aA
XX amžiuje Rusija du kartus leido sau politinės vilties prošvaistes: 1917–1919 m. (iki lūžio pilietiniame kare) ir kurį laiką po 1991 m. rugpjūčio 19–20 d. pučo. Abu kartus viltis greit užgeso, nespėjusi dorai įsižiebti.
Vladimiras Laučius. Diena, kai Rusija dar turėjo vilties
© AP/Scanpix

Šiandien jauniems žmonėms, tada dar negimusiems arba labai mažiems, sunku net įsivaizduoti, kas tai buvo per laikas ir kaip apskritai galėjome gyventi sistemoje, kurios tikslas – naikinti žmoguje tai, kas Vakarų civilizacijos svarbiausių minties tradicijų laikoma arba Dievo atvaizdu, arba aristoteliškų dorybių pagrindu.

SSRS politikos tikslas buvo milžiniško masto žmogaus ir visuomenės instrumentalizacija naudojant valstybės prievartos aparatą.

SSRS politikos tikslas buvo milžiniško masto žmogaus ir visuomenės instrumentalizacija naudojant valstybės prievartos aparatą. Nacizmas buvo išskirtinai Vakarų liga, o SSRS, palyginti su Trečiuoju Reichu, buvo Rytų despotija, kurioje egzotiškai maišėsi vakarietiški Apšvietos produktai (racionalistinė valstybės ideologija) su vergovinės santvarkos, tamsumo ir servilizmo, priešpriešos Vakarams elementais bei Aukso Ordos įkvėpto savęs suvokimo apraiškomis.

Šiandien, kai norima marginalizuoti arba pasmerkti kurį nors žmogų ar požiūrį, sakoma – „naciai“, „kaip nacis“, lyginama su Hitleriu. Pagal nerašytą susitarimą, toks palyginimas turėtų reikšti, jog šitaip pasmerktas požiūris ar žmogus paprasčiausiai netoleruotinas. O palyginimai su bolševikais, Leninu, komjaunimu (pagal tą patį nerašytą susitarimą) – kur kas švelnesnis dalykas, liudijantis, kad nepritariate kritikuojamai pozicijai tik todėl, kad ji, jūsų manymu, pernelyg kairuoliška, „leftistinė“ ar marksistinė. Trumpai tariant, „nacis“ – tai absoliutus moralinis užribis, visuotinai naikintinas blogis, o „bolševikas“ – tik jūsų asmeniškai nemėgstamas idėjinis oponentas, kurį šitaip pavadindamas jūs dar ir apie save pasakote, jog esate dešinysis ir, vadinasi, pats įtartinas.

Toks lietuviškose diskusijose paplitęs epitetų vartojimas gerai atitinka Vladimiro Putino propagandą ir naujausią Rusijos režimo teisėkūrą. Jie juk uždraudė viešai lyginti sovietų ir nacių režimus, nes naciai – metafizinis blogis, o sovietai esą tik nedidelis istorinis perlenkimas, kelios apmaudžios klaidos, kurių neverta net prisiminti, nes neklysta tik tas, kas nedirba.

Sovietų ir nacių režimai išties smarkiai skiriasi. Toliau jis klaidina arba / ir klysta. Nusprendus drausti ir bausti už šių dviejų monstrų sulyginimą, reikėtų daryti tai ne todėl, kad baisesni naciai, o todėl, kad baisesni ir kruvinesni – sovietai.

Putinas šioje situacijoje teisus dėl vieno dalyko: sovietų ir nacių režimai išties smarkiai skiriasi. Toliau jis klaidina arba / ir klysta. Nusprendus drausti ir bausti už šių dviejų monstrų sulyginimą, reikėtų daryti tai ne todėl, kad baisesni naciai, o todėl, kad baisesni ir kruvinesni – sovietai.

Jei kas nors bandytų sakyti, kad tokio teiginio negalima pagrįsti (tuomet – ir paneigti) „kokybine analize“, tai tegu žiūri „kiekybiškai“. Tegu paskaičiuoja aukas. Pradedant bolševikų revoliucijos, pilietinio karo, Holodomoro, represijų, sovietų įvykdytų okupacijų aukomis, ir baigiant jų teikta parama saviškiams trečiųjų šalių vidaus ginkluotuose konfliktuose. Galų gale, pakanka suvokti, kad sovietų režimas vien dėl savo gerokai ilgesnio gyvavimo laiko (1917–1991 m.) praliejo kur kas daugiau kraujo ir padarė daugiau nusikaltimų nei naciai 1933–1945 metais.

Koncentracijos stovyklos, beje, pirmiau atsirado SSRS, ir tik po to – Vokietijoje. Galbūt tai ir „smulkmena“, bet ji gerai simbolizuoja perimamumą: ne sovietai nuėjo nacių keliu, o naciai mokėsi iš sovietų.

Turėdama visa tai galvoje, jaunoji karta galėtų geriau suvokti, jog tai, kaip ji neretai įsivaizduoja nacius ir hitlerizmą (kaip didžiausią įmanomą blogį), iš tiesų labiau tinka norint adekvačiai suvokti sovietus.

Jei SSRS, kaip sakė Ronaldas Reaganas, buvo blogio imperija, tai Hitlerio dvylikos metų siautėjimas tebuvo blogio istoriniu epizodu – svarbios Europos dalies ūmia ir baisia liga, politiniu nukrypimu nuo normos, kuris ne tik bendromis jėgomis pašalintas, bet dėl kurio net ir iki šiol nuoširdžiai atgailaujama ir už kurį atsakingi žmonės be gailesčio nubausti.

Praeities vertinimas – taip pat labai svarbi aplinkybė, kuri nacių atneštą blogį visiškai nugali ir palaidoja, o sovietų blogį palieka vaikščioti šia žeme kaip tą komunizmo šmėklą, apie kuria rašoma pirmajame „Komunistų partijos manifesto“ sakinyje.

Trumpai ir paprastai: nacizmas – pasmerktas ir palaidotas, o sovietinis leninizmas ir stalinizmas, „rusiškas komunizmas“, kaip ji vadino Nikolajus Berdiajevas, – gyvas ir kryptingai legitimuojamas. Putino Rusija ne tik jo nesmerkia – ji juo atvirai didžiuojasi. Šis esminis skirtumas tarp nacizmo ir bolševizmo taip pat byloja ne Rusijos propagandos naudai.

Per 1991 m. rugpjūčio pučą subrėško menka, bet graži viltis, kad Rusija išguis iš savęs imperinio leninizmo dvasią. Tuometė pergalė prieš pučistus leido kurį laiką gyventi su mintimi, kad Rusija pirmą kartą nuo Maskvos kunigaikštystės politinio iškilimo pamėgins tapti Vakarų civilizacijos dalimi, o ne jos tradicine žudike ir ideologiniu Sauronu. Deja, gražią viltį greitai teko palaidoti.

Lygindamas sovietinės aplinkos vaizdus ir revoliucinių permainų vėjus Sąjūdžio metų (1988–1990) ir Sausio 13-osios Lietuvoje su panašiais vėjais ir vaizdais Maskvoje ir Sankt Peterburge pučo rugpjūtį prieš 30 metų (ir porą metų po to), prisimenu nemenkus – nors, žinoma, subjektyviai pamatytus – skirtumus.

Lietuvoje antisovietiniai metai pasižymėjo ne tik revoliucijos ir reakcijos vaizdingais kontrastais gatvėse, spaudoje, žmonių veiduose, mintyse ir nuotaikose, bet ir aplinkos atitikimu tiems kontrastams. Nepaisant krūvos sovietinių apnašų ir intarpų sluoksnio, jautėsi, kad Gedimino prospektui visai nepatiko vadintis Lenino prospektu; Katedros aikštė, Onos bažnyčia, Vilniaus universiteto ansamblis, visa nepakartojama architektūra Aušros vartų link mūru stojo už Sąjūdį. Net į Senamiesčio gatveles žiemą tyliai besileidžiančios snaigės, atrodo, nešė antisovietinę žinią užgrobtam, bet nepavergtam Vilniui. Žemaitijos žaliuojančios pastoralės nepavergė kolūkių vaizdai: aštuoniasdešimtmetės močiutės, pasirišusios po smakru skaras, kaip uniformuoti laisvės kariai diena iš dienos skaudančiomis kojomis ir sulinkusiomis nugaromis, pavargusiomis ir pražilusiomis akimis žygiavo į pamaldas, kaip gėrio priešakines pozicijas mūšyje su blogiu. Ir nors viena po kitos iš bažnyčios į kapines savaitgaliais traukė laidotuvių procesijos, nors žinojote, kad štai to medinio namuko lange vakare nebeužsidegs šviesa ir lesinti vištų pulko nebeišeis viena tos Dievo armijos kovotojų – vieniša maloni senutė, iš kurios anądien parsinešėte kiaušinių, – žinojote, kad karas nepralaimėtas, o koplytėlės ir rūpintojėliai pakelėse primindavo, kad priešas – ne visagalis.

Sovietija čia buvo bent iš dalies svetima, nepageidaujama, neprigijusi. Ta sovietmečiui svetima aplinkos dalis gal net nebuvo pati ryškiausia, bet ji buvo labai autentiška ir tvirta. Sąjūdžio Lietuvos ir okupantų kultūros kontrastai krito į akis net tada, kai Sąjūdžio dar nebuvo. Žinoma, prie šito kontrasto pojūčio labai prisidėjo kalba. Tiesiog skambėdama ji kasdien savimi pabrėždavo, kad čia, jei ką, bus ne Rusijos pilietinio karo laukas, o išsivadavimas iš sovietinės okupacijos. Martinas Heideggeris sakė, kad kalba – tai būties namai. Kova už laisvę Lietuvoje buvo – negalėjo nebūti – kova už savo namus, ir tai suprato beveik visi, kurie nuoširdžiai kovojo, nors Heideggerio, tikėtina, dauguma jų neskaitė.

Visa tai – nepavergtas antisovietinis miestas, bažnyčių varpai, pastoralė, nenugalimos močiutės ir jų skarelės, sava kalba – neleido sovietams įsigalėti, o Sąjūdžio metais įkūnijo ir laisvės perimamumą, ir naujos epochos atskaitos tašką

Visa tai – nepavergtas antisovietinis miestas, bažnyčių varpai, pastoralė, nenugalimos močiutės ir jų skarelės, sava kalba – neleido sovietams įsigalėti, o Sąjūdžio metais įkūnijo ir laisvės perimamumą, ir naujos epochos atskaitos tašką. Net Rusija – ta tikroji, žudoma, persekiojama, tremiama ir jau beveik sunaikinta, prieš tris dešimtmečius dar gyvenusiais savų milžinų balsais palaikė Lietuvos laisvę, gynė nuo apnuodytos tikrovės ir Vilnių, ir banguojančią provincijos pastoralę, ir močiutes bažnyčiose:

"Над холмами Литвы
что-то вроде мольбы за весь мир
раздается в потемках: бубнящий, глухой, невеселый
Звук плывет над селеньями в сторону Куршской Косы.
То Святой Казимир
с Чудотворным Николой
коротают часы
в ожидании зимней зари.
За пределами веры,
из своей стратосферы,
Муза, с ними призри
на певца тех равнин, в рукотворную тьму
погруженных по кровлю,
на певца усмиренных пейзажей.
Обнеси своей стражей
дом и сердце ему."

Pučo sulaukusi Rusija viso to neturėjo. Ten nebuvo dviejų nesuderinamų kultūrinių Rusijų – revoliucinės ir sovietinės: buvo tik sovietinė. Arba seniai išspjovusi, arba prarijusi ir suvirškinusi tai, kas buvo ne jos. Jei kalba – tai būties namai, tai rusų laisvės kovotojų situacija skyrėsi nuo lietuvių kaip diena ir naktis, nes jie, kitaip nei lietuviai, gyveno tame namuose, kaip ir jų šeimininkai, budeliai ir kankintojai. Sovietiją kaip svetimkūnį atmetantis kultūrinis paveldas iki to laiko buvo arba tiesiog sunaikintas, išstumtas, pamirštas arba per gūdžius septynis komunizmo dešimtmečius įlydytas ir įpintas į sovietinio technopolio ideologinį audinį. Panašiai, kaip kai kurios baltagvardiečių dainos pasibaigus pilietiniam karui buvo ne uždraustos, o paskelbtos raudonarmiečių dainomis – žinoma, perrašius jų žodžius.

Rusijoje nebuvo tų Lietuvos senučių su skarelėmis, išsirikiuojančių ilgomis eilėmis prie klausyklų. Neliko atmintyje daugumos autentiškų pavadinimų ikirevoliucinius laikus menančiuose senamiesčiuose. Net Žiemos rūmai Sankt Peterburge labiau asocijavosi su bolševikais nei su monarchija. Pastoralė, kitaip nei Lietuvoje, išnyko senų seniausiai. Neliko kultūrinio, dvasinio stuburo naujam – demokratiniam – politiniam kūnui. O tam kūnui verkiant trūko statybinių medžiagų, nes komunistai Rusijoje kryptingai kūrė budulių visuomenę, kuri nekeltų jų valdymui realios grėsmės dėl vyraujančio institucializuoto tamsumo.

Pučistai 1991-ųjų rugpjūtį pralaimėjo dėl trijų svarbių priežasčių. Pirma, reakcionierių vadai nebuvo nei labai gabūs ir išmintingi, nei drąsūs. Antra, Maskvos ir Sankt Peterburgo šviesesni žmonės dar nebuvo nusivylę nauja valdžia, laisvąja rinka ir demokratija, jų lūkesčiai dar nebuvo išniekinti praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio perturbacijų. Trečia dalis politinio ir jėgos struktūrų elito palaikė Borisą Jelciną, o šis laiku ir vietoje pademonstravo gan įspūdingą lyderystę. Ir nors nedaug trūko, kad rugpjūčio 19–21 d. įvykiai baigtųsi daug liūdnesniais ir kruvinesniais scenarijais, šių trijų veiksnių iš esmės užteko pasiekti lemiamam lūžiui.

Tiesa, tomis dienomis artimiausios perspektyvos atrodė baisiai. Gal net ne dėl palyginti šviežių Sausio 13-osios įspūdžių, kiek suvokimo, kad pučistai greičiausai bus linkę vadovautis Kinijos komunistų partijos parodytu susidorojimo su režimo priešais Tiananmenio aikštėje pavyzdžiu. Buvo aišku, kad sovietinis milžinas braška per siūles ir, stengdamasis nesubyrėti, gali griebtis jėgos kaip gelbėjimosi šiaudo, o tai būtų reiškę kraujo klanus, galbūt – pilietinį karą.

Tomis dienomis buvau atvažiavęs į Peterburgą pas tėvus, prieš tai – po Medininkų žudynių – padavęs dokumentus į besikuriančią Lietuvos pasienio tarnybą. Norėjosi progos stoti į fizinę priešpriešą su sovietais. Devyniolika metų, kovos romantika, nekenčiama sovietinė sistema. Kol tikrino ir tvarkė dokumentus, būdamas Peterburge sulaukiau pučo. Kitaip nei Lietuvoje, ten 1991-aisiais atrodė, kad už lango viskas beveik taip pat pilka, purvina, beviltiška, sovietiškai kasdieniška ir nyku, kaip ir kokiais nors 1984-aisias (ne Orwello, o Černenkos). Tik daug daugiau kioskų, džinsų, muzikos, ekonominės suirutės ir nevilties. Ir kad nėra jokios apčiuopiamos atramos, jėgos, vaizdo, simbolio, balso, idėjos, lyderio, kalbos, tikslo, kurie galėtų tapti atsvara revanšo trokštančiai sovietijai.

Lietuvoje – apgintos institucijos, valstybės simboliai, besikuriančios tarnybos, o čia – tik plona, trapi laisvesnės komercijos ir laisvo žodžio naujovių perdanga, skirianti 1982-ųjų brežnevinę murziną pilkumą nuo 1991-ųjų truputį padailintos, bet iš esmės tos pačios murzinos, depresyvios pilkumos. Ir – pučas

Lietuvoje – apgintos institucijos, valstybės simboliai, besikuriančios tarnybos, o čia – tik plona, trapi laisvesnės komercijos ir laisvo žodžio naujovių perdanga, skirianti 1982-ųjų brežnevinę murziną pilkumą nuo 1991-ųjų truputį padailintos, bet iš esmės tos pačios murzinos, depresyvios pilkumos. Ir – pučas. „Gulbių ežeras” per TV, raginimai pasilikti namuose ir laukti, ką režimas dėl jūsų nuspręs, kai tam ras laiko. Laukti nesinorėjo – ir taip buvo aišku, kad ir tėvų, ir mano paties veikla SSRS saugumo struktūroms gali pasirodyti įdomi. Todėl pirmai pučo dienai baigiantis su vaikystės draugu ir buvusiu klasioku, kurio senelis – likimo ironija – per Rusijos pilietinį karą buvo admirolo Kolčako adjuntantas, ėmėme svarstyti, kaip kovosime su SSRS vanagais. Įsijungėme paskutinės pučistų neužimtos Sankt Peterburgo radijo stoties transliaciją. Vėlai vakare paskelbė, kad miesto link juda didelė tankų kolona, ir visi gyventojai kviečiami prie Mariinsky rūmų ginti miesto valdžios nuo siunčiamų kariuomenės dalinių.

Adrenalinas užvaldė visas mintis ir planus, ir mudu su draugu, pasiėmę Lietuvos vėliavą (Rusijos trispalvės neturėjome), paskutine „električka” išvažiavome iš savo namų Peterhofe į miesto centrą, kur planavome susiremti su bolševikų įpėdiniais – pučistais. Kadangi buvo pranešta apie tankus, pasiėmiau ir ašarinių dujų balionėlį, idant būtų kuo apsiginti nuo pavojingos karinės technikos. Ir štai ta akimirka: rugpjūčio naktis, aikštėje – žmonių minia, mes stovime prie Mariinsky rūmų įėjimo šalia kalbėtojų, pasiryžę neleisti bolševikų į vidų taip lengvai, kaip jiems 1917 m. leido pateko į Žiemos rūmus. Klausomės pranešimų apie tai, kas vyksta Maskvoje, Estijoje. Svarstome, ar pučistai duos įsakymą traiškyti tankais žmones ir kada pagaliau pasirodys žadėta sunkioji technika.

Tokios akimirkos įsimena visam gyvenimui. Vilties, kad viskas baigsis gerai, buvo mažiau nei Vilniuje per Sausio 13-ąją. Ir kai viskas baigėsi gerai, kelioms dienoms buvo apnikęs kažkokio siurrealizmo jausmas. Tas pats gimtasis miestas, kuriame praėjo pirmieji 17 gyvenimo metų; tos pačios gatvės, tie patys žmonės, tas pats revoliucijos lopšys visu savo gražumu, bet sutriuškinta SSRS komunistų partija, sugniuždytas baisiausias XX a. režimas; epochos pabaiga. Blogio imperijos nebėra. Ką tik laukėme jos tankų, represijų, kruvino susidorojimo, ir štai – nebeliko monstro, kuris žudė ir trėmė mūsų artimuosius, bendraminčius, sugadino arti dvidešimties nugyvento gyvenimo metų ir pavertė mūsų kartą paskutine „pararastąja“ ( o gal ne?) karta.

Bet tuometė nuojauta, kad kažkas ne taip, kad niekas iš esmės nepasikeitė, neapgavo. Čia kone atvejis iš tų pačių istorijų, kuriose Talibanas po dvidešimties metų sugrįžta, o visos amerikiečių pastangos investuoti, apmokyti, apginkluoti, modernizuoti ir vesternizuoti paaiškėja buvusios bergždžios. Tik Rusijoje buvo ne Talibanas, o KGB. Jelcinas nutarė šios struktūros neišvaikyti. Tai greičiausiai ir buvo didžioji klaida. Jie iš pradžių prisitaikė, pademonstravo norį būti lojalūs ir naudingi; paskui atsigavo, prakuto ir galiausiai sukūrė Putino Rusiją. O visuomenė – net didžiųjų miestų šviesuomenė – niekada nesiliovė norėjusi valstybės didybės, imperijos su visomis okupuotomis teritorijomis („kodėl jūs, lietuviai, taip norite atsiskirti, juk galime gyventi visi kartu ir drauge kurti demokratiją“ – Peterburgo inteligentų sisteminis klausimas 1991-aisias), Krymo ir malonumo, kurį jai vis dar teikia mintis ne apie stiprėsiančią ekonomiką, o apie pergalę Antrajame pasauliniame kare, karių siuntimą į Siriją ir paramą visokiems tituškoms.

Vis dėlto 1991-aisias buvo atėjęs bene palankiausias metas kurti Rusijoje demokratiją ir pradėti ugdyti laisvą visuomenę. Tai buvo turbūt geriausias laikais tam per visą šios valstybės istoriją – nuo Maskvos pergalės prieš europinį Naugardą iki mūsų dienų. Bet Putino Rusija grįžo prie Aukso Ordos modelio. Ir jei dar yra bent menkiausia viltis, kad Rusija pamėgins demokratizuotis, ją teikia vienintelis istorinis pavyzdys – 1991-ieji. Kaip šiomis dienomis feisbuke parašė Borisas Akuninas:

„Я уже который год пытаюсь разобраться в российской истории - можно сказать, живу в ней. И я глубоко убежден: 19 августа 1991 года, когда обычные люди не дали свершиться военному путчу, - один из главных праздников всей отечественной истории. Единственный раз – единственный – было сказано: с нами так нельзя.
Сейчас им там опять кажется, что с нами можно как угодно, и они себе ни в чем не отказывают. Но однажды, нисколько не сомневаюсь, всё повторится.
Как же я рад, что жил тогда, что был там, что видел это собственными глазами.“

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(148 žmonės įvertino)
4.5203

Top naujienos

Akibrokštas: prokuratūrai tiriant Paleckio būrelio veiklą, įsteigtai asociacijai valstybė suteikė paramos gavėjo statusą (3)

Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai tiriant galimai prieš valstybę veikiančių asmenų...

Verslas PliusVytautas Budzinauskas

Sankcijos Rusijai ir jų poveikis: kas jau padaryta ir kas dar liko

Septynis sankcijų paketus patvirtinusi Europos Sąjunga ir jos partneriai Vakaruose dar turi...

Karas Ukrainoje. Melitopolyje – juoda naktis rusų okupantams Pentagonas: Ukrainoje žuvo arba buvo sužeista iki 80 000 rusų

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pirmadienį kalbėjo apie branduolinės katastrofos...

Aiškėja žiaurios avarijos aplinkybės: sudegusio orlaivio viduje – žinomo piloto kūnas papildyta (4)

Vėlų pirmadienio vakarą visuomenę sukrėtė žiauri dviejų vyrų žūtis Kauno rajone.

Triukšmas ne tik Lietuvoje: Ukraina nusigręžė nuo Sočio publiką linksminusio čiuožėjo (5)

1992 metų Albervilio olimpinis čempionas Viktoras Petrenka neteko Ukrainoje jam mokėtos...

„Naisių vasaroje“ dalyvausiantis operos solistas Liudas Mikalauskas: atsisakau skaldyti visuomenę

Rugpjūčio 15 dieną „Naisių vasaros“ festivalyje pasirodysiantis operos solistas Liudas...

Lietuvos energetikos agentūra: elektros energijos rinkoje susiklostė išskirtinė situacija

Lietuvos energetikos agentūros specialistų teigimu, liepos mėnesio vidutinė biržos elektros kaina...

Tokių skaičių jau seniai nematėme: praėjusią parą nustatyti 1935 nauji COVID-19 infekcijos atvejai papildyta

Praėjusią parą, pirmadienį, Lietuvoje nustatyti 1935 nauji COVID-19 užsikrėtimo atvejai: 1337...

Madingiausia vasaros kava – cold brew: ką apie ją reikia žinoti ir ko prireiks norintiems pasigaminti namuose?

Lietuvoje kavos kultūra išgyvena aukštumas, tiesa, vis dar gurmaniški deriniai neišstumia tiek...

Mylimosios paliktas 46-erių Mino atvėrė širdį: pasakė, kodėl jo dėmesį traukia tik jaunos moterys (8)

Mindaugą Mickevičių-Mino šią vasarą Palangos Basanavičiaus gatvėje dažniausiai galima sukti...