Jie mato, džiaugiasi, pyksta, kažin ko reikalauja svarstydami apie padarinius, bet ne priežastis. Priežastiniai ryšiai, praeities klaidų įtaka dabarties problemoms kažin kodėl netelpa jų šia diena gyvenančioje mąstysenoje. Jų moto – „pamirškime praeitį, galvokime apie ateitį“.
O kas yra galvojimas apie ateitį, išėmus iš galvos visa tai, kas vyko iki dabar? Savanoriško sklerotiko sapalionės. Nes dabarties priežastys glūdi praeityje. Negalvojimas apie praeitį yra negalvojimas apie priežastis. O negalvojimas apie priežastis pasmerkia mus gyventi ne tarp politikos dalykų, o, geriausiu atveju, tarp jų metamų šešėlių.
Toks gyvenimas ir politinis mąstymas primena kačiukų žaidimą su lazeriniu spinduliu, atsimušančiu į sieną. Tai tarsi Platono ola su jos šešėliais ant sienų. Ryšys tarp saulės, objekto ir jo šešėlio nereflektuojamas – panašiai, kaip nenorima pastebėti vakar neatliktų namų darbų bei jų neatlikimą lėmusio galvojimo įtakos šiandienos ir rytdienos blogiems pažymiams.
Naivumas, prisidedantis prie šios mąstysenos viešpatavimo, stulbina savo mastais. Vieni – vadinkime juos „realistais“ – reikalauja iš šešėlių atsakomybės už neteisingus judesius ir bando stumdyti tuos šešėlius rankomis, nes juk „privalome ką nors padaryti patys ir tučtuojau“.
Kiti – vadinkime juos „idealistais“ – kaltina politikos piktadarius tuo, kad jie atkeliavo į XXI amžių iš praeities, kurios šiandien negali ir neturėtų būti, o mes jų laiku nepastebėjome ar neįvertinome todėl, kad jie – netikri, seniai išnykę, bet prisikėlę, kaip mamutai zombiai atitirpusiuose ledynuose arba kaip imperinė, kariauti ir žudyti nesibodinti Rusija.
„Realistų“ atotrūkis nuo realybės
„Realistai“ įsivaizduoja, kad Rusijos imperinės agresijos problemą galima ir reikia spręsti tik kaip šios dienos iššūkį. Šios dienos – vadinasi, kaip reiškinį, kuris mums aktualus tik nuo šių metų vasario 24 dienos arba nuo 2014-ųjų, bet su išlyga, kad tada dar „niekas negalėjo žinoti“, kokia ta Rusija su Putinu priešakyje iš tikro yra ir bus.
Štai vienas tipinis ignoruojamos tikrovės pavyzdys. 2012 metais tuometis kandidatas į JAV prezidentus konservatorius Mittas Romney sakė, kad Rusija kelia didžiausią geopolitinę grėsmę. Kairysis liberalas Barackas Obama ir jo rėmėjai, savo ruožtu, atkirto, kad šitaip manantis Romney – atitrūkęs nuo realybės.
Daugybė žmonių, kurie tada džiūgavo dėl Obamos pergalės ir laikė šį ideologinį leftistą puikiu užsienio politikos lyderiu, dabar ieško kaltų dėl to, kad Rusija nebuvo laiku sustabdyta ir kad Vakarai dabar nepajėgia nei jos efektyviai pažaboti, nei paremti Ukrainos sunkiąja ginkluote prašomais kiekiais bei tempais.
Ieškodami kaltų, jie pirmiausia galėtų pasižiūrėti į veidrodį. Ieškodami sprendimų, jie irgi turėtų pasižiūrėti į veidrodį. Nes sprendimų prielaidos ir priežastys yra pasaulėžiūrose, idėjose, o idėjos ir pasaulėžiūros, kurių padariniai, tokie kaip Obamos ir Donaldo Trumpo laikų izoliacionistinė užsienio ir saugumo politika, mums netinka, – gyvena žmonių galvose. Viskas prasideda nuo galvojimo.
Kai prieš 20, 10 ir net 6 metus Lietuvoje buvo kritikuojama ES didžiųjų valstybių kraštutinė pacifistinė politika ir ypač Vokietijos neatsakingas požiūris į biudžeto asignavimus Bundeswehrui, kritikai buvo visaip gėdijami už tai, kad drįsta sakyti pastabas mūsų išmintingoms didžiosioms sąjungininkėms ir savo pastabomis esą tarnauja Rusijos interesams.
Dabar tie patys, kurie aršiai gynė šv. Vokietijos neklystamumą arba tiesiog nematė problemos dėl to, kad Vakarų Europoje nebelieka rimtų kariuomenių, dabar labai pyksta ant vokiečių vyriausybės dėl jos laikysenos kariaujančių šalių atžvilgiu ir nepakankamos paramos Ukrainai sunkiąja ginkluote.
Iš kur jie tą ginkluotę paims, jei patys jos nebeturi? O nebeturi jie jos ne todėl, kad šiandien kažkas nutiko, kad Olafas Scholzas – blogas, silpnas ir vis dar prorusiškas. Dėl Vokietijos būklės kaltas ne Scholzas, o du dešimtmečius trukusi Schroederio-Merkel politikos kryptis, nuginklavusi Vokietiją ir prisidėjusi prie Kremliaus antivakarietiškos „energetinės diplomatijos“ sėkmės; kryptis, kurios nedrįso kritikuoti nei Lietuvos kairieji, nei dešinieji; kuri atrodė labai gera mūsų prezidentei Daliai Grybauskaitei ir kurią nuogomis krūtinėmis gynė nuo kritikos strėlių kai kurie mūsų politikos analitikai.
Vienintelis dalykas, kurio dabar galima tikėtis iš Vokietijos, tai – politinio kurso kaitos, pripažinus padarytas klaidas. Klaidas Berlynas jau pripažino, kurso kaitą lyg ir paskelbė, bet dėl jos nuoširdumo dar yra abejonių.
Pažadai dėl gynybos finansavimo turi virsti tikrai stipriu ir kasmet daug geriau nei iki šiol finansuojamu Bundeswehru, o tam, kad tuo įsitikintume, reikia ne vienerių metų. Savo ruožtu energetinės (dujinės) nepriklausomybės nuo Rusijos pažadai kol kas nevirto rimtais veiksmais – svarstytu laikinu grįžimu prie branduolinės energetikos ir anglies. Ko laukiama? Gal santykių su Rusija atšilimo?
Reikalavimai Vokietijai dabar būti tokiai, lyg ji pastaruosius dvidešimt metų būtų nuosekliai stiprinusi savo kariuomenę ir vykdžiusi Rusijos sulaikymo politiką, yra absurdiški. Jie liudija jau minėtą priežastinio ryšio nepaisymą ir vaikišką norą, kad kritines politines problemas, tokias kaip karas Ukrainoje, nepaisant to, kaip ir kodėl jos tapo įmanomos, čia ir dabar išspręstų deus ex machina.
Bet nei Vokietija, nei ES, nei JAV po George’o W. Busho pasiautėjimų Artimuosiuose Rytuose ir Obamos bei Trumpo izoliacionistinės darbotvarkės nėra tas Deus, kurio norėtume.
Saugumo problemos neišsispręs, jei nekeisime savo mąstymo. Būtent nuo politinės pasaulėžiūros pokyčių turi prasidėti gan ilgas ir galbūt skausmingas sprendimų kelias. Keisti mąstymą politinės išminties ir, vadinasi, karo galimybės pripažinimo kryptimi (pasimokant tikrojo realizmo iš Tukidido) – daug svarbiau ir sunkiau nei padidinti krašto apsaugos finansavimą.
Baisiausia ne tai, kad Vokietija šiuo metu turi per mažai reaktyvinių salvinių ugnies sistemų Mars II, idant siųstų jų į Ukrainą tiek, kiek ši prašo, o tai, kad nemaža dalis Vokietijos politinės klasės ir jos rinkėjų mąsto kaip apsirūkę Vudstoko festivalio gėlių vaikai.
Priežastis, o ne pasekmė yra blogio ir silpnumo šaknis. Berlyne trūksta didžiosios Europos galios – Vokietijos, kokia ji galėtų būti – valstybininkų, galinčių imtis tikros politinės ir geopolitinės lyderystės. Mars II didelį kiekį galima pagaminti kur kas greičiau nei grąžinti politinį mąstymą į tą depolitizuotą Berlyną, kuris, nuvertęs monarchiją ir pasmerkęs svastiką, užsimaukšlino telatabio anteną ir pasirišo po smakru seilinuką.
Panašiai situacija klostosi ir dėl nelegalios migracijos. Po 2015 metų atsirado galimybė, puikiai pamačius problemos priežastis, jas pašalinti. Bet to nedaroma – vėl laukiama naujos krizės, naujos migrantų iš Afrikos bangos, šįkart – galbūt susijusios su Rusijos pastangomis kylančiomis grūdų tiekimo problemomis.
Ir tada vėl bus kovojama su padariniais, užuot laiku pašalinus kertinę problemos priežastį – į ES teisę ir politiką integruotą ideologinę nuostatą, kad nelegali migracija vis dėlto yra… legali.
Nes jei nelegalų apgręžimas, kaip kad įrodinėjama iš ES ideologinių bastionų, yra neleistinas, jei juos, pagautus miškuose bei jūrose, reikia pagarbiai gabenti į Europą ir joje apgyvendinti, tai „valstybės sienos apsaugos“ sąvoka nebeturi prasmės, ir Roma greit vėl sulauks pelnyto Alaricho.
Problema yra ne tik Rusija, Baltarusija ar koks nors Marokas, t. y. šalys, išnaudojančios nelegalios migracijos reiškinį, bet ir pats nelegalios migracijos reiškinys, ir ES migracijos politika, plačiai atverianti duris į Europą visiems to norintiems, kurių yra legionas Afrikoje ir Azijoje.
Briuselyje vis dar viešpataujanti ir neatmesta idėja, kad Europoje gali apsigyventi viso pasaulio alkstantieji, jei tik iki jos atkeliaus, yra kilpa, kurią Europai užmes ant kaklo ne Rusija ir ne afrikiečiai, o ji pati. Ta kilpa kaip atsirado virš darbo stalo 2015-aisiais, taip iki šiol ir kabo. Kas bus kaltas, jei Europa įkiš į ją savo galvą? Maskva? Ar vis dėlto galva?
„Idealistų“ atotrūkis nuo idėjų
Liberalų idealizmo, savitai reaguojančio kad ir į Rusijos karą su Ukraina, pavyzdys yra vis kartojamos frazės apie XXI amžių, kuris „už lango“ ir kuriame „juk neįmanoma“, „neįsivaizduojama“ visa tai, ko liberalai negali arba nenori įsivaizduoti, nes tai prieštarauja tam, kuo jie tiki.
Pagal juos, normalumo matas yra vien tai, kas, jų požiūriu, pažangu ir šiuolaikiška. O pažangu ir šiuolaikiška gali būti tik tai, kas būdinga išskirtinai šiandienai, kitaip tariant – XXI amžiui.
Skirstymas į „gerą“ XXI amžių ir „blogą“ praeitį iki XXI amžiaus yra gėrio ir blogio objektyvaus tikrumo bei objektyvios tiesos buvimo nenorinčio pripažinti reliatyvisto būdas garsiai pareikšti, kad jis yra už gėrį ir tiesą. Tik vietoje „tiesa“ ir „gėris“ jis sako „XXI amžius“, ir jaučiasi pataikęs į natą.
Jo bėda ta, kad nata, į kurią jis pataiko, yra visai ne iš tos dainos, kurioje dainuojama apie tiesą, politiką ir moralę. Jo daina – iš technikos, madų ir reklamos pasaulio, kur gera ir pažangu yra tai, kas nauja. Tryliktas iPhone’as geresnis už penktą; reklamuojama visada nauja, o ne sena dantų pasta; rengtis reikia taip, kaip madinga šiemet, o ne taip, kaip aną sezoną.
Tikėjimas sudievinta istorijos atkarpa, kaip gėrio ir tiesos pakaitalu, liberaliam pasauliui yra technikos, ją aptarnaujančių gamtos ir tiksliųjų mokslų, mados ir reklamos projekcija į politiką, kultūrą, filosofiją ir moralę.
Tai savotiškas dabarties religinis kultas, kuriame praeitis yra lyg žmonijos istorija „iki apreiškimo“, o dabartis – nuo Georgo Hegelio iki Franciso Fukuyamos kartojama istorijos pabaiga. Tai būtent ta sekuliarizuota eschatologija, iš kurios daug sėmėsi XIX ir XX a. marksizmas su jo šviesaus komunizmo rytojaus pažadu.
Ericas Voegelinas vadino šį mąstymą „eschatono imanentizacija“: tikėjimu, kad po pasaulio pabaigos mūsų laukiančią Dievo karalystę mes patys susikursime šioje žemėje ir šiame gyvenime. Iškart po SSRS žlugimo liberalioji demokratija kurį laiką jautėsi tapusi šv. Augustino Dievo miestu. Šis jausmas ilgainiui blėso, bet tradicinis progresininkų tikėjimas dabarties moraliniu ir intelektiniu pranašumu – liko.
Frazė „kaip jie galėjo, juk už lango XXI amžius!“ bene geriausiai išreiškia liberalaus progresininko savijautą, kai jis nusivilia tikrovės neatitikimu savo ideologiniam pasaulėvaizdžiui. Juk jis ką tik kovojo už šešiasdešimt penktos lyties pripažinimą ir dar vieną raidę LGBTQ abreviatūroje, o jam dabar tenka turėti reikalą su XX a. konvenciniu karu, masinėmis civilių žudynėmis ir belaisvių kankinimais, vykstančiais kone vidury Europos.
Tai skaudus smūgis tam kovos už žmogaus teises dramatizmui, kuris, didžiuodamasis savo misija ir pasiaukojimu, jau kurį laiką tiesiog padeda Afrikai ir Azijai persikraustyti į Europą. Ir tai skaudus smūgis tam liberaliam pasaulėvaizdžiui, kurio išpažinėjas privalo tikėti, jog XXI amžiuje žmogaus prigimtis pasikeitė, ir žmogus tapo panašesnis į hipį: make love, not war.
Šis idėjinis užsisklendimas šiandienoje, ardantis priežastinį ryšį tarp šių dienų problemų ir jų istorinių ištakų, trukdo adekvačiai suprasti ir įvertinti tiek pačią Rusiją, tiek Vakarų klaidas jos atžvilgiu, ant kurių grėblio jie nuolat lipa. Šis uždarumas dabartyje yra tokia provincialumo rūšis, kai nagrinėjami tik idėjų padariniai, o ne pačios idėjos, kadangi idėjos, sukūrusios politinę dabartį, yra praeities – ir kartais net tolimos praeities – dalykai.
Tik palyginti neseniai nustojau fiksuoti atvejus, kai iš pažiūros rimti žmonės įsitraukia į diskusiją apie liberalizmo minties tradicijos apraiškas šių dienų politikoje nukritusio iš dangaus žmogaus klausimu: „O kuo čia dėtas liberalizmas?“ Vienintelis atsakymas į šitokį klausimą – „eikit skaityti knygų“. Ne tų, kuriose politikos suvokimas pritempiamas prie eilinės gamtamokslinės techninės paradigmos.
Čia ir glūdi reikalo esmė: ką mes skaitome, kaip mes mąstome. Antai Richardas Weaveris kaltina techniką aptarnaujantį mokslą ir, kaip jis rašo, „jo metafizinį liokajų – progresą“ tuo, kad jie moko tapsmui teikti pirmenybę prieš būtį. Žmones tada užvaldo nesveikas prisirišimas prie dabarties, kurį jis vadina „prezentizmu“, kitaip tariant – dabartizmu.
Weaveris dabartizmą aiškina kaip „provincialų santykį su laiku“. Tikėjimą pažanga išpažįstantiems laiko provincialams visa, kas neatitinka jų gyvenamo laikotarpio reikalavimų, yra atsilikėliška, beprasmiška ir pasenę. Modernistinis ribotumas daro juos provincialius. Jie tūno užsisklendę savo epochoje kaip nieko, išskyrus gyvenamąjį pavietą, nepažįstą kaimiečiai, ir nepatikliai žiūri į visa, kas jiems atrodo svetima, nesuvokiama arba, jų akimis, „nemodernu“ (Weaver R., Idee mają konsekwencje, Kraków, 1996, p. 72.).
Weaverio knyga, kurioje aptariamas šis reiškinys, vadinasi „Idėjos turi pasekmes“. Šiandien primintina ne tik tai, kad idėjos turi politines pasekmes, bet ir atvirkštinė seka: tarptautinės politikos aktualijos, dėl kurių dabar verda didžiausios aistros, turi idėjines ištakas. Ir panašiai, kaip velnias slypi detalėse, esminės mūsų dienų problemos glūdi tose idėjose.
