Akivaizdu, kad parlamentaras turi atstovauti visuomenę ir tarnauti visuomenei, tačiau ne mažiau akivaizdu, kad lietuviškas parlamentaras jaučiasi galingesnis ir įtakingesnis ir už didžiausius įgaliojimus turintį monarchą, ir tai gerokai sujaukia šiaip jau turinčią būti aiškią visuomenės sutarties doktriną. Tuo tad aktualiau išsiaiškinti, kokią vietą šitoje sujauktoje sistemoje užima ir turi užimti prezidentas ir jo institucija.
Šiaip jau prezidentas yra valstybės vadovas, tad jam derėtų į šį postą eiti savarankiškai ir vienvaldiškai, kaip civilizacijos „demokratizuotam“. Kita vertus valdovo išrinkimas priklauso nuo visuomenės pasirinkimo, pasauliui jis turi reprezentuoti visos savo visuomenės valią ir laikysenas, tad, kad ir kiek konstitucinių galių turėtų, jis vis dėlto yra visuomenės tarnas, kitaip tariant, tarnautojas, nors ir paties aukščiausio rango.
Valdas Adamkus taip pat akivaizdžiai tarnavo: tarnavo ne tik jį išrinkusiai visuomenei, bet ir tuomet įsigalėjusiam mitiniam galvojimui, kad vakarietišką mąstymą, demokratinio gyvenimo įpročius į Lietuvą tegali atnešti tik žmogus iš Vakarų. Nepavykus Stasio Lozoraičio politiniam nuotykiui, Valdo Adamkaus korta buvo laiminga.
Kam tarnavo taip trumpai prezidentu tepabuvęs Rolandas Paksas? Visuomenė už jį balsavo kaip už savarankiškos lietuviškos ekonomikos šauklį ir gynėją (visus papirko premjeras, kuris prieš prezidento valią atsisakė su „Williams“ pasirašyti „Mažeikių naftos“ pardavimo (iš esmės dovanojimo) sutartį). Bet, viena, prezidento rinkimų metu „Mažeikių nafta“ jau seniai buvo parduota, vadinasi, R. Paksas jau neatstovavo savarankiškos ekonomikos imperatyvo. Antra, tuo metu jis jau buvo išdavęs dvi partijas (konservatorių ir liberalų), taigi neatstovavo ir lietuviškai partinei sistemai.
Kur šioje vietoje atsiduria visuomenė? Visuomenę atstovauja Jurijus Borisovas, kuris už milijoną („Svobodos“ radijo duomenimis, kelis milijonus, ir ne litų, o dolerių) perka svarbiausio R. Pakso patarėjo vietą (ir sėkmingai, nors ir trumpam, juo tampa). J. Borisovas atstovauja ne tik Rusijos mažajai oligarchijai, jis drauge yra ir svarbiausia R. Pakso ir Rusijos karinės aviacijos pramonės jungtis. Taigi, vietoje mūsų visuomenės už R. Pakso nugaros stovi Rusijos suinteresuotos struktūros, o apsalę lietuviai žavisi R. Pakso rinkiminės kampanijos prabanga ir ištaiga: sraigtasparniai, saldainių lietūs, fakelai, iškilmingi koncertai ir pan.
Jokios Prancūzijos, jokios Vokietijos ir jokios Ispanijos prezidentai į savo postus tokiu keliu nėjo. Ir pašalintas R. Paksas iš esmės buvo ne dėl kokių nors „Žemaitijos kelių“ aferų ar perspėjimų apie pasiklausomus telefonus, o dėl suklastoto rinkėjų elektorato. Ir buvo pašalintas teisingai.
Dabar „Tvarka ir teisingumas“ moka dešimtis tūkstančių litų (dolerių, eurų) vietos ir užsienio teisininkams, kad šie vėl atvertų R. Paksui kelius į didžiąją politiką, ir šie nieko gudresnio nesugalvoja, kaip tik panaikinti visas Konstitucinio teismo sprendimo pasekmes, nors patys puikiai supranta, kad tai neįmanoma.
Pirma, kad ir kokias pareigas jis užimtų, jam tektų dirbti su vakarykščiais savo kaltintojais ir baudėjais, taigi vien priešų apsupty, ir tokį psichologinį spaudimą tik titanas atlaikytų, o tokiu R. Pakso padaryti nepavyko net viešųjų ryšių specialistams, vadinasi, pasipils valdymo klaidos (nes sprendimai bus priiminėjami voliuntaristiškai prieš daugumą), o ir charakteris gali išduoti.
Antra, paties R. Pakso dėka jo ryšiai su Rusijos verslu ir jos milijonieriais jau pasklido visos Europos mastu, ir nei kaip prezidentas, nei kaip eilinis parlamentaras jis nebegalės kaip lygus su lygiu kalbėtis net su menkiausiu Europos politiku. Trečia, su tokiu praeities šleifu jis bus atskirtas nuo bet kokios svarbios ekonominės, politinės informacijos, tad ką veikti ambicingam politikui politikoje, jei negali daryti įtakos net mažareikšmiams procesams šalyje.
Ketvirta, jei visuomenė (jos dalis) ir balsuos kuriuose nors rinkimuose už R. Paksą, tai šįkart balsuos jau ne kaip už didvyrį, ginantį savos ekonomikos skaidrumą, o kaip už nekaltai nuskriaustą vaiką (taip paprastai visuomenei prisistato pats R. Paksas, o lietuviai nuskriaustuosius mėgsta ir net myli).
Bet ar gali nuskriaustas, įžeistas vaikas kam nors vadovauti? Juk skriauda galvoja tik apie save. Vienintelis jos tikslas – kerštas, ir kuo žiauresnis, tuo geriau. Ar gali kerštas sukurti kokį nors gėrį? O šiandieninė vieša R. Pakso retorika byloja tik apie kerštą, satisfakciją (jo paties žodžiais, teisybės atstatymą). Akivaizdu, kad R. Paksui grįžus į didžiąją politiką mes iš pirmos dienos pasijusime gyveną intrigų, sąmokslų ir keršto visuomenėje, kur visi įtarinės ir skųs visus.
Pagaliau net jei R. Pakso noras grįžti į didžiąją politiką nėra vien jo egocentrinių įgeidžių tenkinimas, o priverstinė būtinybė atidirbti Kremliui už aną „menką paskolą“, vis viena reikalas beviltiškas. Dėl tų pačių jau išvardintų priežasčių, o labiausiai dėl to, kad jis neturės nieko iš to, ko reikia anam šeimininkui.