Tas pats V. Putinas savo oponentą pasiveja tolimiausioje Didžiojoje Britanijoje ir pasielgia su juo kaip su tikru uždaviku, o Vokietijos kanclerė Angela Merkel, ką tik savo valstybėje priėmusi tarptautinį žmogaus teisių gynimo kongresą, toliau kalbasi su Rusijos prezidentu Dmitrijumi Medvedevu apie karinį bendradarbiavimą: su kuo ir prieš ką? Tad alternatyvų tarsi ir nėra: silpna, sukiužusi valstybė nesileidžia kritikuojama vien todėl, kad ji silpna ir sukiužusi, o stipri valstybė išdidžiai leidžiasi kritikuojama vien todėl, kad ji stipri ir į kritiką jai paprasčiausiai nusispjaut.
Kiek sudėtingiau pačiam kritikuojančiam, ypač Lietuvoje, kur kritikas gali būti suvoktas kaip „įskundėjas“ (turiu galvoje Tomo Venclovos esė „Aš dūstu“ įžvalgas), o valstybės „saugotojas“ nuo pašalinių grėsmių jau pačiu savo veiksmu pripažįsta, kad savo valstybę jis laiko itin silpna ir nepatikima.
Vėliau susiformavo šiandieninė situacija: kuo labiau iro vidiniai valstybės valdymo mechanizmai, tuo iškilmingesnius chorus pati sau giedojo valdžia, kuo labiau kriko visuomenė, bendruomenė kaip politinis darinys, tuo labiau pačios save fetišizavo partijos, kol galiausiai visuomenė ėmė nekęsti valdžios, o valdžia – visuomenės. Gediminas Kirkilas nerausdamas Lietuvą paskelbė esant drąsia šalimi, o Andrius Kubilius prieš pasaulio politikos elitą savo vergus išvadino „kietais žmonėmis“, bet pačių žmonių pasitikėjimas pačia valstybe dingo negrįžtamai. Manding, patys save turėsime ne vienąkart okupuoti ir aneksuoti, kol tas pasitikėjimas sugrįš. Žinoma, jei iki to laiko mūsų neokupuos kas nors kitas.
Šiandien mūsų valstybė elgiasi kaip niekad keistai: krizė ir nekrizė ilgam pakirto ekonomiką, pačios save galutinai ir negrįžtamai sukompromitavo visos ideologijos, pats tautos kūnas negrįžtamai tirpsta (įdomu, kam vadovaus arogantiškoji valdžia, kai iš viso nebeliks jokių pavaldinių), o premjeras matuojasi pasaulinio lygio politiko marškinėlius.
Ir intelektualų vienintelis ir jų vardo vertas uždavinys turbūt tėra priminti savo valstybei, kad ji vaikiškai naivi, iškreipdama savo didybę, kad ji pati save griauna, iškreipdama visus ekonominius ir dvasinius matavimo vienetus, kad ji pati save stumia į paties silpniausio okupanto rankas, šitaip prieš save nuteikdama visuomenę. O ar begali būti pavojingesnė situacija, kaip dabartinė, kai politinį gyvenimą formuoja ir lemia partijos, o tų partijų žmonės labiau už viską nekenčia? Dabartinės situacijos šaknys? Dvidešimtmetė mūsų istorija.
Kam nesinorėtų kalbėti apie stiprią savo valstybę, kuriai nebaisios nei rusiškosios imperinės grėsmės, nei globaliniai euroatlantiniai vėjai, nes ji stipri savo ekonomika, savo kultūra ir – svarbiausia – savo stipriais piliečiais? Nereikėtų bijoti jokios europinės niveliacijos ar nutautinimo, jei mūsų piliečiai apie Lietuvos istoriją originalo kalba skaitytų rusų, lenkų, vokiečių ir švedų istorikų veikalus, o savo filosofų, sociologų, antropologų darbus sektume angliškuose, prancūziškuose, vokiškuose ir japoniškuose moksliniuose žurnaluose (beje, Rolandas Pavilionis ir Evaldas Nekrašas sovietmečiu savo filosofines studijas skelbė taip pat tik rusiškai ir angliškai).
Jei mūsų ekonomika ir socialinė sankloda būtų tokios stabilios ir tvirtos, kad galėtume išdidžiai atšauti bet kokiam Tarptautiniam valiutos fondui: nesikiškit. Bet tokia valstybė pati norėtų būti mokoma, komentuojama, kritikuojama, nes turinčiam tvirtą stuburą jokie nukrypimai ar iškrypimai negresia, o mokytis visada pravartu – iš visur ir iš visko. Deja, mūsų valstybė tokia nėra, ir nepanašu, kad greitai bus bent panaši į tokią. Kuo labiau ji ginasi nuo kritikos (dažniausiai apsimeta, kad jos negirdi, kad tos kritikos išvis nėra), tuo apgailėtiniau atrodo, nes būtent kritikuojantieji ją bent iš dalies pareiškia ištikimybę jai ir tikėjimą ja. Nes jei netikėtum, tai išvis kam kalbėti, kam aušinti burną?
Paradoksalu, bet labiausiai savos valstybės nemyli euroskeptikai ir posovietinių imperinių intrigų demaskuotojai, nes jie netiesiogiai išsiduoda, kokia apgailėtina šio pasaulio kontekstuose laiko Lietuvą: užteks pūstelti euroatlantiniam skersvėjui, ir lietuvių kalbos, lietuvių kultūros nebeliks. Užteks atsikosėti paranojiškai suslogavusiam Putinui, ir ištirpsime Kaliningrado platumose. Šitas globėjiškas, artistiškai tėviškas rūpestis savo vieninteli tėvyne, kurią pabrėžtinai afišuoja kai kuri žiniasklaida, man nepriimtinas. Bet nepriimtina ir atsaini stoiko laikysena: matau, kad valstybė jau negrįžtamai supriešino save su tauta ir visuomene, todėl ji pasmerkta žlugti (ko verta valstybė be tautos palaikymo?), ir nieko nesakau.
Matau, kad bent jau tokia, kokia yra, partinė sistema nuves Lietuvą į pražūtį, ir nieko nesiūlau. Juk nepaisant to, kad Antano Smetonos režimas gėdingai žlugo, filosofo Stasio Šalkauskio perspėjantis laiškas jam išliko. Ir ne tik išliko. Jis gali būti iškalbus ir politinei šiandienai.
Tai tokia būtų improvizacija Tomo Venclovos esė „Aš dūstu“ temomis. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad čia dėstomos mintys pernelyg jau nutolusios nuo T. Venclovos teksto, tad priminsiu, kad ir čia, ir ten kalbama apie vieną ir tą patį: kas tai yra kritika – įskundimas ar ne?