Kitaip tariant, dėl to, kad Lietuvos futbolo rinktinė pasaulio reitinge šįmet buvo šimtas dvidešimt devinta, kalta anaiptol ne ji, o tos pajėgesnės šimtas dvidešimt aštuonios rinktinės.
Taip, dėl savo nedemokratinės prigimties ir veiksmų tiek savų piliečių, tiek mūsų atžvilgiu kaltas Minsko režimas. Bet dėl Lietuvos valstybės nesugebėjimo tinkamai vykdyti tam tikrus bazinius įsipareigojimus mokesčių mokėtojams kaltas tikrai ne Minskas.
Apie bet kurią pralaimėtą kovą, kurios nevengėte ir žinojote, kad ji bus, sakyti, jog dėl jūsų nesėkmės kaltas priešas, konkurentas, varžovas, o jūs – nekaltas, yra mažų mažiausiai juokinga.
Jei jau nutarėte išbėgti į varžybų aikštelę, kurioje suaugę dėdės ir tetos žaidžia galios žaidimus, tai kovokite ir laimėkite, pakilkite iš savo gėdingos šimtas dvidešimt devintos vietos, užuot aimanavę, kad esate skriaudžiami kaimynų tirono, trynę švelniais kumštukais savo ašarotas akutes ir verkšlenę, kad kiti žaidėjai drįsta prieš jus kovoti, o jūs viską darote puikiai, bet kažkodėl jums labai nesiseka.
Kai lūzeris ieško pasiteisinimų, jis paprastai vengia trijų dalykų: pripažinti savo atsakomybę, matyti realią padėtį ir nagrinėti nesėkmės priežastis. Būtent tai vyksta šiandien: „mes nekalti”, „situacija – valdoma”, „nesiaiškinkime, kas buvo blogai – geriau galvokime, ką reikės daryti rytoj”.
Jei nenagrinėsite, kas buvo blogai, tai nieko gero greičiausiai ir nebesugalvosite – vėl tik imituosite rimtą ir atsakingą valstybės valdymą, kitaip tariant – žaisite stalo futbolą apsimesdami, kad spardote tikrą kamuolį tikro futbolo aikštėje.
Ši pastaba skirta ne kuriai nors konkrečiai vyriausybei (ir dabartinės, ir prieš tai buvusios vadovai – verti pagarbos), o visai valstybės saugumo atžvilgiu neadekvačiai politikai, kuri, matyt, iš inercijos, beveik be intelektinių pastangų ir su minimaliu politinės valios indėliu vykdoma jau daugybę metų.
Iškart po 2014 m. įvykių Ukrainoje turėjo būti ne tik pradėtas didinti krašto apsaugos finansavimas, bet ir visais įmanomais būdais stiprinama siena su Rusija ir jos sąjungininke Baltarusija – nepaisant viso to geranoriškumo, kurio reikalavo iš mūsų tokie nuostabūs ir svarbūs dalykai, kaip Rytų partnerystė ir cigarečių kontrabanda.
Iškart po 2015 m. įsigaliojusio ir tada dar labai madingo, kaip C. C. Catch šukuosena prieš 35 metus, šūkio „priimsime visus”, sukūrusio kone suicidinę darbotvarkę nemažai daliai ES valstybių, Lietuva turėjo pasidaryti ir išvadas, ir namų darbus, susijusius su neteisėtos migracijos iššūkiu.
Nepadarė nei to, nei to. Per šešerius metus. Nors buvo rengiami kažin kokie krizių valdymo mokymai, vyko įvairios pratybos – kas ir kaip darytina migracijos suaktyvėjimo atveju ar kylant „žaliųjų žmogeliukų” grėsmėms. Nors fizinės sienos poreikis buvo akivaizdus jau tada, mes leidome sau ramiai gyventi be jos ir tik imituoti pasirengimą vadinamajam hibridiniam karui.
Karui, kurio išskirtiniais žinovais vaizdavomės esą ir net mokėme savo Vakarų partnerius, kaip reikia kovoti su hibridinėmis grėsmėmis. Štai, pasauli, žiūrėk, ką mes mokame.
Visi tie mokymai paaiškėjo buvę tik stalo žaidimais dėl vaizdo ir biurokratinio „pliusiuko”, labai nutolusiais nuo valstybės gyvenimo realybės, kurią jau du mėnesius stebime ir kurią maga pavadinti apgriuvusios valstybės – nors, laimei, tai dar ne failed state, ne griuvėsiai – vardu.
Tačiau dar baisesnis dalykas nei profesinis, fizinis ir finansinis nepasirengimas atremti grėsmes – kurių pasitikti (arba sukurti) visad išjojame drąsiai ir gražiai trimituodami – buvo intelektinis ir politinis nesusivokimas.
Nesuvokimas, kad didžiausia problema yra Europoje sukerojęs ydingas požiūris į neteisėtos migracijos reiškinį. Mūsų viešosios erdvės elitas, vykdydamas eurobiurokratijos valią ir atkartodamas stintagalvių lojerių (kaip juos vadina Raimondas Kuodis) mantras, nekritiškai priėmė kairiojo liberalizmo ideologinį naratyvą apie migraciją, o progresyvioji jaunuomenė ir suvaikėję pensinio amžiaus hipiai šį naratyvą greitai įsisavino kaip savo progresyvumo įrodymą.
Trumpai ir paprastai tariant, būtent šio ideologinio užtaiso, o ne valstybės ir visuomenės intereso vedami veikėjai stūmė į revoliucines liaudies mases bei visas įmanomas galios pozicijas politiškai korektišką nuostatą apie tai, jog ultraliberali prieglobsčio politika Afrikos ir Azijos broliško proletariato atžvilgiu yra gero europiečio moralinė pareiga.
2015–2016 metai tapo kraštutinių liberalų siautėjimo viešojoje erdvėje apoteoze. Bet kokia užuomina apie tai, kad nacionalinių valstybių ir ES išorinės sienos turi būti realiai saugomos, liberali prieglobsčio politika – smarkiai koreguojama, o įstatymų reikia griežtai laikytis, toleruojant legalią migraciją ir netoleruojant nelegalios, buvo sumaišoma su žemėmis kartu su tokios politiškai nekorektiškos užuominos autoriais.
Prasidėjo orveliškos „neapykantos valandėlės”, skirtos dar neindoktrinuotai visuomenės daliai pamokyti, paauklėti ir pabarti. Neliberali pozicija nelegalų atžvilgiu tapo stigma. Galios svarstyklės pakrypo taip, kad žmogaus konservatyvumas valstybės saugumo ir suvereniteto atžvilgiu pradėtas laikyti kone iškrypimu. Visai nedaug trūko, kad būtų pripažintas liga.
Ir štai mes turime Lietuvoje tos intelektualinės ir politinės bakchanalijos rezultatą. Liberalieji Bakcho gerbėjai dabar gali džiaugtis ir švęsti pergalę, bet jų balsų kažkodėl negirdėti. Kur dingo visas tas sentimentalių infantilų choras, kuris prieš šešerius metus palaikė Angelos Merkel migracijos politiką ir kartojo kaip hare krishna, kad „lietuviai irgi migra-a-avo”?
Dabar, tiesa, taip pat netrūksta idiotiškų argumentų. Ko verta vien geniali mintis, kad čia dabar turime visai kitokią – daug blogesnę nelegalią migraciją, nes ana migracija buvo ne Lukašenkos organizuota ir, vadinasi, gera, o šita yra Lukašenkos ir, vadinasi, bloga.
Tai gal ir nuo koronaviruso reikėjo nesiskiepyti, nesigydyti ir nesiizoliuoti, kol (ir vis dar) neįrodyta, kad jo kilmė – ne Uhano turgaus, o kinų laboratorijos? Nes jeigu iš laboratorijos – tai hibridinis karas, o iš turgaus – nekalta viruso migracija. Būtų ta pati keista logika, kaip ir su nelegalais.
Užkratas yra užkratas, blogybė yra blogybė, su ja reikia kovoti, kad ir kas ją skatintų ir platintų – privatūs prekeiviai žmonėmis, Lukašenka ar Recepas Tayyipas Erdoganas.
Bet kas dar juokingiau – dabar puikiai matome, kaip tokio pobūdžio („priimsime visus”) sentimentalios humanitarinės nuostatos tose pačiose tribūnose, iš kurios visai neseniai skambėjo, virsta savo priešybe.
Ką tik buvo aiškinama, kad negalime fiziškai sulaikyti ir apgręžti į Lietuvą plūstančių nelegalų (birželio mėn.), bet dabar jau sakoma, kad jokiais būdais negalime jų toleruoti ir, vadinasi, privalome fiziškai juos stabdyti ir varyti atgal (rugpjūčio mėn.). Tai kodėl, po galais, nestabdėme birželį ir liepą?
Panašus klausimas – ir dėl baltarusiškų trąšų, kurias jau seniai turėjome stabdyti, bet kažkodėl tik dabar ir kažkodėl labai lėtai gromuluojame šią mintį – kaip ir nepaprastosios padėties siūlymą, kurį galėjome įgyvendinti, bet vis dar delsiame, nes mūsų prezidentas nepaprastajai padėčiai, matyt, per gražus.
Vis dėlto šitas blaškymasis ir vėlavimas – niekis palyginti su dviem minėtomis problemomis: apgriuvusia valstybe, kuri savo saugumu bei hibridinio karo gebėjimais, pasirodo, gerai rūpinasi tik „ant popieriaus”, ir ideologiniu pralaimėjimu ultraliberaliai migracijos politikai, po kurio Lietuva, deja, vis dar neatsigavo ir beveik nieko nesiėmė, kad pamažu atkurtų normalią, ideologiškai nesuluošintą suvereniteto būklę.
