Jau po pusvalandžio tas pats A. Kubilius viešai pasigiria: prezidentės metiniame pranešime kritikos Vyriausybei nebuvo. Nes prezidentė prikišamai neįvardijo A. Kubiliaus ir jo ministrų pavardžių. Tame pačiame pranešime prezidentė sako: „pasisakiau ir pasisakau prieš chaotišką mokesčių didinimą“. O jau tą pačią dieną A. Kubilius patvirtina, kad naujų mokesčių išvengti nepavyks, o Kęstutis Glaveckas priduria, kad šiais metais biudžeto projektą teks derinti Europos Sąjungos koridoriuose, ir jei patys neįsivesime tų naujų mokesčių, įsivesti juos privers Europa.

Totalus nesusikalbėjimas, totalus negirdėjimas argumentų arba elementarus nesugebėjimas teorinės kalbos „išsiversti“ į savą, žmogišką kalbą. Įtariu, kad paskutinysis motyvas yra teisingiausias, nes tiek politikai, tiek politologai, komentuodami metinį pranešimą, sutartinai pasigedo konkrečių faktų ir konkrečių veiklos receptų, tarsi konceptualių teiginių nebūtų galima savarankiškai papildyti faktologija.

Valdemaras Kukulas
Biurokratija susikūrė savo viršvalstybę, galingesnę už bet kokius tarptautinius valstybinius aljansus, teismai susikūrę kuklesnę valstybę valstybėje, glaudžiai bendradarbiaujančią su viršvalstybe, o vietos piečiui niekur neliko.
Juoba, kad ta faktologija tokia akivaizdi: po kiekvienu sakiniu net ne slypi, o į paviršių braunasi konkretūs mūsų politiniai gyvenimo apsigimimai ir išsigimimai, bet juos pripažinti nepatogu. Geriau jau girdėti vien abstraktų pranešimo visumos dūzgesį, kurio gali bet kada išsiginti. Todėl suprantama, kodėl D. Grybauskaitės kalba buvo trumpiausia iš visų prezidentų pranešimų: su aklais ir kurčiais tegali kalbėtis tik aklas ir kurčias, bet jeigu jau Konstitucija reikalauja kalbėti, užteks ir tiek... Bet, manau, adekvačiai pranešimą perskaitys politikos analitikai.

Savo pranešime D. Grybauskaitė tiesiogiai neįvardydama pasakė svarbiausią dalyką: mūsų politikai ir valdininkai mūsų valstybės jau seniai nebesuvokia kaip valstybės (kaip įvardyti jų valdomą darinį, iki šiol nesugebu sugalvoti), nes valstybė pirmiausiai kuriama tam, kad saugotų ir globotų savo piliečius. Ne tik namie, bet ir užsienyje.

Mūsų politikai tai įsivaizduoja ypatingai: jie gali rūpintis Afrikos piratų pagrobtu Lietuvos piliečiu laivo kapitonu, nes kitaip bus negražu prieš pasaulį, bet jaučiasi tiesiog įpareigoti engti, žeminti ir niekinti savo piliečius namie. Juk užtektų įstatymu nustatyti dujininkų, šilumininkų, vandenininkų, elektros tiekėjų pelno ribas (dabar kai kurių jų pelnas siekia 144 proc., ir jie vis tiek dar siekiasi didinti kainas vartotojams, o būtų galima apriboti tą pelną 10 proc.) ir gyventojai turėtų pinigų tiems patiems mokesčiams.

Ir nereikėtų ištisais autobusais, ištisais pilnais traukiniais bėgti iš tos prakeiktos tėvynės. O ką dabar svarsto Seimas? Svarsto, leisti tėvams bausti diržu savo vaikus ar neleisti. Leisti prekiauti alumi spaudos kioskuose ar neleisti. O valstybė tuo tarpu jau seniai prarado net pačius išoriškiausius kontūrus. Neteko savo turinio ir tokios sąvokos, kaip respublika ir demokratija.

Valdemaras Kukulas
Mūsų politikai tai įsivaizduoja ypatingai: jie gali rūpintis Afrikos piratų pagrobtu Lietuvos piliečiu laivo kapitonu, nes kitaip bus negražu prieš pasaulį, bet jaučiasi tiesiog įpareigoti engti, žeminti ir niekinti savo piliečius namie.
Respublikos esmė yra liaudies valdžia, bet ta liaudis valdyme dalyvavo gal tik iki kokių 1992 metų. Vėliau sparčiai susikūrė viršvalstybė, kitaip dar vadinama biurokratija, ir pro šitą valdininkų armiją joks pilietis jau neprasibraus į jokį valdžios kabinetą. Liaudis nugalėta. Liaudis ištremta iš šalies. Mūsų liaudis kuria kitų valstybių pamatus, sienas, dalyvauja kitų valstybių gyvenime, o pačioje Lietuvoje liko pavergta bendruomenė, ir baisiausia, kad šįkart ji pavergta ne svetimųjų, o savųjų.

Vargani liaudies likučiai, kurie turėtų būti jėga. Pagaliau kai tie likučiai vis dėlto dar prisimena esantys liaudis (sausio riaušės prie Seimo), ji grūdama į kalėjimus (būtent šiandien vyksta riaušininkų teismo procesas, kiekvienam jų dalyviui grasinantis nei daugiau, nei mažiau - po šešerius metus nelaisvės). Iš demokratijos taip pat teliko daugmaž laisvi rinkimai ir save vadinanti laisvoji spauda, kuri tą savo laisvę noriai pasiribojo pati.

Jokios valdžios kontrolės, jokio visuomenės dalyvavimo įstatymų leidyboje, jokio sąlyčio su teisėsaugos institucijomis. Biurokratija susikūrė savo viršvalstybę, galingesnę už bet kokius tarptautinius valstybinius aljansus, teismai susikūrę kuklesnę valstybę valstybėje, glaudžiai bendradarbiaujančią su viršvalstybe, o vietos piečiui niekur neliko. Neveltui didžioji piliečių dalis nebetiki demokratijos gyvybingumu Lietuvoje, o ir kaip kitaip, jei fasadinę demokratiją tik demagogas galėtų pavadinti demokratija.

Baisiausia, kad, norint sugrąžinti tikrąjį turinį tokioms sąvokoms, kaip valstybė, respublika, demokratija, gali neužtekti ir dešimtmečio. Juk niokotas, iškraipomas jis buvo visą dvidešimtmetį. O jei dar prisiminsime, su kokiu pagreičiu tas niokojimas vyko, apskritai galime prarasti viltį. Apskritai pavydžiu islandams: sulaukė krizės ir sudarė už ją atsakingų pareigūnų sąrašą. Dabar, surinkę visus įrodymus, juos teis. O, kad taip Lietuvoje! Bet Lietuvoje kaip Lietuvoje.

Pabaigos pastaba: pabandžiau išplėsti vos dvi D. Grybauskaitės metinio pranešimo frazes. Įsivaizduokit, koks traktatas išeitų, bandant iškomentuoti visą jos pranešimą.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją