Šitoks matymo kampas tikrai turi teisę egzistuoti – jis atspindi tam tikrą dalį objektyvios tikrovės ir padeda atsakyti į klausimą „kas yra kas”. Tačiau tai nėra visas vaizdas, kurio reikia norint geriau suvokti Vakarų pasaulio santykį su Rusijos imperializmu.
Požiūris, kad „senoji” Europa nori tik kuo greičiau susitarti su Putinu ir pabaigti karą, o pokomunistinė Vidurio Rytų Europa kur kas geriau suvokia Rusijos keliamą grėsmę ir skatina elgtis jos atžvilgiu ryžtingiau, turi pagrindo. Tačiau tokios šalys, kaip Vengrija ir Britanija, laužo šį hipotetinį modelį.
Šį modelį laužo ir Vokietija, kurios prorusiška kanclerė Angela Merkel yra kilusi iš posovietinių Vokietijos Rytų, o krikdemų partijos vairą po jos perėmęs Rusijos kritikas Friedrichas Merzas yra kilęs iš „senosios” Europos – Vakarų Vokietijos. Būtent posovietinėje Vokietijos dalyje žmonės daugiausiai balsuoja už prorusišką AfD.
Beje, kaip tik vadinamosios kraštutinės dešinės partijos, veikiančios Europoje, tokios, kaip AfD, yra tas retas santykio su Rusija vertinimo dėmuo, kuris viešosios erdvės mainstream’uose peržengia nacionalinės politikos sienas ir atsiduria tradiciniame kairės ir dešinės ideologinio ginčo lauke. Įdomu tai, kad kraštutinės kairės prorusiškai orientacijai, palyginti su dešiniųjų elgesiu, dėmesio paprastai skiriama daug mažiau.
Su tuo susiję ir dažnai pasitaikantys bandymai ieškoti tariamų bendrumų tarp Vakarų konservatyviosios dešinės principų ir Putino režimui būdingų ideologemų. Rūpinimasis valstybingumo pamatais, vyriškumo ugdymas, tradicinės šeimos puoselėjimas ir religingumas staiga tapo nebe šimtmečius egzistuojančiais Vakarų konservatizmo stulpais, o „tarnavimo Rusijai” požymiais.
Putinui pataikavę kairiųjų ideologo Baracko Obamos bendražygiai ir bendraminčiai, inicijavę suartėjimą su Maskva iškart po Gruzijos užpuolimo, neigę Rusijos keliamą grėsmę ir atšaukę planuotas priešraketinės gynybos sistemas Vidurio Rytų Europoje, dabar laiko JAV politinės valdžios vairą savo rankose ir dangsto savo paklydimus Donaldo Trumpo klystkeliais.
Apskritai Trumpas ir jam ištikimiausių respublikonų būrelis yra Demokratų partijos išsigelbėjimas iš nemalonios padėties, kai atsiduriate dugne, bet iš pačios dar kažkas – dar labiau prorusiškas – pasibeldžia. Šia prasme, jei nebūtų Trumpo, JAV demokratams tektų jį susikurti ir pasodinti į prezidento kėdę, idant turėtų kuo dengti nuosavą gėdą, proto užtemimus ir užsienio politikos pralaimėjimus Vidurio Rytų Europoje, Libijoje, Sirijoje, Ukrainoje.
JAV kairiųjų pridarytų kvailysčių akivaizdumą užtemdo Trumpas, o Europos kairiųjų, tokių, kaip Vokietijos socdemai, prorusiškumą pridengia savimi tokie odioziniai personažai, kaip Viktoras Orbanas.
Šie du baubai – Trumpas su Orbanu – yra puiki Europos ir JAV kairiųjų priedanga, leidžianti nukreipti visuomenės dėmesį nuo Rusijai pasitarnavusių aferų: politics of appeasement santykiuose su rusų fiureriu; pacifistiniais mitais grįsto nusiginklavimo; Schroederio-Merkel ir Joe Bideno energetinės politikos, kuri pririšo Vokietiją prie Rusijos, padėjo išbrangti naftai bei dujoms (ačiū JAV prezidento „žaliajam kursui”) ir davė rusams tuos milijardus, kuriuos jie dabar naudoja žudydami ukrainiečius.
Ukrainiečių krauju suteptos JAV ir Europos kairiųjų rankos, davusios Putinui pinigų ir įtakos, bet viešojojoe erdvėje vis dar vyrauja pasakos apie Didįjį Blogį konservatyviojoje dešinėje: esą Trumpas ir Orbanas – „konservatoriai” (iš tikro jie tokie pat konservatoriai, kaip Stalinas – marksistas, o rusų TV Solovjovas – žurnalistas), ir neva vakarietiškojo konservatizmo principai artimi putinizmui (kairiųjų mėgstama propagandinė klišė).
Atsakyti į klausimą „kas yra konservatizmas” – ne šio teksto tikslas, bet laikas trumpai ir aiškiai suformuluoti, kuo jis Europos santykyje su Rusija yra geresnė ir intelektualiai nuoseklesnė politikos paspirtis už kairiųjų ideologemas.
Klasikinis konservatizmas yra ta minties tradicija, kuri visada stovėjo Vakarų civilizacijos sargyboje. Pro Europos vartus – Ukrainą veržiantis barbarų ordoms, kairiųjų šnekos apie multikultūriškumą, visų žmonių ir kultūrų lygybę bei civilizacinių skirčių nebuvimą arba nereikšmingumą yra būtent tai, kas daug labiau tarnauja Putinui negu tiesai ar Vakarų saugumui.
Antras dalykas – klasikinis konservatizmas nuo Tukidido laikų netikėjo pacifizmu ir skeptiškai žiūrėjo į žmogaus prigimtinį gerumą: amžinas žmonių polinkis kliautis jėga ir kariauti, konservatorių požiūriu, neišdildomas jokiomis socialinėmis inžinerijomis ir saugumo architektūromis. Todėl, galvojant apie taiką, geriau ginkluotis ir padėti kovojantiems už civilizaciją, užuot skandavus „make love, not war” ir raginus ukrainiečius pasiduoti Rusijai, kaip kad ragina Vokietijos kairieji intelektualai.
Būtų įdomu pažiūrėti, kaip ukrainiečių kariai klausosi kurios nors Lietuvos radijo stoties, per kurią vedėjas kniaukiančiu balsu aiškina, jog jaunuoliams nereikia piršti vyriškumo stereotipų, verčiančių juos būti narsiais, ištvermingais, disciplinuotais, stipriais ir pasiaukojančiais. Ir kad vyras – tai jautrumas, pažeidžamumas ir ašaros. Kad „vyrai yra gėlės”, kaip skelbė LRT projekto pavadinimas su nuogo Žydrūno Savicko nuotrauka, kurioje jis prisidengia gėle.
Norėtųsi pamatyti „Azovo” vyrų reakciją į visą šį „pasenusių vyriškumo stereotipų laužymą”.
Ir ketvirtas dalykas – tai toks klasikiniam konservatizmui būdingas politikos ir moralės santykio suvokimas, kuriam gėris ir blogis nėra politiškai tuščios sąvokos.
Antai Lewisas Mumfordas Antrojo pasaulinio karo metais kritikavo tuomečių liberalų negebėjimą pripažinti blogį blogiu ir laiku nukirsti galvas nacizmo hidrai.
„Jie neskiria civilizacijos nuo barbarizmo, – rašė Mumfordas. – Tai toji sankirta, kurioje pragmatiškas liberalas akis į akį susitinka su fašistu. Kad ir kaip jis niekintų pastarąjį, yra daugybė įrodymų, kad susidūręs akis akį su fašizmu liberalas tiesiog neranda žodžių jam pasmerkti. Šis nesugebėjimas pripažinti blogį blogiu fatališkai vėlino pasaulio reakciją į barbarizmą” (Faith for Living; 1940).
Didžiosioms Europos demokratijoms – Vokietijai ir Prancūzijai vadovaujantys kairieji ir vėl nesugeba pripažinti blogio blogiu. Jie leidžia blogio turistams laisvai keliauti po Europą, o rusams parsidavusio Schroederio įpėdinis socialdemokratas Olafas Scholzas, kaip šiomis dienomis paaiškėjo, draugiškai kalbasi su Putinu, kol šio sėbrai žudo ukrainiečius.
Moralė politikoje – tai tas dalykas, kurio stoka Vakaruose sutampa su konservatizmo stoka. Į kairę nuklydusiems Vakarams atrodo humaniška ir teisinga neduoti Ukrainai tankų, lėktuvų ir net oro gynybos sistemų, kurios apsaugotų Ukrainos miestus nuo rusų raketų, bet neįsileisti rusų turistų – na, ką jūs: baisi skriauda, pažeidžianti žmoniškumą.
Po 1991-ųjų Vakarai taip ir neišmoko Rusijos imperijos pažabojimo pamokų. Ir jei svarstytume, kuri politinė stovykla – kairioji ar dešinioji – visą tą laiką buvo labiau prorusiška, tai matytume, kad tikrai ne Marine Le Pen ir ne AfD priėmė tuos politinius sprendimus, kurie lėmė karą Ukrainoje, apgailėtiną Vakarų Europos kariuomenių būklę ir energetinę priklausomybę nuo Rusijos.
Matysime, kad Berlyne ir Vašingtone, kurių Ukraina maldauja duoti rimtesnių ginklų (visavertė oro gynyba, ATACMS, tankai, lėktuvai), sprendimus jų neduoti priima ne dešiniųjų, o kairiųjų vyriausybės. Ir kad iš JAV konservatorių kandidato į prezidentus, kuris sakė, kad Rusija kelia didelę grėsmę, atvirai šaipėsi kairiųjų dievuko – Obamos – komanda.
Štai kodėl nugalėti Rusiją Ukrainoje norintiems Vakarams trūksta ne tik ginkluotės, politinės valios ir lyderystės, bet ir – konservatyvios politikos principų.
