėje Žanis Peineris raitė parašą ant sutarties su Stambulo...

Baigėsi festivalis „Karklė“: didžiausi gerbėjai jau laukia kitų metų Papildytos nuotraukų galerijos (45)

Tris dienas trukusiame festivalyje „ Karklė Live Music Beatch 2018“ nuskambėjo paskutinis šių...

Nakvynės vietos įsiminė ilgam: vienoje – įdėmus savininko žvilgsnis, kitoje – dušas kambaryje (3)

Pasiskaičiusi istorijų apie prastus ir keistus viešbučius, nutariau parašyti ir savo...

Justino Jankevičiaus nebelieka „Kitokiuose pasikalbėjimuose“: šiandien mes sukame skirtingais keliais (40)

„Kitokių pasikalbėjimų“ kūrėjas Mantas Bertulis socialiniame tinkle „Facebook“...